Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Telšiškės Londone istorija: suklastoti dokumentai, nuosavas salonas ir pasirodymai emigrantų šventėse

Nijolė Giedraitienė
lrt.lt nuotr. / Nijolė Giedraitienė
Šaltinis: Lrt.lt
0
A A

Londono metropolitenas – vienas judriausių visame pasaulyje. Šiais traukiniais per metus keliauja beveik pusantro milijardo žmonių. Pradėjęs veikti XIX a. viduryje, metropolitenas tapo ne tik transporto priemone, bet ištisu miestu mieste su savo parduotuvėmis, kavinėmis, po žeme grojančiais muzikantais bei savomis taisyklėmis. Lietuvė Nijolė Giedraitienė, apie kurią pasakoja „Emigrantai“, kiekvieną rytą išlipa London Bridge stotyje. Čia ji turi nedidelį siuvimo saloną, virš kurio nuolat dunda traukiniai.

„Pripratau, jau nebegirdžiu, tik kartais trūkinėja internetas“, – apie traukinių keliamą triukšmą sako emigrantė.

Londone Nijolė gyvena jau seniai – nuo 2000-ųjų. Iš pradžių čia uždarbiauti atvyko vyras, o tada – ir ji su vaikais.

„Susisodinau vaikus į savo seną BMW ir viena pati atvažiavau. Iki Doverio atvažiavau, pagalvojau, kad viskas – toliau nebevažiuosiu, nes nebežinau, kur važiuoti. Paskambinau vyrui ir sakau: toliau nebevažiuoju, atvažiuok parsivežti. Visi draugai sakė – kur tu važiuoji viena taip toli, bet mes su vyru buvome važiavę per Vokietiją, per Lenkiją, tai galvojau – na, ką čia man reiškia. Neskubėdama ir atvažiavau“, – prisimena Nijolė.

Dokumentus padirbo pačios

Moters tikslas buvo vienas – pinigai. Manė, kad 3–4 metus padirbės, o tada grįš atgal į Telšius. Pasak „Emigrantų“ pašnekovės, tai buvo sunkūs laikai: reikėjo mokėti už dukros mokslą, išlaikyti sūnų ir dar patiems kažką pavalgyti. O kaip tik tuo metu Lietuvoje turėtas prekybos verslas ėmė nebenešti tiek pinigų, kiek Giedraičių šeimai tuo metu reikėjo.

Kai leidimas dirbti sufalsifikuotas, ramiai gatvėmis vaikščioti negali.

„Išvažiavome grynai dėl šeimos, nes kitaip nebegalėjome. Aišku, nebūtume iš bado mirę. Žmonės ir dabar Lietuvoje sunkiai verčiasi, bet dar negirdėjau, kad kas numirė iš bado. Tai ir mes būtume kažką sugalvoję ir prasivertę. Čia tiesiog buvo pats greičiausias ir lengviausias kelias“, – pripažįsta Nijolė.

Taigi Londone Nijolės vyras gavo darbų statybose, o ji pati pradėjo nuo viešbučių. Tais laikais kambarinėmis dažniausiai ir dirbdavo nelegalės moterys iš Europos Sąjungai nepriklausančių šalių.

„Mes su dukra pačios pasidirbome dokumentus, nukopijavome nuo giminaičių. Mes ant jų dokumentų užklijavome savo nuotrauką, su tušinuku pribadėme antrą pusę antspaudo, atšvietėme kokius keturis kartus, kad kuo mažiau matytųsi ir nunešėme į viešbutį. Penktadienį atvažiavome, o sekmadienį su dukra jau išėjome į darbą“, – nieko neslėpdama pasakoja Nijolė.

Kai leidimas dirbti sufalsifikuotas, ramiai gatvėmis vaikščioti negali. Iki Lietuvos įstojimo į Europos Sąjungą tada dar buvo likę ketveri metai, o pinigų prasimanyti reikėjo čia ir dabar.

„Eidavome mieste ir bijodavome sutikti kokį policininką, nes vis tiek iš veido matyti, kad nesame vietiniai. Stengdavomės kuo greičiau kur nors prasmukti, kad tik niekas neklausinėtų, kas tu toks, ir dokumentų neprašytų“, – prisimena moteris.

Beveik visi lietuviai, į Angliją atvykę iki 2004-ųjų, dirbo nelegaliai, su padirbtais arba išvis be dokumentų.

„Būdavo, kad atvažiuodavo pas lietuvius tie policininkai į butus ir pradėdavo krėsti. Vyras yra pasakojęs, kad net tekdavo šokti per balkoną ir bėgti slėptis, kadangi jau pasibaigęs vizos galiojimas. [...]Vyras buvo uždarytas ir į kalėjimą dėl to, bet paleido, nes jis įstojo į koledžą mokytis anglų kalbos, o studentai galėjo dirbti per savaitę 16 valandų, tai vien dėl to jį paleido“, – pasakoja emigrantė.

Atidarė nuosavą saloną

Kažkada net neturėję leidimų dirbti, dabar ir Nijolė, ir jos vyras Londone turi nuosavus verslus bei didelį namą miesto rytuose. Ir sūnus, ir dukra sėkmingai dirba. Taigi nors Anglijoje planavo praleisti daugiausiai ketverius metus, net nepajuto, kaip prabėgo ištisi septyniolika.

„Savo saloną turiu 12 metų, tai penkerius metus iš pradžių dirbau kažkam kitam. Viešbuty aš dirbau tik vieną mėnesį. Paskui, padedant vienai lietuvaitei, įsidarbinau siuvėja sauso valymo parduotuvėlėje, kuri priklausė indams. Jie mane vertino, matė, kad aš moku gerai ir greitai dirbti, tai man ten nebuvo blogai. O paskui, pasitaikius progai, irgi padedant lietuviui, man pavyko išsinuomoti tą savo parduotuvę“, – kalba „Emigrantų“ pašnekovė.

lrt.lt nuotr./Nijolė Giedraitienė
lrt.lt nuotr./Nijolė Giedraitienė

Nedidelį savo saloną Nijolė nusprendė atsidaryti stotyje. Manė, kad svarbiausia – dideli žmonių srautai ir greitai atliktas darbas. Juk londoniečiai – labai užimti žmonės, didelę dalį dienos praleidžiantys keliaudami į darbą ir atgal. Ir nieko nėra patogiau, nei prieš sėdant į traukinį atiduoti drabužį taisyti, o grįžtant atgal jį jau atsiimti.

„Esu užsitarnavusi pagarbą, nes stengiuosi labai greitai įvykdyti užsakymus ir žmonės tuo labai patenkinti. Be to, siuvu drabužius. Galiu ir modeliuoti. Žmonės ateina su savo pageidavimais, aš jiems pasiūlau, patariu, paaiškinu pagal figūrą, kas labiau tinka, kokią medžiagą pirkti. Norėčiau padaryti savo gaminių parodą, bet kol kas nespėju, neturiu laiko, tačiau planuose toks dalykas yra“, – atskleidžia Nijolė.

Pasitaikius galimybei pradėti verslą, Nijolė sako kurį laiką dvejojusi. Juk negalėjo žinoti, ar anglai norės savo drabužius patikėti emigrantei iš nedidelės, tuomet labai mažai žinomos šalies.

„Iš pradžių laukdavome tų klientų. Susikabinau sukneles, kurias dukrai buvau pasiuvusi, kad nebūtų tuščios lentynos, ir laukdavau. Pirmus porą mėnesių mažiau jų buvo, o paskui viskas normaliai – iš tikrųjų daug metų turiu tuos pačius klientus, kurie nuolat ateina.

Dar vienas dalykas, dėl ko labai norėjau savo saloną atsidaryti, – norėjau siūti rūbus nuo pradžios iki pabaigos. O pas indus tik taisydavau – jie turi tokias labai mažas parduotuvėles, kur nėra vietos net medžiagai ištiesti, tai ten nebuvo tokios galimybės. O čia jau galiu po truputį įgyvendinti savo planus“, – pasakoja lietuvė.

Dainuoja emigrantų šventėse

Anksčiau Nijolė samdė kelias darbuotojas, o dabar siuva viena. Nuomos kainos ir mokesčiai Londone dideli, tačiau emigrantė tikina, kad viskam užtenka: „Viską sumokėjus, aš tikrai uždirbu žymiai daugiau nei geras atlyginimas, kurį šiaip gauna žmonės. Tikrai lieka daugiau, bet čia, aišku, yra savas verslas. Čia nėra taip, kad nuolat gausi tokią pačią sumą kaip atlyginimo atveju – čia kartais būna daugiau, kartais mažiau.“

Smulkioji verslininkė prisipažįsta: jau daugybę metų ji gyvena tuo pačiu ritmu, kurį lietuviai mėgsta pavadinti „darbas – namai“. Kas rytą į darbą išeina pusę aštuntos ryto, o namo grįžta tik po dvylikos valandų, pavargusi nuo stoties triukšmo ir perpildytų traukinių bei autobusų: „Pavargstu ne nuo darbo, man darbas teikia malonumą, aš įsijautusi siuvu ar taisau, net nejaučiu, kaip diena praeina. Bet [vargina], kai reikia eiti stumdytis traukiniuose.“

Darbo dienomis Nijolė nieko daugiau nebespėja – tik į siuvyklą ir atgal. O štai kai ateina savaitgalis, ji laiką leidžia taip, kaip tik norisi. Juk vaikai jau užauginti, namai suremontuoti – galima skirti laiko hobiams. Moteris neseniai vėl pradėjo tapyti, bet labiau už viską jai patinka dainuoti. Nijolė kartais net pasirodo lietuvių emigrantų šventėse ar renginiuose.

„Dainuoju dėl savo sielos, man dainuoti malonu, o kai kas nors klauso, dar maloniau. Labai vertinu [Whitney] Houston – daug jos dainų dainuoju, šiaip visokias lyriškas dainas. Dainavau kelis kartus čia per lietuvių organizuojamas Jonines, dainavau Vasario 16-osios minėjime. Pakvietė į SPA salono atidarymą tokia rusų kompanija – irgi dainavau. Paskui važiavau į konkursą Maskvoje, į Moldaviją“, – pasakoja Nijolė.

Dėl „Brexit“ turi griežtą nuomonę

Londoniečių pasitenkinimas gyvenimu savo mieste jau kurį laiką po truputį mažėja. Pagal paskutinę apklausą tarp laimingiausių Europos sostinių gyventojų londoniečiai užėmė tik 27 vietą. Tame pačiame tyrime Vilnius atsidūrė pirmoje vietoje. Dėl didžiulių nekilnojamojo turto kainų daugybė gyventojų priversti trauktis į miesto pakraščius, vadinasi, daug laiko praleidžia keliaudami į darbą ir atgal, be to, juos slegia nepasitenkinimas valdžia, o kur dar ginčai dėl „Brexit“.

lrt.lt nuotr./Nijolė Giedraitienė
lrt.lt nuotr./Nijolė Giedraitienė

Dėl pastarojo Nijolė turi griežtą nuomonę. Nepaisant to, kad pati yra emigrantė, mano, kad bet ko į savo šalį britai įsileisti neturėtų: „Šiaip manau, kad britų ir taip didelė kantrybė. Žiūrėkite, į Lietuvą tie keli pabėgėliai atvažiavo ir tai jau žmonės nepatenkinti, nenori priimti, o čia baisu kas darosi.“

Gyvename kaip Lietuvoje – taip savo kasdienybę Londone apibūdina Nijolė. Septyniolika metų Anglijoje praleidusi moteris neturi nė vieno draugo brito – tik keletą pažįstamų ir savo klientus. Iš pradžių, kai manė, kad greitai išvyks, apie draugystes net negalvojo. O vėliau atsirado lietuvių draugų ratas. Moteris sako, kad gyvenant Londone tikrai nebūtina tapti anglu ir, kad ir kaip stengsiesi pritapti, vis tiek visą gyvenimą būsi atvykėlis.

„Mes nebandome ir nenorime, mes gyvename savo pasaulyje. Aš suprantu, kad yra žmonių, kurie padaro didžiulius verslus ir kurie stengiasi įeiti į tą anglų visuomenę, nes jiems tai svarbu dėl verslo. O man nereikia – pas mane klientai ateina patys, man nereikia jų ieškoti“, – „Emigrantams“ sako Nijolė.

Pasigenda džentelmenų

Be to, ir britai telšiškės nežavi. Džentelmenas – tik vienas kitas, o ir kultūra labai skiriasi nuo lietuviškos. Tai, kas lietuviui atrodo garbės reikalas, anglui – visai nereikalingas dalykas.

„Filmų prisižiūrėjusi galvojau, kad čia visi džentelmenai turi būti. Bet, kai įlipi į vagoną ir vien vyrai sėdi, o visos moterys stovi, man labai keista“, – teigia Nijolė.

Siuvėją taip pat stebina, kad anglai vyrai jai neša lopyti išdilusias kelnes ar taisyti keliasdešimties metų senumo švarkus.

„Nuo rajono priklauso. Mes gyvename Rytų Londone, tai ten iš tikrųjų tokių daug labai nekultūringų žmonių. Ir šiaip britams, manau, iš gero gyvenimo nieko nebereikia – net tvarkytis. Mums, lietuviams, labai svarbu, kad mūsų namai būtų gražūs, švarūs, tvarkingi. Aš pareinu namo ir aš pailsiu, o pas juos įeitum – tai ten chaosas, viskas išmėtyta“, – sako Nijolė.

Po pusantrų metų – atgal į Lietuvą

Nijolė su vyru apsisprendė – jiedu grįžta gyventi į Telšius. Bilietų namo dar neturi, bet jau ruošiasi. Telšiuose stato namus, o namą Londone planuoja parduoti, išbraukti iš gyvenimo septyniolika čia praleistų metų ir tiesiog ramiai pasenti.

„Laukiu nesulaukiu. Jau ruošiamės ir per savo šešiasdešimtmetį jau tikrai norėčiau būti Lietuvoje, liko nedaug – pusantrų metų. Kaip bebūtų, čia ne savas kraštas, man labai mielas mano Telšių miestelis ir be galo gražus dabar. Aš sau sėdu į mašiną, penkios minutės ir esu prie vieno ežero, prie kito ežero – kur noriu. O čia, jei nori nuvažiuoti pailsėti, važiuoji kelias valandas, paskui grįžti, stovi spūstyse po kelias valandas ir nieko nebesinori“, – pasakoja Nijolė.

Už namą Londone jiedu su vyru vis dar moka paskolą, bet tikisi būstą parduoti ir pusę namo kainos atgauti. Namo vertė – apie pusę milijono svarų sterlingų. Namas Telšiuose jau dygsta, o pragyvenimui prasimanys. Kažkada Telšiuose jie turėjo butą, bet kadangi nuomoti neapsimokėjo, jį pardavė.

„Duonai užsidirbsiu siūdama. Ir planuoju savo verslo išvažiuodama neuždaryti – paliksiu kažkam, kad galėčiau kažkiek pajamų dar iš čia gauti. Atvažiavimas į Londoną buvo kaip naujas gyvenimas – aną užbaigėme ir pradėjome naują. O dabar grįžimas atgal vėl bus visiškai naujas gyvenimas – nuo šaukštelio, nuo lėkščių, nuo baldų. Viską reikės pradėti iš naujo“, – teigia Nijolė.

Lrt.lt
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Parašykite atsiliepimą apie 15min