Baigia pamiršti anglų kalbą
Jau septintus metus jame šeimininkaujanti Lina Garnytė savęs verslininke nevadina – kad ir kaip sėkmingai vyktų prekyba knygomis, didelio pelno iš to nesusikrausi. Ją greičiau galima pavadinti lietuviškos literatūros ambasadore – knygynas yra nedidelė lietuvybės salelė, kurioje anglų kalba surašytas tik karštų gėrimų meniu. „Angliškai nebe labai moku, – juokiasi L.Garnytė, laisvą tarp darbų valandėlę bendraudama su portalu 15min.lt. – Jau nekalbant apie prancūzų kalbą.“
Gyvename, – šypteli L.Garnytė. – Bet labiau iš entuziazmo, didelio pelno nėra. Gražus pavadinimas – knygynas... Jei šita veikla sektųsi, bent 10 knygynų būtų aplink, o vis esame vieni – nuo pat 2007-ųjų rugpjūčio.
Su vos pro duris įžengusia lankytoja ji pasisveikina lyg su sena pažįstama – akivaizdu, kad moteris čia lankosi ne pirmą ir ne antrą kartą. Knygyno šeimininkė iškart viešniai praneša, kada pasirodys šios mėgstamos leidyklos naujienos. Moteris per keletą minučių išsirenka porą knygų, pavarto dar vieną pasiūlytą, bet jos atsisako, užtat paima kitą ir namo išsineša tris.
Vėliau užsukusi jauna moteris iškart pasako atėjusi „vienos knygos, kurią jai labai rekomendavo“, – E L James „Penkiasdešimt pilkų atspalvių“. Tiesa, iškart pirkti ir dviejų tęsinių nesiryžta – sako turinti pabaigti kitą knygą. Pasaulinio bestselerio ir jo tęsinių – „Penkiasdešimt tamsesnių atspalvių“ bei „Penkiasdešimt išlaisvintų atspalvių“ – knygyne prikrautos kelios kaugės. Kampe prie stiklinės sienos, pro kurią iš koridoriaus puikiai matyti sausakimšos lentynos, – dar aukštesnis bokštas Beatos Nicholson maisto gaminimo knygų.
Paklausta, kiek knygų turi, L.Garnytė tik gūžteli pečiais – neįdiegusi specialios programos, į kurią suvestų visų pavadinimus. Tačiau į darbą atėjusi jos pagalbininkė Simona patikslina, kad skirtingų knygų yra bemaž 4 tūkst.
Prakutusieji – retesti svečiai už juodadarbius
Sunku nusakyti ir pirkėjų pomėgius: „Žmonės viską perka. Kai iš pradžių aktyviau užsiėmėme didmenine prekyba, didžiausia buvo mažo formato romanų paklausa. Jie pigūs ir nerizikingi – jei nieko nesudomins, bus nedidelis nuostolis. Neseniai, pavyzdžiui, buvo užėjusi mada skaityti Marką Aurelijų. Arba Konfucijaus tekstus. Prieš porą savaičių visiems staiga prireikė Arthuro Schopenhauerio raštų – per savaitgalį pardavėme tris ar keturias knygas. Mėgstamos kulinarijos knygos, romanai apie karą, biografijos, ne vien meilės romanai – šiuos žmonės perka poilsiui.“
Knygų vaikams emigrantai nuperka palyginti nedaug, nors jų, dailiai išleistų, nuo pačių naujausių iki klasikos, prikrautos net kelios lentynos. Mat daugelis tėvų šių knygų parsiveža iš Lietuvos, mažesni vaikai paveldi skaitytas vyresnių brolių, seserų, giminaičių ar bičiulių, knygų anūkams pridovanoja seneliai ar tetos.
Tačiau L.Garnytė stebisi knygyne nuolat sulaukianti tautiečių su vaikais. Šiuos dažnai atveda mažesnio išsilavinimo ar prastesnius darbus dirbantys žmonės. „Turi skaityti“, – tokie tėčiai aiškina savo atžaloms. Užtat prakutusieji labiau nori integruotis į anglų visuomenę ir vaikams į rankas mielai įbruka ne lietuvišką, o anglišką knygą.
Kai kurie lietuviai metai iš metų „Lituanicoje“ perka lietuviškus maisto produktus, o kad antrame aukšte galima įsigyti ir knygų, nenutuokia. Bet sykį užlipę į viršų ir aptikę knygų pilnas lentynas, maloniai nustemba. Kiti yra nuolatiniai klientai – apsilanko kas mėnesį ar du ir apsirūpina skaitiniais iki kitos viešnagės.
Knygų kainos nuo tų, kurias užrašo Lietuvos knygynai, skiriasi nedaug. Šeimininkė stengiasi „įtilpti į lietuviškus rėmus“, nors knygyno išlaikymo išlaidos nelietuviškos. Vieninteliam lietuviškam knygynui Jungtinėje Karalystėje tenka atlaikyti ir nemažą konkurenciją su angliškomis bei elektroninėmis knygomis, skaitiniais prekiaujančiais tinklalapiais.
Ar tokiomis sąlygomis pavyksta išgyventi? „Gyvename, – šypteli L.Garnytė. – Bet labiau iš entuziazmo, didelio pelno nėra. Gražus pavadinimas – knygynas... Jei šita veikla sektųsi, bent 10 knygynų būtų aplink, o vis esame vieni – nuo pat 2007-ųjų rugpjūčio.“
Šiuolaikiniai knygnešiai
Mintis prekiauti lietuviškomis knygomis gimė kelių Londone gyvenančių bičiulių rate, pajutus tokių skaitinių trūkumą. Idėją įgyvendinti ėmėsi Dalius Eismontas ir Martynas Jokšas.
Tuomet iš Lietuvos atkeliaujančiomis knygomis prekiavo apie 30 parduotuvių įvairiose Didžiosios Britanijos vietose – Londone, Bristolyje, Birmingeme, Velse. Didžiuma jų savininkų ne tik su Lietuva neturėjo nieko bendro, bet ir nemokėjo nė žodžio lietuviškai. Tačiau jie dirbo emigrantų tankiai gyvenamuose rajonuose ar miestuose, todėl noriai prekiaudavo „Lituanicos“ tiekiama produkcija, o kartu – ir lietuviškomis knygomis, muzikos albumais, filmais. Prekeiviai turėdavo knygų sąrašus, kuriuose lietuviai pažymėdavo norimas įsigyti knygas. Tuomet parduotuvės savininkas, pavyzdžiui, turkas atkeliaudavo į knygyną, paprašydavo surinkti nurodytas knygas ir nuveždavo pirkėjui.
Anuomet knygyno žmonės juokdavosi esantys tikri šiuolaikiniai knygnešiai, mat skaitinius ne tik atgabendavo iš Lietuvos, bet ir kartais nuveždavo į namus ar mieste atiduoda tiesiai į užsakovo rankas.
Lietuvių verslininkų sumanymas naudingas tautiečiams ne tik tuo, kad paįvairina laisvalaikį naujausiais skaitiniais. Kartu jie palengvina emigrantų lagaminus ir apsaugo nuo didesnių išlaidų, mat vežantis knygas iš gimtinės dažnai tenka atsisakyti vieno ar kito daikto arba mokėti už papildomą svorį, o siųstis knygas iš Lietuvos irgi nemažai kainuoja.
Atviliojo iš Strasbūro
Apie metus knygynas veikė „Lituanicos“ bazėje Barkingo rajone, vėliau kartu su visa „Lituanicos“ parduotuve persikraustė į Becktoną. Šią vietą ne tik pasiekti lengviau – kone prie pat durų galima atvažiuoti metro ir traukiniu, o Barkingą tekdavo kur kas ilgiau kratytis ne tik metro, bet ir autobusu. Iš pradžių knygynas dalijosi viena erdve su juvelyrikos parduotuve, vėliau persikėlė į buvusią fitneso salę – gerokai erdvesnes patalpas nei iš pat pradžių.
Lietuvių verslininkų sumanymas naudingas tautiečiams ne tik tuo, kad paįvairina laisvalaikį naujausiais skaitiniais. Kartu jie palengvina emigrantų lagaminus ir apsaugo nuo didesnių išlaidų
Todėl radosi vietos ne tik aukštoms lentynoms, kuriose knygos geriau matyti, ir kompaktinėms plokštelėms bei DVD, kurie pirkėjų, tiesa, nelabai domina, bet ir suvenyrams, lietuviškam šokoladui – per knygų pristatymus jo taip pat galima paragauti karšto, kavos aparatui. Kadangi knygynas neturi sandėlio net knygoms sukrauti, prekiauti kuo nors kitu, pavyzdžiui, suvenyrais sudėtinga.
Pakviesta dirbti knygyne, į Londoną L.Garnytė persikėlė iš Strasbūro. Po gana trumpo laiko ėmė kirbėti mintis viską mesti ir keliauti kitur, bet, prasidėjus krizei, nusiramino ir liko. Dabar galinti dažniau atsikvėpti nei pirmaisiais metais – turi pagalbininkę Simoną, kuri ir knygomis pasirūpina, ir į renginius atvykusių žmonių vaikams pramogų sugalvoja, ir knygyno puslapį socialiniame tinkle „Facebook“ prižiūri. Beje, nuo pradžių „Knygnesys.co.uk“ skaitinius aktyviai siūlė knygas internetu, bet šis būdas apsipirkti lietuviams nelabai priimtinas – jiems norisi pačiupinėti knygą, pavartyti, paklausinėti apie ją.
Kas mėnesį ar dažniau Lina ir Simona stengiasi suorganizuoti po renginį – naujos knygos pristatymą, susitikimą su vienu ar kitu rašytoju. Žmonių atvyksta gal ne tiek, kiek į pasimatymus Knygų mugėje, bet jų pakanka užpildyti knygyno erdvei, net tenka atsinešti suolų iš greta veikiančio restorano ar sodinti svečius ant pagalvėlių.
Užtat atmosfera čia – jaukesnė nei mugėje, žmonės dažnai užsibūna po renginio, drąsiau užduoda klausimus autoriams, leidžiasi į diskusiją ir prašo ne tik autografų, bet ir nuotraukų kartu. Lietuviams, ypač gyvenantiems rytų Londone, trūksta intelektualesnių renginių, tad mielai registruojasi į renginius.
