Pasak M.Bonturi, tokios organizacijos kaip EBPO mažoms šalims suteikia galimybę globalias problemas spręsti sėdint prie vieno stalo su didžiausiomis valstybėmis. Jis priminė, kokias pamokas privertė išmokti tarptautinė finansinė krizė, ir siūlė suprasti, kad Lietuva yra globalios ekonomikos dalis.
Panašia mintimi prieš savaitę su 15min.lt pasidalino profesorius Vladas Algirdas Bumelis. Pasak verslo ir ekonomikos lyderių, žinių ekonomiką kuriančios valstybės konkurencinėje kovoje laimės, o seną modelį taikančios šalys turės susitaikyti su prastėjančia gyvenimo kokybe ir pigios darbo jėgos etikete.
– Lietuva siekia narystės EBPO. Kas yra ši organizacija?
2015 m. bus nuspręsta, ar Lietuva bus pakviesta pradėti derybas dėl stojimo į EBPO.
– EBPO dabar priklauso 34 šalys. 2013 m. buvo nuspręsta artimai dirbti su Lietuva. 2015 m. mes turime nuspręsti, ar Lietuva bus pakviesta pradėti derybas dėl stojimo į organizaciją. Mes pradėjome konsultacijas su Lietuvos vyriausybe.
EBPO apima beveik visas viešosios politikos sritis, išskyrus saugumą ir gynybą. Investavimo, prekybos, inovacijų, švietimo, aplinkosaugos politikos pakliūna į mūsų veikimo lauką. Mūsų ir valstybės, kuri nori tapti nare, požiūriai į šiuos klausimus turi sutapti.
Lietuvai buvo pasiūlyta prisijungti prie kai kurių EBPO komitetų. Jie nėra tik grupės, kur šalys susirenka pakalbėti. Tai kur kas daugiau. Šalys priima žaidimo taisykles.
– Ką Lietuvai tektų keisti siekiant narystės?
EBPO yra globalus tinklas, kurio pagalba šalys sprendžia svarbiausias problemas ir dalinasi savo patirtimi.
– 2015 m. Lietuva gali gauti kvietimą pradėti derybas, kurios dar užtruks 2-3 metus. Per juos bus tiksliai suformuluota, ko turi siekti Lietuva. Norime, kad Lietuva EBPO parodytų, jog jos priėmimas būtų abipusiai naudingas.
Lietuva gali svariai prisidėti prie organizacijos viduje vykstančių diskusijų, tačiau mes turime būti tikri, kad ji pati yra pasiruošusi ir nori diegti gerąsias praktikas.
EBPO yra globalus tinklas, kurio pagalba šalys sprendžia svarbiausias problemas ir dalinasi savo patirtimi. Jos mokosi iš savo klaidų. Šios diskusijos padeda kurti teisinius instrumentus, kurie leidžia problemas spręsti kur kas efektyviau.
Lietuva gali jungtis prie šio tinklo kaip lygiavertė partnerė ir kartu su visais nuspręsti, kaip šios taisyklės bus sukurtos. Pavyzdžiui, dabar plačiai diskutuojama apie mokesčių politiką. Šalys nori peržiūrėti taisykles, kur leistų efektyviau vykdyti mokesčių surinkimą. Buvimas organizacijoje leidžia pasitelkti ekspertų nuomonę ir spręsti, kaip mokesčių surinkimas turi būti vykdomas.
– Estija jau yra EBPO narė, o Latvija jau pradėjo derybas dėl narystės. Baltijos šalys yra Europos Sąjungos (ES) ir kitų tarptautinių organizacijų narės. Kaip šie įsipareigojimai dera su EBPO formuojama politika?
Šios taisyklės ypač svarbios mažesnėms šalims, nes be jų didžiosios darys tai, ką nori.
Latvija jau pakviestas deryboms dėl stojimo. Dažnai geriausi efektyvios politikos pavyzdžiai yra mažose valstybėse. Lietuva gali labai prisidėti prie diskusijos. Mes norime, kad ji prisidėtų.
Ar tai yra didelė našta šaliai? Valstybei, kuri jau yra ES narė, EBPO standartų siekti nėra taip sudėtinga. EBPO politika yra platesnė nei ES. Tuo pačiu metu ji pakankamai plati. Mes negalime visoms šalims pasakyti, kokia turi būti aplinkosauginė politika. Principai leidžia suteikti pagrindines gaires.
Šios taisyklės ypač svarbios mažesnėms šalims, nes be jų didžiosios darys tai, ką nori. Taip mažosios šalys iš tokių organizacijų gauna daugiausiai naudos. Tiesą sakant, nemanau, kad Lietuvai iš viso teks daryti kokių nors didelių pertvarkų savo įstatymuose – jūs esate demokratinė šalis, turinti atvirą ekonomiką.
– Atvira ekonomika gali būti pažeidžiama. Tai jautėme prieš 6 metus prasidėjus tarptautinei finansinei krizei. Ar tokios organizacijos kaip EBPO turi mechanizmų sušvelninti tokių krizių pasekmes ateityje?
Praėjusi krizė parodė, kad tarptautinės organizacijos apie gresiančias problemas nesugebėjo tinkamai perspėti. Nerimas dėl didėjančių problemų buvo reiškiamas nepakankamai garsiai.
– Vis dar jaučiame finansinės krizės pasekmes. Krizė pasireiškė skirtingomis formomis. Pasaulio ekonomika vis dar neatsigavo. Krizės metu tapo aišku, koks svarbus valstybių bendravimas. Globalios problemos gali būti sprendžiamos tik bendrai.
Praėjusi krizė parodė, kad tarptautinės organizacijos apie gresiančias problemas nesugebėjo tinkamai perspėti. Nerimas dėl didėjančių problemų buvo reiškiamas nepakankamai garsiai. Turėjome suprasti, kur mūsų silpnosios vietos ir pasimokyti.
Kalbame apie ekonomikos augimą, tačiau jį turi jausti visi. Jei ekonomikos augimą jaučia tik dalis visuomenės, tai padidina socialinę įtampą ir atskirtį. Ekonomikos augimo tik dėl fakto nereikia.
Mes labai daug dėmesio skiriame pasitikėjimui valdžia, gyvenimo kokybei. Mes buvome apakinti ir ekonomikos kilimo laikotarpiu dėmesį ne visada kreipėme į svarbiausius dalykus. Žmonės iš vyriausybių ir tarptautinių organizacijų tikisi kito.
– Lietuva yra globalios ekonomikos dalimi. Jūsų manymu, koks didžiausias mūsų konkurencinis pranašumas?
Tokios šalys kaip Lietuva gali padaryti didžiulį šuolį ir aplenkti kitas. Tam visai nereikia Lietuvoje statyti gamyklų.
– Mes stengiamės matyti globalų paveikslą ir stebime, kaip šalių situacija kinta. Labai dažnai šalys, kurios yra lanksčios, kurios moka pastebėti atsirandančias galimybes ir gali tinkamai ugdyti savo gyventojų įgūdžius, išsiveržia į priekį.
Didžioji dalis prekių šiomis dienomis valstybių sienas kerta daug kartų. Labai svarbu suprasti, kur šioje grandinėje sukuriama daugiausiai vertės ir kaip tuo pasinaudoti. Didžiausias iššūkis – kaip išugdyti tinkamus šalies gyventojų įgūdžius.
Ir nėra taip svarbu žinių kiekis. „Google“ žino viską. Kur kas svarbiau susirasti informaciją ir gebėti ja pasinaudoti. Tokios šalys kaip Lietuva gali padaryti didžiulį šuolį ir aplenkti kitas. Tam visai nereikia Lietuvoje statyti gamyklų.
