A.Gladkijus, Donbase veikiančios proukrainietiškos organizacijos „Teni“ koordinatorius, sako, kad ir Lietuvoje patyrė tą patį keistą jausmą krūtinėje – tarsi kažkas viduje spaudžia.
Taip nutinka, kai netoliese pradeda kristi raketos arba minos. Užspaudžia krūtinę ir tuomet, kai stovintį automobilį bei nieko neįtariančią pareigūnę visa jėga nutrenkia nė trupučio nestabdantis vilkikas.
A.Gladkijui ir jo draugams viskas baigėsi laimingai – atsipirko riebiomis mėlynėmis. Smūgį, laimei, amortizavo pakelės stulpas.
„Ukrainos vanagas“, savo veiksmais demaskuojantis Donbase besislapstančią Rusijos kariuomenę, tęsia pasakojimą apie karą, kurio dar prieš pusantrų metų niekas nesitikėjo.
– Jūs esate „Teni“ – šešėliai. Kodėl jus vadina „Ukrainos vanagu“? Slapyvardis?
Jei gimčiau iš naujo, norėčiau būti paukščiu, o ne žmogumi.
– Nešioju motinos mergautinę pavardę, tačiau mano ukrainietiška pavardė lietuviškai skambėtų – Peslys.
Tai vanago dydžio plėšrus paukštis. Gal dėl to kartais taip vadina. Jei gimčiau iš naujo, norėčiau būti paukščiu, o ne žmogumi.
– Vanagas gali sau sumedžioti grobį stepėje, o ką gali keletas tokių kovotojų kaip jūs?
– Aš tikiu Aukščiausiuoju. Galima sakyti, kad esu pagonis, tačiau neabejoju Viešpaties valia. Žinai drugelio efektą? Kaip jo sparnų plazdėjimas kitame pasaulio gale gali sukelti uraganą, taip vienas karys gali nulemti pergalę.
Mes, trys grupės po penkis, išvarėme Mariupolio savivaldybę užėmusią ginkluotą gaują. Šešiese tame pačiame mieste išgelbėjome banko pastatą. Vėliau, žinoma, atėjo „Azovo“ būrys, tačiau mano draugai labai daug prisidėjo prie to, kad Mariupolis šiandien nėra DNR banditų zona.
– Kodėl karas nesibaigia šiandien pat?
– Banaliai išsireikšiu. Prisiminkime seną klausimą – o kam tai naudinga? Pirma, tarp naudos gavėjų yra ir nemaža dalis Ukrainos valdžios. Antra, nestabili situacija Ukrainoje – išsipildžiusi Rusijos svajonė. Trečia, Europa pataikauja Rusijai, nes nori ir toliau ramiai bei sočiai gyventi.
– Gal tai veda į pasaulinį karą?
– Trečiasis pasaulinis karas iš tiesų jau prasidėjo, tačiau jį dar galima sustabdyti. Lai padeda visas pasaulis pabaigti šį karą kuo greičiau. Žinoma, baisu erzinti beždžionę su atominiu ginklu, tačiau ji blefuoja.
Nemanau, kad Vladimiras Putinas turi aiškų planą. Jis elgiasi kaip caras – daro, ką tik užsimano, ką sugalvoja ar susapnuoja. Jei jau užsisuko tokios peštynės – baigiam iki galo ir neleidžiam tam išsikeroti. Padėkite Ukrainai.
– Minėjote, kad tokie kariai kaip jūs ir savanorių batalionai jaučiasi lyg tarp dviejų ugnių?
Taip lengvai atiduoti Donecką buvo idiotizmas arba visiškai sąmoningas žingsnis.
– Savanorių batalionai nori išlaisvinti okupuotas teritorijas. Jie nori žinoti, kad kovoja toje pačioje pusėje, kaip ir Ukraina, Ukrainos valdžia, prezidentas.
Jie iki šiol nori suprasti, kodėl Petro Porošenka užsimanė į Rusiją pasisukti nugara, nors šie jau rodė savo neadekvatumą – buvo pasirengę šaudyti ir šaudė į mus iš Rusijos teritorijos. Netrukus Rusija būtų išsidavusi prieš visą pasaulį.
Vėliau jie užėmė Ilovaiską, o po to laisvai įėjo į Donecką. Taip lengvai atiduoti Donecką buvo idiotizmas arba visiškai sąmoningas žingsnis.
Belieka sulaukti karinių veiksmų pabaigos, o tuomet – įsakymo Ukrainos karinėms pajėgoms griežtai sunaikinti visus savanorių pulkus. Tuos, kurie visą laiką narsiai kovėsi priešakinėse linijose.
– Ar turite konkrečiai dėl ko pykti ant dabartinės šalies valdžios?
– Visi jie, kraujo bangos pakelti, palypėję ant „Dangiškosios šimtinės“ aukos, pagavo Dievą už barzdos. Aš daug ko nesuprantu. Nesuprantu, kodėl policijai vadovauti paskiriami veikėjai, kurie Kryme tiesiog nesugebėjo susitarti su Rusija dėl postų.
Šalyje vyksta tyli šliaužianti chroniška kontrrevoliucija, kurią organizuoja pati šalies valdžia.
O kur dabar tie, kurie realiai gynė tą žemę? Kažkur nukišti pabėgėliai... Šalyje vyksta tyli šliaužianti chroniška kontrrevoliucija, kurią organizuoja pati šalies valdžia.
Jei Viktoras Janukovyčius savo veiksmais pražudė „Dangiškąją šimtinę“, tai šitie – jau tūkstančius.
Palaidojau daugybę draugų, kuriuos pažinojau dešimtmečius. Jų žmonoms bijau pažiūrėti į akis. Paklaus – kaip, kodėl, už ką jis žuvo? Ar už tai, kad kažkas kraunasi turtus?
Mes visi žinome, kad giname savo šalį. Taip pat žinome, jog tai kenkia aukštai sėdinčiųjų verslo interesams.
Galimybė įvežti į DNR („Donecko Liaudies Respubliką“) sunkvežimį su maistu ar kitais žmonėms reikalingais dalykais kažkam uždirba 15-70 tūkst. grivinų (650-3050 eurų). O prekės eina traukinių sąstatais. Kažkas lobsta, o DNR prekių kainos dėl to išaugo du arba tris kartus.
– Kaip jūs manote, kodėl tarp LNR („Luhansko Liaudies Respublikos“) ir DNR yra muitinės postai? Kodėl šios teritorijos vaidina atskiras valstybes?
– Tai reiškia, kad yra ne viena banditų grupuotė. Nusikalstamos grupuotės dalijasi grobį. Jie godūs kvailiai – net tarpusavyje pasiskirsto zonas.
Puikus pavyzdys – oligarcho Rinato Achmetovo struktūra. To paties, kuris dabar lyg šventasis išgelbėtojas visiems dalija išgyvenimo paketus. Žmonėms nereikia išmaldos – lai grąžina jiems namus, darbus, gyvenimą.
– Ar tai ir yra pagrindiniai šio karo žaidėjai?
– Čia tik prekeiviai. Ukraina – tai Rusijos naikinimo instrumentas. O kas nori Rusijos sugriuvimo? Gal jos prezidentas V.Putinas? Nežinau žmogaus, kuris daugiau būtų prie to prisidėjęs.
Jis dabar – milijardierius. Visi jo aplinkos žmonės gyvena užsienyje, tai kodėl visą savo tautą šeria patriotinėmis dainelėmis? Tai ne mano reikalas, kol tokia nesąmonių pripumpuota banda neateina į mano namus.
Gal šiandien „Roshen“ saldainius ukrainiečiai valgytų su pagarba?
Būtų daug paprasčiau, jei pas mus būtų adekvati valdžia, o ne vagys ir turtuoliai. Būtų daug paprasčiau, jei kai kurie mano artimi žmonės nebūtų separatistai.
Ukrainai labai nesiseka su valdžia. Jau daug kartų iš eilės – niekšai. Labai žemos kokybės valdžia. Kartais galvoju, kad jie visi valdžioje yra marionetės. Net ir V.Putinas.
– Ko norėtumėte paklausti P.Porošenkos?
– Kodėl tu vis dar maitini okupantus šokoladukais, kai jie mus maitina švinu? Kodėl valdžioje kai kurie asmenys su juo jaučiasi taip pat gerai, kaip ir su V.Janukovyčiumi?
P.Porošenka turėjo galimybę įeiti į istoriją kaip prezidentas, kuris padėjo pirmą pamatų akmenį į europietišką Ukrainą. Galėjo atsisakyti savo verslo dalies Rusijoje. Gal šiandien „Roshen“ saldainius ukrainiečiai valgytų su pagarba?
