Konflikte daugėja civilių aukų, o užsienio kariai dažnai žūva nuo savo kolegų ar auklėtinių afganų rankų. Ne be savo kaltės, nes užsienio kariai ne tik padeda afganams gyventi, bet ir kursto smurtą degindami Koraną, žudydami civilius ar kapodami nukautų priešų pirštus.
Europos Sąjungos (ES) ambasadorius Afganistane Vygaudas Ušackas, interviu „15min“ kalbėdamas apie pažangą, pripažįsta, jog net po 2014-ųjų, pasitraukus tarptautinėms pajėgoms, šaliai dar mažiausiai dešimtmetį reikės paramos ir pagalbos.
– Pastarieji metai Afganistane buvo ypač kruvini. Kaip tai vertinate?
– Jau dešimt metų, kai tarptautinė bendruomenė yra Afganistane. Per tą laiką pasiekta daug pažangos. Kad ir elektros tiekimas didžiuosiuose miestuose. Prieš Kalėdas buvau nuskridęs į Čagčaraną pasveikinti Lietuvos karius. Eini gatve – įrengtos saulės baterijos. 8,5 mln. vaikų lanko mokyklą, iš jų 2,5 mln. yra mergaitės, bazinės sveikatos apsaugos paslaugos tapo prieinamos 65 proc. afganų, nors vos prieš dešimt metų jomis naudojosi tik 6 proc. Afganistano saugumo pajėgų dydis rugsėjį pasieks 350 tūkst. karių ir policininkų. Jų sugebėjimai tampa vis profesionalesni. Tai yra akivaizdi pažanga.
Antra vertus, ekonominė, saugumo situacija išlieka gana sudėtinga. Ypač saugumo. Ji gali būti nulemta to, kad vyksta paraleliniai procesai, vedantys susitaikymo link: derybos, užsimezgę kontaktai su dalimi Talibano vadovų. Galima manyti, jog politiniai išpuoliai susiję su tuo, kad dalis Talibano prieštarauja procesui, kuris vestų į taiką ir susitaikymą.
– Donorai Afganistanui skiria galybę pinigų, o pora amerikiečių savo neapdairiais veiksmais trapią pažangą nubloškia mažiausiai kelis žingsnius atgal. Ar matote prasmę stengtis?
– Matau. Mūsų tikslas yra sukurti ne valstybę, bet valstybės pamatus, ant kurių jie patys galėtų toliau statyti savo namą.
Afganistane nebūsime amžinai, bet būsime ilgą laiką ir po 2014 metų, ką nutarė 85 valstybių atstovai. Šalyje veikia ir Jungtinės Tautos, ir NATO, ir ES, buvo sukurta didžiausia istorijoje karinė koalicija. Visi turime bendrą siekį – kad ta valstybė daugiau netaptų tarptautinio terorizmo šaltiniu. Tam bus reikalinga ją remti ir po 2014 metų, ką daryti bendrai įsipareigojome, nustatydami vadinamuosius dešimt transformacijos metų iki 2024-ųjų.
„Mūsų tikslas yra sukurti ne valstybę, bet valstybės pamatus, ant kurių jie patys galėtų toliau statyti savo namą.“
– Viešojoje erdvėje pilna kalbų apie derybas su talibais. Ar apskritai konkretesni pokalbiai bent prasidėjo?
– Bet kokios rimtos derybos tarp konfliktuojančių pusių prasideda kontaktais, kurie užmezgami ne viešai. Pirmieji kontaktai padaryti, pasiektas sutarimas dėl Talibano ,Katare. Bet dar toli iki konkrečių derybų ir konkrečių rezultatų, nors dialogas jau užmegztas.
– Prasidėjo naujas kovų sezonas, kurį sukilėliai paprastai pradeda po persų naujųjų metų – kovo 21-osios. Ko galima tikėtis šiais metais?
– Nenorėčiau spėlioti. Pastarieji metai rodo, jog atvirų karinių kovų mažėja, palyginti su politinio lygio nužudymais, išpuoliais politiniame lygmenyje. Kita vertus, tarptautinės ir afganų pajėgos toliau tęsia spaudimą nenorinčioms susitaikyti Talibano grupuotėms.
– O kaip su kova viešojoje erdvėje? Talibanas aktyviai reiškiasi socialiniuose tinkluose ir žiniasklaidoje, nuolat platina pareiškimus. Ar amerikiečiams pavyko pasiekti savo tikslą „win hearts and minds“ („užkariauti širdis ir protus“)?
– Paprasti žmonės su giliu atokvėpiu sutiko žinias iš Bonos konferencijos, visų pirma – kad tarptautinė bendruomenė nepaliks Afganistano vieno po 2014-ųjų. Dauguma afganų labiausiai susirūpinę, kad nepasikartotų 1989 metų situacija, kai išėjus sovietų kariuomenei paramą nutraukė ir Vakarai. Jaučiamas susirūpinimas, kad 2014-aisiais Vakarai neatsuktų nugaros ir nenutrauktų paramos valstybei, kuriai ji bus reikalinga dar mažiausiai dešimt metų. Dabar Afganistano vyriausybei svarbu sustiprinti įsipareigojimus ir parodyti, kad ji atsakingai žiūri į kovą su korupcija, valdymo gerinimą, ruošiasi laisviems, kaip įmanoma demokratiškesniems rinkimams.
 |
| Nuotr. iš asmeninio albumo/V.Ušackas prognozuoja, kad afganams dar ilgai reikės padėti. |
– Palyginti su Talibano laikais, Afganistane daug kas iš tiesų yra pasikeitę į gerąją pusę – daugėja asfaltuotų gatvių, mokyklų ir ligoninių, sostinė pilna automobilių, moterys įsidrąsina ne tik vaikščioti apsirengusios vakarietiškais drabužiais, bet ir plaukus kartais pridengia simboliškai. Bet net Kabule saugumo situacija blogėja kone kasdien.
– Vakarų žiniasklaida pakankamai neįvertino vieno fakto. Po absurdiško ir gėdingo žingsnio, kurį padarė Amerikos kariai, sudeginę Koraną, kilo didžiulis nepasitenkinimas ir smurto banga. Padėtį kontroliavo Afganistano saugumo pajėgos. Ne ISAF, ne NATO, o patys afganai užtikrino tvarką šalyje.
– Politikai, diplomatai, analitikai vienas per kitą siūlo savus receptus, kaip užbaigti tris dešimtmečius besitęsiantį karą: kuo skubiau išvesti užsienio pajėgas, likti ilgiau nei planuojami 2014 metai, skirti tarptautinį autoritetą turintį derybininką, siūlo galo ieškoti Pakistane, net skelti Afganistaną į puštūnų ir kitų tautų dominuojamas teritorijas. Kokią išeitį matote jūs?
– Turime vertinti realistiškai – išvedus karines pajėgas, Afganistanas ir po 2014 metų išliks viena skurdžiausių valstybių. Ekonominis atsigavimas neįvyksta per vienerius, penkerius ar dešimt metų, tikriausiai tam prireiks visos kartos. Saugumas ir toliau bus iššūkis, bet kontrolę ir vadovavimą karinėms operacijoms perims Afganistano saugumo pajėgos – kariuomenė ir policija.
Manau, kad po 2014-ųjų bus labiau apibrėžti taikos susitarimo kontūrai. Norėčiau, kad susitarimas būtų pasirašytas, tačiau esu realistas. Turint omenyje, jog Talibano judėjimas nėra vienalytis, sudarytas iš keleto grupuočių, ir prisimenant, kaip taikos susitarimai buvo pasiekti kitose šalyse, akivaizdu, kad tai bus procesas, o ne vienadienis atvejis.
Ir po 2014-ųjų Afganistanas sulauks tarptautinės bendruomenės dėmesio tiek mokant kariškius ir policininkus, tiek teikiant ekonominę paramą, tiek skatinant regioninį bendradarbiavimą su kaimynėmis šalimis, kad Afganistanas būtų sugrąžintas į Šilko kelią ir atgautų Azijos širdies vaidmenį.
Afganistano realybė
Jungtinių Tautų duomenys rodo, kad per penkerius metus kariniai veiksmai nusinešė 11 864 niekuo dėtų žmonių gyvybes. Vien pernai žuvo mažiausiai 3021, užpernai – 2790, 2009 metais 2412 civilių. Keturi iš dešimties afganų susiduria su ekonominiais sunkumais – tiek žmonių per dieną turi išgyventi už dolerį ar dar mažiau. Tarptautinė bendruomenė ir Afganistanas 2014 metų laukia su įvairialypiais jausmais: vieni tikisi gerokai sumažinti karines išlaidas, kiti – pagaliau atsikratyti netikinčiųjų, kaip talibai vadina kitatikius, treti bijo, kad be tvirto Vakarų užnugario likusi šalis nusiris atgal ir vėl įklimps į pilietinį karą.
