Martyna Marčenkovaitė – apie Kopenhagos pliusus ir minusus
Išvažiuoti nusprendžiau, nes visą savo jaunystę prasvajojau apie gyvenimą kur nors kitur – nuolatos pavydėjau užkietėjusiems keliautojams ir visada norėjau būti kažkuo į juos panaši. Pasirinkimą išvažiuoti paskatino ne tėvynės nemylėjimas ar geresnio gyvenimo ieškojimas (nieko panašaus!), tiesiog nugalėjo noras pažinti daugiau kitų kultūrų, subręsti ir gyventi savarankiškai bei išmokti naujų kalbų.
Juodo darbo nebijojau, bet viskas įvyko taip staiga, jog netrukus pradėjau liūdėti dėl tos pasirinktos „savarankiškos laisvės“.
Pradžia svetur buvo natūraliai sudėtinga. Nieko nepažinojau, išskyrus sesę, kuri jau gyveno Danijoje, bei draugę, su kuria kartu atvykome. Gyvenome užmiestyje, ten nebuvo ką veikti, o miestas – toli. Ypač sunku buvo iš naivios abiturientės tapti privačių namų valytoja vos kitą dieną po atvykimo. Juodo darbo nebijojau, bet viskas įvyko taip staiga, jog netrukus pradėjau liūdėti dėl tos pasirinktos „savarankiškos laisvės“. Po pusės metų pradėjau studijuoti, tada viskas šiek tiek pagerėjo.
Baisiausia buvo išmokti važinėtis viešuoju transportu nepasiklystant ir nesidrovėti kalbėti angliškai su nepažįstamaisiais. Be to, baugino ir vis atklystanti mintis – ar kartais nepadariau klaidos palikdama savo komforto zoną? Kas būtų buvę, jei būčiau pasilikusi ir studijavusi Vilniuje?
Šlykščiausia patirtis Danijoje – pavogtas dviratis, nors tai visai nė nepriklauso nuo šalies.
Geriausia – visi sutikti žmonės: tiek danai, tiek kitų tautų, ir pamatyti koncertai. Žmonės čia labai įvairūs. Čia tiek daug emigrantų! Danai draugiški, tačiau sunkiai įsileidžia atvykėlius į savo draugų ratą. Natūralu, kad jiems nereikia naujų draugų, kaip mums – internacionaliems ir viską palikusiems savo šalyse. Jie turi vienu draugu jau ir taip per daug. Tačiau, jei skirsi jiems laiko, jie pripras prie tavęs.
Daugiausia mano draugų ir yra iš kitų šalių. Dauguma danų yra labai tolerantiški ir plačių pažiūrų, ypač sostinėje. Tačiau, žinoma, yra ir rasistiškai nusiteikusių. Plius, visi labai dievina sportą ir sveiką gyvenseną – laksto ir per pūgą.
Labiausiai danų kultūroje man patinka tai, kad jie atsipalaidavę, neieško aukso, bet ieško laimės, neskirsto žmonių į klases: ar turtingas, ar ne, jie vis tiek važiuos tuo pačiu prikimštu traukiniu ir skaitys tokį patį nemokamą dienraštį.
Atvykstantys į šią šalį privalo turėti lietpaltį bei dviratį.
Prieš važiuojant į Daniją reikia žinoti, kad čia viskas brangu ir susirasti darbą ar gyvenamąją vietą tikrai nėra lengva. Beje, naktį važinėjant su dviračiu reikia įsijungti lempas! Ir būtinai tą dviratį visur prirakinti, o lempas nusiimti. ar reiktų žinoti, kad nevertėtų dirbti be sutarties, apsigyventi be sutarties, įsigyti vogtą dviratį. Atvykstantys į šią šalį privalo turėti lietpaltį bei dviratį. Na, žinoma, dar CPR numerį, nes jis kaip asmens kodas, kuris padaro tave legaliu gyventoju.
Rūta Rukavičiūtė – kaip Stambulas virto antrais namais
Nusprendžiau išvažiuoti todėl, kad baigusi universitetą turėjau galimybę atlikti trumpalaikę praktiką. Kadangi tai jau ne pirmas kartas, kuomet atvykstu į Stambulą, didelio šoko ar adaptacijos laikotarpio čia nepatiriu. Bet jei kalbėtume apie patį pirmą kartą čia – man miestas nelabai patiko. Viskas atrodė kažkaip chaotiška ir keista. Taigi prireikė net kelių mėnesių, kad pamatyčiau miestą kitaip.
Gal pasirodys juokinga, bet pradžioje buvo baugus kai kurių žmonių, ypač pardavėjų ir kitų pinigų prasimanyti bandančių, rėkimas. Turkams turbūt normalu, kad gatvėje nuolat kažkas garsiai rėkia BUIRUN BUIRUN (frazė, kuria kviečiama užeiti/nusipirkti ir panašiai). Aš pirmomis dienomis tikrai išsigąsdavau: „ar kažkas atsitiko?“, „ar jis su kažkuo pykstasi?“ ir pan. Bet turiu pasakyti, kad dabar tai atrodo visiškai normalu ir priimtina.
Dar labai baugu buvo turkiškas vairavimo stilius. Mes gi kartais girdim, kad „na ir vairuotojai Vilniuj“ ar „na ir spūstys“, tai labai norėčiau visus atsivežti čia ir parodyti, ką iš tikrųjų reiškia chaotiškas vairavimas... Kur neegzistuoja šviesoforai ir perėjos, kur vietoj stabdžių naudojamas signalas...
Viena iš jų frazių „They call it chaos – We call it home“ (Jie vadina tai chaosu, mes vadiname tai namais). Trumpas sakinys, nusakantis viso gyvenimo ar buvimo Stambule esmę.
Žmonės yra be galo šilti ir draugiški, truputėlį mėgstantys patingėti, kaip ir dauguma Viduržemio jūros tautų. Dar labai svetingi. Tiek stereotipų sklando apie turkus – kad vyrai mergišiai o moterys namuose po šluota sėdi. Iš tikro yra tokių šeimų, bet jų visur yra! Mano rato žmonės – ypač veiklūs, drąsūs ir kosmopolitiški. Kai tauta tokio dydžio – visko galima rasti.
Stambulas yra nuostabus miestas, kuris mano širdy užima labai labai didelę vietą ir kurį aš drąsiai vadinu antraisiais namais. Vieno nutikimo ar patirties negalėčiau išskirti kaip geriausios patirties ar prisiminimo, nes pats buvimas čia yra kažkas nuostabaus. Iš ko tai susideda? Skanaus maisto, šiltų žmonių, nuostabios gilias šaknis turinčios kultūros, kurios apraiškos vis dar jaučiamos net bendraujant su jaunais žmonėmis, ir Bosforo vaizdo. Bosforas yra nepakartojamas tiek dieną, tiek naktį, iš Europinės ar Azijinės pusės jis visada gniaužia kvapą ir man yra tiesiog relaksacijos forma.
Blogiausia patirtis? Gal ne blogiausia, bet tikrai sukrečianti: kaip ir kituose Europos miestuose čia apsistoję ganėtinai daug valkataujančių romų tautybės žmonių. Kartą dalyvavau draugų vestuvėse, vykom per miestą papuošta gėlėmis mašina – akivaizdus ženklas, kad mašinoje sutuoktiniai. Sustojus spūstyje mašiną tiesiog aplipo valkataujantys vaikai, nespėjom užsirakinti durų, jie pradėjo atidarinėti dureles, tampyti mus ir reikalauti pinigų... Nuotakos tėvui pavyko jų atsikratyti tik paklojus nemažai pinigų...
Taip pat svarbu žinoti, kad ne vairuotojai praleidžia pėsčiuosius, o pėstieji vairuotojus.
Na, šalis labai labai didelė ir skirtinga. Tai kas vienur tabu – kitur norma. Visgi čia vis dar galioja didelė pagarba vyresniam žmogui. Net ir nereligingi jauni žmonės, kuomet susitinka su senoliais, būtinai visada pabučiuoja ranką ir prideda ją prie kaktos – tai religinis, pagarbus pasisveikinimas su vyresniaisiais.
Taip pat svarbu žinoti, kad ne vairuotojai praleidžia pėsčiuosius, o pėstieji vairuotojus. Ir dar – gražiausi vakarai yra prie Bosforo. Be to, būtina paragauti turkiškų patiekalų – dažniausiai patys keisčiausiai atrodantys ir yra patys skaniausi!
Ko reikėtų vengti Turkijoje? Stambule yra itin konservatyvių rajonų, tai juose turbūt reiktų pasistengti gerbti jų tradicijas. Kita vertus, neretai čia būdama pasijuntu, kad aš pati esu kiek konservatyvi – tiek aprangos, tiek mąstymo klausimais.
Stambule, Beyoglu rajone, yra tokia parduotuvė APONIA. Jie turi nuostabių rankinių, marškinėlių ir kitų aksesuarų ir nuostabią reklamą. Viena iš jų frazių „They call it chaos – We call it home“ (Jie vadina tai chaosu, mes vadiname tai namais). Trumpas sakinys, nusakantis viso gyvenimo ar buvimo Stambule esmę. Manau, kad po apsilankymo šiame mieste daugelis sutinka su ta fraze.
Gabrielė Račkauskaitė – apie treniruotes skrandžiui Prahoje
Manau, kad kiekvienas žmogus trokšta keliauti ir pamatyti kuo daugiau. Nusprendžiau išvažiuoti į Čekiją su „Erasmus plius“ programa, nes tai buvo puiki proga pažinti kitą šalį, žmones, pabėgti iš savo komforto zonos, susikurtos Lietuvoje, įšokti į visiškai naują aplinką ir pakeisti atsiradusią rutiną.
Iš tiesų pradžia buvo labai chaotiška ir be proto smagi. Tai buvo įvykių, naujų žmonių, naujos veiklos sūkurys, kuris įsuko labai staiga. Kadangi išvažiavus studijuoti į Prahą apsigyvenau studentų bendrabutyje, veiklos ir naujų žmonių niekada netrūkdavo. Iš pradžių buvo labai keista vaikščioti Prahos gatvėmis ir nesuprasti, ką žmonės kalba, parduotuvėje, kai tavęs ko nors klausia pardavėja, tiesiog šypsotis, linksėti galva ir klaidžioti ieškant vienos ar kitos gatvės. Tačiau tai nebuvo visai baugu, nežinau kodėl, bet tame mieste jaučiausi labai jaukiai ir saugiai jau nuo pat pradžių.
Šlykščiausia patirtį iš tiesų yra sunku įvardinti. Nebent galėčiau paminėti labai nemandagius padavėjus ir barmenus, kurių nemandagumas tikrai galėtų būti vertinamas vienetu mandagumo skalėje. Kartais atrodydavo, kad jie elgdavosi taip, nes jaučia antipatiją turistams. Žinoma, teko sutikti ir malonių padavėjų, bet tai buvo visiška retenybė.
Žmonės Čekijoje iš tiesų yra kiek panašūs į lietuvius – jie nesišypso gatvėse.
Geriausią patirtį taip pat sudėtinga įvardinti, nes gyvenimas Čekijoje buvo viena didelė nuostabi patirtis. Galbūt galėčiau pasakyti, kad vienas geriausių potyrių buvo tiesiog keliauti su traukiniu aplink Čekijos miestelius ir pamatyti daug nuostabių vietų. Viena iš tokių kelionių buvo į iš uolų sudarytą nacionalinį parką, vadinamą „Bohemian paradise“.
Žmonės Čekijoje iš tiesų yra kiek panašūs į lietuvius – jie nesišypso gatvėse. Nors iš pradžių jie gali pasirodyti gana šalti, tačiau apskritai tai yra labai paprasti ir draugiški žmonės, jeigu juos pažįsti geriau. Bent jau man pasirodė, kad jie skirtingai nei lietuviai nenori prieš ką nors „pasirodyti“, jie yra tokie, kokie yra, tai netgi galima pasakyti iš jų aprangos, kuri yra greičiau patogi nei labai stilinga ar madinga.
Man labai patiko čekų humoras, jis yra unikalus, galbūt šiek tiek panašus į slavų tautų humorą, bet tai, kaip jie jį pateikia – visiškai paprastai, kasdieniškai, yra nuostabu. Taip pat dauguma čekų, nepaisant gausybės bažnyčių, yra ateistai, o gerti alų 11 ryto – jiems taip pat normalu.
Žmonės rūko visur, beje, leidžiama rūkyti ir kavinių bei barų viduje. Geriama visur, galima gerti ir viešose vietose. Žmonės yra gana tolerantiški homoseksualams, t.y. jiems tiesiog tas pats. Nežinau, galbūt aš pažinau per mažai čekų, kad galėčiau pasakyti tikruosius tabu. Tačiau labiau juokais galėčiau pasakyti, jog čekams dviračiai mieste yra visiškas tabu. Čia nerasi jokių dviračių takų, bent jau Prahoje, o jei norėsi važiuoti gatvėmis, gali būti, jog rizikuosi savo gyvybe, mašinoms nepatinka trukdantys eismą dviratininkai. Teko pačiai tai patirti.
Gerti alų 11 ryto – jiems taip pat normalu.
Kalbėdami apie Čekiją visi pradeda nuo pigaus alaus, taip, tai tiesa, bet tai ne vienintelis dalykas, kurį reikėtų žinoti čia važiuojant. Pirmiausia, atvažiuojant į šią šalį, manau, reikėtų išmokti bent pagrindines frazes čekiškai: kaip paklausti krypties ar ieškomos vietovės. Prahoje žmones neblogai kalba angliškai, tačiau tik išvažiavus už sostines ribų yra labai sudėtinga surasti žmogų, kalbantį angliškai ir galintį padėti orientuotis esamoje vietovėje.
Taip pat vienas svarbių dalykų – akylai skaičiuoti savo grąžą „mini parduotuvėse“, nes ten dirbantys pardavėjai mėgsta apgaudinėti turistus ir atiduoti mažiau pinigų, o jeigu šie pastebi, jog gavo per mažai, pardavėjai apsimeta, kad nepastebėjo. Tačiau po penkto karto tikrai nebepatikėjau, jog taip atsitiko netyčia.
Taip pat reiktų žinoti, kad kelionės traukiniais Čekijoje yra gana pigios, o nuostabių vietų aplankyti čia netrūksta, tad belieka tik sėsti į traukinį ir keliauti.
Be to, čekai turi nuostabų kiną. Jų seni filmai yra puikūs ir persmelkti juodojo humoro, reikėtų čia atvažiavus pamatyti bent vieną filmą ir tuomet taip dar labiau pažinsit šią šalį.
Žmogus, prieš vykdamas į Čekiją, turėtų įsigyti ir perskaityti bent vieną F. Kafkos kūrinį.
Žinoma, reikia vengti atokių vietų, kur galima būti apiplėštam, nes kišenvagių čia netrūksta. Svarbu akylai saugoti savo daiktus, nemažai mano draugų neteko piniginių tiesiog važiuodami metro. Taip pat reikėtų vengti žmonių, kurie vaikšto gatvėse ir apsimesdami kokios nors organizacijos, padedančioms žmonėms, nariais prašo jūsų pinigų.
Manau, kad žmogus, prieš vykdamas į Čekiją, turėtų įsigyti ir perskaityti bent vieną F. Kafkos kūrinį. F. Kafka gyveno Prahoje ir tai yra vienas iš įžymiausių ar bent jau mėgstamiausių pristatyti turistams rašytojų ir, be abejo, vertas dėmesio rašytojas. Ir, žinoma, atvykę čia jūs tikrai, norite to ar ne, tačiau ištreniruosite savo skrandį alui ir sunkiam maistui.
