Kartu su savo mokiniais Edmundu Seiliumi, Vaidu Vyšniausku ir Merūnu Vitulskiu maestro didžiuosiuose Lietuvos miestuose rengia atsisveikinimo koncertus. Pirmasis jų – šį šeštadienį Alytuje. Koncerto išvakarėse savaitraštis „15min“ su profesoriumi kalbėjosi apie poilsį, karjerą, iki galo neišnaudotą potencialą ir gyvenimo pamokas.
– Ar spėjote šią vasarą ramiai pasėdėti prie ežero su meškere?
– Dėl orų šiemet nebuvo net kada rimtai pažvejoti! Per tą karštį vos neapalpau prie ežero – žiūriu, kad jau su ponu Dievu pradėjau kalbėti, o vėliau buvo per šalta.
Praėjusį sezoną dainavau tikrai daug, todėl per vasarą ilsinau balsą, stengiausi neperšalti. Su balsu yra įdomu – kartais pavargsti, net nebegali kalbėti, skauda gerklę. Bet praeina kiek laiko ir netyčia pradedi dainuoti kokią liaudies ar mamos vaikystėje niūniuotą dainą – tai pirmas požymis, kad tavo balsas jau sveikas. Šią vasarą mano aparatas pailsėjo. O už visą gyvenimą – velniai žino, kur aš ten ilsėsiuosi.
 |
| Luko Balandžio nuotr./Virgilijus Noreika |
– Šis ruduo jums žada būti itin intensyvus ir emociškai įtemptas.
– Taip, bičiulis Eugenijus Šaltis prikalbino mane dar rimtai padainuoti dideliuose koncertuose. Kas belieka – juk geriausiai iš visų menų moku dainuoti (šypsosi). O vaikystėje eilėraščius rašiau, su Tomu Venclova viename suole sėdėjau.
– Lietuvoje retas dainininkas ryžtasi garsiai paskelbti, kad nulipa nuo didžiosios scenos. Kaip priėmėte tokį sprendimą?
– Žinote, šią vasarą Klaipėdos jubiliejui Giedrius Kuprevičius parašė oratoriją, kurią iš pradžių pasiūlė dainuoti man. Įvertinau tą kūrinį ir supratau, kad man jau per vėlu jį atlikti. Jam reikia atitinkamos formos, daug mokytis. Pagalvojau, kiek daug turėsiu repeticijų, o jeigu pavargsiu ir nebegalėsiu dainuoti – ką tada autorius darys? Turiu tokius dalykus apskaičiuoti – aukščiau bambos juk neiššoksi (juokiasi).
Būsimų atsisveikinimo turo „Ačiū už meilę“ koncertų repertuaras sudarytas iš tokių kūrinių, kuriuos jaučiuosi dar pajėgus atlikti ir kuriais galiu parodyti gana platų tenoro diapazoną. Mano balsas dar skamba, tembre nėra traškesių.
Tačiau po šių koncertų didžiosiose scenose vėliau rinksiuosi koncertuoti nedideles erdves. Kamerinis repertuaras man priimtinesnis – jis neiššaukia gailesčio man, o atvirkščiai – dar kelia reikalavimų, tad ir jaustis galiu geriau.
 |
| Irmanto Gelūno/15min.lt nuotr./Virgilijus Noreika su žmona Loreta |
– Savo talentui keliate aukščiausią kartelę – ne veltui jūsų karjera įvertinta aukščiausiais ne tik Lietuvos, bet ir kitų šalių apdovanojimais.
– Galiu pasigirti, kad Amerikos žurnalas „Opera News“ už Edgardo vaidmenį operoje „Lučija di Lamermur“ mane priskyrė prieš šimtmečio tenorų kartu su Luciano Pavarotti, Enrico Caruso ir kitais. Tai – ne vieno sezono ar dešimtmečio įvertinimas!
Dar didžiuojuosi, kad nusipelniau pačio aukščiausio Lietuvos apdovanojimo – ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ didžiojo kryžiaus, kurį labai vertinu. Įdomu tai, kad gavau patį pirmąjį šio kryžiaus egzempliorių. Justinas Marcinkevičius tą pačią dieną gavo antrąjį (šypsosi).
– Nepaisant sėkmingos 55 metus trunkančios karjeros scenoje, esate ne kartą užsiminęs, kad viso savo potencialo neturėjote galimybės išnaudoti.
– Sovietų Sąjungoje buvo tokia tvarka, kad dainininkas negalėjo asmeniškai susitarti ir pasirašyti sutarties su vadybininkais.
Kai padainavau Milano „La Scala“, gavau pasiūlymą metus dainuoti Tel Avivo Operos rūmuose, taip pat buvau pakviestas į San Francisko operos teatrą dainuoti operoje „Manon Lesko“. Dar būdamas Italijoje, paskambinau į Maskvą, pasakiau apie gautus pasiūlymus, o man atsakė, kad atsakymą duos... po savaitės. O juk eilėje stovi daug tenorų, vadybininkas laukia atsakymo jau rytoj!
Vėliau susitikęs SSRS kultūros ministrą, paklausiau, kodėl manęs negali išleisti koncertuoti – juk aš beveik visą gautą honorarą visada atiduodu. Nuo kelių tūkstančių JAV dolerių honoraro man likdavo 167 JAV doleriai. Bet ministras diplomatiškai išsisuko, ištardamas legendinę frazę: „Pas mus tai nepriimta.“
Tada buvau tik perkopęs 30 metų ir vadybininkams apsimokėjo mane imti, nes būčiau padaręs karjerą, o jie būtų iš to užsidirbę. Kai atgavome Nepriklausomybę, man jau buvo 55-eri – kas čia ims, juk vardą pasaulyje sukurti reikia kokių 10 metų! Senukų niekam nebereikia.
 |
| Irmanto Gelūno/15min.lt nuotr./Virgilijus Noreika |
– Į Vakarus neišleido, o dirbti Maskvos Didžiajame teatre atsisakėte pats?
– Didžiajame teatre kaip atvažiuojantis dainininkas dainavau apie 50 kartų, „La Scala“ net atidarinėjau Didžiojo teatro gastroles, salėje sėdint Italijos prezidentui. Kiek vėliau jie pasikvietė mane ir pasiūlė etatą, tačiau šis siūlymas man buvo labai netikėtas ir aš atsisakiau. Tada išgirdau, kad daugiau šiame teatre nebedainuosiu, nes tokių pasiūlymų niekas neatsisako. Tai irgi yra nepriimta.
– Ar dabar, žvelgdamas atgal, gailitės kokių nors savo sprendimų?
– Jeigu atvirai, tai ne. Turiu puikią šeimą, jau 30 metų gyvenu su Loreta, mes puikiai sutariame. Jeigu būčiau turėjęs kitų karjeros galimybių, gal būčiau nesukūręs naujos šeimos, gal nebūčiau išsaugojęs ir balso, nes buvo pavojus „sudėvėti“ organizmą.
Gyvenimas galėjo būti kitoks, bet vis tiek jis vienaip ar kitaip būtų susietas su Lietuva, kuri man yra labai brangi.
– Gerbėjų esate vadinamas ir Lietuvos auksiniu balsu, ir Lietuvos pavaročiu, ir scenos grandu. Koks pagarbos ženklas jus labiausiai jaudina?
– Žinot, didžiausias, beveik šoko būklę man sukėlęs džiaugsmas, netikėta laimė ir pasididžiavimas aplankė prieš ketverius penkerius metus, kai Kaune dainavau naujamečiame koncerte. Tik man išėjus į sceną, dar nieko nesudainavus – visa salė atsistojo. Iš susijaudinimo pirmą kūrinį buvo labai sunku sudainuoti.
 |
| M.Raškovskio nuotr./Virgilijus Noreika |
– Ne tik klausytojus džiuginate savo balsu, bet esate autoritetas ir kitiems dainininkams, savo mokiniams. Pavasarį žadėjote atsisakyti Lietuvos muzikos ir teatro akademijos (LMTA) Dainavimo katedros vedėjo pareigų. Ar planai nepasikeitė?
– Naujajam LMTA rektoriui pasakiau, kad noriu atsistatydinti iš katedros vedėjo pareigų, nes man pasidarė sunkiau dirbti. Kai pradėjau eiti šias pareigas, buvau energingesnis, sukūriau rimtą programą, surinkau aukštos kvalifikacijos dėstytojus. Dabar programa galbūt bus patobulinta, bet aš nebeturiu tam energijos. Tiesiog būčiau stabdęs visus reikalus.
– Esate sakęs, kad pirmasis mokytojas Antanas Norvaiša jums davė dainavimo pagrindus, o garsusis Kipras Petrauskas neturėjo pašaukimo mokyti. Dabar jūs pats mokytojas. Ar dalydamasis savo patirtimi su mokiniais jaučiatės taip pat gerai kaip ir scenoje?
– Manau, kad man sekasi mokyti – jau esu paruošęs apie 40 dainininkų, kurių dauguma puikiai dainuoja. Pas mane mokėsi pasaulinę karjerą padaręs šviesios atminties Sergejus Larinas, Edgaras Montvidas, Kęstutis Alčiauskis, Vaidas Vyšniauskas, Audrius Rubežius, Arvydas Markauskas, Edmundas Seilius, Merūnas Vitulskis. Matau, kad jiems duodu mokyklą.
Kartais ateina studentai ir prašo leisti pabūti mano pamokoje. Visada sutinku, bet su sąlyga, kad apie tai žinos jų pedagogai. Mokau žmones su manimi nedaryti jokių intrigų, nes aš su kitais to taip pat nedarau.
Pavyzdžiui, labai gerbiu pirmąjį Merūno mokytoją Joną Antanavičių, kuris puikiai jį paruošė ir perleido man. O kai per pažįstamus mane pasiekė kalbos, kad Marta Lukošiūtė norėtų pas mane pasitobulinti, aš iš karto susitikau su jos mokytoja Sigute Stonyte. Vėliau daug dirbau su Marta, bet mes dėl to su S.Stonyte nesipykome.
Manau, tai yra takto ir išsiauklėjimo reikalas. Tiek mokinio, kuris pas mane ateina, tiek ir mano, kaip mokytojo.
– Matyt, ne veltui jūsų mokiniai sako, kad iš V.Noreikos išmoksta ne tik dainavimo paslapčių, bet ir gyvenimo pamokų.
– Aš daug ką jiems paaiškinu ir neskubu mokyti. Visiems sakau, kad mokau juos ne Muzikos akademijos pažymiui ir jie pradės dainuoti galbūt tik paskutiniame kurse, o gal tik praėjus keleriems metams po baigimo. Aš duodu mokyklą, o vėliau viskas priklauso tik nuo jų pačių.
Santykiuose su žmonėmis reikia pačiam būti žmoniškam ir tik tada reikalauti, kad ir jie žmoniškai elgtųsi. Štai ir viskas (šypsosi).
 |
| Irmanto Gelūno/15min.lt nuotr./Virgilijus Noreika su žmona Loreta |
– Žmoniškas elgesys ir dorovės principų laikymasis padėjo išlikti sveiku ir šviesiu žmogumi?
– Sveikatą galbūt išsaugojau (tris kartus nusispjauna per petį – aut. past.) dar ir dėl to, kad nesu naktibalda, mėgstu laiku atsigulti, anksti atsikelti. Net per atostogas laikausi režimo, keliuosi pusę šešių – šeštą valandą ir užsiimu kokia nors veikla, mokausi naujų tekstų.
Tik dabar man tie tekstai sunkiai į galvą lenda. Ojojoi... Anksčiau per valandą išmokdavau kelis posmus, o dabar jau turiu arti (šypsosi).
Jaunystėje kartą manęs paprašė kitą dieną Maskvoje gelbėti „Rigoletą“. Sutikau, nors žodžių nemokėjau. Ryte susiradau klavyrą, sėdau į lėktuvą ir kol nuvykau į koncerto vietą, mokiausi. Išmokau savo partiją per 7–8 valandas. Buvau avantiūristas (juokiasi). Dabar jau ne.
Traukinys nuvažiavo. Sezonui paruošiu kelis naujus kūrinius, bet jau nebenoriu jų mokytis. Tingiu. Geriau jau kabliuką pririšti prie valo, negu mokytis (šypsosi).
Bet turiu milžinišką repertuarą – mano užrašų knygelėje yra apie 800–900 kūrinių, kuriuos pakartojęs ar sukūręs kokį posmą, galėčiau puikiai sudainuoti.
– Jei jau prakalbome apie užrašų knygeles, ar galima gerbėjus pakviesti ruoštis jūsų biografinei knygai?
– Kaip tik šiandien nusipirkau japonišką diktofoną – dabar bet ką darydamas ar kur nors važiuodamas, galėsiu pasakoti savo prisiminimus. O juos užrašys Viktoras Gerulaitis, kuris yra sukaupęs didžiulį mano muzikos archyvą – gal 50 dėžių.
Knygoje žadu su humoru papasakoti savo gyvenimą nuo pirmųjų vaikystės dienų – gimiau tą pačią dieną kaip ir Mikalojus Konstantinas Čiurlionis, Algirdas Brazauskas. Prisimenu daugybę dalykų, nors buvau dar vaikas, kurių dar niekas nėra aprašęs – noriu jais pasidalyti.
 |
| Irmanto Gelūno/15min.lt nuotr./Virgilijus Noreika |
