– Nors Panevėžį laikau gimtuoju miestu, iš tiesų mano šaknys Biržų krašte: mama gimė ir augo Mikalių kaime, tėtis, dar būdamas vaikas, su mama atsikėlė gyventi į Biržus. Mano tėvai susitiko Kraštuose, į kuriuos tėtis anuomet atvyko kaip veterinaras. Tad jei ne šita pažintis, nebūtų ir manęs.
– Gal iš tėvų esate nugirdusi kokią romantišką tos pažinties detalę?
– Na, atvažiavęs į tuometį Kraštų sovietinį ūkį, tėtis sugalvojo, kad būtinai turįs užmegzti draugystę su gražiausia to krašto mergina. Jam, žinoma, pavyko, nors, kaip pats yra pasakojęs, mano mama buvo ne tik labai graži, bet ir ne mažiau išdidi. Vis dėlto po kelerių metų jiedu susituokė. Ši santuoka tęsiasi daugiau nei 30 metų. Per tą laiką tėvai užaugino tris vaikus, o dabar jau džiaugiasi ir anūku – vyriausiojo sūnaus atžala.
– Mamos gimtinė – Mikalių kaimas, išmėtęs savo sodybas per keletą kilometrų nuo Papilio, Tau, Tavo broliams, Tavo šeimai ir visiems, kas ten yra kiek ilgėliau viešėjęs, – buvo ir tikriausiai tebėra nepaprastai svarbi. Ar galima tą vietą pavadinti jūsų vaikystės Pasaka? Ką ryškiausiai iš tos aplinkos prisimenate?
– O, taip! Nors tėvai, kurį laiką gyvenę Skrebiškių kaime, dar prieš man gimstant persikraustė į Panevėžį, Mikaliuose ir jų apylinkėse kartu su broliais Audriumi ir Liudu bei pusbroliais praleistos visos vasaros.
Ten buvo devynios galybės įdomiausių dalykų – statiniais, augmenija ir gyvūnija turtinga sodyba, už jos – plačiai besidriekiantys laukai su javų jūra, mišką pasivijusios ganyklos su mūkiančiomis karvėmis, miške – grybai, žemuogės, visai pamiškėje – didžiulis, vandeningas griovys. Netoliese Nemunėlis, taigi ir maudynės, žvejyba.
Nebėra jau senelių. Nepaprasti žmonės buvo. Ir dabar jaučiu Mikaliams, senelių sodybai nenumaldomą trauką. Labai norisi užsukti, bet kažkaip nedrąsu. Tikriausiai pasąmoningai baugu pamatyti perkeistą vaikystės Rojų.
Na, ir be darbo niekas mūsų nelaikė – tekdavo krauti malkas, skinti uogas ir t. t. Tada nelabai tie darbai patiko, bet dabar galvoju, kad tokia aktyvi vaikystė grūdino charakterį, kuris pasitarnavo sportuojant. Būtent Mikaliuose gavau pirmąją savo „algą“, nes seneliai Suveizdžiai kiekvieną vasarą anūkams sugalvodavo mūsų amžių ir gebėjimus atitinkančių darbų, kad prieš mokslo metus užsidirbtumėme litą kitą.
Nebėra jau senelių. Nepaprasti žmonės buvo. Ir dabar jaučiu Mikaliams, senelių sodybai nenumaldomą trauką. Labai norisi užsukti, bet kažkaip nedrąsu. Tikriausiai pasąmoningai baugu pamatyti perkeistą vaikystės Rojų. O sodyba be senelių – tai jau nebe vaikystės sodyba...
Kai paskutinį kartą ten lankiausi, negalėjau patikėti, kad įvažiavus į tą didžiulį vienkiemį niekas nebeateina pasitikti. Aukšta žolė, apleisti pastatai... Neapsakomai liūdna. Po bobutės mirties tik keletą sykių buvome užsukę – kol viską sutvarkėm. Vėliau – nė karto. Manau, jog mamai irgi labai skaudu matyti namus be tėvų, be gyvos dvasios, tokius beprotiškai šaltus ir tuščius.
Visi su ta vieta ir tais žmonėmis susiję vaikystės prisiminimai susislėpė labai giliai, bet dažnai iškyla sapnuose. Viską apžiūrėti „gyvai“ dar pritrūksta drąsos. Vadinasi, tai buvo ypatingas gyvenimo etapas. Tikrai nesu bailė, bet šitos nuostabios vaikystės patirtys, kurių neliko, dažnai ir skaudžiai suspaudžia širdį.
Kaip tik neseniai sapnavau Mikalių senelį Adomą. Tokį dar gerokai prieš mirtį, stiprų. Per sapną įėjau į namą, pamačiau senelį ir pribėgau apkabinti. Apkabinu ir per sapną jaučių jo aštrią, kelių dienų barzdą. Neapsakomai geras jausmas, tik sapnas, gaila, greit baigėsi. Dažnai sapnuoju aną laiką, erdves, žmones. Pasąmonė saugo tą atmintį, neleidžia jai išskysti.
Mikalių senelis Adomas Suveizdis buvo protingas ir nagingas žmogus. Sodybos pastatai jo rankomis statyti (ir malūnas!), baldai – jo daryti, net traktorių savo rankomis buvo susimeistravęs (Adomas Suveizdis – inžinieriaus, išradėjo Jono Suveizdžio-Suvis brolis – aut. past.).
Mikalių senelis Adomas Suveizdis buvo protingas ir nagingas žmogus. Sodybos pastatai jo rankomis statyti (ir malūnas!), baldai – jo daryti, net traktorių savo rankomis buvo susimeistravęs.
O devyndarbė bobutė Palmyra Suveizdienė itin mylėjo bites, turėjo daug avilių. Mes su šeima važiuodavome į kaimą sukti medaus. Visi dirbdavome kelias dienas. Daug kibirų prisukdavom. Seneliai, gimus anūkui, sodindavo didelį sodą. Ir taip kiekvienam. Maniškis buvo pats naujausias ir „skaniausias“. Ne tik sodus mums seneliai sodino.
Bobutė mėgdavo įvairiais būdais įamžinti anūkų gimimą, kažką neįprasto, originalaus padovanoti. Pavyzdžiui, supilti pypliui kalną... Buvo net tik ypač darbšti (ant savo moteriškų nuo darbų naštos vis labiau svyrančių pečių iki pat mirties laikė visą ūkį), bet dar ir nuostabiai išradingiems, jaukiems rankdarbiams valandėlę surasdavo. Beprotiškai mus visus mylėjo. Lygiai tokia pati ir mano mama.
Dabar dažniausiai mudvi važiuojame aplankyti kapų. Smaliečiuose, Kraštuose. Turėdamos daugiau laiko aplankome ir buvusius kaimynus – Aleknas, Dainiauskų Irutę. Labai malonūs žmonės. Visuomet labai laukia, nuoširdžiai džiaugiasi, išpasakoja visas naujienas. Dažnai pagalvoju, kad gimiau kiek per vėlai. Jei būčiau buvusi vyresnė ir įgijusi teises vairuoti automobilį, kol seneliai buvo gyvi ir stiprūs, tai kur kas dažniau būtume galėję pas juos nuvažiuoti. Daug daug dažniau.
– O Biržai? Kokių įspūdžių čia atvažiavusi patirdavai, patiri?
– Biržai irgi pirmiausia siejasi su vaikyste ir bobutėmis. Biržuose gyvena mano tėčio mama, mūsų, anūkų, vadinama Biržų baba. Kai buvau mažesnė, ir pas ją su pusbroliu Justu smagiai vasarodavome. Be to, mamos didžioji dalis giminės gyvena Biržuose arba apylinkėse.
Dabar Biržai tapo tokiu „prabangos“ reikalu, kelionės tikslas dažniausiai būna kapų tvarkymas. Bet ir įvairios šventės, progos. Biržuose būtiniausiai užsukame pas mamos krikšto mamą Danutę. Jos labai artimos, matau, kaip joms trūksta „gyvo“ bendravimo. Šiuose namuose esame itin laukiamos, šiltai sutinkamos viešnios.
Man asmeniškai Biržai – tai toks naujesnis etapas. Kai liko tik Biržai. Be Mikalių. Vaikystės centras buvo Mikaliai, tik Mikaliai negalėjo atvažiuoti į Biržus. Jie būdavo sėslūs. Užtat Biržai atvažiuodavo į Mikalius. Turiu galvoje žmones. Mes, vaikai, labai laukdavome Biržų babos Mikaliuose. Ji visuomet mums kokių nors skanumynų atveždavo.
Dabar ji pasidarė didelė keliauninkė, tai sunku ją bepagauti Biržuose. Žiūrėk, tai Panevėžy, tai Kaune susitinkame. Tai ji Švedijoje, Nyderlanduose, Kroatijoje. Jau ruošiasi Prancūzijon, paskui, regis, Italijon.
Džiaugiuosi, kad ji taip aktyviai gyvena, nesėdi sudėjusi rankų ir nedejuoja, kaip viskas blogai. Jos gyvenimas toli gražu nebuvo lengvas. Gegužės pradžioje ji kaip tik švenčia gimtadienį. Tad linkiu jai sveikatos ir dar daug smagių dalykų patirti. Žinoma, visada pasiilgstu ir labai noriu aplankyti. Kai ilgiau nesimatome, susiskambiname. Visi anūkai pusiau juokais, pusiau rimtai suskirstyti, kuris kieno iš senelių vaikas. Tai aš – Biržų babos, nes mudvi panašiausios pagal charakterį.
– Ar yra Biržuose vietų, kurios nesusijusios su konkrečiais žmonėmis, bet kurias norisi aplankyti, kurios traukia?
– Žinoma. Dažnai aplankome Širvėnos ežerą. Tėtį su ežeru sieja dideli sentimentai. Tėčio mama mėgsta pasakoti, kaip kartą jos sūnus ežere sužvejojęs didžiulę lydeką, bet ši nutraukusi valą ir nėrusi į gelmę. Aišku, tėtis paskui ją. Nesvarbu, kad ežero vidurys...
O kai ištaikę progą į Biržus atlekiame tik su mama, būtinai ieškome vietelės papietauti. Dažniausiai renkamės senąją valgyklą pačiame miesto centre, nes čia jau mamos sentimentai suveikia. Bet labai smagu, kad atsiranda ir naujų jaukių vietų. Jas irgi būtinai aplankysime.
– Esate gimusi beveik kartu su Lietuvos nepriklausomybe. Buvote vos savaitės amžiaus, o Vilniuje – kraupūs Sausio 13-osios įvykiai. Klaikiai neramus laikas. Ar šeimoje esate ta tema kalbėję? Ką pati apie tai manote?
– Kadangi gimiau ir augau nepriklausomoje Lietuvoje, tai man sunku įsivaizduoti, kad galėtų būti kitaip. O visus gerus dalykus dažniausiai įvertiname po laiko – jų netekę. Dabar, kai gyvename laisvi, atrodo, kitaip ir būti negalėtų. Iš tėvų žinau tik tiek, kad tądien tėtis su mano broliais ar kažkuriuo iš jų buvo išėjęs į paštą ir smarkiai užtruko. Mamai, kuri tąsyk liko namie su manimi, teko smarkiai pasinervinti. Laimė, nieko baisaus nenutiko.
– Labai gražiai kalbate apie savo artimuosius. Ką jums reiškia šeima?
– Tai yra viskas, ką turiu brangiausio. Mylime vieni kitus, vertiname ir branginame. Vaikystė buvo smagi, nes augome trise: aš ir du vyresni broliai. Neva mano gynėjai. Bet ir skriausdavo mane, pagrandukę, kaip reikiant.
Neapsikentusi nuo pirmos klasės užsirašiau į kiokušin karatė treniruotes (juokiasi). Dabar, kai visi suaugome ir kiekvienas turime savo gyvenimą, yra pats gražiausias laikas. Ypač per šventes, kai visi susirenkame pas tėvus. Aišku, dabar visų švenčių ir šiokiadienių centre – mano mažasis sūnėnas, gausiu jaunų senelių, dėdžių bei tetos meile, dėmesiu apdalintas.
– Temos apie sportinę karjerą neišvengsime. O ir būtų nedovanotina. Apie pradžią jau užsiminėte. O toliau?
– Kaip minėjau, į karatė atėjau septynerių ir tebesportuoju iki šiol. Visko buvo – ir pergalių, ir skaudžių pralaimėjimų, bet užsispyrimas, noras tobulėti ir artimųjų palaikymas padėjo pasiekti tai, ką dabar turiu.
– Kodėl karatė? Atrodo, nelabai mergaitiškas sportas? Kodėl patinka? Sportuoti, siekti pergalių reikia didžiulės valios, užsispyrimo. Kas jūsų gyvenime yra tas pirmyn genantis variklis?
– Nuo mažens žavėjausi Rytų kovos menais. Ypač Chucko Norriso suktuku (šypsosi). Ir gal dėl to, kad augau su dviem vyresniais broliais ir dažnai nuo jų meilės ir „švelnumo“ nukentėdavau, norėjau išmokti apsiginti. Tuo metu Panevėžyje nebuvo labai didelio pasirinkimo. Rinkausi tarp dziudo, kurį lankė broliai, ir karatė kiokušin, kuri buvo visiškai nauja.
Nuo mažens žavėjausi Rytų kovos menais. Ypač Chucko Norriso suktuku (šypsosi). Ir gal dėl to, kad augau su dviem vyresniais broliais ir dažnai nuo jų meilės ir „švelnumo“ nukentėdavau, norėjau išmokti apsiginti.
Karatė pasirodė šiek tiek įdomesnė, mergaitiškesnė. Per tuos 16 metų buvo visko: noro mesti, visiškai pakeisti profilį ir pan. Tačiau susidaręs draugų ratas, stiprus tėvų palaikymas ir tėčio patarimai, kad nėra gerai blaškytis nuo vieno prie kito, išlaikė mane šiame sporte.
O motyvuoti save kuo toliau, tuo sunkiau. Kai pasieki pakankamai aukštų sportinių rezultatų, atrodo, jog jau pakanka, bet kartu tie laimėjimai įpareigoja neužmigti ant laurų. Juolab kad konkurencija didžiulė. Kadangi be pertraukų sportuoju nuo pirmos klasės, kitaip savo gyvenimo nebeįsivaizduoju. Tai tapo įprasta. O visą vargą, sporto salėje išlietą prakaitą, derybas su savimi mėnesių mėnesius ruošiantis varžyboms atperka pasiekti tikslai, po pergalės užplūdusi euforija. Tai vėl tampa geriausia motyvacija.
O karatė sportas netgi labai moteriškas – puiki laikysena, lieknas, atletiškas kūnas. Juk kasdien nosies niekas nelaužo! (Juokiasi.) Daugelį metų tęsiu raudonai lakuotų nagučių tradiciją ir ji man labai patinka. Man svarbiausia ne tiek grožis, kiek išsaugoti moteriškumą.
Būna, kad karatistės suvyriškėja, ypač užsienietės. Mano receptas paprastas: įdegęs kūnas, tvarkingi plaukai, manikiūras, pedikiūras ir, žinoma, šypsena.
– O kas iš tiesų slepiasi už tos žavingos, baltadantės šypsenos?
– Prieš varžybas jaučiuosi gerai. Palyginti su kitais sportininkais, esu pakankamai ramių nervų, gerai miegu. Baisiausia – svorio metimas. Tenka palengvėti keturiais kilogramais. 2 kg nukrenta nuo sureguliuotos mitybos, o likę 2 – tai pragaro virtuvė: badavimas, papildomi krosai ir t. t. Visas procesas užtrunka apie 5 savaites.
Likus 2 savaitėms iki varžybų, prasideda pats sunkiausias laikas – valgyti negalima, o sportuoti reikia labai daug, kad nukristų pertekliniai kilogramai, gramai. Lengviau būna pavasarį, kai atsiranda daugiau šviežių, skanių daržovių. Žiemą – labai siauras maisto pasirinkimas ir tas labai liūdina. Užtat dar prieš varžybas susidarau geidžiamiausio maisto sąrašą, ką valgysiu po jų. Aišku, dominuoja mamos gamintas maistas. Bet man apskritai sunku atsispirti skanumynams – esu maisto vergė.
– Smarkiai sportuojant dažniausiai nukenčia mokslai. Kaip pavyko tiek metų šias sritis derinti?
– Palyginti lengvai. Tiesiog laiką, kurį mano bendraamžiai leido ir leidžia draugams, linksmybėms, poilsiui ar kitiems pomėgiams, aš skiriu sportui. Jeigu sportuočiau ne profesionaliai, vis tiek užsiimčiau fizine veikla. Tai ar ne geriau sportuoti keliskart daugiau, pasiekti rezultatų ir įvertinimų? Ne kartą įsitikinau, kad, kuo daugiau darai, tuo daugiau ir padarai, nes tada laiką paskirstai produktyviai, nešvaistai jo niekams.
Man labai pasisekė, kad turiu tokius supratingus tėvus. Esu mačiusi ne vieną pavyzdį, kai tėvai, išsigandę, kad galbūt nukentės mokslai ar vaikas patirs traumų, padeda tašką jo sportinėje veikloje.
Aš ir mano tėvai visada galvojome panašiai: svarbiausia tinkamas derinimas to, ką privalai, ir to, ko nori. 12 klasėje, tarp baigiamųjų egzaminų, važiavau į Europos čempionatą. Tėvai ne tik išleido, bet tikėjo manimi ir net labai džiaugėsi. Sakė, bus didesnė motyvacija mokytis. Atrodo, laimėjusi II vietą Europos suaugusiųjų čempionate ir puikiai išlaikiusi abitūros egzaminus, jų nenuvyliau.
– Jūsų pasirinktos kineziterapijos studijos taip pat susijusios su sportu. Teko šiek tiek padirbėti pagal specialybę? Norite judėti ta pačia kryptimi ar planuojate kokį nors posūkį?
– Gaila, kad sporto kineziterapeutų paklausa Lietuvoje nedidelė. Sporto ir darbo dermė čia būtų labai patraukli. Nors kol kas tokio darbo neradau, įgytas žinias pritaikyti sporte vis dar tikiuosi. Todėl ketinu šias studijas tęsti. Svajonių darbas daugeliui ir lieka svajone. Kol kas savojo kelio dar tik ieškau.
Manau, laikas viską sudėlios į savo vietas. Žinau tik tai, kad nemėgstamo darbo nenorėčiau dirbti, nes dirbdami praleidžiame didelę dalį savo gyvenimo. Kol kas mano darbas man patinka, nes visuomet traukė medicina, bendravimas, naujovės, iššūkiai, nuolatinio tobulėjimo, mokymosi galimybė ir netgi būtinybė. Į savo gyvenimą pažiūrėjusi retrospektyviai, nenorėčiau suprasti, kad trypčiojau vietoje.
– Prieš keletą metų TV3 projekte „Lietuvos garbė“ įteikėte „Metų vilties“ nominaciją plungiškei Ievai Krivickaitei, kuri, stipraus tikėjimo ir užsispyrimo vedina, surinko reikiamas lėšas onkologine liga sergančiai mažylei gydyti. Prieš jums pasirodant ant scenos, mergina sakė, kad žavisi jūsų sportiniais pasiekimais ir norėtų į jus lygiuotis. Ir dabar, regis, gražiai bendraujate?
– Su Ieva susipažinome pajūryje, kuomet buvau pakviesta kaip instruktorė į jų karatė klubo vasaros stovyklą. Prieš trejetą metų užsimezgęs ryšys yra labai stiprus. Galbūt turime panašią pasaulėžiūrą, vertybes. Nors Ieva yra dar tik paauglė, tačiau nepaaugliškai brandi, stipri.
Mergina bendradarbiauja su įvairiomis savanorių organizacijomis, padeda onkologinių bei kitokių ligų užkluptiems vaikams. Sunkia cukrinio diabeto forma sergančiai Ievai ne kartą teko grumtis ir dėl savo gyvybės, todėl ji nuoširdžiai moka džiaugtis paprasčiausiais dalykais, už kurių mūsų akis net neužkliūna. Ieva – labai plačios širdies mergina, galinti būti pavyzdžiu kiekvienam.
– Esate aplankiusi daugybę šalių: Lenkiją, Vokietiją, Prancūziją, Nyderlandus, Ispaniją, Vengriją, Bulgariją, Ukrainą, Rusiją, Rumuniją, Belgiją, Šveicariją, Japoniją. Tikriausiai ruošdamasi atsakingoms varžyboms nedaug turite laiko apžiūrėti tuos miestus, kuriuose būnate, bet gal pastebėjote, kokios šalys, kultūra, žmonės žavi, traukia?
– Šis tikslingas keliavimas nėra toks puikus, kokios būna atostogų kelionės. Net ir turėdama daugiau laiko, negaliu iš širdies pasidžiaugti vietinėmis įdomybėmis, nes mintyse dažniausiai kirba viena mintis – varžybos.
Visokių kelionių būna, pamatai daugiau ar mažiau, bet vis tiek tikslas vienas – susikaupti artėjančiam startui, o ne pradėti turistauti. Šalys, žinoma, labai skirtingos savo kultūra, žmonių temperamentu, mentalitetu. Visa tai stebėti iš šalies yra nepaprastai įdomu.
Pavyzdžiui, Ispanijoje žavėjo pietiečių atsipalaidavimas siestos dienos metu ir jų vakaronės, kai daugybė vietinių (ir atvykėlių) išeina į miesto gatves, kuriose vyksta įspūdingi pasirodymai. Nuostabus oras, puikus vynas, jūrų gėrybės – regis, lėtai ir sklandžiai teka tobulas gyvenimas.
Tačiau kai su tokiais atsipūtusiais žmonėmis tenka spręsti verslo ar kitus svarbius reikalus... Taip nutiko ir mums, kuomet ispanų federacijos nariai užmiršo mums užsakyti autobusą, turėjusį mus nuo viešbučio Logronio mieste nugabenti į Madrido oro uostą. Iki skrydžio likus kelioms valandoms, mūsiškiai rimtai susirūpino, o ispanai ramino, kad viskas čia OK, tiesiog autobusas šiek tiek vėluoja.
Kaip netrukus paaiškėjo, kad įvyko nesusipratimas ir autobusas buvo užsakytas ne tam, o kitam vakarui. Tada visa Lietuvos rinktinės delegacija, įskaitant trenerius, gydytojus, žurnalistus, į Madridą lėkė su taksi. Kiek tas „malonumas“ kainavo, geriau negalvoti. Bet į lėktuvą suspėjome. Tiesą sakant, buvo minčių ir apie ispanų kerštą, nes tąsyk susišlavėme visus medalius...
– Japonijoje teko lankytis netrukus po Fukušimos atominės elektrinės katastrofos. Ar nebuvo baisu? Ar nugalėjo troškimas aplankyti tolimą, egzotišką šalį? Kokių įspūdžių iš ten parsivežėte?
– Didelio nerimo nejutau, nes buvome nuraminti, kad pavojus mums negresia. Be to, su mumis vyko visi mūsų treneriai ir vadovai. Jei būtų grėsęs rimtas pavojus, nei savo, nei mūsų sveikata, gyvybėmis jie nebūtų rizikavę. Gal ir keista, bet didžiausią įspūdį padarė ne šalis, o čempionato atmosfera – mūsų rinktinės vienybė, pergalių troškimas, bendros treniruotės. Ši olimpiada vyksta kas ketverius metus ir tai yra didžiausia visų sportininkų svajonė.
O Japonija – tai kitas pasaulis. Beprotiškai greitas kostiumuotų žmonių su lagaminėliais pasaulis. Visiškai kitoks nei mūsiškis – kultūra, žmonės, klimatas, laiko juosta – viskas kitaip. Japonijoje viešėjome 10 dienų. Kadangi ten vyksta absoliučios svorio kategorijos pasaulio čempionatas, nė vienam sportininkui nereikėjo mesti svorio, tad valgyti galėjome neribotai. Beprotiškai skanus jų maistas, net jei ne visada supratome, ką valgome.
– Kokie artimiausi planai?
– Artimiausias startas – gegužės pabaigoje Azerbaidžano sostinėje Baku vyksiančiame čempionate.
Artimiausias startas – gegužės pabaigoje Azerbaidžano sostinėje Baku vyksiančiame čempionate.
– Kaip jaučiatės iš užsienio pargrįžusi namo? Ką reiškia būti susijusiai su kažkokia vieta (tarkime, gimtąja), su tam tikrais žmonėmis? Gyvais, mirusiais? Dabar madinga būti kosmopolitais, nomadais. Tampa normalu, kai žmogui nebereikia įsišaknyti vienoje vietoje, kai istorija, kultūra, tradicijos, atmintis, giminystė tampa balastu, ribojančiais, varžančiais saitais. Koks Tavo santykis su visais šitais dalykais? Ką manote apie emigraciją?
– Apie emigraciją negalvoju, nes kol kas daug kas nenuveikta Lietuvoje. Svarsčiau apie Erasmus, tačiau šio sumanymo teko atsisakyti, kitaip būčiau praradusi sporto reitingus.
Esu prieraišus žmogus, tad abejoju, ar galėčiau emigruoti. Stovint oro uoste tikrai nepatiktų suprasti, jog savo brangiausius žmones pamatysiu po metų ar pusmečio. Man net į Kauną sunku iš namų išsiruošti. Kol kas turiu pakankamai veiklos Lietuvoje, o kas bus po penkerių ar dar daugiau metų – sunku pasakyti. Suprantu tuos žmones, kurie svetur išvažiuoja tam, kad sugrįžę į tėvynę čia kažką pradėtų kurti. O jei tik dėl geresnio drabužio ar skanesnio kąsnio... Nemanau, kad tai mano kelias.
Paprastai vengiu kalbėti apie tai, kas man iš tiesų itin svarbu, sakralu. Man labai pasisekė, kad gimiau būtent šitoje šeimoje. Mano vyresnieji broliai šalia manęs – tarsi du ąžuolai, kurie saugo, moko, padeda. Tėvai visuomet palaikė mano sprendimus, sumanymus, skatino savarankiškumą. Jie – nuoširdūs, geri patarėjai. Todėl mūsų visų santykiai visada buvo ir tebėra labai artimi.
Paprastai vengiu kalbėti apie tai, kas man iš tiesų itin svarbu, sakralu. Man labai pasisekė, kad gimiau būtent šitoje šeimoje. Mano vyresnieji broliai šalia manęs – tarsi du ąžuolai, kurie saugo, moko, padeda.
Visuomet svajoju apie grįžimą namo, apie laiką su artimaisiais. Su jaunesniuoju broliu Liudu mėgstam kartu sportuoti, randam bendrą kalbą apie sveiką mitybą, fizinį aktyvumą.
Vyresnėlis Audrius turi 2, 5 metų sūnų, kuris dabar yra mūsų visų numylėtinis ir laukiamiausias svečias. Su mama turime tokią tradiciją: kai grįžtu namo, pasigaminame gardžių užkandžių ir vakare kartu žiūrime filmus. Su tėčiu lengviausiai bendrą kalbą rasti apie sportą, o laisvalaikį aktyviai leisti gamtoje. To, ką dabar turiu, nieku gyvu į nieką kita nekeisčiau. Suvokiu, kad tai neamžina, o laiko atgal panorėję nebeatsuksime.
Ar daug gyvenime yra tikrų dalykų? Kas gali būti tikresnio ir svarbesnio už šeimą, už artimus santykius su žmonėmis, su kuriais sieja kraujo ryšys? Esu įsitikinusi, jog reikia džiaugtis turimais dalykais, kiekviena diena, o ne gyventi geresnių laikų viltimi. Pozityvią aplinką susikuriame patys arba prisitaikome prie aplinkybių, tačiau, jei esame kamuojami nuolatinio nepasitenkinimo, tai ženklas, kad einame ne tuo keliu. Čia pritiktų man labai patinkantys Senekos žodžiai: „Nėra nieko gėdingiau už savanorišką vergiją.“
