– Žiūrint į skaičius matyti, kad Lietuvos ekonomika augo. Tačiau ar buvo kažkoks realus postūmis į priekį? – „15min“ paklausė ekonomisto.
– Tikrai nereikėtų abejoti, kad realus ekonomikos postūmis į priekį buvo. Pagrindinis to variklis, aišku, buvo eksportas. Eksporto augimas šiemet iš tiesų yra įspūdingas. Dar svarbiau tai, kad eksportas auga nepaisant to, kad euro zona yra recesijoje.
Lietuvos finansus griežtai apibrėžia ir fiskalinės drausmės įstatymas. Kad ir kokie kilnūs ir gražūs būtų norai, jis labai griežtai apriboja išlaidų augimą, kad Lietuva neatsidurtų tokioje padėtyje, kaip atsidūrė 2008 metų pabaigoje.
Žiūrint į kitus ekonomikos komponentus, matome, kad namų ūkių vartojimas irgi augo gana sparčiai – beveik 5 proc. Tiek augta nepaisant to, kad realus darbo užmokesčio fondas didėjo daug kukliau – maždaug 2 proc. Vadinasi, dalis gyventojų gavo ir kitų pajamų, sumažino taupymo normą. Nepaisant to, kad indėlių padaugėjo, matėme, kad didesnę dalį gaunamų pajamų Lietuvos gyventojai nukreipia ne taupymui, o vartojimui. 2009–2010 metais gyventojai apie 6–7 proc. pajamų skirdavo santaupoms, pernai ir šiemet – jau mažiau nei 2 proc. Tai vėlgi buvo papildomas vartojimo skatinimo veiksnys.
Neigiama prasme šiemet nustebino tai, kad Lietuvos ekonomikos augimo beveik neskatino investicijos. Dėl to ūkio augimas yra šiek tiek nesubalansuotas. Įmonės yra konkurencingos, sėkmingai užima naujas rinkas, bet tuo pačiu metu neinvestuoja į gamybinių pajėgumų plėtrą. Tai slopino Lietuvos ekonomikos augimą, kitaip jis būtų siekęs daugiau nei 4 proc.
– O gal žmonės šiemet ne taupė, o išlaidavo dėl to, kad taupyti tiesiog neapsimoka?
– Be jokios abejonės, šiemet buvo labai žemos palūkanos. Tas laikotarpis tęsis bent iki 2015-ųjų. Tokiais laikotarpiais konservatyvios taupymo priemonės neleidžia išsaugoti realios pinigų vertės, jų perkamosios galios, todėl atsirado daugiau paskatų vartoti.
Tai nereiškia, kad reali Lietuvos gyventojų padėtis nepagerėjo. Kaip ir sakiau, visų darbuotojų gaunamas darbo užmokestis augo 2 proc. Pagrindinė priežastis – sparčiai mažėjęs nedarbas. Lietuvoje nedarbas nuo 2011 metų pradžios iki šių metų trečiojo ketvirčio sumažėjo beveik 5 proc. Tai buvo vienas iš sparčiausių nedarbo mažėjimų visoje Europos Sąjungoje.
– Valdžios pasikeitimas galėjo tapti ir lūžiu ekonomikoje. Tačiau patvirtintas tik nežymiai koreguotas senosios Vyriausybės parengtas biudžeto projektas, didesnė naujiena – minimalios mėnesio algos kėlimas. Gal kitąmet bus daugiau pokyčių?
– Biudžetas beveik nepakeistas. Bet reikia suprasti vieną dalyką – jeigu ir buvo daug geresnio gyvenimo lūkesčių dėl to, kad pasikeis valdžia, tai jie niekuo nepagrįsti. Kad ir kokia valdžia būtų, ji turi atsižvelgti į finansines galimybes. Didinti įvairias socialines išmokas, sveikatos apsaugos finansavimą yra tuščias pažadas. Lietuvos biudžetas yra deficitinis ir toks liks bent jau iki 2015 metų, o tikriausiai ir iki šio Seimo kadencijos pabaigos. Taigi, apie dalybas iš biudžeto kalbėti nereikėtų.
Lietuvos finansus griežtai apibrėžia ir fiskalinės drausmės įstatymas. Kad ir kokie kilnūs ir gražūs būtų norai, jis labai griežtai apriboja išlaidų augimą, kad Lietuva neatsidurtų tokioje padėtyje, kaip atsidūrė 2008 metų pabaigoje.
– Andriaus Kubiliaus Vyriausybė nuolatos kartojo, kad Lietuvos ateitis – žinių ekonomika. Kaip manote, kur Lietuvos didžiausias potencialas – orientacija į paslaugas ar tradicinė pramonė?
– Labai sunku pasakyti, kur Lietuva turi didesnį potencialą – ar pramonės, ar paslaugų sektoriuje. Potencialas priklauso nuo labai daug veiksnių. Tai ir darbo jėgos kompetencija, ir tiesioginės investicijos.
Strateginis tikslas – žinių ekonomikos kūrimas – yra geras, bet jį turi sekti atitinkami veiksmai, po kurių Lietuvos gyventojai taptų verslūs, kompetentingi, gebėjimų turintys. Pirmiausia – aukštojo mokslo sistema. Naujos Vyriausybės ketinimas atsisakyti studijų krepšelio yra žingsnis atgal. Studijų krepšelis užtikrina didžiausią konkurenciją aukštojo mokslo sistemoje, studentai turi galimybę pasirinkti tas studijų programas, kurios, jų nuomone, suteiks jiems daugiausia gebėjimų ir kompetencijų. Tuo pačiu metu universitetai turi prievolę ir jaučia pareigą konkuruoti dėl geriausių studentų, kurie turi tuos studijų krepšelius.
