Martyna Marčenkovaitė – apie Kopenhagos pliusus ir minusus
Išvažiuoti nusprendžiau, nes visą savo jaunystę prasvajojau apie gyvenimą kur nors kitur – nuolatos pavydėjau užkietėjusiems keliautojams ir visada norėjau būti kažkuo į juos panaši. Pasirinkimą išvažiuoti paskatino ne tėvynės nemylėjimas ar geresnio gyvenimo ieškojimas (nieko panašaus!), tiesiog nugalėjo noras pažinti daugiau kitų kultūrų, subręsti ir gyventi savarankiškai bei išmokti naujų kalbų.
Juodo darbo nebijojau, bet viskas įvyko taip staiga, jog netrukus pradėjau liūdėti dėl tos pasirinktos „savarankiškos laisvės“.
Pradžia svetur buvo natūraliai sudėtinga. Nieko nepažinojau, išskyrus sesę, kuri jau gyveno Danijoje, bei draugę, su kuria kartu atvykome. Gyvenome užmiestyje, ten nebuvo ką veikti, o miestas – toli. Ypač sunku buvo iš naivios abiturientės tapti privačių namų valytoja vos kitą dieną po atvykimo. Juodo darbo nebijojau, bet viskas įvyko taip staiga, jog netrukus pradėjau liūdėti dėl tos pasirinktos „savarankiškos laisvės“. Po pusės metų pradėjau studijuoti, tada viskas šiek tiek pagerėjo.
Baisiausia buvo išmokti važinėtis viešuoju transportu nepasiklystant ir nesidrovėti kalbėti angliškai su nepažįstamaisiais. Be to, baugino ir vis atklystanti mintis – ar kartais nepadariau klaidos palikdama savo komforto zoną? Kas būtų buvę, jei būčiau pasilikusi ir studijavusi Vilniuje?
Šlykščiausia patirtis Danijoje – pavogtas dviratis, nors tai visai nė nepriklauso nuo šalies.
Geriausia – visi sutikti žmonės: tiek danai, tiek kitų tautų, ir pamatyti koncertai. Žmonės čia labai įvairūs. Čia tiek daug emigrantų! Danai draugiški, tačiau sunkiai įsileidžia atvykėlius į savo draugų ratą. Natūralu, kad jiems nereikia naujų draugų, kaip mums – internacionaliems ir viską palikusiems savo šalyse. Jie turi vienu draugu jau ir taip per daug. Tačiau, jei skirsi jiems laiko, jie pripras prie tavęs.
Daugiausia mano draugų ir yra iš kitų šalių. Dauguma danų yra labai tolerantiški ir plačių pažiūrų, ypač sostinėje. Tačiau, žinoma, yra ir rasistiškai nusiteikusių. Plius, visi labai dievina sportą ir sveiką gyvenseną – laksto ir per pūgą.
Labiausiai danų kultūroje man patinka tai, kad jie atsipalaidavę, neieško aukso, bet ieško laimės, neskirsto žmonių į klases: ar turtingas, ar ne, jie vis tiek važiuos tuo pačiu prikimštu traukiniu ir skaitys tokį patį nemokamą dienraštį.
Atvykstantys į šią šalį privalo turėti lietpaltį bei dviratį.
Prieš važiuojant į Daniją reikia žinoti, kad čia viskas brangu ir susirasti darbą ar gyvenamąją vietą tikrai nėra lengva. Beje, naktį važinėjant su dviračiu reikia įsijungti lempas! Ir būtinai tą dviratį visur prirakinti, o lempas nusiimti. ar reiktų žinoti, kad nevertėtų dirbti be sutarties, apsigyventi be sutarties, įsigyti vogtą dviratį. Atvykstantys į šią šalį privalo turėti lietpaltį bei dviratį. Na, žinoma, dar CPR numerį, nes jis kaip asmens kodas, kuris padaro tave legaliu gyventoju.
