Jis mano, kad dujas Lietuvai Rusija atpigins ne dėl draugiškų santykių, o dėl pokyčių dujų rinkoje.
– Prieš keletą metų ekspertai sakė, jog Lietuva kariauja šaltąjį karą su Rusija. Ką matote dabar?
– Lietuvos politikos nebūčiau taip apibūdinęs tuomet, nesakyčiau taip ir dabar. Bet regione esama tam tikro susirūpinimo dėl Rusijos vykdomos politikos. Ji yra jūsų kaimynė, ir gerokai didesnė.
Viena problemų, kurią matome ir Jungtinėse Valstijose, – tono pasikeitimas į blogąją pusę Vladimirui Putinui grįžus (į prezidento postą, – red. past.).
– Lietuvos Seimo pirmininkas Vydas Gedvilas neseniai paragino gerinti santykius su Maskva ir rūpintis savo žmonėmis, mat iš kaimyninės Rusijos perkame daug dujų, o iš tolimos Amerikos jų negausime. Ar verta vertybes mainyti į pigesnę energiją?
Robertas Nurickas: „Kalbėdami apie santykius su Rusija, žinojome, ko nenorime, bet nežinojome, ko mes norime?“
– Nemanau, kad verta tai daryti. Galėčiau tai pasakyti ne tik Lietuvai, bet ir žmonėms Vašingtone.
Taip, Lietuva yra priklausoma nuo rusiškų dujų, bet padėtis keičiasi. Imkime dujas ir naftą. Žmonės dažnai šias žaliavas sutapatina, nors jos nėra tas pats. Šio regiono šalys iš Rusijos perka ir dujų, ir naftos, tačiau, kalbant apie pastarąją, Maskva turi mažai politinių svertų. Tam yra paprasta priežastis – pasaulinė naftos rinka. Todėl Rusija negali nustatyti jos kainos.
Su dujomis yra kitaip. Kalbant apie ilgalaikę politiką, svarbiausia – ne tiek sumažinti dujų kubinių metrų, kurie pasiekia Lietuvą, skaičių, kiek pakeisti rinkos pobūdį, padaryti ją kiek įmanoma panašesnę į naftos rinką, kad ji nebūtų vien regioninė, kurioje kainas galėtų diktuoti Rusija.
Dujų pasaulyje prasideda pokyčiai. Pirmasis susijęs su naujais žaliavos šaltiniais. Skalūnų dujos visiškai pakeitė padėtį Jungtinėse Valstijose. Joms nebereikia importuoti dujų, o tai pakeitė situaciją ir Europoje, nes amerikiečiai nebesivaržo dėl dujų su europiečiais. Rusiškų dujų poreikis sumažėjo, taigi, priežasčių laikyti didelę jų kainą mažėja, o „Gazprom“ jau turėjo iš naujo suderėti kainas su kai kuriais pirkėjais.
Antras dalykas – suskystintosios gamtinės dujos. Yra galimybė transportuoti dujas kaip naftą, nors tam prireiks daug laiko ir lėšų. Baltijos šalims ši problema itin opi – ne vien dėl to, kad jos yra priklausomos nuo rusiškų dujų, bet ir dėl to, kad paveldėjo sovietinę energetikos infrastruktūrą, kuri susiejo jas su buvusios SSRS teritorija, o ne su Vakarais.
Jūs žinote, kurlink reikia judėti. Pokyčiai įvyks ne per naktį, jiems reikės laiko, pinigų, Lietuvos ir visos ES tvirtumo įgyvendinti savo taisykles, ne vien paklusti Rusijos ar kitų tiekėjų sąlygoms. Tiesą sakant, dabar esu didesnis optimistas, nei buvau prieš porą trejetą metų.
 |
| Juliaus Kalinsko/„15 minučių“ nuotr./Robertas Nurickas |
– Lietuvoje jau ieškoma skalūnų dujų, statomas suskystintųjų dujų terminalas, bet kol kas liekame priklausomi nuo Rusijos energetinių išteklių. Kaip apsisaugoti nuo energetinio šantažo?
– Būtina diversifikuoti šaltinius, sukurti įvairesnę infrastruktūrą, kad, stringant, pavyzdžiui, dujų, tiekimui, būtų galima gauti žaliavos iš kitur. Turiu omeny terminalą, elektros tiltus į Lenkiją, Švediją ir Suomiją (iš Estijos, – red. past.). Galiausiai tai reikš Baltijos šalių infrastruktūros žiedo įjungimą į Vakarų tinklus. Tai tėra techninis klausimas, sovietmečio palikimas, kurio ilgainiui reikėtų atsikratyti.
Tai padaroma ne per naktį ir niekas nėra turtingas. Labai svarbu kruopščiai išanalizuoti ir apsispręsti, nuo ko būtina pradėti. Žmonės ginčijasi ne dėl to, ar reikia turėti alternatyvų elektros šaltinį, bet dėl to, ar būtent dabar, matant įvairių pokyčių elektros rinkoje, branduolinės jėgainės projektas turėtų būti prioritetas.
Jau prasidėjo spaudimas Rusijos monopoliui. Rusija tai pastebi, jai tas nepatinka. Todėl ji taip smarkiai priešinasi Europos Sąjungos III energetikos paketui. Manau, jie pralaimės šį mūšį, nebent ES praras kantrybę.
– Rusija išties yra ne tik didelė, bet ir pavojinga kaimynė. Gal vis dėlto Seimo pirmininkas teisus – mums nereikėtų su ja pyktis?
– Sutinku. Tai – įdomus klausimas. Prisimenu, kaip šia tema su žmonėmis čia, Lietuvoje, diskutuodavau prieš 5–7 metus. Kalbėdami ne vien apie Lietuvos, bet apie visų Baltijos šalių santykius su Rusija, žinojome, ko nenorime, bet nežinojome, ko mes norime?
 |
| Juliaus Kalinsko/„15 minučių“ nuotr./Robertas Nurickas |
Vilniaus norai gerinti santykius nebūtinai sutaps su Maskvos ketinimais. Tačiau, manau, svarbu ir konstruktyvu intensyviai galvoti, kas atitiktų mūsų interesus, ką galime nuveikti Lietuvoje, kad santykiai sušvelnėtų bei turėtų tvirtesnį pagrindą, suprantant, jog galutinis rezultatas smarkiai priklausys nuo to, ką nuspręs Maskva.
– Rusija retai rodo norą būti geranoriška ar supratinga Lietuvos atžvilgiu...
– Santykiuose su Rusija visi turime kai ką nuveikti saugumo, gynybos, užsienio politikos, užsienio prekybos srityse.
Bet šioje pasaulio dalyje žmonės, kalbėdami apie Rusijos įtaką ir atskirų šalių, šiuo atveju – Lietuvos, interesus, labiausiai nerimauja dėl vidaus reikalų. Žmonėms neramu, kad Rusijos bendrovės perka laikraščius, verslo įmonės tampa neskaidrios. Nelabai aišku, kam jos išleidžia pinigus, kokie jų politiniai tikslai. Kai kuriose šalyse kyla abejonių dėl bankų sektoriaus.
Šio regiono šalys negali laukti, kol Rusija pati tiek pasikeis, kad nebekeltų rūpesčių. Ką galima ir reikia daryti? Reikia griežtai prižiūrėti, kaip bet kurios valstybės – Rusijos, JAV, Švedijos ar Lietuvos – bendrovės veikia jūsų teritorijoje.
– Po pernykščių prezidento rinkimų Rusijoje įsisuko neregėti procesai: protestuoti į gatves traukė tūkstančiai žmonių, užvirė nepasitenkinimas virtualioje erdvėje. Ar tai yra rimtesnių pokyčių ateityje ženklai?
– Netolimoje ateityje tikriausiai ne, bet tolimesnėje – manau, taip. Pernykščiai protestai, demonstracijos ir kita nustebino daugelį ir daug kur. Net vienas mano bičiulis iš Maskvos, karštai prijaučiantis opozicijai, to nesitikėjo. Akivaizdu, kad nesitikėjo ir Kremlius. Iš pradžių Rusijoje, ypač opozicijos žmones, apėmė jausmas: esame ant revoliucinių pokyčių slenksčio. Dabar, kiek sprendžiu iš savo pokalbių, juos yra apėmusi itin pesimistinė nuotaika. Buvo iššvaistyta daug energijos.
Manau, abi reakcijos buvo perdėm ekstremalios. Suprantama, niekas neapsivers akimirksniu. Kita vertus, jei opozicinių judėjimų užsidegimas ir pirminė euforija išblėso, nereiškia, kad pokyčių nėra. Esu tikras, kad tai atspindi svarbesnes tendencijas Rusijoje, kurias atremti bei išlaikyti autoritarinę valdžios struktūrą administracijai ilgainiui taps vis sunkiau.
 |
| Juliaus Kalinsko/„15 minučių“ nuotr./Robertas Nurickas |
R.Nuricko dosjė
R.Nurickas yra Vašingtone įsikūrusios Atlanto tarybos – nepriklausomos organizacijos, kuri propaguoja transatlantinį bendradarbiavimą ir tarptautinį saugumą, – vyresnysis bendradarbis.
Domisi vidaus ir saugumo politikos sąsajomis Baltijos šalyse, Rusijoje, Ukrainoje ir Centrinėje Azijoje, NATO reforma ir jos įtaka Europos saugumui, Rusijos–Amerikos santykiais, ginklų kontrole ir branduolinių ginklų neplatinimu. Yra JAV–Baltijos šalių fondo direktorių tarybos narys.
9-ojo dešimtmečio pradžioje buvo vienas iš Tarptautinio strateginių studijų instituto Londone vadovų, vėliau – nepriklausomo JAV protų centro (ang. think tank) RAND (Research and Development, „Tyrimų ir vystymo“) vyresnysis politikos ekspertas.
