Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto absolventas A.Grišinas Kento universitete (Didžioji Britanija) apgynė disertaciją „Pereinamasis laikotarpis posovietinėje Europoje: žmogiškasis faktorius politinės tapatybės formavimesi“ ir grįžo į Lietuvą. Interviu jis pasakoja apie savo kelionę į Maidano protestų apimtą Kijevą, žmogiškosios patirties reikšmę politinių permainų fone ir galimybę Ukrainos įvykius lyginti su Lietuvos Sąjūdžiu.
– Kodėl 2014 m. pradžioje važiavote į Ukrainą?
– Rašydamas disertaciją, domėjausi žmogiškosiomis patirtimis, kitų išgyvenimais politinių transformacijų ir permainų metu. Buvau susikoncentravęs į Sovietų Sąjungos griūties metus.
Stebėdamas Ukrainą, pastebėjau, kad Maidane galima rasti tų patirčių, kurios turėjo būti ir Lietuvoje Sąjūdžio laikais, todėl nusprendžiau ten nuvažiuoti. Norėjau Maidaną palyginti su Sąjūdžiu ir pabandyti sulipdyti bendrą posovietinėje erdvėje vykstančių politinių virsmų ir susidūrimų vaizdą.
– Kaip jūs fiksavote tas patirtis?
– Pirmiausia važiavau tam, kad pajusčiau atmosferą, pabandyčiau suprasti kartais žodžiais nenusakomą ar televizijos neperteikiamą bendrą sambūvį.
Antra, dariau interviu su žmonėmis, klausinėjau apie jų patirtis, kodėl jie čia, ką jiems tai reiškia.
Scena pagrindinėje aikštėje buvo paversta į savotišką altorių. Tai man labai siejosi su tuo, ką buvo galima pamatyti nuotraukose iš Sąjūdžio laikų.
Ir galiausiai fotografavau visokias su tapatybe susijusias reprezentacijas, t.y. grafičius, plakatus, vėliavas. Taip nagrinėjau, kaip yra įprasminama erdvė. Pavyzdžiui, scena pagrindinėje aikštėje buvo paversta į savotišką altorių ar ikonostasą: scenoje stovėjo šventųjų paveikslai, priešais – politinių „kankinių“ portretai.
Tai man labai siejosi su tuo, ką buvo galima pamatyti nuotraukose iš Sąjūdžio laikų – altorėliai, kryžiai, maldavietės. Maidanas tapo tokia kvazireligine politinio kulto vieta. Panašų sušventinimą galima matyti tiek Sąjūdžio metais, tiek ir dabartinėje Rusijoje. Tai – posovietinis reiškinys.
– Kas iš šių stebėjimų ir sukauptos medžiagos išryškėjo?
– Mane nustebino Maidano viduje tvyrojusi vienybė, šiek tiek patosiška pasitempimo ir solidarumo atmosfera. Visi atrodė susibroliavę, dalinosi maistu ir kitomis būtinomis reikmėmis, nuolat skandavo skanduotes. Viskuo rūpintasi kartu, palaikyta tvarka, pavyzdžiui, mačiau, kaip kelis kartus girtus žmones kaukėti Maidano kovotojai išprašė iš teritorijos, kaip paprasti žmonės šluoja gatves, kaip neša paramą, kartu dainuoja, vienas kitu rūpinasi.
Man visa tai byloja apie dramatiškame kontekste kylančią pastangą atgauti žmogiškumą ir savigarbą, apie vidinį apsivalymą pototalitarinėje visuomenėje.
Man visa tai byloja apie dramatiškame kontekste kylančią pastangą atgauti žmogiškumą ir savigarbą, apie vidinį apsivalymą pototalitarinėje visuomenėje.
Net patriotinius ar nacionalistinius šūkius, kaip „Šlovė herojams“, reiktų suprasti kaip norą atgauti tą žmogiškumą, pasakyti, kad mes nesame varžteliai, kad esame žmonės, asmenys, kad prisimename praeitį ir pan.
Toks paradoksas. Nes atrodo, kad Maidane vyravo stipri nacionalistinė linija, vaikščiojo vyrai su lazdomis, bet atmosfera buvo labai jauki, draugiška, visi šypsojosi, vieni kitus sveikino ir suprato. Todėl šitas politinės išraiškos formas reikėtų suprasti ne tiesmukai.
– Bet vienas Maidaną stebėjęs bičiulis žurnalistas grįžęs pasakodavo, kad per televiziją matoma vienybė esant ten, įvykių centre, neatrodė tokia akivaizdi. Taip, saviorganizacija yra preciziška, bet žmonių, jų pozicijų, nuostatų, tikslų ir požiūrių įvairovė kuria kur kas labiau miglotumo ir gaivališkumo nei aiškumo įspūdį...
– Ten praleidau vos savaitę, todėl negaliu kalbėti labai apibendrintai. Bet sakyčiau, kad vienybė formavosi beveik nesąmoningu, nereflektuotu lygmeniu – žmonės ėjo ir kartu veikė, ir to vieningo veikimo forma labai akivaizdžiai iškyla, tikrai ne per miglą. Kitaip sakant, žiūrint iš šalies, vienybės tendencija buvo labai ryški.
O viduje, žinoma, dalyvių nuomonės galėjo stipriai skirtis. Kalbinti žmonės labai skirtingai vertino tai, kas vyksta ir ko jie nori. Vienas galėjo nekantraudamas laukti, kada bus puolami valdžios pastatai, kitas norėjo derybų ir t.t. Nuomonių ir pozicijų susikirtimų ir diskusijų tikrai buvo vien, tarkim, tarp nacionalistų ir provakarietiškų pažiūrų maidaniečių. Kai dalyvauja nuo kelių šimtų tūkstančių iki milijono žmonių, nelabai ko nors kito ir gali tikėtis.
Aiškumo trūko ir dėl to, kad niekas nežinojo, kuo tai baigsis. Be to, tai buvo pavojinga. Žmonės žūdavo vietoje arba dingdavo tik išėję už Maidano teritorijos, ir juos rasdavo už Kijevo, miškuose.
Kita vertus, tą požiūrių pliuralizmą galbūt galima vertinti ir kaip demokratiškos sąmonės stiprėjimo ar radimosi požymį. Kaip kokiam graikų polyje, žmonės kartu ir tiesiogiai ginčijosi, diskutavo, ir sprendė savo ateitį.
– Ar galima sakyti, kad Maidane vyko ne tik politinis, bet ir psichologinis, mentalinis virsmas?
Tam, kad save suvoktų kaip nepriklausomą posovietinį vienetą, ukrainiečiams reikėjo atsiskirti nuo Rusijos, ypač tokiu žmogišku lygmeniu.
– Manau, kad taip, – tai pats svarbiausias Maidano aspektas. Buvo sukilta ne tiek prieš Viktorą Janukovyčių, kaip asmenį, kiek prieš tai, kam jis atstovauja. O atstovavo jis, kaip man sakė žmonės, posovietinei kriminalinei galios struktūrai, kuri pas mus, laimei, buvo stipriai numalšinta, o Ukrainoje ar Rusijoje pasiliko įvairiais lygiais.
Buvo pasipriešinta nuo sovietmečio užsilikusiai nomenklatūrinei politinės galios logikai. V.Janukovyčius tapo tai įkūnijančiu vaizdiniu. Apie tai byloja daugybė karikatūrų ir stilizuotų jo atvaizdų Maidano teritorijoje. Vienur jis vaizduojamas kaip žudikas, kitur – kaip Hitleris, nusikaltėlis, sovietinė atgyvena ir panašiai. Būtent prieš šitas gyvenimo realijas visų pirma ir buvo sukilta.
Vėliau ėmė ryškėti ir kitas aspektas. Tam, kad save suvoktų kaip nepriklausomą posovietinį vienetą, ukrainiečiams reikėjo atsiskirti nuo Rusijos, ypač tokiu žmogišku lygmeniu. Tai vyko labai skausmingai. Šiuo požiūriu pagrindinis lūžis iš ukrainiečių perspektyvos įvyko su Krymo aneksija. Tuomet atsirado išdavystės pojūtis – brolis, t.y. Rusija, išdavė. O jei išdavė, tada joks jis ne brolis.
Bet čia svarbiausias kitas dalykas. Prisimenu karikatūrą, kurioje nupiešta, kaip V.Janukovyčius be kelnių bando lipti į didelius šortus, kuriuose jau stovi Vladimiras Putinas. Tie šortai pasiūti pusiau iš Rusijos vėliavos, pusiau – iš Sovietų Sąjungos vėliavos. Ši karikatūra aiškiai parodo, kad ukrainiečių politinėje vaizduotėje Rusijos vaizdinys liejasi su Sovietų Sąjungos vaizdiniu. Todėl norą atsiskirti nuo Rusijos galime suprasti ir kaip norą atsiskirti nuo sovietinės praeities, sovietinio būvio.
– Ar neatrodė, kad tie emociniai, psichologiniai ar tapatybės lūžiai tik sukuria ilgalaikių pokyčių įspūdį, o iš tikrųjų gali būti labai laikinas reiškinys?
– Daug kas iš pačių maidaniečių dvejojo, kuo visa tai baigsis, – dabar jie kovoja, o kas užims šitų oligarchų vietą?
Bet Maidaną aš laikau ne metodiškai paruoštu perversmu, o gyvenimo pliūpsniu, pribrendusio egzistencinio nerimo protrūkiu, kurio ištakas galima apčiuopti dar „Oranžinėje revoliucijoje“. Nors patys ukrainiečiai Maidaną vadino revoliucija, aš nesu tikras, kad ir tai yra tiksliausias apibūdinimas. Revoliucija sunaikina viską iš pagrindų ir stato iš naujo, ar bent turi tokią intenciją. Šiuo atveju aš nemanau, kad politiškai buvo viskas iš pagrindų Ukrainoje sunaikinta. Tiesiog buvo nuimta supuvusi viršūnėlė ir bandoma kažką kito auginti.
Kita vertus, dėl smurto protrūkių tai pradėjo panašėti į revoliuciją.
– Jūs stebėjote, kokie simboliai buvo naudojami Maidano metu. Ar tarp jų išryškėjo kokie nors specifiniai simboliai?
– Labai įdomus buvo Taraso Ševčenkos vaizdinys. Jis buvo vaizduojamas nuo archetipinio raumeningo kazoko ar superherojaus iki dzenbudistinio guru, taigi kažkas tarp ukrainiečių tėvo ir vos ne Budos. Tai man įstrigo.
Buvo ir kitų simbolinių įdomybių. Pavyzdžiui, galėtume sakyti, kad „tituškos“, tie politizuoti buduliai, simbolizavo kitą pusę – jie reprezentavo tuometinės Ukrainos valdžios kriminalinę šaknį, t. y. pati apačia reprezentavo tai, kas buvo pačiame viršuje.
– Sergejaus Loznicos dokumentiniame filme „Maidanas“ įsimena žuvusiųjų laidotuvių scena, žmones suvienijęs ritualinis gedėjimas. Ar jums teko tai stebėti?
– Neteko dalyvauti, bet disertacijoje lyginau Maidane žuvusiųjų laidotuvių masinės ceremonijos nuotraukas su Sausio 13-osios aukų laidotuvėmis. Aptinkame stulbinantį panašumą: didžiulė minia aikštėje, kartu išlydinti kelis „politinius šventuosius“ (atsiminkime „dangiškąją šimtinę“). Taigi vėl galime matyti politikos ir religijos sąlytį, t.y. tokiais lemtingais momentais, kaip Sąjūdis ar Maidanas, atsiranda tam tikras religinio ir politinio klodų persidengimas. Tai byloja vizualinė ir tekstinė medžiaga tiek iš Maidano, tiek ir iš Sąjūdžio. Dar 1989 m. Arūnas Sverdiolas su Tomu Sodeika panašų politikos ir metafizikos persiklojimą visuomenės sąmonėje įvardijo kaip „kvazimetafiziką“.
– Ar pratrūkęs smurtas Ukrainoje nerodo, kad panašumas tarp Sąjūdžio ir Maidano gali būti tik paviršutiniškas? Prisimenant ir gerbiant Sausio 13-osios aukas, vis dėlto reikia sakyti, kad Lietuvoje vyko nesmurtinė revoliucija, ne veltui vadinta Dainuojančiąja revoliucija, o Maidane buvo kur kas daugiau smurto ir aukų.
– Tai esminis skirtumas. Pagrindinis abiejų procesų panašumas – tai vadavimasis iš sovietinio būvio. O kaip tai vyko – čia jau išryškėjo skirtumai. Mums pasisekė, kad smurto buvo mažai ir jis neplito. Apskritai smurtas yra labai užkrečiantis socialinis reiškinys – dėl noro keršyti, dėl stiprių išgyvenimų ir emocinių iškrovų.
Tai, kad Maidane pratrūko smurtas, buvo didelė problema, nes ne tik pareikalavo daug aukų, bet ir kaip gaisras persimetė į kitas vietas, į kitus židinius. Bet juk tai buvo masinis, niekieno nevaldomas (nors yra daug teigiančių priešingai) procesas. Tokių virsmo laikotarpių specifika ir yra ta, kad jie yra neprognozuojami.
Kita vertus, ar to smurto būtų buvę įmanoma išvengti? Ar buvo įmanoma išvengti abipusių provokacijų? Ar būtų V.Janukovyčius nušalintas be smurto? Ar tokiu atveju Maidanas būtų turėjęs tokią didelę reikšmę? Šių klausimų niekada galutinai neatsakysime, todėl tikriausiai dabar svarbu klausti to, kas Sokrato klausta jau prieš tūkstantmečius: „Kaip gyventi gerą gyvenimą?“ Kaip ukrainiečiams atkurti normalumą? Kokiais egzistenciniais pamatais grįsti ateitį? Tai, mano nuomone, yra svarbiausias dabartinis ukrainiečių klausimas.
