TIESAI REIKIA TAVO PALAIKYMO PRISIDĖK
Dabar populiaru
Sužinokite daugiau
Pažymėkite klaidą tekste pele, prispaudę kairijį pelės klavišą

Vasario 16-oji, šokiai ir cepelinai: kaip Sidnėjaus lietuviai Australijoje susikuria Lietuvą

Lietuviški patiekalai Sidnėjaus lietuvių klube
Antano Urbono nuotr. / Lietuviški patiekalai Sidnėjaus lietuvių klube
Šaltinis: 15min iš Sidnėjaus
0
A A

Kiekvieną sekmadienį Benkstauno rajone Sidnėjuje skamba lietuviškos dainos, pakvimpa kugeliu ir cepelinais. Čia įsikūręs Sidnėjaus lietuvių klubas suburia įvairių kartų lietuvius – tiek pokario pabėgėlius ir jų palikuonis, tiek jau atkūrus nepriklausomybę laimės į Australiją ieškoti išvykusius jų tautiečius.

Lietuvybės išsaugojimui – didelis dėmesys

Sidnėjaus lietuvių klubas vienija per du tūkstančius narių. Panašūs veikia ir Melburne bei Adelaidėje. Sidnėjaus klubo patalpose yra restoranas, biblioteka, lietuviška mokyklėlė ir savaitraščio „Mūsų pastogė“ redakcija.

Klubo durys įprastai atsiveria kiekvieną sekmadienį. Tuo metu veikia lietuviškų patiekalų restoranas, skamba lietuviška muzika. Kiekvienas norintis gali užsisakyti klubo bei restorano patalpas ir savo reikmėms: surengti lietuviškas krikštynas, šermenis ar vestuves. Taip pat po klubo vėliava veikia lietuviškas choras, egzistuoja gilias tradicijas turintis lietuvių tautinių šokių kolektyvas.

Antano Urbono nuotr. /Sidnėjaus lietuvių klube
Antano Urbono nuotr. /Sidnėjaus lietuvių klube

Ypač gausų žmonių būrį klubas sutraukia per svarbiausias metų šventes – Kalėdas, Velykas, vasario 16-ąją ir kovo 11-ąją. Tuomet čia susirenka keli šimtai lietuvių, vyksta šventinė programa, apsilanko kunigas.

„Lietuvių bendruomenė, ypač vyresni žmonės, labai gerbia lietuvybės išsaugojimą. Daugelis žmonių, kurie dirba klube, tai daro savanoriškais pagrindais. Stengiamės, prašome pagalbos, ir žmonės neatlygintinai padeda. Be to klubas neišsilaikytų“, – pasakoja klubo valdybos narė Monika Čirbienė.

Apie tėvynę primena cepelinai ir kugelis

Kotletai, cepelinai, karka, kugelis, koldūnai – lietuviškų patiekalų pasirinkimas Australijoje išties gali padėti patenkinti tėvynės ilgesį.

Antano Urbono nuotr. /Sidnėjaus lietuvių klubo lietuviškų patiekalų meniu
Antano Urbono nuotr. /Sidnėjaus lietuvių klubo lietuviškų patiekalų meniu

Tiesa, kainos net ir besiskundžiančius kainų augimu Lietuvoje nustebins – už koldūnų porciją čia sumokėsite 13 Australijos dolerių (apie 10 eurų), o už cepelinų porciją – 18 Australijos dolerių (apie 14 eurų).

Vis dėlto patiekalų skonis džiugina – koldūnų porcija didelė, o skonis puikus. Patiekalus klube gaminančios virėjos Svetlanos istorija verta atskiro paminėjimo. Svetlana – marių tautybės, po II pasaulinio karo ištremta į Sibirą. Ten susipažino su lietuviu ir už jo ištekėjo, o vėliau grįžo gyventi į Lietuvą. Ne tik pamilo lietuvių kalbą, bet ir tapo puikia lietuviškų patiekalų gamybos eksperte. Dabar savo įgūdžius pritaiko Australijoje.

Antano Urbono nuotr. /Sidnėjaus lietuvių klubo virėja Svetlana
Antano Urbono nuotr. /Sidnėjaus lietuvių klubo virėja Svetlana

Pasiilgę lietuviško maisto emigrantai klube ne tik prisimena cepelinų skonį, bet ir gali įsigyti lietuviškų prekių – duonos, konservų, uogienių.

Antano Urbono nuotr. /Sidnėjaus lietuvių klube – ir lietuviška duona
Antano Urbono nuotr. /Sidnėjaus lietuvių klube – ir lietuviška duona

Veiklos apimtis Sidnėjaus lietuvių klubas planuoja plėsti. Ketinama steigti lauko kavinę, kuri veiktų nuolat bei kuria, tikimasi, susidomėtų ne tik lietuviai, bet ir australai.

„Orientuosimės į vietinius, keisime meniu, pritaikysime australiškam skoniui, sieksime, kad klubas būtų atviras dažniau nei kartą per savaitę. Nors nesame tikri, ar australai valgys cepelinus“, – šypsosi M.Čirbienė.

Silkė ir juoda duona stebino australus

Sidnėjaus lietuvių klubas kaip organizacija duris atvėrė dar šeštajame XX a. dešimtmetyje. Praūžus II pasaulinio karo audroms ir Lietuvą užgulus sovietų jungui, į Australiją likimo vėjai nubloškė apie 10 tūkst. lietuvių.

„Mes buvome pabėgėliai. Australijoje atsidūrėme gana atsitiktinai ir atvykę nieko nežinojome. Daugelis mūsų gyveno ant lagaminų, persisunkę tėvynės ilgesiu. Vis tikėjomės, kad gal Amerika išvaduos Lietuvą, ir stengėmės burtis kartu“, – pasakoja vienas seniausių Sidnėjaus lietuvių bendruomenės atstovų Romas Cibas. Į Australiją jis su tėvais atvyko po II pasaulinio karo, kai jam buvo 8 metai.

Kadangi lietuviai atvyko kaip pabėgėliai, pasakoja R.Cibas, jiems nereikėjo mokėti už kelionę, bet egzistavo darbo prievolė: kiekvieną bent 16 metų sulaukusį asmenį Australijos valdžia užverbuodavo dvejus metus dirbti Australijai. Prisitaikyti buvo sunku.

„Kalbos nemokėjome, o australai į mus žiūrėjo kaip į atvykėlius iš Marso. Kultūriniai skirtumai buvo milžiniški. Mes kitaip rengėmės, valgėme kitokį maistą. Australai negalėjo patikėti, kad mes valgome juodą duoną ar silkę“, – pasakojo R.Cibas.

Vis dėlto darbštūs lietuviai sugebėjo įsitvirtinti naujame krašte. Ryšiai tarp lietuvių nenutrūko. Priešingai – bendruomenės išlaikymui buvo skiriamas didelis dėmesys. Tautinių šokių kolektyvas, inžinierių sąjunga, plunksnos mėgėjų sąjunga, lietuvių moterų klubas – lietuviai drauge burdavosi į įvairias organizacijas ir imdavosi įvairių veiklų.

Antano Urbono nuotr. /Sidnėjaus lietuvių laikraštis „Mūsų pastogė“
Antano Urbono nuotr. /Sidnėjaus lietuvių laikraštis „Mūsų pastogė“

„Tėvynės ilgesys buvo stiprus. Turėjome savo tradicinius pobūvius – Užgavėnių balių, blynų balių, Kaziuko mugės pobūvį ir taip toliau. Bet, kadangi mūsų buvo nedaug, lietuviškų mokyklų neturėjome. Aš nepraradau lietuvių kalbos įgūdžių, nes tėvai nemokėjo angliškai, bet daugelis kitų gimtąją kalbą pamiršo“, – sako R.Cibas.

Australijos lietuviai įdėmiai sekė įvykius Lietuvoje. Šaliai vaduojantis iš sovietinio jungo, buvo nuolat palaikomas ryšys su Lietuvoje likusiais giminaičiais, o kovo 11-oji sutikta su didžiuliu džiaugsmu.

Įsitvirtinti sunku

Ar sunku lietuviui įsitvirtinti Australijoje? M.Čirbienė žodžių į vatą nevynioja – sunku.

„Prieš atsikraustydamas kiekvienas turėtų apsvarstyti savo realias galimybes, o ne galvoti – atvažiuosiu, o tada jau kaip nors. To „kaip nors“ čia nėra. Australija skelbia profesijų, kurių atstovai reikalingi valstybei, sąrašą. Tai esminis kabliukas, už kurio galima kabintis. Kiti atvyksta su studentiškom vizom, bet jas pasikeisti į nuolatines sunku – reikia baigti mokslus, sulaukti darbo pasiūlymo ir taip toliau. Būna ir tokių, kurie keletą metų stengiasi įsitvirtinti šalyje, bet jiems nepavyksta ir turi grįžti namo“, – pasakoja lietuvė.

Vis dėlto lietuvių skaičius Australijoje auga. Lietuviškų tradicijų čia jie stengiasi nepamiršti.

„Prieš keletą metų jaunų lietuvių klube vos keli, o dabar jau gerokai daugiau. Prie to prisidėjo ir pokyčiai klube – pradėjome aktyviau skelbti apie savo veiklą, pasitelkėme „Facebook“, internetą. Tai paskatina jaunimą prisijungti. Jei anksčiau jie atvykdavo retai, tai dabar lankosi dažniau, ir patys prisideda prie klubo veiklos“, – kalba M.Čirbienė.

Antano Urbono nuotr. /Sidnėjaus lietuvių klubo bibliotekoje
Antano Urbono nuotr. /Sidnėjaus lietuvių klubo bibliotekoje

„Daugelis vyresnės kartos lietuvių iš pradžių nesuprato naujųjų imigrantų mentaliteto. Bet aš sakiau: nesvarbu, kad jie kai kuriais aspektais skiriasi nuo mūsų, jie vis tiek yra lietuviai. Mėgsta cepelinus ir kugelį, nori bendrauti su savais. Gal jie skaito nebe popierinę spaudą, o „Facebook“, tačiau lietuviški renginiai juos domina, tik reikia mokėti juos pasiekti. Prabėgus keliems metams po gyvenimo Australijoje pradžios daugumą lietuvių apima nostalgija ir tėvynės ilgesys“, – jai antrina R.Cibas.

Kaip Australijos lietuviams sekasi nepamiršti lietuvių kalbos? M.Čirbienės teigimu, pirmiausia tai vis dėlto priklauso nuo tėvų.

„Mes labai stengiamės prisidėti prie lietuvybės išlaikymo. Veikia ilgametė lietuvių kalbos mokyklėlė, sekmadieniais vyksta pamokos.

Vienu metu rinkdavosi netgi apie 30 vaikų, dabar kiek mažiau. Tačiau vis dėlto esama nemažai pirmųjų atvykėlių vaikų, kurie lietuviškai jau nešneka, moka vos kelis žodžius. Aš ir pati pastebiu, kad namie su sūnumi daugiau bendrauju angliškai. Mokykloje jis kalba angliškai, ir matau, kad jam tai lengviau. Riba tarp lietuviškos bei australiškos kultūrų slidi“, – pažymi M.Čirbienė.

Pažymėkite klaidą tekste pele, prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Dakaras 2018

Parašykite atsiliepimą apie 15min