TIESAI REIKIA TAVO PALAIKYMO PRISIDĖK
Dabar populiaru
Sužinokite daugiau
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Emocingiems asmeniniame gyvenime sunkiau, bet jie labiau tinka darbdaviams

Psichologė Rūta Butkutė
rutabutkute.lt iliustr. / Psichologė Rūta Butkutė
Šaltinis: Lrt.lt
0
A A

Aukštas emocingumas šiek tiek blogiau nei žemas, sako psichologė psichoterapeutė Rūta Butkutė. Anot jos, aukšto emocingumo žmonių blogiausius bruožus greitai pamato kiti, jie dažniau perdega, patiria daug streso ir trumpiau gyvena. Kita vertus, šie žmonės charizmatiški, turi daugiau žavesio ir yra labai tinkami darbdaviams.


„Aukšto emocingumo žmones darbdaviui labai tinkami, nes nedaro klaidų, nuolat tikrinasi ir nervinasi, ar viską padarė. Paskutiniai tyrimai Anglijoje parodė, kad atominių elektrinių specialistai, kurie gauna labai daug atsakomybės, pagal tai ir atrenkami, nes nedarys klaidų“, – pasakoja R. Butkutė.  

– Kas yra emocingumas?

– Mes emocingumą suprantame kaip tam tikrą reagavimą į išorinį pasaulį. Emocingumą sudaro du komponentai. Pirmiausia tai įtampa, kai reaguojama į išorinius įvykius. Ją labai išduoda kūnas, susijaudinimas, nerimas. Nors iš tikrųjų įtampos kartais reikia. Jei jos visai nėra, irgi negerai. Antras komponentas – nuogąstavimas. Jis šiek tiek blogesnis, nes tai jau gilesnių dalykų vertinimas, rodantis pesimistinį žmogaus požiūrį į gyvenimą nuolat save tikrinant. Emocingumas rodo, kaip aš į save žiūriu – pesimistiškai ar labiau savimi pasitikiu. Jei nerimas nuolatinis ir dažnas, tai labai stabdo kryptingą veiklą, pvz., ar man reikia labai daug laiko, kad kažką nuspręsčiau ar pasirinkčiau. Nuo to labai daug priklauso. Asmenybės teorijų daug, bet galima sudėlioti tam tikrus veiksnius, pvz., žmogus turi valią, empatiją, energiją, kontrolę ir emocingumą. Emocingumas yra vienas svarbiausių dar ir dėl to, kad daro įtaką kitiems veiksniams.

Aukšto emocingumo žmones darbdaviui labai tinkami, nes nedaro klaidų, nuolat tikrinasi ir nervinasi, ar viską padarė.

– Koks elgesys būdingas aukšto emocingumo žmonėms? Apie kokius teigiamus ir neigiamus asmenybės bruožus galima kalbėti?

– Psichologiškai vertinant, aukštas emocingumas šiek tiek blogiau, nes matomas tam tikras žmogaus nepastovumas. Kadangi įtampa ir nuogąstavimas didelis, mes paprastai pamatome ir pačius blogiausius žmogaus bruožus. Jie labai greitai ryškėja, nes nerimaudamas žmogus juos parodo. Kitas dalykas, dėl aukšto emocingumo žmonėms gresia greičiau perdegti, nes jie gana jautriai reaguoja. Ryte gali būti labai blogai, vakare – labai gerai. Nuotaika banguoja. Kryptingai veiklai tai daro neigiamą įtaką. Kai įtampa aukšta ir aukštas emocingumas, streso ypač padaugėja. Labai dažnai galima matyti, kaip suveiks paskutinio lašo principas: žmogus ilgai viską kaups, o paskui staiga kažkas šoktelės.

Kita vertus, aukšto emocingumo žmonių ribos šiek tiek laisvesnės, todėl jie kartais labai charizmatiški. O jei turi ir daug energijos, juos daug kur pamatysi. Tai sudėtingesnės asmenybės, bet turi daug žavesio. Tam tikrose srityse aukštas emocingumas itin reikalingas, pvz., kai darbas labai atsakingas. Aukšto emocingumo žmones darbdaviui labai tinkami, nes nedaro klaidų, nuolat tikrinasi ir nervinasi, ar viską padarė. Paskutiniai tyrimai Anglijoje parodė, kad atominių elektrinių specialistai, kurie gauna labai daug atsakomybės, pagal tai ir atrenkami, nes nedarys klaidų. Tačiau aukštas emocingumas blogiau sveikatai, šiek tiek trumpina gyvenimą, nes streso ir įtampos daug.

– O Lietuvoje buvo kokių nors tyrimų?

– Lietuvoje jie daugiau bandomieji. Gal galėtume sakyti, kad verslo pasaulyje dominuoja gana aukštas emocingumas. Nežinau, ar tai kol kas kultūrinė tendencija. Dar sakyčiau, kad moterims aukštesnis emocingumas šiek tiek labiau leidžiamas, ypač po gimdymo. Bet vyrui, ypač vadovui, itin aukštas emocingumas nėra labai lengvas, nes tada būna bangavimo ir nėra labai kryptingo ėjimo, sudėtingesnė dėmesio koncentracija.

– O žemas emocingumas?

– Žemas emocingumas tikrai geriau. Toks žmogus paprastai pakankamai ramus, savimi pasitikintis. Netgi sakyčiau, kad jis kartais net būtų pavadintas šiek tiek nuobodžiu ar neįdomiu.

– Turime ir tarsi paniekinamą pasakymą – „jis be emocijų“.

– Emocijas tikrai turi, bet išorinės aplinkybės jam nedaro tiek įtakos. Jis nesutrinka ir nepanikuoja dėl daugelio dalykų. Yra taip, kaip yra, – einame toliau. Jokios didesnės krizės to žmogaus neišmuša iš vėžių, nes jis labai kryptingai planuoja veiklą, labai aiškiai žino, kas jis yra, kas jam turi įtakos, kur jo silpnosios ir stipriosios vietos. Pavyzdys – žmogus, kurio aukštas emocingumas, išgirdęs, kad jam reikia keistis, nervinsis, kad jis ne toks, jaus įtampą. O žemo emocingumo žmogus pasakys „jei tau reikia, pats ir keiskis“ arba „aš ir pasikeisiu, nes matau naudą“. Žmonėms, kurie pozityviau žiūri į gyvenimą, lengviau, nes jie tiek neužsikrauna ant savęs. Paprastai jie pasitiki savo žiniomis ir įgūdžiais. O jei nepasitiki, to neparodo.

– Ar galima ir kaip galima kontroliuoti savo emocingumą?

– Iš tikrųjų galima. Pirmiausia reikėtų pasidaryti šiokią tokią analizę, į ką aš reaguoju, kaip reaguoju. Keisti emocingumą – šiek tiek ilgesnis darbas. Su išorine įtampa galima šiek tiek lengviau susitvarkyti, bet kadangi nuogąstavimas labiau giluminis asmenybės bruožas, su juo reikia nuolat dirbti. Kita vertus, kartais ir gyvenimas labai pakoreguoja. Jei žmogus patiria labai daug streso, tiesiog ateina kažkoks momentas, kai sakoma „aš jau nebegaliu“. Tada po kurio laiko atsisijoja vertybės ir pradedama kitaip reaguoti.

– Galbūt žmogus perdega?

– Taip, bet tai turi didelę kainą. Perdegti labai nelengva. Aukšto emocingumo žmogus lengviau perdegs. Vadinasi, reikia pažinti save ir tada galima kryptingai dirbti. Nelengva, bet padaroma. Kartais žemo emocingumo žmones galime pavadinti šaltais ir egoistiškais. Bet jie nebūtinai tokie – jie sveikiau reaguoja. Ir jiems geriau.

– Bet jie nuobodūs...

– Ne visi nuobodūs. Svarbu sveikesnė pozicija, nes lengviau gyventi, kai tiek nedegi. Lengviau pasirinkti, galų gale nusibrėžti ribas. Tada netgi pagerėja darbo rezultatai, kryptingumas. Jauniems žmonėms tai itin aktualu, jeigu jie nori kažką pasiekti. Labai aukštas emocingumas kartais gali sutrukdyti, nes reikia labai daug laiko, kol žmogus iškrauna savo emocijas. Ir, užuot sakęs, kad čia ne problema arba kad problemą galima spręsti, jis degs, pasakos penkiems žmonėms, kaip neteisingai su juo pasielgė. Labai daug jėgų atiduodama emocijoms ir vidinei analizei, nors galima tvarkytis truputėlį lengviau.

– Kaip galima emocingumą pažeminti?

– Pirmiausia padeda įvardijimas, koks aš esu, į ką reaguoju ir ko noriu. Labai aiškus įvardijimas ir savęs pamatymas jau yra pirmas žingsnis, kad galima kažką keisti. Paskui – pasirinkimas, kaip toliau dirbti, ar prašymas pagalbos, ar paties darbas. Kai žmogus įvardija ir pamato, pasidaro truputį lengviau, jis į kai kurias situacijas gali pasižiūrėti iš šono, kad gal per daug sureagavo. Toks požiūris padeda greičiau keisti elgesį, nes kai situacijos nematome iš šono, degame.

– Kaip savo emocijų pažinimas, gebėjimas jas valdyti susijęs su emociniu intelektu?

– Emocingumas labai stipriai susijęs su emociniu intelektu kaip vienas iš jo komponentų. Pirmiausia tai savęs suvokimas arba savo jausmų pažinimas: aš suprantu, kas su manimi vyksta, kokie jausmai kyla. Antra – emocijų valdymas: kaip aš susitvarkau su kylančiomis emocijomis. Labai paprastas pavyzdys – kaip aš suvokiu pyktį, ką galiu. Aš galiu tą pyktį išreikšti ir kažkam trenkti. Bet galiu pasakyti, kad pykstu ir įvardyti, už ką. Tai du skirtingi dalykai. Kai žmogus suvokia savo jausmus (pyksta, liūdi, džiaugiasi, jaučia panieką arba nusivylimą) ir jis išmoksta juos valdyti arba išreikšti, jau turi labai didelį privalumą.

Trečias emocinio intelekto komponentas – savęs motyvavimas: jei už mane niekas kažko nepadaro, aš pats galiu padaryti. Arba savo jausmus nukreipiu į produktyvią veiklą, o ne pradedu degti ir sakyti, kad visas pasaulis prieš mane, visi blogi, aš vienas geras. Kitaip tariant, žmogus, kuris save motyvuoja, net ir pyktį gali panaudoti labai produktyviai. Mes supykstame ir sakome „dabar galiu padaryti geriau“. Tai sveika. Bet galima sakyti „aš pykstu, ir būkime visi pikti“. Tada nieko nepakeisime.

Kitas dalykas yra empatija: kaip mes esame jautrūs kitų emocijoms, jas pažįstame ir gerbiame. Pvz., kai matome liūdną žmogų, nebūtina eiti labai giliai, bet galime paklausti, kas jam yra, kuo galima padėti. Tarkim, jei darbuotojas vaikšto labai liūdnas arba labai piktas, darbdaviui geriau truputėlį pasiaiškinti ir nukreipti tą žmogų į kažkokią produktyvesnę veiklą. Jei aš pripažįstu, suvokiu kito jausmus, empatija leidžia juos kryptingiau paveikti. Arba aš galiu parodyti žmogui, kad jį matau. Tai labai svarbu.

Visos šiuolaikinės lyderystės teorijos kalba, kad vadovas turi prisiderinti prie darbuotojų.

Paskutinis komponentas – socialiniai įgūdžiai. Galima tai vadinti santykių valdymu: kaip aš socialinėje erdvėje bendrauju su kitais, ar sugebu pamatyti, kur, ką, kaip pasakyti arba kaip atkreipti dėmesį ir pan. Tai nereiškia, kad žmogus tarsi marionetė kiekvieną kartą keičiasi. Jis žino, kas jis yra, žino savo ribas, bet kiekvieną kartą su kitais elgiasi lanksčiau. Visos šiuolaikinės lyderystės teorijos kalba, kad vadovas turi prisiderinti prie darbuotojų, o ne patys darbuotojai. Vadovas turėtų matyti, kad, pvz., su šita asmenybe reikia bendrauti aktyviau. O šitas darbuotojas turi mažiau energijos ir yra uždaresnis. Vadinasi, jam negalima duoti daug aktyvių užduočių arba negalima leisti daug bendrauti su žmonėmis, nes jis nusivils, perdegs, palūš ir pan.

Aukštas emocinis intelektas tikrai nėra manipuliacija (ir gerąja prasme). Toks žmogus tikrai daug pasieks, galės motyvuoti, vesti paskui save kitus, labai kryptingai numatys tikslus, nes jis žino, kas daro įtaką ir kokie bus rezultatai, žino, kada prisiimti atsakomybę, o kada ją perduoti. Lyderystei tai labai svarbu. Aukštas emocinis intelektas leidžia rasti kontaktą su kiekvienu žmogumi ir suprantamai perteikti informaciją.

– Ko pastebite daugiau – aukšto emocinio intelekto, aukšto emocingumo ar atvirkščiai?

– Aukštas emocinis intelektas reikalauja daug darbo, įgimtas jis būna labai retai. Jis nuolat kinta ir jį galima tobulinti visą gyvenimą. Tačiau turėti aukštą emocinį intelektą labai gerai, nes žmogui paprasčiau, jis savęs tiek nesureikšmina, prisitaiko prie kitų. Ir kitiems geriau, ir jam pačiam. Kita vertus, žmogus, kuris suvokia savo jausmus, jų piktybiškai neužkraus kitam. Jis atviriau, tiesiau bendrauja, o tada nereikia mąstyti, ką jis norėjo pasakyti, ką jis pagalvos ir pan. Tačiau tai turi būti tobulinama. Vis dėlto aukšto emocinio intelekto mums dar trūksta, nes Lietuvoje daug savižudybių, mokyklose – patyčių. Taigi jausmų pažinimo, atpažinimo ir pagarbos nėra labai daug. Bet vis daugiau žmonių tuo domisi, mato naudą.

– Kaip ir minėjote, svarbu visų pirma įsivardyti, ko norime, ko siekiame. Tai galbūt ir yra toks požymis, kad sąmoningėjame, jei vis daugiau apie tai kalbame?

– Kai aš įsivardiju savo ribas, savo jausmus ir pradedu elgtis šiek tiek laisviau, bet atsakingiau, naudos gauna visi. Viskas prasideda nuo mūsų pačių. Mes galime tikėtis, kad kažkas kažką atneš mums ant lėkštutės – būtų labai smagu. Tačiau žemo emocingumo žmogus pagalvos, ką jis pats gali padaryti, kad būtų geriau ir jam, ir kitiems. O aukšto emocingumo žmogus galvos, kodėl jį gyvenimas taip nuskriaudė, kodėl jis turi kentėti. Įvardijimas ir suvokimas, kad tik aš pats galiu, viską labai keičia. Kai esi žemo emocingumo, tikrai lengviau, nes mažiau tikiesi iš kitų, daugiau darai pats, bet kartu jauti dėkingumą, jei kažkas kažką padaro, ir labai adekvačiai padėkoji. Taigi darbas su savimi labai svarbus.

Lrt.lt
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Temos: 2 Darbas Psichologija
Parašykite atsiliepimą apie 15min