Dabar populiaru
Sužinokite daugiau
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Vienoje gyvenantis biržietis Vytas Neviera metė keistą iššūkį sau: kasdien – po piešinį

Vytas Neviera
Vytas Neviera
Šaltinis: 15min
0
A A

Vasario 28 dieną iš Biržų kilusiam Vytui Nevierai sueis 24-eri. Šiais metais Vienoje gyvenantis vaikinas metė sau iššūkį – kasdien nupiešti po piešinį. Startavo sausio 1-ąją ir atkakliai laikosi pažado, nors piešti daug sudėtingiau, nei užsipilti kibirą ledinio vandens. Prie vieno piešinio Vytas vidutiniškai užtrunka apie 4–5 valandas, tačiau yra sugaišęs ir daugiau nei 8 valandas.

Kalbant apie asmenybės tobulėjimą, V.Neviera niekada nestovėjo vietoje. Dar mokykloje maišė pasaulį, o 2008 metais tapo tarptautinės geografijos olimpiados prizininku – laimėjo bronzą.  

Šiandien Vytas laisvai kalba angliškai ir itališkai. Be vargo bendrauja vokiškai, susišnekėtų portugališkai, ispaniškai ir rusiškai. Turi korėjiečių kalbos pradmenis, mat bene pusę bakalauro studijų Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institute laiko praleido ne Lietuvoje.

Dažnai turiu sunkumų priimdamas sprendimus, nes norisi pasirinkti geriausią ir įdomiausią variantą.

Antro kurso pirmame semestre V.Neviera studijavo Italijoje – seniausiame Europoje Bolonijos universitete. Vėliau dar 10 mėnesių mokėsi Pietų Korėjoje.

Profesinę praktiką lietuvis atliko Tarptautinės organizacijos migracijai (angl. International Organisation for Migration) regioniniame biure, dirbančiame su Pietų, Pietryčių ir Rytų Europos bei Centrinės Azijos šalimis. Taip jis ir atsidūrė Vienoje, kurią pamilo iš pirmo žvilgsnio ir gyvena iki šiol.

– Kuo šis miestas pavergė, kad jame gyvenate jau trečius metus?

– Net nežinau, nuo ko pradėti. Viskuo. Esu vaikas iš kaimo, todėl be galo myliu gamtą. Tačiau man gera miestuose, nes čia yra visa kita, ką myliu – kultūra. O Vienoje jos – apstu. Nuo be galo gražios ir didingos imperinės architektūros ir plačių alėjų, iki daugybės meno galerijų bei muziejų.

Man dar ir vokiečių kalba, nors nelengva, imponuoja, o vietinis dialektas, nors keistas, labai smagus.

AFP/„Scanpix“ nuotr./Austrijos vėliava
AFP/„Scanpix“ nuotr./Austrija.

Viena taip pat yra labai žalias miestas. Čia daugybė parkų, o miestą iš vienos pusės supa kalvota (vietomis iškylanti beveik 700 metrų) Vienos giria, iš kitos pusės ją saugo Dunojaus upė ir Naujojo Dunojaus kanalas, kurio pakrantės iš esmės yra didžiulis parkas su dešimtimis kilometrų dviračių takų, miškeliais, paplūdimiais.

Norint pasiekti žaliąsias Vienos oazes, nuo gyvenamosios vietos ar miesto kultūrinio epicentro tereikia pavažiuoti 25–30 minučių metro ar tramvajais. Miesto transporto tinklas labai platus ir efektyvus.

Mesti sau iššūkį ir nupiešti po piešinį kas dieną nusprendžiau spontaniškai.

Taigi, Vienoje mane pavergė priežasčių mišinys – gamtos artumo, daugybės galimybių mėgautis menu ir renginiais, patogaus susisiekimo bei bendros didelio–mažo miesto atmosferos.

Vieną įsimylėjau jau antrą dieną po atvykimo pirmąsyk, o po poros savaičių čia jaučiausi kaip namie. Žingsniavau į praktikos vietą ir pagavau save galvojantį: čia gera kaip namie. Niekur kitur taip gyvenime nesijaučiau – tik tėvų namuose.

– Na, bet čia esate viso labo diplomuotas restorano padavėjas. Jūsų gyvenimo aprašymas per spalvingas tokiam nekvalifikuotam darbui.

–  Šiuo metu ieškau naujo darbo (šypteli). Tačiau veiklos ir saviraiškos būdų man netrūksta. Savanoriauju įvairiuose renginiuose: porą metų teko džiaugsmas ir garbė prisidėti prie „TEDxVienna“ renginių organizavimo bei fotografavimo.

TEDxViena renginyje
Asmeninio albumo nuotr./TEDxViena renginyje.

Be to, mokausi kalbą, vaikštau į renginius, galerijas, muziejus, operą ir muzikinius spektaklius. Pastarieji Vienoje labai lengvai prieinami, nes stovimos vietos teatruose, operoje ir garsiojoje „Musikverein“ tekainuoja nuo 3 iki 10 eurų, dažniausiai – apie 5.

Sportuoju. Tiesiog gyvenu. Ir jau pradedu ilgėtis akademinio gyvenimo. Manau, 2,5 metų – pakankama pauzė nuo mokslų, nors mokymasis svečioje šalyje niekada nesibaigia – viskas nauja. O aš esu gana smalsus, visada knieti ką nors išmokti bei sužinoti.

Naujiems 2015 metams artėjant galvojau, kad reikėtų save priversti daryti ką nors kasdien, kas suteiktų stabilumo, patvarumo ir tęstinumo jausmą visiems metams ir ateičiai.

Galvojau aplikuoti į fotografijos bakalauro programą, taip pat tarptautinio verslo magistro ar tęsti politikos ir tarptautinių santykių srities studijas. Vis dar neapsisprendžiu. Dažnai turiu sunkumų priimdamas sprendimus, nes norisi pasirinkti geriausią ir įdomiausią variantą.

– Juolab, kad turbūt sukirba minčių ir apie menus – dailę, tapybą. 2009 metais tapote nacionalinės dailės olimpiados 3 vietos prizininku. Viena vėl įkvėpė piešti? Todėl ir nutarėte sau mesti „A Drawing A Day" iššūkį?   

– Mesti sau iššūkį ir nupiešti po piešinį kas dieną nusprendžiau spontaniškai. Visada stengiuosi tobulėti – mokytis, skaityti, lavinti turimus įgūdžius. O naujiems 2015 metams artėjant galvojau, kad reikėtų save priversti daryti ką nors kasdien, kas suteiktų stabilumo, patvarumo ir tęstinumo jausmą visiems metams ir ateičiai.

Piešti aš, turbūt kaip ir visi, pradėjau būdamas dar mažas vaikas. Studijuodamas kartais per paskaitas, užuot konspektavęs, pasinerdavau į paišymą. Čia, Vienoje, laisvo laiko turėdamas vis fotografuodavau ar piešdavau.

2014-iesiems einant į pabaigą vis dažniau rankoje laikydavau pieštuką ar parkerį. Iš draugų sulaukdavau gražių komentarų apie rezultatus, bet dažnai pats jais nebūdavau patenkintas.

Todėl naujų metų proga nusprendžiau patobulinti piešimo įgūdžius. Geresnio kelio tobulėti nei kasdienė praktika nėra, todėl pasiryžau kasdien nupiešti po piešinį ir jį eksponuoti socialiniame tinkle, kur galėčiau sulaukti atsiliepimų.

– Interviu norėjau paskubinti, tačiau jūs nebuvote baigęs dienos piešinio ir pasakėte: „Nepykite, man piešimas visgi pirmoje vietoje – negaliu savęs nuvilt.“ Karštą pirtį sau užkūrėte.

– Tas kasdienis pasidalinimas piešimo rezultatu man tapo tarsi atskaitos tašku. Piešinys – tai įrodymas, kad galiu tai daryti ir kad nepasiduosiu. Šis iššūkis taip pat labai gelbsti, stiprinant valią ir pasiryžimą.

Procesas moko kantrybės, leidžia geriau suvokti, kad ir ką bedarytume, rezultatai niekada nebus tokie, kokių norime.

Procesas moko kantrybės, leidžia geriau suvokti, kad ir ką bedarytume, rezultatai niekada nebus tokie, kokių norime.

– Kokią piešimo techniką naudojate?

– Piešiu taip, kaip man patinka. Nežinau, ar galima tai pavadinti technika. Kai kurie turbūt sakytų, jog tai – grafika, aš pats irgi linkstu tokio apibūdinimo link, nes dažniausiai naudoju juodus rašalinius arba gelio rašiklius.

– Piešiniuose dažniausiai vaizduojate žmogų, gamtą arba abu – kodėl?

– Kaip minėjau, gamtą labai myliu. Man gera joje būti, o kasdieniai jos procesai yra įkvepiantys. Gamta tuo pat metu yra tobula ir netobula, nes ji taip sukurta. Gamta niekada neapvilia, ji visuomet graži, visuomet įkvepianti.

Wanderlust.  This Heart Of Mine Was Made To Travel The World
Wanderlust. This Heart Of Mine Was Made To Travel The World.

Šie aspektai man labai svarbūs, nes piešiant viskas gali būti tobula, bet kartu ir itin netobula.

Pats piešimo procesas yra neapsakomai maloni meditacijos forma, o rezultatai... Na, dažnai manau, kad jie nieko gero arba galėtų būti geriau.

Abu dalykai susiję su jausmais, o juos man lengviausia išsakyti ne žodžiais, bet štrichais.

Žmones stengiuosi piešti todėl, kad man tai prasčiausiai sekasi – visada turėjau problemų su proporcijomis. Stengiuosi tobulėti. Be to, žmonės taip pat gali būti labai įkvepiantys. Kaip ir nuviliantys.

Tačiau abu dalykai susiję su jausmais, o juos man lengviausia išsakyti ne žodžiais, bet štrichais. Dar labai mėgstu simbolizmą, todėl piešiniuose dažnai naudoju simbolius tam tikriems jausmams ar idėjoms išreikšti.

– Kiek laiko piešiate vieną piešinį?

– Vidutiniškai užtrunku apie 4–5 valandas. Trumpiausiai piešiau 3 valandas, o ilgiausiai – daugiau nei 8 valandas.

Piešinių dydis įvairuoja nuo A5 iki A3 formato lapų. Dažniausiai stengiuosi dirbti su A4 dydžio popieriaus lapais.

Marvellous Spatuletail Hummingbird  Stand Still Like A Hummingbird.
Marvellous Spatuletail Hummingbird Stand Still Like A Hummingbird.

Tačiau darbo trukmė labiausiai priklauso net ne nuo piešinio dydžio, bet nuo to, ar piešinys labai detalus, ar ne.

– Kiek tušinukų per pusantro mėnesio jau sunaudojote?

– Neskaičiavau, bet gal reikėtų pradėti. Gerai pagalvojus, gal kokius aštuonis jau išmečiau.

– Esate talentingas jaunas žmogus, dar vienas iš Lietuvos nutekėjęs protas. O ar pats jaučiatės emigrantu?

– Suktas klausimas. Ką tai apskritai reiškia? Kas yra emigrantas? Politinių ar socialinių konstruktų prasme – taip, nes esu lietuvis, gyvenantis svečioje šalyje, ne gimtinėje.

Asmeninio albumo nuotr./Vytas Neviera
Asmeninio albumo nuotr./Vytas Neviera.

Tiesą sakant, aš savęs niekur, o kartu ir visur ne/įsivaizduoju. Niekam nesakau „niekada“. Gal grįšiu į gimtinę, o gal ir ne. Nežinau. Dabar mano namai yra čia.

Tiesą sakant, aš savęs niekur, o kartu ir visur ne/įsivaizduoju. Niekam nesakau „niekada“. Gal grįšiu į gimtinę, o gal ir ne. Nežinau. Dabar mano namai yra čia.

Morališkai Vienoje nesijaučiu svetimas, nors, atrodytų, priežasčių tam netrūktų. Svarbiausia yra vidiniai jausmai. Kad ir kaip dažnai tai kartojama ir tapo kliše, tačiau tiesa ta, kad namai yra ten, kur širdis. Mano širdis su manimi čia, Vienoje, todėl nesijaučiu emigrantu, neturiu tų jausmų, kuriuos aprašinėjo lietuvių išeiviai poetai „žemininkai“.

Mano širdis taip pat yra su mano šeima, todėl grįžęs į tėvų namus visuomet jaučiuosi puikiai.

Dar mano širdis yra ir su draugais, kurie, beje, taip pat išsimėtę po visą pasaulį nuo Naujosios Zelandijos iki Kanados vakarinės pakrantės.

Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Temos: 3 Dailė Menas Austrija
Parašykite atsiliepimą apie 15min