L.Linkevičius interviu savaitraščiui „15min“ siūlė bendraujant su Rusija netapti praeities įkaitais, su Baltarusija – demokratijos vertybes derinti su pragmatiniais interesais, o su Lenkija – būti ne viršesniems, bet mandagesniems ir įgyvendinti senus pažadus.
– Kokie bus artimiausi darbai ir ką planuojate visai kadencijai?
– Pirmininkavimas Europos Sąjungos (ES) Tarybai kitais metais užgožia visus prioritetus. Į tai sukoncentruotas visas dėmesys – ne tik mūsų ministerijos, bet ir visos valstybės. Reikės darnaus visų institucijų darbo.
Man artimas konsensusas, to visada siekiu, todėl labai vertinu sutarimą tokiose srityse, kaip gynyba, užsienio politika, saugumas.
Užsienio politikoje turi būti mažiau revoliucijų ir daugiau tęstinumo. Nepriklausomybės pradžioje buvo trys prioritetai – narystė ES, NATO ir gera kaimynystė. Pirmi du jau įgyvendinti, bet kalbant apie gerus kaimyninius santykius – matau daug rezervų. Nenoriu dramatizuoti, bet ir nenoriu nusiraminti.
– Kuriomis kryptimis geografine prasme plėtosite užsienio politiką?
– Čia nėra arba – arba, reikia visko. Kaimynai būna įvairūs, bet svarbūs visoms šalims. Su Latvija ir Lenkija esame NATO ir ES narės, turime bendrą darbotvarkę bei vertybes, nors yra tam tikrų niuansų. Šalia yra Baltarusija ir Rusija, pasirinkusios skirtingą kelią, bet tai nereiškia, kad turime tapti išankstinės nuomonės įkaitais, paskęsti skirtumų analizėje.
Tai svarbu – negalima ignoruoti šių dalykų, bet reikia akcentuoti pažangą, žvelgti į priekį. Tik taip galime išspręsti nesutarimus. Galima ir priešingai elgtis – nuolat kartoti, kas mus skiria, priminti nuoskaudas. Nemanau, kad tai yra perspektyvus kelias.
Ne tik ruošiantis pirmininkavimui ES, bet ir apskritai reikia glaudesnių darbinių, kasdienių, o ne proginių ryšių su didžiausiais ES žaidėjais – Vokietija, Prancūzija, Jungtine Karalyste. Tai ne iki galo išnaudota.
Esu įsitikinęs, kad sudėtinga pervertinti JAV vaidmenį Lietuvos valstybingumui. Svarbus ir ES dialogas su JAV – ekonominėje srityje, NATO kontekste. Nepamirškime, kad NATO yra Europos saugumo garantas.
– Liepą tapote Lietuvos ambasadoriumi Baltarusijoje, kurios santykiai su ES įtempti. Ką per keturis mėnesius pavyko nuveikti?
– Pavyko kai ką suprasti ir pajusti. Baltarusiai – puikūs, paprasti, nuoširdūs žmonės, panašūs į mus.
„Kalbant apie gerus kaimyninius santykius – matau daug rezervų.“
Nepaisant didžiulių skirtumų – politinės situacijos vertinimo, raidos jie yra mūsų kaimynai. Kaip ir bendraujant žmonėms, reikia gerbti pašnekovą, net jei jis yra kitoks, nesutinka su tavo nuomone. Tik jį gerbdamas, ramiu tonu kalbėdamas gali pasakyti taip, kad tave išgirstų.
– Bet ar mes sugebame kalbėtis su visais? Prisiminkime Baltarusijos opozicijos atstovą Alesių Beliackį, nuteistą kalėti Lietuvai pateikus duomenis apie jo banko sąskaitą, kažkodėl nepageidaujamais mūsų šalyje tapusius žaliuosius Mikalajų Ulasevičių ir Tatjaną Novikovą.
– Nuoseklumo nedaug. Galima padaryti, jei pasistengsime. Deja, užsienio politikai skiriame mažai laiko, nes yra apčiuopiamesnių problemų – socialiniai klausimai, sveikatos apsauga, dujų ir elektros kainos, mokesčiai.
– O kokius santykius plėtosite su Rusija – pragmatiškus ar vertybinius?
– Kai sakydavau perkrova, kai kas šaipydavosi. Turiu moralinę teisę apie tai kalbėti, nes apie tai rašiau. 2010 m. lapkritį mano straipsnis „Reset with Russia but with reassurance“ (angl. „Perkraukite santykius su Rusija, bet nuraminant“) pasirodė „New York Times“, „Herald Tribune“. Mano mintis buvo – veiksmas, kompiuteryje paspaudžiant perkrovimo („reset“) mygtuką, nereiškia atminties išvalymo – mygtuko „delete“ (angl. „trinti“). Priešingai – kai ateina nauja administracija, reikia perkrauti sistemą. Kai užstringa kompiuteris ir perkrauname, juk neištriname informacijos. Kaip tik rūpi, kad nedingtų.
Čia – lygiai tas pats, reikia šviežiai, atvirai pažvelgti į situaciją, pamatyti, ko galbūt nematė prieš mus buvusieji. Tame tikrai nematau revoliucijos, kaip tik priešingai. Perkrova yra šansas pamatyti, ko nematei, ir kažką pataisyti kosmetiškai ar stipriau. Tas pats pasakytina apie santykius su visais kaimynais. Tai ir padarysime.
– Jūsų pirmtakas Audronius Ažubalis perspektyviausia Lietuvos savirealizacijos erdve vadino Šiaurės regioną. Rinkdamiesi šią kryptį atsukame nugarą lenkams – artimiausiems kaimynams geografine ir istorine prasme.
– Kam reikia atsukti nugarą? Esame labai dėkingoje vietoje – visos kryptys artimos ir svarbios. Kodėl, pasirinkdami vieną, turime ignoruoti kitą? Nematau jokios logikos. Nugarų niekam nereikia atsukti, čia ne karas ir ne frontas, priešingai – pozityvas. Čia matau daugiau galimybę nei problemą.
– Santykiai su lenkais pastaraisiais metais atšalo. Prezidentė Dalia Grybauskaitė ne kartą žėrė kritiką Varšuvos adresu, netyla ginčai dėl lenkiškų pavardžių, vietovardžių rašybos, švietimo problemų. Kaip gerinsite santykius su šia valstybe?
– Turime elgtis europietiškai. Kai susitinka du žmonės – jaunesnis ir vyresnis, kuris turi pirmas pasisveikinti? Kuris mandagesnis. Gal ir nereikia taip supaprastintai žiūrėti. Tačiau turime atlikti, ką buvę vadovai žadėjo. Turime tai atlikti, nepažeisdami Konstitucijos – yra tokių galimybių.
Paskaitę Tautinių mažumų teisių apsaugos konvenciją, galime padaryti daugiau. Vietovardžių, pavardžių rašymo klausimus įmanoma pajudinti iš vietos. Bet reikia bendro sutarimo ir supratimo. Esu įsitikinęs – to nedarysime skriausdami savo kalbą. Kalbu apie europietišką ir kaimynišką požiūrį, ta kryptimi reikėtų dirbti. Tikiu, kad tai supras ir mūsų kaimynai. Jei pavyktų čia ką nors nuveikti, būtų nemažas pasiekimas.
| L.Linkevičiaus dosjė |
|
