Interviu BNS ministras tvirtina neskirsiantis viceministrų pagal politinę liniją, o ieškosiantis kompetentingų specialistų, tačiau kol kas jam tinkantys kandidatai į šias pareigas neina, baimindamiesi sunkumų ieškant kito darbo. Jis taip pat tikino skirsiantis dėmesį vidaus pajėgoms pasirengti nekonvencinio karo grėsmėms, sieksiantis didesnio tarnybų veiksmų koordinavimo.
– Kokias reformas vykdysite ministerijai pavaldžiose įstaigose, ką siūlysite jungti, ko atsisakyti?
– Didelių reformų čia ir dabar niekas nedarys. Iš kito taško noriu įsigilinti į visas problemas, ne tik į statutinės tarnybos, nors tai turbūt yra viena pagrindinė ministerijos dalių. Bus suburti ekspertai, kurie kolegialiai įvertins keletą faktų: ministerijos veiklos sritis, apimtis, įstaigas, kurios dalyvauja. Norime pirmiausia pažiūrėti, ar visa tai, ką daro VRM, ar visas tas funkcijas ji tikrai turėtų atlikti. Kada atliksime visą analizę, pasižiūrėsime realią situaciją, bus priimamas vienas ar kitas sprendimas – tai natūralu, nes yra pakankamai gremėzdiška struktūra, o norėtųsi, kad ji veiktų efektyviai, kad nebūtų išpūstas valdymo aparatas. Tai atitinka ir Vyriausybės lūkesčius.
Vienas pirminių uždavinių – turime konsoliduoti pajėgas, veikiančias viešojo saugumo srityje. Tai yra ir policija, ir Viešojo saugumo tarnyba, ir Valstybės sienos apsaugos tarnyba, kad tikrai būtų galima tuos žmogiškuosius resursus išnaudoti konsoliduotai žmonių saugumui padidinti. Turbūt piliečiui nėra labai didelio skirtumo, jei jam reikalinga pagalba, kas pirmas privažiuos – ar pasienietis, ar policininkas, ar viešojo saugumo tarnyba, kuri yra specialios paskirties įstaiga, bet kasdienėje veikloje yra per mažai išnaudojama.
Rinksimės su šių tarnybų, ministerijos departamentų vadovais, darysime žingsnius, matyt, dviem kryptimis: norime padaryti bendrą įsakymą, kad būtų nustatyti prioritetai, jog tais atvejais, kada žmogaus gyvybei ir sveikatai gresia pavojus, visų tarnybų reagavimas būtų būtent šį įvykį tiems, kas yra arčiausiai. Kitu atveju, norint tinkamai reaguoti tiek pasieniečiams į policijos iškvietimą, tiek policininkams į pasieniečių iškvietimą, į sienos pažeidimą, kontrabandininkų sulaikymą reikia turėti ir kompetencijos. Tad mes priimsime sprendimą, kad einama sinergijos keliu, pažiūrėsime, kokių žinių trūksta, kad būtų galima reaguoti į pažeidimus, kad kiekvieną dieną tiek pasieniečiai, tiek policijos budėtojai matytų, kokios pajėgos yra, kuo disponuoja valstybė.
Kalbant apie Viešojo saugumo tarnybą – jiems kol kas nėra tokios funkcijos numatytos, jei jie sulaiko pažeidėją. Jie jį pristato į policiją. Manau, kad reikėtų jiems šiek tiek kompetenciją išplėsti, kad jie galėtų surašyti patys protokolą, įvesti į mūsų registrą ir sėkmingai darbuotis. Svarbu jų nelaikyti kareivinėse – juos galima kasdien išnaudoti ir padedant pasieniui, tiek policijai, tiek Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybai, ugniagesiams-gelbėtojams gelbėjimo darbuose. Apie mechaninį sujungimą kalbos nėra, bet per funkcinę sinergiją tai bus daroma.
– Ką darysite su Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnyba (FNTT)?
– Dėl FNTT situacija paprasta – yra Vyriausybės programa. Aš manau, jei rašoma rinkimų programa, kuri po to virsta koalicine Vyriausybės programa, ji skirta ne rinkėjui apgauti, kad gautum balsus. Tie darbai, kurie yra įrašyti, jie privalo būti padaryti. Šioje vietoje ta nuostata yra numatyta – arba ji turi būti pakeista, arba įgyvendinta. Šiandien, aš manau, mes skubiai nieko nedarysime. Konsoliduoti funkcijas šioje srityje reikia, bet tikrai nebus daroma staigių sprendimų, kad FNTT jungiama prie Specialiųjų tyrimų tarnybos (STT), tai tikrai tokių dalykų nebus. Mes susėsime ir išanalizuosime, kad valstybėje esantys resursai ir įstaigos nedubliuotų viena kitos funkcijų.
Kalbant apie kriminalinės žvalgybos subjektus, kurių yra pakankamai daug, galbūt ir per daug, jie dirba nekoordinuodami veiksmų, su tais pačiais objektais: pasieniečiai gaudo grupuotę, FNTT ir policija. To neturi būti.
– Kaip vertinate informaciją dėl FNTT vadovo Kęstučio Jucevičiaus galbūt neteisėtų veiksmų, prokurorų pradėtą ir nutrauktą tyrimą?
– Tą informaciją vertinu pakankamai rimtai, nes negali būti abejonių dėl tokio rango pareigūnų patikimumo ir pasitikėjimo jais. Tačiau noriu išsiaiškinti, kokiais pagrindais nutrauktas ikiteisminis tyrimas, nes galimas nutraukimas yra įvairus. Noriu išsiaiškinti ramiai – yra ikiteisminio tyrimo medžiaga ir, galvoju, kiek jos galima atskleisti, kas numatyta įstatyme ar Generalinės prokuratūros leidimu, mūsų generalinė inspektorė, mes pasižiūrėsime.
Vadovo personalija neturi kenkti tarnybai – neturi būti toks modelis, kad jei vadovas negali dirbti, tai jo klausimą spręskime visos tarnybos arba padalinio sąskaita, reformuodami, reorganizuodami.
– Ar jau turite viceministrų kandidatūras?
– Aš laikausi principo parinkti tuos žmones, kurie būtų, pirma, jauni galbūt ne amžiumi, bet savo dvasia, tikrai norėtų pokyčių, norėtų dirbti čia atsiraitoję rankoves, ne būti aukštu valdininku, bet dirbti, ne būti užuovėjoje, bet daryti pokyčius, reikalingus sistemai. Tikrai noriu pasirinkti tokius žmones, kurie būtų sąžiningi, kompetentingi, būtų darbštūs, turėtų karštą širdį, norą, galimybes, keltų sau aukštus tikslus.
Tikrai noriu pasirinkti tokius žmones, kurie būtų sąžiningi, kompetentingi, būtų darbštūs, turėtų karštą širdį, norą, galimybes, keltų sau aukštus tikslus.
Kandidatų tikrai turiu, tik labai gaila, kad ne vienas šiuos kriterijus atitinkantis žmogus sako, kad politika yra kažkas blogai, kažkas tokio nešvaraus: mes nenorime ten eiti ir geriau pastovėsime šalia ir palauksime ar kažkaip padėsime.
Kandidatų tikrai turiu, tik labai gaila, kad ne vienas šiuos kriterijus atitinkantis žmogus sako, kad politika yra kažkas blogai, kažkas tokio nešvaraus: mes nenorime ten eiti ir geriau pastovėsime šalia ir palauksime ar kažkaip padėsime. Tai labiausiai nuvilia, kad žmonės, atitinkantys kriterijus, turi nelabai gerą nuostatą. Bet, manau, ir mano, ir visos valstybės tikslas yra tai pakeisti, kad eitų žmonės ir veržtųsi ne tie, kurie nori, o kurie gali.
Dveji metai, manau, yra labai daug – galiausia, tai yra unikali galimybė prisiliesti prie valstybės valdymo aukščiausiu lygiu, pasiekti ambicingus tikslus. Problema yra kita – kad kartais po tokios pozicijos uždedamas antspaudas ir nenorima priimti niekur. Bet, manau, pavyks pritraukti tokius žmones, kurie, kaip ir aš, negalvos, ką po to reikės veikti. Aš tikrai žinau ir turiu idėjų, ką toliau daryti. Bet, manau, tie žmonės, kurie atitiks išvardytas savybes, tiek privačiame versle, tiek valstybės tarnyboje turėtų atrasti galimybes save toliau realizuoti.
Buvo toks sutarimas su partijos pirmininku, kalbant apie galimybes užimti viceministrų postus – partiškumo tikrai nebus žiūrima, priklausomybė partijai nebus vienas kažkokių pliusų. Bet jei, sakykime, bus partinis žmogus, kuris atitiks tuos kriterijus, tai tikrai nebus minusas.
– Pats nežadate stoti į „Tvarką ir teisingumą“?
– Kol kas tikrai nežadu niekur stoti – esu paskirtas kaip nepartinis, „techninis“ ministras ir tikrai noriu padirbėti atsiraitojęs rankoves. Kol kas apie tai net negalvoju.
– Poste palikote socialdemokratų viceministrą Elviną Jankevičių, tačiau nekviečiate toliau dirbti „tvarkiečių“ deleguoto Žimanto Pacevičiaus. Kodėl?
– Tai yra ministro Dailio Alfonso Barakausko politinio pasitikėjimo pareigūnas, pasibaigus ministro įgaliojimams, nutrūko ir jo įgaliojimai. Tikrai šioje vietoje noriu pokyčių, ypač, kurie susiję su statutine tarnyba, su įsisenėjusiomis problemomis. Nesakau, kad tai vien ministerijos klausimas, bet tikrai, jūs žinote, kad kyla klausimų ir apie nepatrauklumą tarnybos, apie negebėjimą kartais vykdyti funkcijas, apie įstatymų trūkumą.
Šioje vietoje reikia labai stipriai padirbėti – aš, kaip ministras, tai darau, ir noriu, kad viceministras tai darytų. Kasdien dirbu šiuo klausimu, norisi, kad žmonės būtų patys pačiausi. Jau geriau kurį laiką neturėti nieko, negu turėti bet ką.
– Kada bus integruoti greitosios medicinos pagalbos telefonai į Bendrąjį pagalbos centrą?
– Negali būti jokių diskusijų: yra priimti teisės aktai, sprendimai, kad turi būti vienas pagalbos numeris šalyje – 112. Tam yra įdėtos nemažos investicijos, europinės lėšos.
Artimiausiu metu planuojame susitikti dėl šio klausimo ir su sveikatos apsaugos ministre. Čia negali būti jokio svaičiojimo, kad valstybės politiką šioje srityje nustatinėtų vienos ar kitos Greitosios medicinos pagalbos stoties viršininkas. Tai, kas užsibrėžta, tikrai bus padaryta: du centrai jau sėkmingai veikia, dar šeši centrai pradės veikti vėliau. Bus įrengtos nuotolinės darbo vietos, bet pačios stotys bus aprūpintos įranga, o kompetencijos, aprašas ir algoritmas bus suderintas.
Mes turime terminą tris centrus įrengti iki sausio 1-osios, dar tris – iki kitų metų kovo 1-osios. Manau, kad iki kovo mes visiškai šį klausimą galutinai uždarysime. Vyriausybės sprendimas yra tvirtas ir manau, kad su ministre surasime, kaip priversti tuos asmenis, kurie bando sabotuoti šį sprendimą, įvykdyti politinę valią.
– Kaip ministerijai pavaldžios tarnybos ruošiamos reaguoti į kylančias geopolitines grėsmes?
– Žiūrint į tai, kas vyksta pasaulyje, turime būti pasirengę viskam. Visos statutinės vidaus reikalų sistemos tarnybos turi savo uždavinius, įvykus ekstremaliai situacijai ir neišsivysčius jai iki nepaprastosios padėties ar karo padėties. Pirmiausia, yra policijos reakcija į galimus teisėtvarkos pažeidimus. Kalbant apie teroristinį aktą, policijoje yra antiteroristinių operacijų rinktinė „Aras“, kuri tikrai pakankamai stipri, tarptautiniu lygiu vertinama tarnyba.
Pagal naujausius įstatymų pakeitimus, kuriuos inicijavo prezidentė, Viešojo saugumo tarnyba, Valstybės sienos apsaugos tarnyba ir Vadovybės apsaugos departamentas karo atveju irgi tampa ginkluotų pajėgų dalimi. Su naujuoju kariuomenės vadu teko bendrauti dar būnant policijos vadovu – tikrai matau racionalų kariuomenės vado požiūrį į vidaus reikalų sistemos pajėgų vietą tokiais atvejais.
Buvo ne vienos pratybos su kariuomene, rengiamės dar padaryti, pavasarį ir kariuomenė organizuos – kad atsitikus tai X dienai, visas mechanizmas pradėtų suktis nepriklausomai nuo vieno ar kito žmogaus buvimo pozicijoje.
Buvo ne vienos pratybos su kariuomene, rengiamės dar padaryti, pavasarį ir kariuomenė organizuos – kad atsitikus tai X dienai, visas mechanizmas pradėtų suktis nepriklausomai nuo vieno ar kito žmogaus buvimo pozicijoje. Turi būti sudėliotas algoritmas. Jis yra, bet jis turi būti tobulinamas sąveikoje.
Valstybės sienos apsaugos tarnybos pareigūnai sienos pažeidimo atveju pirmieji susidurtų, pirmieji stotų į tą kovą. Vadinasi, turi būti numatyta, ką jie daro, kaip jiems ateina pagalba jiems iš vidaus reikalų sistemos, kada įsijungia kariuomenė. Tai susiję ir su jų aprūpinimu – turime aprūpinti ginkluote, priemonėmis visas tarnybas, kad jos galėtų su šiais iššūkiais susidoroti. Tai viena prioritetinių mūsų veiklos sričių, mes tikrai suvokiame situacijos rimtumą.
– Pinigų įgyvendinti šiems planams užteks, ar tam reikėtų papildomų lėšų kitų metų biudžete?
– Lėšų poreikį esame pateikę, tikimės, kad per bendradarbiavimą su Krašto apsaugos ministerija tai, ką numato mūsų įstatymai, ta dalis gali būti finansuojama, bet ne pravalgyta, Kaip minėjau, tai būtų įranga, ginkluotė, ekipuotė, poligonai, kurie yra labai svarbūs, nes ypač viešojo saugumo tarnybos poligonai yra beviltiškai apleisti.
Per ilgalaikes investicijas į ilgalaikį išliekamąjį turtą tie pinigai, kurie papildomai yra skirti krašto apsaugos sistemai arba krašto gynybai, turėtų būti tinkamai investuoti.
Manau, tie poligonai turi būti bendri – juos kariuomenė turi pakankamai susitvarkiusi. Mūsų poligonai yra beviltiškai pasenę. Tad tai būtų investicijos į poligonus, kuriais galėtų naudotis ir mūsų tarnybos, ir kariuomenė. Mūsų nedidelėje valstybėje atskirai kurti kažkokias struktūras būtų pakankamai neracionalu.
– Dar rugsėjį ministras Dailis Alfonsas Barakauskas pasirašė susitarimą su Latvijos ir Estijos ministrais dėl bendro komiteto, kuris koordinuotų visų Baltijos šalių tarnybų veiksmus esant grėsmėms. Kaip tai bus įgyvendinama?
– Dabar yra pauzė. Tikrai puikiai pažįstu Latvijos vidaus reikalų ministrą, kuris tapo ministru ir naujojoje Vyriausybėje, su kolega iš Estijos dar neteko bendrauti. Susitarimo dar nemačiau, bet tai yra susiję su tam tikromis teisinėmis problemomis. Norint apsikeisti pajėgomis, tai turi būti įtvirtinta įstatyme, tai turi atitikti Europos Sąjungos teisyno reikalavimus.
Šiandien galiu tvirtai pasakyti – mano žiniomis, toks teisinis pagrindas yra tik policinėms pajėgoms pasikeisti, tai yra vidaus reikalų ministro sprendimu gali būti panaudota mūsų antiteroristinių operacijų rinktinė „Aras“ bet kurioje Europos Sąjungos valstybėje. „Aras“ jau buvo panaudotas Estijoje padedant kolegoms užtikrinti vieno svarbaus renginio saugumą. Galima panaudoti ir viešosios policijos pajėgas – jomis galima pasinaudoti tiek Lietuvai, tiek siųsti į užsienį. Tai buvo panaudota prieš porą metų, kai Lenkijos pajėgos dalyvavo Vilniuje futbolo varžybose. Šioje vietoje įstatymiškai yra viskas sureguliuota.
Tas ketinimų protokolas tikrai yra labai svarbus, bet reikia pažiūrėti teisinę bazę – ar iš tikrųjų Viešojo saugumo tarnybos, antiriaušiniai daliniai gali būti panaudoti užsienio valstybėje. Manau, tuos atsakymus rasime.
– Vertinant Rusijos remiamą agresiją Ukrainoje, ar mūsų pačių tarnybos šiuo metu yra pasirengusios nekonvenciniam karui?
– Net neabejoju. Aišku, iki Ukrainos įvykių pasirengimas irgi buvo, mūsų pajėgos labai skiriasi nuo Ukrainos. Teko būti ten likus porai metų prieš tuos įvykius, pamatyti sistemą. Švelniai tariant, ji buvo keistokai gremėzdiška, nelabai efektyvi ir veiksni, ką ir parodė įvykiai.
Mūsų pajėgos yra pasirengusios. Galbūt iki tų įvykių buvo kilęs klausimas dėl koordinavimo, dėl kompetencijų aiškumo, kas ką turi daryti. Bet šiandien tikrai galiu pasakyti: jei tokia grėsmė kiltų, tai bent jau vidaus reikalų sistemoje esančios pajėgos, tie žmonės tikrai atliktų savo pareigą valstybei nedvejodami – net neabejoju jų lojalumu valstybei, pilietiškumu, patriotiškumu.
Mūsų pajėgos labai skiriasi nuo Ukrainos. Teko būti ten likus porai metų prieš tuos įvykius, pamatyti sistemą. Švelniai tariant, ji buvo keistokai gremėzdiška, nelabai efektyvi ir veiksni, ką ir parodė įvykiai.
– Kur, jūsų manymu, buvo Ukrainos klaida, kad į separatistų pusę perėjo nemažai sistemos pareigūnų?
– Ukrainoje išsibėgiojo ir milicija, ir kitų problemų buvo. Kita vertus, reikia prisiimti atsakomybę ir tiems, kurie pokyčius valstybėje padarė, kad pasikeitus valdžiai buvo pradėta niekinti vidaus reikalų sistema, žeminti. Prisiminkime, kada ant kelių buvo suklupdyti specialiųjų pajėgų kariai. Nevertinkime, blogas ar geras režimas buvo – bet jie vykdė tuometinės legitimios valdžios įsakymus ir įstatymus. Bloga ji buvo, žiauri, kraugeriška – atmeskime tai: pareigūnas turi būti apsaugotas nuo politinio įsikišimo. Jei jis yra prisiekęs valstybei, gina valstybę, vykdo teisėtus įsakymus, vadinasi, jis bet kokiu atveju turi būti apsaugotas. O tos apsaugos Ukrainoje, matyt, pritrūko – žmonės pamatė, kad valstybė juos išdavė ir turbūt dėl to taip pasielgė. Kitas klausimas, ar teisėtai, ar ne jie panaudojo ginklą. Bet pasakyti, kad milicija ir vidaus kariuomenė yra blogis ir juos žeminti – nemanau, kad tai buvo išmintinga.
– Ministerija buvo parengusi projektą, siūlantį pareigūnų pensinio amžiaus ilginimą nuo 20 iki 25 tarnybos metų. Ar šį siūlymą teiksite Seimui?
– Tikrai siūlysime, kadangi suvokiame bendrą socialinę situaciją šalyje, socialinių pensininkų daugėjimą. Norime turėti galimybę išlaikyti tarnyboje tuos žmones, kurie yra pasiekę savo produktyvumo piką, turiu omenyje 40-45 metų žmones. Dabar duotas pavedimas rengti dar vieną projektą, kuris turi būti socialiai teisingas, t. y. turi būti numatytas pereinamasis laikotarpis, tai turi ateiti palaipsniui, nekalbant apie tuos žmones, kurie tik pradeda tarnauti ar yra 5 metus ištarnavę. Kaip pavyzdys, galėtų įsijungti (pensinio amžiaus didinimo) mechanizmas tiems, kurie ištarnavę tarp 5 ir 15 metų, kad kasmet jiems pensinis amžius ilgėtų mėnesiu. Tiems, kurie jau yra pasiekę 15 metų, reikėtų palikti sąlygas ištarnauti pagal tai, kas buvo. Tikrai nebus taip, kad pareigūnai rytoj atsibudę turės tarnauti 25 metus. Tas pereinamas laikotarpis bus išdėliotas pakankamai ilgas.
Lygiagrečiai turime darbuotis ir pasiekti, jei norime pailginti pensinį amžių, kad už kažkurį laikotarpį būtų skaičiuojama ir didesnė pensija. Dabar per metus pridedamas vienas procentas nuo atlyginimo, tad mūsų pamąstymas yra, kad tarp 20 ir 25 metų būtų skaičiuojama 1,5 proc., o paskui – vėl vienas procentas.
Manau, jau Seimo pavasario sesijoje tokios pataisos galėtų būti, svarbu, kad būtų sudėti saugikliai. Manau, kad Seime registruotas projektas yra per griežtas, turi būti amortizacija: nesinorėtų, kad šiandien žmonės, kurie jau ištarnavę 20 metų, šiandien imtų ir išeitų. Kalbant apie policiją, tai būtų apie 60 proc. pareigūnų. Įsivaizduokite, kokios būtų pasekmės.
– Kaip vyksta Žydrūno Ilgausko Lietuvos pilietybės naikinimo procedūros – gal jas ketinama stabdyti?
– Procedūros tebevyksta, jos nėra baigtos. Šiandien teisinė bazė yra tokia, kad mes privalome laikytis įstatymo „nuasmenintai“.
– Ar daug tokių atvejų, kai Lietuvos pilietybė atimama dėl kitos šalies pilietybės įgijimo?
– Šiandien pasirašiau įsakymą dėl Lietuvos pilietybės netekimo, kuriame buvo gal 15 pavardžių. Tai buvo susiję su kitos pilietybės įgijimu.
– Kaip manote, kokios spragos ministerijoje lėmė galbūt nusikalstamą ministerijos darbuotojų veiklą, dėl kurios šiuo metu teisėsauga atlieka tyrimą? Ar turite sprendimų, kaip tam užkirsti kelią ateityje?
– Per tas kelias darbo dienas matau, kad iš esmės aktyvios politikos korupcijos prevencijos srityje, matyt, ir nebuvo, nebuvo tam skirta resursų, sudaryta korupcijos prevencijos grupė yra daugiau formali. Yra klausimų, ar mechanizmas, susijęs su viešaisiais pirkimais, tikrai turėtų būti toks.
Kitas momentas, ką galima būtų išnaudoti ir dėl ko ketinu priimti sprendimus – ministerija yra pakankamai unikali, nes jai tiesiogiai pavaldūs padaliniai ir įstaigos, turinčios kriminalinės žvalgybos subjekto teises. Kalbant apie šiuos resursus, mes juos panaudosime pirmiausia prevencijai. Kalbėjome ir su Specialiųjų tyrimų tarnybos, ir su prokuratūros atitinkamų departamentų vadovais, kad teisinė bazė tai leidžia. Ir kriminalinės žvalgybos subjektai, esantys prie ministerijos, privalės ir vykdyti prevenciją, ir, aišku, tirti korupcines veiklas, susijusias su ministerija ir įstaigas prie ministerijos. Tikrai nebus kuriamas padalinys, tiesiog bus numatyti resursai Policijos departamente, VSAT, FNTT, kurie bus orientuoti į šias veiklas, kurios vyksta ministerijoje.
– Nemažai diskusijų kilo dėl skubaus naujojo policijos vadovo skyrimo aplinkybių – gal galite jas pakomentuoti? Ko tikitės iš policijos vadovo?
– Galbūt daugelis žmonių nežino, kodėl reikėjo greitai paskirti generalinį komisarą: pagal galiojantį Policijos įstatymą, generaliniam komisarui pasitraukus savo noru, jis laikinai eina pareigas, kol bus paskirtas naujas komisaras. Tad aš negalėjau prisiekti kaip ministras, kol nebuvo naujo generalinio komisaro. Dėl to, manau, sprendimas buvo valstybei racionalus, kad lygiagrečiai buvo vykdomi abu procesai.
Tikrai buvo trys kandidatūros – Renato Požėlos, Lino Pernavo ir Donato Malaškevičiaus. Vyriausybėje išlindo ta viena pavardė (Renato Požėlos) dėl to, kad nėra numatytų procedūrų, kad būtų iškart trys pateiktos. Tiesiog buvo daugiau techninė klaida to paviešinimo. Bet tos kandidatūros buvo pateiktos premjerui, prezidentei, ieškota pliusų ir minusų. Kaip minėjau – kiekvienas iš trijų galėjo vadovauti. Noriu panaikinti spekuliacijas, kad tai nusprendė vienas ar kitas valstybės vadovas: apsvarsčius kandidatūras, paskirtas, bet ne prisiekęs ministras pasirinko, kad norėtų darbuotis su Linu Pernavu.
Noriu panaikinti spekuliacijas, kad tai nusprendė vienas ar kitas valstybės vadovas: apsvarsčius kandidatūras, paskirtas, bet ne prisiekęs ministras pasirinko, kad norėtų darbuotis su Linu Pernavu.
Netiesa, kad tą pačią dieną jie sužinojo. Kadangi aš greit tapau ministru, nuo to pat momento buvo pasakyta kandidatams, kurie, mano manymu, galėtų užimti policijos vadovo postą, kad jie ruoštų savo programą, matymą, strategiją.
Taip pat kažkur praslydo, kad kažkas kažkur skundėsi, kad man valstybės vadovė tris kartus per dieną paskambino. Tokias kvailystes reikia atmesti. Būdavo numatyti susitikimai su prezidente, kai būdavo tradicinis ataskaitos pateikimas ir Policijos diena. Per metus būdavo gal trys skambučiai, bet globaliais, valstybei svarbiais klausimais.
Kalbant apie naująjį policijos vadovą – L.Pernavas yra tikrai kompetentingas, su geromis žmogiškomis savybėmis. Manau, jis baigs tuos darbus, susijusius su reforma, kadangi mes juos darėme kartu. Galbūt jis turi ir platesnį matymą naujovių. Aš tikrai padėsiu kaip ministras jam tuos siekius įgyvendinti, bet tikrai nesikišiu, nelįsiu į kasdienių policijos klausimų sprendimą.
– Seimas įteisino savanorius ugniagesius. Kokia šio sprendimo reikšmė?
– Tai labai puikus dalykas, kuris buvo kelerius metų beviltiškai užstrigęs. Tos savivaldybių komandos šiuo metu yra nevisiškai pajėgios atlikti pirminius gaisrų gesinimo ir gelbėjimo darbus. Savanorystė puikiai funkcionuoja senose Europos Sąjungos valstybėse, Vokietijoje, toje pačioje Lenkijoje. Savanoriai ugniagesiai Lenkijoje net atlieka pirminius darbus eismo įvykiuose, turi specialią techniką, aprangą, yra apmokyti. Savanoriškumo pagrindu žmonės yra apsisprendę gelbėti savo artimą. Mūsų įstatymo priėmimas, kuris įsigalios 2016 metais, yra vienas strateginių Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento uždavinių, kad šis atsiradimas savanorių ugniagesių instituto būtų sėkmingai įgyvendintas. Ten numatytos geros socialinės garantijos, draudimai, mokymai. Tai būtų didelė paspirtis tiek valstybinei, tiek savivaldybių ugniagesiams.
– Ačiū už pokalbį.
