„Vėl mosuojama ta pačia sena versija, kurią aš jau esu ištyręs daugiau kaip prieš dvejus metus. Aišku, turiu pasakyti, kad knyga yra lietuviška, bet ji buvo pristatyta kitų šalių istorikams. Kas nori sužinoti, tas sužino“, – BNS sakė istoriko išsilavinimą ir praktikos turintis parlamentaras, šiuo metu vadovaujantis Seimo nacionalinio ir gynybos komitetui.
Jo teigimu, „Der Spiegel“ straipsnis remiasi sena ir netikslia informacija. Straipsnyje teigiama, kad vokiečiai yra atsakingi už 6 milijonų žydų pramoninio masto žudynes, bet kitų Europos šalių vaidmuo vykdant Holokaustą lig šiol esą stebinančiai mažai nušviestas.
Vokietijos šiuolaikinės istorijos instituto eksperto Dieterio Pohlio vertinimu, daugiau kaip 200 tūkst. ne vokiečių ir ne austrų „rengė, vykdė ir prisidėjo prie žudymo“. Dažnai jie buvo net labiau šaltakraujiški už Hitlerio smogikus, pažymi „Der Spiegel“.
Toliau pateikiamas tokio žiaurumo, parodyto vokiečių kario akivaizdoje Kaune, pavyzdys. Pasak „Der Spiegel“, Vokietijos armijos šiaurinės grupuotės pulkininkas 1941 metų birželio 27 dieną ėjo pro degalinę, kurią buvo apsupusi minia žmonių. Girdėti šūksniai „bravo“, plojimai, motinos iškėlusios savo vaikus, kad jie geriau matytų. Karininkas priėjo arčiau ir paskui užrašė ką matęs.
„Betonuotame kieme šviesiaplaukis vyras, maždaug 25-erių amžiaus, vidutinio ūgio, ilsėjosi pasirėmęs į medinį baslį, rankos storumo, siekiantį vyro krūtinę. Prie jo kojų gulėjo 15, 20 žmonių, mirusių ar mirštančių. Iš žarnos bėgantis vanduo plovė kraują į kanalizaciją“.
Karys toliau rašė: „Vos už kelių žingsnių už šio vyro stovėjo apie 20 vyrų, kuriuos saugojo keli ginkluoti civiliai – tyliai ir nuolankiai laukiantys baisios egzekucijos. Trumpu mostu pakviestas vienas jų tyliai žengė žingsnį ir (...) buvo nudobtas mediniu basliu, ir kiekvieną smūgį džiaugsmingais šūksniais palydėdavo žiūrovai“.
Šią žudymo orgiją susirinkusieji pavertė Lietuvos nacionalinėmis apeigomis, rašoma grupės „Der Spiegel“ bendradarbių parengtoje publikacijoje
Anot vokiečių kario, kai visi jau gulėjo negyvi ant žemės, šviesiaplaukis žudikas užsilipo ant lavonų krūvos ir ėmė groti akordeonu. Žiūrovai sugiedojo Lietuvos himną, tartum ši žudymo orgija būtų nacionalinė ceremonija.
Pasak A.Anušausko, ištraukdami netikslias senas versijas vokiečių žurnalistai neatsakingai žiūri į holokaustą.
Jo teigimu, jis jau yra išaiškinęs, kad liudijęs vokiečių karys buvo karo žvalgybos atstovas, žudynių diena Kaune jam buvo pirmoji Lietuvoje ir lietuviškai jis nemokėjęs, todėl bent himno atskirti jis tikrai negalėjo. A.Anušausko tvirtinimu, yra kitų liudijimų, sakančių, kad tuo metu buvo dainuojama rusiškos „čestuškės“.
Iš Kybartų kilęs žudynių vykdytojas iš tiesų buvo lietuvis, tačiau, A.Anušausko teigimu, jis buvo užverbuotas Gestapo (slaptosios nacistinės Vokietijos policijos) agentas. Pats žudynių vykdytojas esą yra liudijęs, kaip buvo įkalintas per pirmąją sovietų okupaciją ir kaip vykdė nusikaltimą Lietuvą okupuojant vokiečiams, tačiau nebuvo žudynių organizatorius, o tik vykdytojas.
Parlamentaro teigimu, kalbant apie holokaustą ir apie atsakomybę, reikia būti tiksliems.
A.Anušauskas dar anksčiau žiniasklaidai yra komentavęs savo, kaip istoriko, tyrimą dėl žudynių „Lietūkio“ garaže. Pasak jo, po pogromo žudynių vykdytojas tapo vokiečių saugumo tarnybos viršininko Lietuvoje pavaduotoju lietuviškiems reikalams. Tai esą buvo žmogus, idealiai kalbėjęs lietuviškai, ir jo apskritai nuo lietuvio niekas nebūtų atskyręs. Jis buvo gimęs ir užaugęs Lietuvoje, nors jo šaknys buvo vokiškos. Save jis esą susiejo jau su didžiąja Vokietija ir jai ištikimai tarnavo.
