- Kodėl nusprendėte padirbėti kruiziniame laive?
- Vienas gražiausių vaikystės filmų man – „Titanikas“, kurį žiūrėdama pasvajodavau, kad būtų smagu ten pagyventi, net padirbėti. Tapusi „didele mergaite“ ir baigusi socialinių mokslų studijas, susidūriau su lietuviška realybe – gal ir galėjau rasti darbą norimoje srityje, bet atlyginimo tikrai neužtektų pragyventi sostinėje ar kitame didesniame mieste.
Apsisprendžiau laimės ieškoti užsienio šalyje. Ieškant pasiūlymų internete, akys užkliuvo už skelbimo su skambia antrašte „Darbas po visą pasaulį“. Taip ir atsidūriau kruiziniame laive.
 |
| E.Lukminaitės nuotr./Kruiziniai laivai. |
- Kaip atrodė pati procedūra?
- Įsidarbinau per lietuvišką agentūrą. Agentūra pasitikėjau, nes ji teigė, jog sumokėti reikės tik tuomet, kai gausiu darbą kruiziniame laive.
Pabendravus su agentūra, buvau pakviesta į tiesioginį susitikimą su darbdaviu Rygoje, kur patikrinus mano anglų kalbos žinias ir kitus duomenis, kaip teistumas, išsilavinimas, darbo patirtis, kitą dieną gavau atsakymą, jog esu priimta dirbti vienoje populiariausių pasaulyje ir gerą vardą turinčių amerikiečių kruizinių kompanijų.
- Ką buvote girdėjusi apie darbą laive?
- Tiesą sakant, gavusi teigiamą atsakymą, pradėjau abejoti. Niekada nebuvau keliavusi taip ilgai ir taip toli nuo namų, artimųjų, net nebuvau stovėjusi šalia kruizinio laivo. Baiminausi ir dėl savo anglų kalbos, nes angliškai bendraudavau tik retkarčiais.
Vis dėlto nerimą įveikiau. Jaučiau tėvų ir draugų paramą. Baimes išsklaidė ir vieta, kur prasidėtų mano darbas: turėjau būti nuskraidinta į Majamį, iš kur ir išplaukčiau. O kas nesvajoja aplankyti Majamio? Taigi, ten ir prasidėjo mano pusšešto mėnesio trukusi darbo kelionė šalia Amerikos krantų.
- Kaip atrodė patekus į laivą?
- Kai pirmą kartą pamačiau laivą, jis man pasirodė milžiniško dydžio, tačiau vėliau, išvydusi kitus pro šalį plaukiojančius kruizinius laivus, supratau, kad tai ne „Titanikas“. Laivo keleiviai – daugiausia amerikiečiai, bet buvo ir japonų, meksikiečių, britų. Laivu daugiausia plaukiojo brandaus amžiaus turtingi keleiviai.
Buvo ir tokių, kurie visą kelionės laiką, kuris truko nuo savaitės iki mėnesio, praleisdavo laive, beveik neišlipdami i krantą. Žaisdavo azartinius žaidimus laivo kazino, plaukiodavo baseine, sportuodavo, lepindavosi SPA ar apsipirkdavo laivo parduotuvėse.
Be minėtų pramogų, vakarais vykdavo įvairūs koncertai, Brodvėjaus stiliaus pasirodymai. Dienos metu vykdavo šokių pamokos, kompiuterių kursai. Laivas net turi savo kino teatrą.
Iš pradžių buvo įdomu, nauja, tad nejaučiau namų ilgesio, tačiau vėliau atsirado abejonių, svarstymų apie tai, kodėl turiu dirbti sunkų fizinį darbą. Trūko nuoširdaus bendravimo, nes gyvenimas laive kitoks nei dirbant sausumoje – čia viskas vyksta daug greičiau.
Pamenu, bendradarbiai susižadėjo jau po dviejų mėnesių pažinties. Laive negali iš tiesų pažinti žmogaus, nes čia gali elgtis taip, kaip nori, – niekas tavęs nepažįsta ir nežino, kas tu buvai ar esi. Vėliau atsirado žmonių, su kuriais galėjau kalbėti atvirai, pasitikėti, net vadinti draugais. Pasidarė lengviau. Susikūrė draugų ratas, su kuriais buvo malonu leisti laiką po darbų.
- Koks buvo kruizinio laivo maršrutas?
- Laivas, kuriame dirbau, plaukiojo Karibų jūra, Šiaurės ir Pietų Amerikos pakrantėmis, prie Havajų ir Ramiuoju vandenynu Europos link. Paskutinis mano aplankytas uostas buvo Italijoje, iš kurio ir grįžau namo. Krantuose laivas ilgai neužsibūdavo: keleiviai turėdavo iki 10 valandų apžiūrėti uosto apylinkes, tačiau kartais laivas prisišvartuodavo ir visai nakčiai. Aš taip pat galėdavau išlipti į krantą, tačiau tik kelioms valandoms, nes turėjome laikytis griežto darbo grafiko.
- Kurie krantai paliko didžiausią įspūdį?
- Labiausiai patiko Havajai, nes ten žmonės trykšta džiaugsmu, yra laisvi ir patenkinti gyvenimu tokiu, koks jis yra. O ir gamta pasakiška. Didelį įspūdį paliko ir Bahamų grandinėje esanti Grand Turko sala. Ji – tarsi rojus žemėje: žydri paplūdimiai, gurmaniški kokteiliai, saulė – rodės, jog patekau į mažytį rojų (šypsosi).
 |
| E.Lukminaitės nuotr./Brazilija |
Nepatiko Brazilija – buvau įspėta dėl vagysčių, todėl jaučiausi nesaugiai. Be to, ten nešvaru ir tik retas žmogus šneka angliškai. Esu tikinti, todėl man buvo svarbu pamatyti Kristaus Atpirkėjo statulą Rio de Žaneire. Išvydusi ją pagalvojau, kad Marijos statula Šiluvos koplyčioje man daug gražesnė ir artimesnė, o ši pasirodė labiau turistinis objektas nei vieta, kurioje gerai jaustųsi piligrimas.
- Ką teko dirbti, kaip atrodė jūsų darbo diena?
- Į mano darbo poziciją, kuriai, tiesą sakant, nežinau tikslaus lietuviško atitikmens (ang. cabin stewardess), priimamos dirbti ir merginos, neturinčios darbo patirties viešbučiuose. Kambarinės patirties neturėjau ir aš, tad buvome apmokytos laive. Paprastai darbo diena prasidėdavo 8 val. ryto, o kada baigsis, priklausydavo nuo tiesioginio vadovo. Kuo greičiau susitvarkydavome visus paskirtus kambarius, tuo daugiau laiko turėdavome pamatyti uostamiesčius.
Išmokome greituoju būdu ir lovą pakloti, ir patalynę pakeisti ar rankšluosčius sulankstyti. Privalai visuomet būti puikios nuotaikos ir įgyvendinti įvairius svečių prašymus. Apskritai kambarinės dirba dvi pamainas - rytinę ir vakarinę, tarp kurių – kelios laisvos valandos. Išeiginių nėra, tad nuovargis apima dažnai. Kita vertus, jau vykdama žinojau – dirbti reikės daug.
- Tai laive buvo tik darbas ir dar kartą darbas?
- Įgulos nariai taip pat turėjo galimybę pasijusti svečiais ir pasilepinti baseine ar SPA malonumais, pasportuoti keleiviams skirtoje sporto salėje, nueiti į vakarinius pasirodymus. Ypač smagu būdavo teminiuose vakaruose, kurie dažniausiai organizuojami tuomet, kai vidurnaktį laikas pasukamas valanda atgal. Visi džiaugdavosi turėdami ilgesnę laisvą naktį.
Įgulos nariai taip pat turėjo galimybę pasijusti svečiais ir pasilepinti baseine ar SPA malonumais, pasportuoti keleiviams skirtoje sporto salėje, nueiti į vakarinius pasirodymus.
Vienas didžiausių darbo laive pliusų – ne tik uždirbi, bet ir nesuki galvos dėl gyvenamosios vietos, maisto – viską gauni. Maitino tikrai gerai, o gyvenamasis kambarys nors ir nedidelis, bet su atskiru dušu ir tualetu. Būtinos paslaugos, pavyzdžiui, gydytojo, taip pat buvo teikiamos nemokamai.
- Ar teko laikyti kokių nors griežtų taisyklių?
- Kaip ir kituose darbuose, svarbu punktualumas, tvarkinga išvaizda, elgesio manieros. Darbdaviai nepateisina vėlavimų į laivą, kai šis turi išplaukti iš uosto. Visai nelinksmą nuotykį teko patirti ir man. Įgulos nariai į laivą turi grįžti likus valandai iki išplaukimo, o aš per neapsižiūrėjimą grįžau likus penkiolikai minučių. Kitą dieną teko eiti pas kapitono padėjėją ir pasirašyti įspėjimą. Trys tokie įspėjimai – ir vyksti namo.
- Priekabiavimo atvejų nepasitaikė?
- Ne, laive jaučiausi visiškai saugi.
- Kokie neigiami darbo laive aspektai?
- Mano galva, darbas laive turi daugiau pliusų nei minusų, bent jau kompanijoje, kurioje aš dirbau. Nepatiko tai, jog mes, kambarinės, retai kada turėdavome pakankamai laiko pasidžiaugti šalimi, į kurią atplaukdavome: dvi valandos krante ir vėl skubi į laivą.
Darbas be laisvadienių, reikalaujantis fizinių jėgų, todėl lengva nebuvo. Tačiau daugiau nei pusės metų patirtis kruiziniame laisve suteikė man daugiau pasitikėjimo savimi, savarankiškumo. Be to, juk ne kiekvienas turi galimybę per pusmetį pamatyti tokias vietas, kaip Havajai, Brazilija ar pabendrauti su žmonėmis iš viso pasaulio.
- Jūros liga nekamavo?
- Ne. Laive sudarytos sąlygos tokioms ligoms „išvaryti“: yra vaistų, apyrankių su magnetukais. Kai kurie darbuotojai išranda ir savų gydymo būdų: viena kolegė kramtydavo ledo kubelius, jai padėdavo (šypsosi).
- Ar pakankamai užsidirbote?
- Kiek užsidirbsiu laive, prieš išvykdama tiksliai neapskaičiavau. Svarbiau buvo pagerinti anglų kalbos žinias bei užsidirbti būsimų studijų pradžiai užsienyje (svajojau apie magistro mokslus Nyderlanduose ar Didžiojoje Britanijoje). Vieną žinojau gerai – nereikės sukti galvos dėl problemų, kamuojančių dažną sausumos gyventoją, t.y. iš kur gauti pinigų nuomai, šildymui, maistui.
Atlyginimas priklauso nuo pareigų ir nuo to, kiek dienų dirbi, ar tenka bendrauti su keleiviais (kurie prideda arbatpinigių). Užsidirbau daugiau nei tikėjausi. Mano mėnesio atlyginimas apytikriai prilygtų minimaliam Didžiosios Britanijos darbo užmokesčiui, tačiau nepamirškime, kad laive papildomai už nieką nereikia mokėti – nebent turi silpnybę kvepalams iš „Duty Free“ parduotuvių (šypsosi).
- Ar planuojate sugrįžti į laivą?
- Pinigų mokslams užsidirbau pakankamai, o ir anglų kalbos žinios gerokai patobulėjo, tačiau nusprendžiau magistro studijas atidėti ir dar bent porą kartų paplaukioti. Juo labiau kad dar neaplankytos mano svajonių šalys – Australija ir Naujoji Zelandija.
- Ar rekomenduotumėte kitiems padirbėti laive?
- Be abejo, tai neišdildomi įspūdžiai ir nepamirštama patirtis. Nuostabūs saulėlydžiai, tylus vandenyno ošimas, tikras džiaugsmas po ilgų dienų plaukimo išgirdus čiulbant paukštį, o kai pamatai laisvėje išdykaujančius delfinus, verkt norisi iš laimės. Tačiau kiekvienas, prieš leisdamasis į šį nuotykį, turėtų gerai pagalvoti ir sau atsakyti: ar išbūčiau laive mažiausiai 5 mėnesius, ar galėčiau iškęsti draugų, namų ilgesį? Ar galiu priimti dažną kritiką, nurodymus? Na, bet kas nerizikuoja, tas negeria šampano!
- Kelionės metu dalinotės įspūdžiais internetiniame dienoraštyje. Kodėl nusprendėte rašyti?
- Pasirinkusi darbą laive supratau, kad reikės parašyti begalę laiškų. Tačiau galų gale juk visiems rašyčiau tą patį. Tad nusprendžiau susikurti savo asmeninį tinklaraštį. Grįžus namo, buvau maloniai nustebinta. Prosenelė, kuri gyvena su mumis, ne itin linkusi naudotis kompiuteriu, tad šeimyna atspausdindavo jai kiekvieną mano įrašą, kiekvieną atsiųstą nuotrauką.
Išėjo lyg kokia kelionės knyga. Aplankė supratimas, kad visi, tie, kurie tiesiog užmesdavo akį į įrašus internete, ir tie, kurie rašydavo komentarus, ar parašydavo laiškus, buvo su manimi. „Nueinu vis vakare pažiūrėti į žvaigždes. Į tą patį dangų žiūrim..” (iš „Keistuolių“ dainos).
Tiems, kam smalsu, Egidijos tinklaraščio nuoroda: http://egydaja.blogas.lt/
 |
| E.Lukminaitės nuotr./Grand Turko sala |
