– Londone organizuojate visos dienos seminarą moterims, kuriame kalbės taip pat vien moterys. Kodėl nusprendėte orientuotis būtent į šią auditoriją?
– Ne pirmus metus dirbu su moterimis, ir mane žavi mintis, kad moterys savo patirtimi įgalina kitas moteris nebijoti kažką keisti, tobulėti, siekti kažko daugiau savo gyvenime.
Man norėtųsi, kad moterys suprastų, jog tarpusavyje mes – ne konkurentės. Visos kartu esam viena galinga jėga, galinti sustiprinti pasitikėjimą savimi ir keisti savo aplinką tam, kad pasaulis būtų gražesnis, geresnis, šiltesnis. Pastebėjau – jei moteris turi aplink save palaikančią moterišką draugiją, ji lyg ir grįžta į tą moteriškąjį pradą – ji tada nori dalintis, padėti, labiau vadovaujasi intuicija, tampa lyg deivė.
Todėl ir renginio koncepcija gimė tokia – moterys moterims. Esu tikra, kad tai bus nuostabi diena visoms, tiek pranešėjoms, tiek dalyvėms. Jau dabar jaučiu tą pakylėjimo energiją, kuri bus ten, salėje.
– Turite ne vieną verslą ir įvairiapusiškai padedate moterims. Kaip manote, kodėl patarimo ar „stumtelėjimo“ savo tikslų link moterys nesikreipia į savo vyrus?
– Mes, moterys, dažniau vadovaujamės intuicija, kažkokiomis savo magiškomis galiomis nei loginiu mąstymu. Turbūt todėl daug maloniau patarimo klausti moters nei savo vyro. Dažniausiai moterys viską mato kitaip, joms reikia išjausti savo norus, tikslus, o vyrams reikia faktų, ir pagal tuos faktus jie tau duos patarimą.
Kai atvykau į Jungtinę Karalystę, turėjau pradėti nuo žemų, nekvalifikuotų pareigų.
O dar labai dažnai mums reikia ne patarimo, o tiesiog išsipasakoti. „Kaip tu jautiesi dėl x ar y?“, – vyras retai paklaus šio klausimo. O štai moteris draugė – paklaus. Ir tada belieka tik klausyti jos emocijų, po kurių dažnai seka: „o, aš jau žinau, ką man reikia daryti!“.
– Moterys dažnai sureikšmina savo vaidmenį pasiteisindamos tuo, kad jos gimdo vaikus, ir atsakomybe už vaikus. Kaip manote, ar toks požiūris – teisingas?
– Visa laimė, kad mano aplinkoje tokio požiūrio mažai. Sureikšminti reikėtų savo vaidmenį ne dėl vaikų, o dėl to, kad tiesiog esi moteris ir gali rinktis – būti gražia, stipria ir laiminga ar nuolat dejuojančia ir nelaiminga.
– Šiuolaikinėje visuomenėje verslui vadovaujanti mama dažnai laikoma karjeriste, šeimą iškeičiančia į pinigus. Kaip manote, ar kada nors ši kritiška nuomonė išnyks?
– Man atrodo, kad ji jau nyksta. Labai daug mamų kuria verslus ne tam, kad kiltų karjeros laiptais, o tam, kad galėtų daugiau laiko skirti namams ir vaikų auginimui. Juk po motinystės atostogų grįžus į darbą visu tempu laiko nelieka ne tik vaikams, namams, vyrui, bet ir sau. Tada moteris tampa nelaiminga pati ir daro nelaimingais kitus.
Aš ir pati verslą pradėjau ne dėl karjeros, o dėl to, kad nenorėjau grįžti į darbą, norėjau su vaikiukais daugiau pabūti. Bet taip, žinoma, visada bus mamų, kurioms karjera daug svarbiau, bet juk jei joms gerai, tai visuomenei juo labiau turėtų būti gerai.
Jungtinėje Karalystėje daugiau lengvatų mamoms, norinčioms grįžti į darbą.
– Studijavote ir gyvenote Jungtinėje Karalystėje, kaip jums sekėsi ne tik integruotis, bet ir pradėti dirbti sau?
– Turbūt sunkiausia buvo tai, kad kai atvykau į Jungtinę Karalystę, turėjau pradėti nuo žemų, nekvalifikuotų pareigų.
Mane tai labai vargino, todėl greitai sugalvojau mokytis ir ieškoti geresnio darbo. Visa laimė, esu užsispyrusi, nepasiduodanti, darbšti, todėl tiek darbo aplinkoje, tiek akademinėje greitai įpratau. Manau, iš esmės man puikiai sekėsi, mane vertino tiek darbdaviai, tiek klientai, kai jau sukūriau verslą. Visada kirbėjo mintis, kad gali sunkiau sektis kurti verslą, nes esu lietuvė, tačiau galiausiai tai netapo kliūtimi, veikiau tai buvo mane ribojantis įsitikinimas.
– Jei palygintumėte Lietuvą ir Jungtinę Karalystę, kaip šiose šalyse skiriasi moterų gyvenimas bei vaidmenys?
– Esminių skirtumų nepastebėjau, gal tik norėtųsi kad britės labiau pasitemptų, puoštųsi. Joms trūksta moteriškumo. Iš patirties galiu pasakyti, kad Jungtinėje Karalystėje daugiau lengvatų mamoms, norinčioms grįžti į darbą. Jos gali dirbti lankstesniu grafiku. Lietuvoje to dar labai trūksta.
– Lietuvės moterys laikomos atsakingomis už savo darbus, vaikus, namus, neretai ir už vyro laimę. Kaip manote, ar pakankamai laiko jos skiria ir sau pačioms?
– O ar skiria išvis? Nesenai buvau seminare, kur diskutavome, kad mes iš viso pamirštame, kad kasdien reikia skirti bent po 15 minučių sau. Beveik visos prisipažinome, kad iš tiesų pamirštame save. O nevertėtų. Laikas sau (ir ypatingai kūrybinė veikla) sužadina moteriškąjį pradą, padidina energijos lygį. Moteris ima švytėti, tampa kantresnė, linksmesnė. Ir dėl to tampa laiminga pati, o kartu ir kiti.
– Kokia jums atrodo moteriška moteris?
– Besišypsanti, laiminga, pasitikinti savimi, mylinti save ir savo gyvenimą. Ji spinduliuoja šiluma, vidine ramybe, iš vidaus gimstančia elegancija.
– Dažnai sakoma, kad vien moteriška kompanija darbe – gyva bėda. Kaip patartumėte išvengti intrigų ir konkurencijos?
– Esu dirbusi moteriškame kolektyve... Mane ten laikė keistuole, nes negalėdama apsikęsti intrigų ir konkurencijos tiesiog nesikišau ir pradėjau atrodyti nuobodi.
Tačiau tai galima suvaldyti, jei to kolektyvo vadovė yra tikra lyderė – ji tikrai mokės įkvėpti darbuotojas ne konkuruoti, o pagelbėti viena kitai. Labai svarbu, kad pati vadovė nežiūrėtų į darbuotojas kaip į konkurentes. Gera lyderė natūraliai pritrauks į įmonę tas, kurios nori dirbti, dalintis, tobulėti, o ne tas, kurioms rūpi paskalos.
– Itin dažnai moterys metų metus skundžiasi blogu gyvenimu, tačiau nesiima jokių veiksmų. Nuo ko pradėti keisti situaciją, jei stinga pasitikėjimo savimi, valios ar stiprybės?
– Nustoti skųstis ir imtis veiksmų. Vienas iš pirmųjų – pradėti fiksuoti savo mintis. Jei tos mintys ir skundai visada prasideda „pavargau nuo tokio gyvenimo“ ir panašiai, pats laikas būtų pradėti jas keisti į tai, kokio gyvenimo norite. Tai investicijų nereikalaujantis pokytis – pradėti dirbti su savo vidiniu „aš“.
Kai pradedi koncentruotis ne į tai, nuo ko nori pabėgti, o į tai, kur nori nueiti, natūraliai pradedi ieškoti galimybių, kaip tai pasiekti. O dažnai tos galimybės pačios ateina, tačiau jas pastebi tik tada, kai nustoji dejuoti.
Esu dirbusi moteriškame kolektyve... Mane ten laikė keistuole.
– Kas jus paskatino koučingo žinias pritaikyti dirbant išskirtinai su moterimis, laikote save feministe?
– Tikrai ne, nesu feministė. Tai, manau, buvo gyvenimo Jungtinėje Karalystėje įtaka, kurioje labai daug moterų dirba išskirtinai su moterimis. Gal mums susikalbėti yra lengviau (juokiasi)? Be to, moterys daug metų buvo spaudžiamos į kažkokius rėmus, visais laikotarpiais joms reikėjo kovoti už įvairias savo teises ir lygybes. Tai gal dabar atėjo laikas grįžti prie pagrindų – tiesiog moteriškojo potencialo atskleidimo? Būtent koučingo pagalba ir stengiuosi moterims padėti tai pasiekti.
– Internete gausu patarimų „kaip išlaikyti vyrą“, „kaip atrodyti seksualiai“, „kaip būti idealia meiluže“... Regis, moterys sutvertos tam, kad įtiktų aplinkiniams. Kaip patartumėte nusikratyti šių stereotipų ir mamų bei močiučių užrištų pančių?
– Man labai patinka ši Einsteino frazė: „Moteris, kuri eina kartu su minia, dažniausiai nueis toliau negu minia. Bet moteris, kuri eis viena, greičiausiai atsidurs tose vietose, apie kurias kiti tik svajojo.“
Aš nesakau, kad reikia eiti vienai, bet tikrai reikia atsisakyti stereotipinio mąstymo. Jis sugalvotas tų žmonių, kurie turi per daug baimių ir jiems patinka kurti ribojimus. Moterys... Klausykime savo vidinio balso, dirbkime su savimi, ugdykime save. Tuomet nereikės net galvoti, kad reikia įtikti aplinkiniams – jūs būsit vertinamos ir taip.
