Dabar populiaru
Publikuota: 2019 lapkričio 9d. 07:55

Drąsūs lietuviai Berlyno sieną perlipo likus pusmečiui iki jos griūties

Grupės C.R.O.W nariai prieš pat išvykstant iš Lietuvos. Arvydas – pirmas iš dešinės. Tik 15min
Asmeninio archyvo nuotr. / Grupės C.R.O.W nariai prieš pat išvykstant iš Lietuvos. Arvydas – pirmas iš dešinės.

Tais 1989-aisiais keturi į roko grupę C.R.O.W susibūrę Vilniaus pedagoginio instituto studentai buvo apsėsti amerikietiškos svajonės. Repetuodami instituto rūsyje vis pagalvodavo, kaip būtų smagu su savo muzika užkariauti Ameriką. Ir tada kažkuriam jų šovė idėja – ogi pabandom. Kažkas buvo girdėjęs, kad greičiausias kelias į JAV – pro Berlyno sieną. Kitas buvo girdėjęs, kad ją įmanoma perlipti, nes neva niekas ten jos nebesaugo. Trečias nugirdo, kad tiesiog reikia eiti į JAV ambasadą Berlyne. Nusprendė lietuvaičiai patikrinti patys.

„Suradom porą merginų, kurios mums atsiuntė iškvietimus, neva groti kažkokiuose koncertuose, draugai padėjo gauti VDR vizą ir kovo pabaigoje mes penki lietuviai išvažiavome“, – prisiminimais dalinosi buvęs grupės būgnininkas Arvydas Užolas.

Pasak jo, pinigų turėjo visai nedaug. Vienas vežėsi kelias markes, kitas – močiutės papuošalus, kad išgyventų pirmas emigracijos savaites, trečias turėjo kelis neva galinčių padėti žmonių telefono numerius. Visi nusprendė niekam apie savo planuojamą pabėgimą į vakarus nepasakoti. Atvykusių į Berlyną muzikantų niekas nelaukė. Amerikos ambasada jų nepriėmė, o pasivaikščiojus palei sieną suprato, kad taip lengvai jos neįveiks.

„Radome gatvėje penkias rytų Vokietijos markes, už jas nusipirkome maišą bulvių, visą savaitę jomis ir maitinomės“, – pasakoja Arvydas.

Bet jie nenuleido rankų. Tyrinėjo sieną patys, ieškodami plyšių, klausinėjo patikimų žmonių, bet daugelis kalbėjo nenoriai, nes tuo metu Rytų Vokietijoje buvo daug mažiau laisvių nei Lietuvoje ir pokalbių buvo nuolat klausomasi. Atsitiktinai vienas rusas parodė pabėgimui tinkančią vietą prie sienos, prieš pat didžiulį baugų namą, kuriame buvo įsikūrusios ministerijos. Kvailesnės vietos daryti tokį nusižengimą turbūt nebuvo, kaip prieš kompleksą, knibždėte knibždantį Štazi pareigūnais. Už bandymus pabėgti tuo metu buvo dar sodinama į kalėjimą.

Asmeninio archyvo nuotr./Arvydas Užolas su žmona Jolanta, sūnumi Mariumi (dešinėje) ir Luku (kairėje) prie sienos praėjus trisdešimčiai metų po pabėgimo
Asmeninio archyvo nuotr./Arvydas Užolas su žmona Jolanta, sūnumi Mariumi (dešinėje) ir Luku (kairėje) prie sienos praėjus trisdešimčiai metų po pabėgimo

Arvydas pasakoja: „Pasak ruso, toje vietoje buvo skylė antroje, vakarinėje sienoje, tai reiškia, kad reikės perlipti tik pagrindinę sieną ir prabėgti smėlio ruožą, kuris čia buvo ganėtinai siauras. Jis mums pasakė, kad jei šoksim tuomet, kai kontroliuojantis kareivis bus labiausiai nutolęs, jei greitai bėgsim, spėsim perbėgti tuos trisdešimt metrų prieš atbėgant šunims. Man rodos, jis užsiiminėjo kontrabanda ir pats buvo tai išbandęs“.

Kvailesnės vietos daryti tokį nusižengimą turbūt nebuvo, kaip prieš kompleksą, knibždėte knibždantį Štazi pareigūnais.

Buvo ankstus pavasario rytas. Švito balandžio 5-oji. Arvydas tos datos niekada nepamirš, nes tai buvo jo gimtadienis. Tądien jam suėjo devyniolika.

Penki lietuvaičiai su krepšiais ir gitaromis ant pečių prisiartina prie trijų su puse metrų aukščio sienos. Taip paprastai jos neperlipsi. Krūpčiodami nuo kiekvieno garso, jie atsistumia metalinį šiukšlių konteinerį, tikėdamiesi, kad ankstyvą rytą nebus praeivių, o pareigūnai nesugalvos per anksti apeiti į ministerijas.

Juos stebi tik kamera, bet jaunuoliai tikisi, kad kol kas nors peržiūrės įrašus, jų pėdsakai jau bus ataušę. Pirmas užlipa ant konteinerio, šokteli ant sienos, prisitraukia rankomis, kas nėra taip lengva, nes sienos viršus apvalainas. Jis apsidairo, sako, kad ramu, kad pasienietis nutolęs reikiamu atstumu. Tuojau jo kojos dingsta iš akiračio. Eilė antram. Vaikinai žino, kad turi skubėti. Arvydas lieka paskutinis. Jam dreba kojos. Rankoje laiko žalią studentišką krepšį, kuriame keli drabužiai ir būgnų lazdelės. Sako, matęs ir pasienietį su šautuvu, ir šunis. Tada trumpą sekundės dalį net suabejojęs ruso žodžiais, kad jie nebešaudo. Tik vėliau sužinos, kad toks slaptas įsakymas išties buvo duotas kareiviams dieną prieš jų pabėgimą.

„Sėdėdamas apžergęs sieną susimąsčiau, kad viskas, peržengiu liniją iš kurios atgal kelio nebus. Trumpai pagalvojau, kad jei mane pagaus, bus blogai ne tik man, bet visai mano šeimai. Juk pagautuosius iškart sodindavo į kalėjimą. Bet viduj buvo jausmas, kad viskas bus gerai, kad mums pasiseks. To momento nepamiršiu iki grabo lentos“, – dabar nusijuokia Arvydas ir vėl susimąsto.

Kas bus, tas bus, jis pagalvoja ir šoka. O paskui bėga kiek įkabindamas per tą rupų suartą smėlį, tą mirties zoną, kurioje klimpsta kojos, o kareiviams leidžiama šauti be įspėjimo. Jis bėga iki tos išsvajotos skylės, pralenda pro ją, suka į dešinę ir nesustodamas bėga tolyn paskui kitus. Bėga turbūt dar kilometrą, bėga tol, kol pritrūksta kvapo.

Paskui vienas jų lyg ir prisimena, kad kažkoks praeivis jiems išlindus ėmė ploti, kitas lyg pamena juos fotografuojantį japonų turistą, bet jiems tai nesvarbu, svarbu bėgti tolyn, kad nesučiuptų. Protas atsisako patikėti, kad jie saugioje zonoje ir gena kojas tolyn. Ir tik tada, kai atsitrenkia į upę, tiksliau į kanalą amerikietiškame Kreuzbergo rajone, jie sustoja. Ir tik tada supranta, ką jie ką tik padarė. Ir tada visus apima euforija, visiško nerealumo jausmas.

Trumpai pagalvojau, kad jei mane pagaus, bus blogai ne tik man, bet visai mano šeimai.

„Niekada nepamiršiu to pirmo įspūdžio – kitokio kvapo, kitokios šviesos, kitų spalvų. Gatvės atrodė kitaip, automobiliai kitokie, žmonės lyg ne iš šio pasaulio. Neoninių reklamų išvis nebuvome matę. Atrodė, kad net oras čia visai kitoks“, – pasakoja jis.

Pasidžiaugę jaunuoliai patraukė ieškoti JAV ambasados, nes nė vienas nežinojo, kur jiems dėtis. Bet prieš tai nusprendė užsukti į vieną žymiausių Berlyne džiazo klubą „Quazimod“, kurio telefoną buvo davęs draugo draugas ir žadėjo, kad kažkoks Jimas neva galėsiantis jiems padėti. Klubas pačiame vakarų Berlyno centre. Iki jo atvažiavo traukiniu, aišku, be jokio bilieto. Klube Jimo nebuvo. Niekas apie jį ten išvis nebuvo girdėję. Sutūpė vaikinai ant laiptų, kur juos užkalbino gretimo baro vadovas. Išgirdęs jų neįtikėtiną istoriją, visiems pripylė alaus ir džiaugdamasis paplojo kiekvienam per petį.

„Mes parą nevalgę, be pinigų kišenėje gauname po bokalą alaus ir norim šokinėti iš džiaugsmo. Tai buvo pats skaniausias mūsų ragautas alus, kurio nusipirkti niekaip nebūtume įstengę. Beje, jis ir pasiūlė mums prašytis politinio prieglobsčio, nes taip visi daro“, – sako jis.

JAV ambasadoje jie vėl nieko nepešė, sužinojo, kad turi prašytis prieglobsčio Vakarų Vokietijoje, kurios žemėje ir randasi. Patarė prieiti prie policininko ir tiesiog jam išdėstyti visą reikalą. Policininkai maloniai išklausė ir nuvežė juos į pabėgėlių centrą, kur jie be jokio gailesčio pridavė raudonus Tarybų Sąjungos pasus ir gavo laikinus leidimus.

„Vakarienei gavome po davinį. Kaip dabar prisimenu, jog ten buvo apelsinų sulčių, kurių aš iki tol net nebuvau ragavęs, pakelis. Ten buvo įdėta kvadratinė balta duona ir indelis vištienos salotų su majonezu ir ananasais. Net iki šiol prisimenu tą skonį, atrodė, jog nieko skanesnio gyvenime nebuvau valgęs“, – šypsosi Arvydas.

Pasak jo, tik tuomet jis pajuto palengvėjimą ir suprato, kad nuo šiol viskas bus tik geryn.

„Scanpix“/„Picture-Alliance“ nuotr./Berlyno siena (1985 m.)
„Scanpix“/„Picture-Alliance“ nuotr./Berlyno siena (1985 m.)

Vakarų Berlyne jaunuoliai išbuvo apie mėnesį. Repetuodavo susėdę pabėgėlių centre, o vietoj būgnų Arvydas daužė apverstų batų padus. Amerikos pasiekti jiems taip ir nepavyko, bet visi laimę surado Vokietijoje.

Turi žmoną ir du suaugusius sūnus, kuriems tik šiemet, praėjus trisdešimčiai metų nuo jo didžiojo gyvenimo nuotykio, parodė tą vietą, kur perlipo sieną.

Dabar jam keturiasdešimt devyneri. Jis gyvena netoli Bremeno, turi savo verslą. Turi tikrus būgnus ir tas, atsivežtas, būgnų lazdeles. Turi naują grupę su kuria vis dažniau ir dažniau pagroja. Turi žmoną ir du suaugusius sūnus, kuriems tik šiemet, praėjus trisdešimčiai metų nuo jo didžiojo gyvenimo nuotykio, parodė tą vietą, kur perlipo sieną. Keisčiausia, kad toje vietoje siena vis dar tebestovi. Simboliška, permatoma, skirta turistams, tačiau vis dar stovi. Ten dabar įrengtas Teroro topografijos muziejus, atskleidžiantis nacių kankinimus, kurie vykdavo prieš karą čia stovėjusiame pastate. Ministerijų rūmuose dabar įsikūrusi Vokietijos Finansų ministerija.

„Tik paskui supratau, kaip stipriai mes rizikavome. Juk tuo metu vis dar gaudė ir sodino sieną bandančius kirsti žmones. Mes juk perbėgom likus aštuoniems mėnesiams iki jos griuvimo. Ir mes juk nežinojom, kad kareiviai nešaudo, tiesiog patikėjom eiliniu praeiviu. Bet labai norėjom į Ameriką, į tą išsvajotą rokenrolo kraštą, norėjom jiems parodyti, kad ir mes mokame groti“, – juokiasi dabar Arvydas ir prisipažįsta, kad tuomet juokinga nebuvo.

Paklaustas, ar gailisi į Ameriką taip ir nepakliuvęs, Arvydas atsako: „Nė trupučio. Džiaugiuosi, kad Europa laisva ir kad mes galime laisvai joje gyventi. Džiaugiuosi, kad iki tėvų namų netoli ir galiu parvažiuoti į Lietuvą keliskart per metus. Tačiau kaskart, pamačius Berlyno sieną, viduje viskas vėl suvirpa. To jausmo niekada nepamiršiu“, – sako prieš trisdešimt metų išvykęs lietuvis.

Kai skaitai tų metų statistiką apie vėliau vykusius pabėgimus, negali nesistebėti lietuvių drąsa ir sėkme. Apie juos nerašė spauda, jiems pavyko tyliai ir laimingai pabėgti į vakarus. Po trijų dienų dviem vokiečiams to padaryti nepavyko. Į juos buvo net šauta, nepaisant įsakymo, ir, galiausiai, abu buvo suimti ir nuteisti. Į laisvę abu išėjo tik griuvus Berlyno sienai.

Statistika apie vėliau buvusius nesėkmingus pabėgimus:

Balandžio 26 dieną 21 metų jaunuolis vogtu sunkvežimiu bando pramušti sieną. Jis suimamas ir nuteisiamas trejiems metams nelaisvės.

Gegužės 9 dieną po nesėkmingo pabėgimo automobiliu areštuojamas 27 metų vokietis.

birželio 29 dieną 27 metų vokietis, bandęs visu greičiu lekiančia „Škoda“ pramušti sienos perėjos posto šlagbaumus, suimamas.

Rugpjūčio 8 dieną pabėgti su „Trabantu“ bando 33 metų vokietis. Jis suimamas, bet šis įvykis jau plačiai nušviečiamas vakarų spaudos.

Rugpjūčio 15 dieną 27 metų vyrui taip pat nepasiseka pramušti perėjos posto.

Visi pagauti pabėgėliai paleisti tik 1989 m. lapkričio 13 dieną.

VIDEO: C.R.O.W. Sakyk man mama
Komentarai: 5

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Kviečiame anties

Video

04:17
01:26
02:04

Esports namai

Parašykite atsiliepimą apie 15min