Dabar populiaru
Publikuota: 2019 spalio 29d. 20:03

A.Nikžentaitis: jeigu ne J.Pilsudskis, mūsų didieji tautininkai nebūtų tokie, kokie yra

Jozefas Pilsudskis (pirmame plane dešinėje) su kitais 1926 metų perversmo organizatoriais
Wikimedia.org nuotr. / Jozefas Pilsudskis (pirmame plane dešinėje) su kitais 1926 metų perversmo organizatoriais

Jeigu prieš kelis dešimtmečius Lietuvoje būtų vykę nemėgstamiausios istorinės asmenybės rinkimai, Jozefo Pilsudskio pavardę juose tikrai rastume. Galbūt, nuo lemtingų XX amžiaus įvykių prabėgus šimtmečiui, atėjo laikas iš naujo susipažinti su šiuo žmogumi? Kaip iš tiesų reikėtų vertinti kontroversiškąjį J.Pilsudskį? Apie tai kalbamės su istoriku Alvydu Nikžentaičiu.

Lenkas ar lietuvis, o gal – ir lenkas, ir lietuvis?

Būsimasis Lenkijos politinis lyderis gimė 1867 metais Švenčionių rajono Zalavo dvare, sulenkėjusių Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) bajorų Pilsudskių šeimoje.

15min kalbintas A.Nikžentaitis atkreipė dėmesį, kad politinės J.Pilsudskio pažiūros formavosi istorinio lūžio laikotarpiu, kai etniniu ir kalbiniu pagrindu vystėsi atskiros, modernios lietuvių ir lenkų tautos. Anot istoriko, XX a. pradžioje jis buvo glaudžiai susijęs su senlietuvių judėjimu, bet vėliau politiškai gravitavo lenkiško identiteto link.

„Tai, ką jis darė kaip politikas – darė dėl tuometinės Lenkijos, nors viešuose pareiškimuose, net ir užimdamas aukščiausias politines pareigas deklaravo, kad yra lietuvis, ir netgi sakė, kad padarys lietuvišką tvarką“, – pasakojo jis.

Politine prasme J.Pilsudskis buvo lenkas, tačiau jo kultūrinei tapatybei būdingi senlietuvių bruožai.

Istoriko žodžiais, politine prasme J.Pilsudskis buvo lenkas, tačiau jo kultūrinei tapatybei būdingi senlietuvių bruožai. „Beje, – prisiminė pašnekovas, – senlietuvių dvarininkijos likučius, nuotaikas ir bandymus apginti savo statusą neseniai išleistame dienoraštyje aprašė Mykolas Romeris. Jie tam tikra dvasine sostine matė Vilnių, bet tiesiogiai savęs nesiedami su didžiąja Lenkija. Senlietuvių tapatybėje yra nemažai lenkiškų elementų ir susitapatinimas su kraštu, o tuo pačiu nesupratimas užgimstančių lietuvių tautos elementų.“

Vidmanto Balkūno / 15min nuotr./Alvydas Nikžentaitis
Vidmanto Balkūno / 15min nuotr./Alvydas Nikžentaitis

Kaip vaikinas iš Švenčionių rajono tapo Lenkijos didvyriu? Anot istoriko, viena iš priežasčių – šeimos tradicijos. „Be to, – priminė jis, – žinome, kokie praeities įvykiai formavo J.Pilsudskio pažiūras. Antirusiškumą lėmė tai, kad svarbesni praeities idealai siejosi su XIX a. sukilimais ir, visų pirma, su 1863 metų sukilimu. Jis aiškiai identifikavosi su ta sukilėlių karta.“

Kaip pastebėjo A.Nikžentaitis, reikėtų suprasti ir tai, kad J.Pilsudskis buvo karjeristas, o Lenkijoje, kultūriškai artimesnėje aplinkoje, turėjo daugiau savirealizacijos galimybių.

J.Pilsudskio sukurtas „stebuklas prie Vyslos“

„Mes turime suprasti, kaip tam tikras įvaizdis susiformuoja. Žinoma, pagrindinis atsakymas glūdi jo inicijuotame L.Želigovskio maište ir Vilniaus krašto prijungime. J.Pilsudskio, kaip išdaviko ir priešo, įvaizdis suformuotas tarpukariu, pastovios propagandos, kurios centre buvo šūkis „Mes be Vilniaus nenurimsim“, fone.

Lietuvių tapatybėje Vilniaus faktorius atsirado ne vien dėl objektyvių priežasčių, bet ir antilenkiškos propagandos. Tai susiję su jaunos lietuvių tautos poreikiais – savitai kultūrai ir tautai tuomet didžiausias pavojus kilo ne iš Rusijos, bet iš Lenkijos“, – svarstė 15min kalbintas istorikas A.Nikžentaitis.

Jo teigimu, J.Pilsudskio veiklą vertinant objektyviai – labai svarbią vietą užima „stebuklu prie Vyslos“ vadinamas Varšuvos mūšis. Istorikas pabrėžė, kad 1920-aisiais sutriuškindamas bolševikus jis apgynė ir nepriklausomą Lietuvą.

Juliaus Kalinsko / 15min nuotr./Konferencija apie Jozefą Pilsudskį
Juliaus Kalinsko / 15min nuotr./Konferencija apie Jozefą Pilsudskį

Lietuva konfederaciniuose planuose – jaunesnioji sesuo

„Lietuvą jis laikė jaunesniu broliu ar seserimi, kuri padės Lenkijai tapti jėga, tam tikru faktoriumi tarp Rusijos ir Vokietijos. J.Pilsudskis nebuvo nacionalistas, bet įsivaizdavo tam tikrą autonominį darinį, bet tos dvi dalys nebuvo lygiavertės, kaip ATR laikais, o su labai aiškiai išreikštu Lenkijos dominavimu“, – paaiškino istorikas A.Nikžentaitis.

15min pašnekovas svarstė, kad šalių sąjungos klausimai J.Pilsudskį vargino iki 1921 metų, kai buvo pasirašyta sutartis su bolševikine Rusija, lėmusia konfederacinių planų žlugimą. Anot istoriko, nuo to laiko maršalas koncentravosi ties Lenkijos reikalais, o be to, į viršų iškilo žmogiškasis ego – J.Pilsudskis ėmė rūpintis savo įvaizdžiu, savotišku kultu.

Vilnius – lenkiškos kultūros, bet ne Lenkijos miestas

„Kalbant apie Vilniaus kraštą, visada išlieka tam tikra kontroversija. Yra du kriterijai, pagal kuriuos XX a. I pusėje kraštai buvo skiriami vienai ar kitai tapatybei. Pirmasis argumentas istorinis – jeigu atsikurianti Lietuva save laikė LDK tradicijos tęsėja, tai, be jokios abejonės, turėjo teisę pretenduoti į Vilnių. Buvo ir kitas, mažiau svarbus, tautų apsisprendimo arba etninis principas, pagal kurį vietos gyventojai turi teisę pasirinkti, kokiai valstybei jie nori priklausyti.

Nuotrauka iš Kielcų nacionalinio muziejaus archyvo/Jozefas Pilsudskis
Nuotrauka iš Kielcų nacionalinio muziejaus archyvo/Jozefas Pilsudskis

Šiuo atveju, nors lenkiškoje literatūroje dažnai spekuliuojama teigiant, kad Vilniaus kraštas buvo absoliučiai lenkiškas, reikia nepamiršti, kad tai ne visai tiesa. Galime sakyti, kad jis buvo lenkiškas kultūrine prasme, bet tai nereiškia, kad tai buvo Lenkijos teritorija. Jeigu tas pats principas būtų taikomas visos Lietuvos mastu, tai matytume, kad XX a. III dešimtmetyje tas pats Kaunas buvo lenkiškas. Faktiškai, jame įsikūrusios valstybinės struktūros kauniečius padarė tikrais lietuviais“, – 15min paaiškino istorikas A.Nikžentaitis.

Siekė, kad konfederaciją rinktųsi savo noru

Kodėl atplėšęs Vilnių J.Pilsudskis sustojo, nors galėjo rinktis visiškos okupacijos kelią? A.Nikžentaičio nuomone, šiame etape ir atsiskleidė dvilypė maršalo tapatybė – jis siekė ne pavergti Lietuvą ir sunaikinti jos valstybingumą, o prispausti lietuvius, kad šie patys, jaunesniojo nario teisėmis, pasirinktų konfederaciją.

J.Pilsudskis nebuvo nacionalistas ir suprato, kad tautas pavergusi valstybė negali būti stipri.

„Kaip jau minėjau, J.Pilsudskis nebuvo nacionalistas ir suprato, kad tautas pavergusi valstybė negali būti stipri. Šiuo atveju, matyt, dvejopa tapatybė ir federalistinis požiūris į Lenkiją lėmė, kad į Kauną jis nusprendė nežygiuoti“, – mintimis dalijosi istorikas.

Požiūris į J.Pilsudskį pasikeitė

Paklaustas, ar J.Pilsudskio asmenybei Lietuvoje skiriama pakankamai dėmesio, A.Nikžentaitis pastebėjo, kad pastaraisiais metais netrūksta diskusijų. Anot jo, lietuvių požiūris gerokai pasikeitė, tai rodo, pavyzdžiui, Pilsudskių gimtinėje iškilęs paminklas.

„Visų pirma, – apibendrino istorikas, – lietuvių tauta jaučiasi pakankamai brandi ir nemato pavojaus iš Lenkijos, nors įvairių incidentų, pavyzdžiui, politikų baimės įteisinti pavardžių rašybą, pasitaiko, tačiau tiesioginės grėsmės nejaučiame, todėl J.Pilsudskį vertiname švelniau negu iki šiol.“

Manau, kad mūsų didieji tautininkai tikriausiai nebūtų tokie, kokie dabar yra, jeigu ne J.Pilsudskis.

15min pašnekovas pabrėžė, kad J.Pilsudskis – svarbiausias modernios Lenkijos valstybingumo architektas, viena vertus, pagilinęs lietuvių-lenkų konfliktą, tačiau kartu, 1920 metais prie Vyslos įveikdamas bolševikus, apsaugojęs Lietuvą.

„Žinant, kad tarpukariu kūrėsi šiuolaikinės lietuvių tautos pamatai, J.Pilsudskio vaidmens neturėtume užmiršti – tam tikra prasme galime sakyti, kad pergalė prieš bolševikus lėmė tai, kad šiandien esame tokie, kokie esame. Manau, kad mūsų didieji tautininkai tikriausiai nebūtų tokie, kokie dabar yra, jeigu ne J.Pilsudskis“, – svarstė istorikas A.Nikžentaitis.

Inicijuotas turinys
Komentarai: 9

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Kviečiame anties

Video

01:17
02:31
01:50

Esports namai

Parašykite atsiliepimą apie 15min