– Kaip Vakarai turėtų atsakyti, jeigu Vladimiras Putinas iš tikrųjų įsiveržtų į Ukrainą?
– Rusai jau yra įsiveržę į Ukrainą. Mane siutina ir aš negaliu suprasti, kai vyriausybės ir žiniasklaida toliau kalba apie galimybę, apie pavojų, apie grėsmę, kad Rusija įsiverš.
Mane siutina ir aš negaliu suprasti, kaip vyriausybės ir žiniasklaida toliau kalba apie galimybę, apie pavojų, apie grėsmę, kad Rusija įsiverš.
Rusiją į Ukrainą įsiveržė pavasario pradžioje. Jie pradėjo su vadinamaisiais mažais žaliais žmogeliukais – Rusijos kariais be skiriamųjų ženklų ir žaliomis uniformomis, tuomet tęsė su uniformuotais kariais su antpečiais ir įvykdė Krymo aneksiją. Rusija stovi ir už separatistų Rytų Ukrainoje.
Tai – invazija, kuri jau intensyviai vykdoma. Yra labai žalinga situaciją vertinti tikint perregimu Rusijos melu, kad jie nėra įsiveržę į Ukrainą.
– Europa paskelbė griežtesnes sankcijas Rusijai. Ar toks atsakas – pakankamas?
– Sąlyginai pakankamas. Žinoma, jis galėtų būti griežtesnis, tačiau būtų iššūkis jį duoti griežtesnį, tačiau kartu išlaikyti Aljanso vienybę ir padaryti taip, kad jis neigiamai neatsilieptų JAV, kur visuomenė labai pavargusi nuo karo.
Faktas, kad Vokietijos kanclerė Angela Merkel ėmėsi lyderio vaidmens ir žengia beveik koja kojon su Baracku Obama, yra didelis pliusas. Sankcijos turi poveikį Rusijoje. Dabar, rugpjūčio viduryje, rusai atrodo dar neapsisprendę, koks bus kitas jų žingsnis. Aš linkęs manyti, kad jie nusprendė neeskaluoti konflikto dar labiau todėl, jog jiems buvo pateiktas gan nemalonus siurprizas – Vakarai gana efektyviai ir vieningai davė atsaką.
– Lenkijos užsienio reikalų ministras Radoslawas Sikorskis teigia, kad NATO turėtų žengti tolyn ir stiprinti savo rytinį flangą. Ar tai būtų bauginimo priemonė Rusijai, ar ją tai tik išprovokuotų?
– Nesu tikras, ką jis konkrečiai turi galvoje. Tačiau NATO jau stiprina gynybą Rytuose keliais būdais – Lenkijoje irgi. Be to, akivaizdžiai matomos pastangos į Baltijos valstybes atsiųsti pajėgas iš tų NATO narių, kurios į Aljansą įstojo prieš Šaltojo karo pabaigą. Britai ir vokiečiai padeda amerikiečiams oro misijose.
Įvykdytas vienas būtinas reikalavimas – įtikinti rusus, kad visos valstybės, kurios priklauso NATO, yra visiškai saugomos pagal 5-ąjį NATO sutarties straipsnį. Tai yra atbaidymo priemonė Rusijai.
V.Putinas stengiasi atšaukti tas reformas, kurias pradėjo Michailas Gorbačiovas ir kurias tęsė Borisas Jelcinas.
– Koks galutinis V.Putino tikslas?
– Šiek tiek supaprastintai sakant – V.Putinas stengiasi atšaukti tas reformas, kurias pradėjo Michailas Gorbačiovas ir kurias tęsė Borisas Jelcinas.
Šios reformos, kurias vykdė paskutinis Sovietų Sąjungos vadovas ir pirmasis posovietinės Rusijos prezidentas, Rusiją pastatė į naują ir daug žadantį kelią – daug žadantį pačiai Rusijai.
Esminiai šių reformų principai buvo atverti Rusijos visuomenę, demokratizuoti ir federalizuoti senąją Sovietų Sąjungą, kad atsirastų valdžios atsakomybė, o gyventojai jaustų, jog jie turi balsą sprendžiant dėl šalies politikos. Reformomis buvo siekiama atsikratyti „didžiojo melo“ – pačių Rusijos žmonių apgaudinėjimo ir slėpimo, kokie yra Rusijos planai už savo teritorijos ribų. „Glasnost“ („atvirumas“) buvo tęsiamas su „atviros visuomenės“ politika.
Užsienio politikoje jie savo nulinės sumos požiūrį į išorinį pasaulį iškeitė į siekį bendradarbiauti su Vakarais.
Visam tam dabar iškilo grėsmė – V.Putinas gali nubraukti visą progresą. Tai ne tik pavojinga (kaip mes matome Ukrainoje), tačiau ir pačiai Rusijai žalinga ilguoju laikotarpiu.
Vienas iš svarbiausių B.Jelcino sprendimų buvo garantuoti, kad byrant Sovietų Sąjungai jos vidinių valstybių sienos taptų tarptautinėmis nepriklausomų valstybių sienomis.
Visa tai Sovietų Sąjungos irimą pavertė gana taikiu ir tvarkingu procesu. Buvo išvengta tokių kruvinų karų kaip Jugoslavijos atveju.
V.Putinas seka Slobodano Miloševičiaus pėdomis. Taip elgdamasis V.Putinas gali labai lengvai paskatinti smurtinį Rusijos Federacijos iširimą.
V.Putinas nusispjovė į tą sprendimą ir seka Slobodano Miloševičiaus pėdomis. Taip elgdamasis V.Putinas gali labai lengvai paskatinti smurtinį Rusijos Federacijos iširimą.
– Sienų keitimas naudojant karinę jėgą turi didesnes pasekmes – pasekmes visai tvarkai pasaulyje. Kad ir sankcijos Rusijai yra pateisinamos, jos turi ir kitą efektą – Rusiją ir Kiniją stumia į antivakarietišką sąjungą. Ar baiminatės to?
– Į tai žvelgiu kaip į paviršutinišką fenomeną, neturintį gilių šaknų. Viešai deklaruojami V.Putino ir Kinijos prezidento Xi Jinpingo siekiai lyg ir rodo, kad pasaulis skyla į blokus. Tačiau nemanau, kad tai ilgai tęsis.
Visų pirma, rusai ir kinai įsikibę įsitikinimo, kad „didysis pavojus“ – JAV hegemonija. Bet tai – ne pavojus. Iš tikrųjų pavojų Rusijai ir Kinijai kelia ateitis, kurioje jos abi save izoliuoja.
Rusija ir Kinija yra labai skirtingi ir taip pat sudėtingi atvejai. Kinija labai aktyviai dalyvauja pasaulio ekonomikoje ir iš to gerai pelnosi. Ji nenori šio pelno statyti į pavojų.
Rusija nėra gerai integravusis į pasaulio ekonomiką – daugiausiai dėl to, kad yra visiškai priklausoma nuo naftos ir dujų išgavimo ir eksporto. Ji neturi šiuolaikinės ekonomikos, kuri remtųsi modernios gamybos ir paslaugų sferomis.
Rusijos prezidentui turėtų labiau rūpėti, kaip išlaikyti centrinės valdžios kontrolę rytinėse savo šalies teritorijose, kuriose gausu išteklių, kurių taip nori Kinija, ir taip mažai žmonių, kurie galėtų juos apginti.
Taigi, Rusija ir Kinija iš tikrųjų nedera kartu.
Antra, dėl jų geopolitinės ir etnografinės situacijos gali kilti konfliktai. Rusijos teritorija yra didžiausia visoje planetoje, ji turi ilgą sieną su valstybe, turinčia daugiausia gyventojų – Kinija. Rusija turi daug to, ko nori Kinija – žaliavų.
Tai yra rimtos konkurencinės kovos formulė. Galbūt – net konflikto.
Jeigu pažvelgtumėte tolyn į ateitį (o V.Putinas taip nedaro) – Rusijos prezidentui turėtų labiau rūpėti, kaip išlaikyti centrinės valdžios kontrolę rytinėse savo šalies teritorijose, kuriose gausu išteklių, kurių taip nori Kinija, ir taip mažai žmonių, kurie galėtų juos apginti.
– Kitaip sakant, V.Putinas žvelgia į praeitį, ne ateitį?
– Dar blogiau – jis praeityje ieško modelio ateičiai. Tai yra klaikiai neprotinga – ir tai atsilieps tiek rusams, tiek mums visiems.
