Dabar populiaru
Publikuota: 2015 vasario 5d. 10:04

Sigitas Martinavičius: „Kas sustabdys „visuomenininkų“ antivalstybinį veikimą?“

Prie Norvegijos ambasados
Juliaus Kalinsko / 15min nuotr. / Prie Norvegijos ambasados

15min.lt skaitytojams istorijos dėl iš lietuvių šeimų Norvegijoje paimamų ir globėjams auginti perduodamų vaikų sukėlė minčių diskusijai. Dalijamės Sigito Martinavičiaus nuomone.

„Televizijos laidos ir visa žiniasklaida mirga pranešimais apie grobiamus vaikus ir „baisų“ Norvegijos vaikų teisių tarnybų darbą. Matau, labai suaktyvėjo tie veikėjai ir tos grupės, kurios anksčiau mus „gynė“ nuo skalūnų gavybos, kurios skleidžia informaciją apie skiepų žalą ar nuodų purškimą iš lėktuvų. Prisijungia ir politikai. Vėl pučiamas mitas apie „grobiamus“ vaikus.

Deja, vaikų paėmimas iš lietuvių šeimų yra pačių tėvų kaltė. To priežastys yra įvairios: vaikų nepriežiūra, smurtas šeimoje, netinkamas tėvų gyvenimo būdas (pavyzdžiui, girtavimas ir kt.). Panašiais atvejais ir Lietuvoje iš tėvų vaikai paimami.

Užsienio valstybių socialinės tarnybos reaguoja griežčiau. O jei tėvai tokiais atvejais nerodo noro bendradarbiauti su minėtomis tarnybomis, gali būti imamasi kraštutinių priemonių – paimti vaiką iš šeimos.

Juk mūsų kaimynams, giminaičiams atrodo visiškai nieko bloga išvykti į užsienį pauždarbiauti ir palikus vaikus seneliams. Arba išvažiuoti į giminės balių, palikus vaikus namie vienus.

Kadangi su Norvegija nėra tarpvalstybinio teisinio susitarimo, reglamentuojančio vaiko teisių apsaugos sprendimus, lietuvių šeimoms kyla sunkumų sprendžiant vaiko tolimesnį likimą. Teisinio reglamentavimo nebuvimas apriboja Norvegijos institucijų galimybes atsakyti į mūsų šalies valstybės institucijų paklausimus.

Lietuvių šeimos, išvykusios gyventi į kitas šalis, turi gerbti tų valstybių įstatymus ir jų laikytis, taip pat svarbu gerbti ir tų šalių tradicijas, kultūrą, vertybes. Prieš išvykstant svetur gyventi visada reikėtų pasidomėti tų valstybių teisine sistema, kokioje aplinkoje gyvens jų vaikai. Reikia gerai apgalvoti, apsvarstyti, ar bus šeimai galima gyventi būtent tokiomis sąlygomis.

Mūsų, lietuvių, supratimas apie vaikų auklėjimą nuo norvegų ir kitų šalių gyventojų skiriasi labai smarkiai. Juk mūsų kaimynams, giminaičiams atrodo visiškai nieko bloga išvykti į užsienį pauždarbiauti ir palikus vaikus seneliams. Arba išvažiuoti į giminės balių, palikus vaikus namie vienus. Arba „trumpam“ išvažiuoti į parduotuvę nupirkti maisto palikus 2–3 metukų vaiką pririštą virvute prie kokio stalo. Arba pabendrauti su vaiku 1–2 valandas per savaitę (pagal Lietuvos kažkur skelbtą statistiką, vidurkis yra 15 min. per dieną). Matote, tėvai užsiėmę, dirbti reikia, vaikui išmanųjį nupirkti, drabužius, neduokdie, prastesni už bendraklasių bus... Čia gi nieko blogo! O mano galva (ir norvegams, ir daugeliui kitų taip atrodo), tai – kažkokia bręstanti tragedija.

Kai eilinį kartą vėl kilo banga dėl Norvegijoje gyvenančių šeimų, vaikų ir tos šalies vaikų teisių apsaugos, kažkaip su didele ironijos doze pamaniau: mes nemušame savo vaikų, mes juos auklėjame, o jeigu kitiems tai atrodo kaip smurtas, juo blogiau tiems neišmanėliams ir mūsų nesuprantantiems. Mes negeriame – mes atsipalaiduojame, ir tegul mūsų vaikai iš mažų dienų pamato, kaip reikia leisti laiką. Mes nepaliekame vaikų vienų namuose, mes mokome juos savarankiškumo. Na, kažkas panašaus. O jei jau rimtai, tai patartina pasidomėti, kur važiuoji, kokie įstatymai galioja, ir jų laikytis, juos gerbti.

Kodėl tai vyksta? Suaktyvėjus žiniasklaidos ir visuomenės dėmesiui apie „baisybes“ Norvegijos vaikų teisių apsaugos sistemoje, atsakykime sau į šiuos klausimus:

Jeigu lietuviai tėvai gyvendami Norvegijoje pažeidė kokius nors įstatymus, ar jie automatiškai yra teisūs dėl to, kad yra lietuviai, o Norvegijos įstatymai ir institucijos automatiškai yra neteisios?

 1. Kodėl atsirado serija vienpusišką nuomonę apie Norvegiją pateikiančių ir paniką keliančių straipsnių? Ar kas nors žino, kas iš tiesų vyko tose šeimose, iš kurių buvo paimti vaikai? Ar tikrai jokių abejonių neatsiranda besirašantiems peticijas, kuomet mama sako, kad „paragindama mokytis giminaitei matant ranka palietė dukros galvą, tačiau tikina: tai nebuvo nei smūgis, nei vaiko pažeminimas“. Arba kai sako, kad „netinkama vaiko priežiūra norvegai įvardijo net tai, kad mama dukrą moko gimtosios lietuvių kalbos“. Čia viskas gerai? Palietė vaiko galvą, lietuviškai pamokė ir norvegai atėmė vaiką? Įdomu, ar buvo nors vienas atvejis, kur tėvai sakytų: „Žinote, mes tikrai netinkamai auklėjome savo vaiką ir iš mūsų vaiką paėmė teisėtai, nes mes prieš jį naudojome smurtą.“

2. Jeigu lietuviai tėvai gyvendami Norvegijoje pažeidė kokius nors įstatymus, ar jie automatiškai yra teisūs dėl to, kad yra lietuviai, o Norvegijos įstatymai ir institucijos automatiškai yra neteisios?

 3. Kodėl Norvegijos juodinimo kampanijoje aktyviai dalyvauja Norvegijoje gyvenanti moteris, pati prisipažinusi, kad šiai veiklai gaunanti lėšas iš Rusijos? (PS šaltinis)

 4. Kodėl visuomenei taip rūpi vaikų teisių padėtis Norvegijoje, o ne Lietuvoje? Susidaro toks įspūdis, kad tiek daug triukšmo atsiranda, kai vaikas yra paimamas iš lietuvių šeimos Norvegijoje – organizuojami piketai prie Norvegijos ambasados, kuriamos peticijos. Kodėl tiek dėmesio nesulaukia paimami vaikai iš tėvų Lietuvoje? Juk 2013-ais metais tėvų globos neteko 2157 vaikai (iš kurių tik 129-ių vaikų tėvai buvo mirę ar pradingę – visi kiti turėjo tėvus). Neatsimenu nė vieno piketo prie Lietuvos Vyriausybės siekiant grąžinti vaikus iš globos institucijų į šeimą.“

Naujienų galite įkrauti skaitytojų naujienų portale ikrauk.lt, siųsti el. paštu 15min@15min.lt arba parašyti per „Facebook“ paskyrą štai čia.

Pažymėkite klaidą tekste pele, prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Naujienos

Žiemos olimpinės žaidynės

Parašykite atsiliepimą apie 15min