Dabar populiaru
Publikuota: 2020 sausio 25d. 21:10

Gestapas ir NKVD: čekistų ir nacistų bendradarbiavimo istorija

Vokiečių motociklininkai ir sovietų tankistai Brest-Litovske 1939 m. rugsėjį
Vokietijos Bundesarchyvo/Wikimedia.org nuotr. / Vokiečių motociklininkai ir sovietų tankistai Brest-Litovske 1939 m. rugsėjį

Vakarų Berlyne, Heinricho Dernburgo gatvėje, be kitų „atminimo akmenų“, įamžinusių nacizmo aukų pavardes, yra ir žalvarinė lentelė, ant kurios išgraviruotos kelios datos. Ji pritvirtinta toje vietoje, kur prieš karą stovėjo verslininko Maxo Zuckerio namas. Į valdžią atėjus Adolfui Hitleriui, jis nusprendė emigruoti iš Vokietijos ir persikėlė pas sūnų, gyvenusį Sovietų Sąjungoje. Šis sprendimas turėjo fatališkų pasekmių, portale svoboda.org pasakoja jo vyriausiasis redaktorius Dmitrijus Volčekas.

1937 metais Maskvoje NKVD M.Zuckerį apkaltino šnipinėjimu ir areštavo, o 1939 metais, po Molotovo-Ribbentropo pakto pasirašymo, deportavo į nacistinę Vokietiją. Pasienyje jį perėmė gestapo darbuotojai. Kadangi M.Zuckeris buvo Lenkijoje gimęs žydas, jis buvo išsiųstas į Varšuvos getą. 1941 metų spalio 23-iąją geto gatvėje jį mirtinai sumušė esesininkai.

Wikipedia.org nuotr./Maxo Zuckerio „atminimo akmuo“ Berlyne
Wikipedia.org nuotr./Maxo Zuckerio „atminimo akmuo“ Berlyne

Dokumentai, neseniai aptikti Ukrainos SSR KGB archyvuose, atvertuose tyrinėtojams po 2014 metų revoliucijos, liudija apie tai, kaip NKVD perdavinėjo gestapui pabėgėlius iš Vokietijos, besitikėjusius Sovietų Sąjungoje rasti išsigelbėjimą nuo Hitlerio.

Vienas iš tokių dokumentų – 1938 metų sausio 5-ąją SSRS vidaus reikalų liaudies komisaro Nikolajaus Ježovo ir SSRS prokuroro Andrejaus Višinskio pasirašytas protokolas, kuriame išvardytos 45 Vokietijos, Austrijos ir kitų šalių piliečių, pasmerktų išsiuntimui iš SSRS, pavardės. Po to, kai Josifas Stalinas ir A.Hitleris 1939 metais tapo sąjungininkais, bėglius nacistams pradėta išdavinėti konvejeriu. Iki 1941 metų vasaros NKVD į Vokietiją išsiuntė šimtus žmonių. Daugelis jų buvo A.Hitlerio sutriuškintos Vokietijos komunistų partijos nariai. Komunistus ir žydus, išsigelbėjimo nuo nacistų ieškojusius Sovietų Sąjungoje, J.Stalinas perduodavo A.Hitleriui.

Vokietijos komunistų partijos narys ir buvęs Reichstago deputatas Heinzas Neumannas su žmona Margarete 1935 metais atvyko į Sovietų Sąjungą. 1937 metais H.Neumanną areštavo NKVD. Jis buvo nuteistas myriop ir tą pačią dieną sušaudytas. Jo žmona kaip „visuomenei pavojingas elementas“ buvo išsiųsta penkeriems metams į lagerį Karagandoje. 1940 metais ji buvo deportuota į Vokietiją. Apie tai Margarete Buber-Neumann papasakojo memuaruose „Tarp dviejų diktatorių“:

...Naktį iš 1939 metų gruodžio 31-osios į 1940 metų sausio 1-ąją traukinys pajudėjo. Jis gabeno septyniasdešimt palaužtų žmonių... Per suniokotą Lenkiją mes važiavome toliau, į Brest Litovską. Ant tilto per Bugą mūsų laukė kito Europos totalitarinio režimo aparato – vokiškojo gestapo – darbuotojai. Trys žmonės atsisakė eiti per šį tiltą: Vengrijos žydas, pavarde Blochas, darbininkas komunistas, nuteistas nacistų, ir Vokietijos mokytojas, kurio pavardę pamiršau. Juos ėmė vilkti per tiltą jėga. Nacistų, esesininkų įsiūtis iš karto išsiliejo ant žydo. Mus įsodino į traukinį ir nuvežė į Liubliną... Liubline mus perdavė gestapui. Būtent tada galėjome įsitikinti, kad mus ne šiaip tiesiog išdavė gestapui, bet NKVD taip pat SS perdavė visus su mumis susijusius dokumentus. Taip, pavyzdžiui, mano dosjė buvo pažymėta, kad aš Neumanno žmona, o Neumannas buvo vienas iš vokiečių, kurių labiausiai nekentė nacistai...

Margarete Buber-Neumann buvo uždaryta į Ravensbriuko konclagerį ir jai tik per stebuklą pavyko išgyventi.

Ernstas Fabischas (1910–1943) buvo Vokietijos komunistų partijos jaunimo organizacijos narys. Į valdžią atėjus nacionalsocialistams, tapo vienu iš antinacistinio pasipriešinimo lyderių. Gestapas mėgino jį areštuoti, bet 1934 metais jam pavyko pabėgti į Čekoslovakiją, o po to į SSRS. Čia jis dirbo elektrinės Stalinske (dabar Novokuzneckas) statybose Pamaskvėje. 1937 metų balandį E.Fabischą areštavo NKVD. Šešis mėnesius jis praleido sovietiniuose kalėjimuose, o 1938 metų sausį buvo deportuotas į Vokietijos reichą. Pasienyje jį pasitiko gestapas. Kalėjime E.Fabischas susirgo tuberkulioze, o po penkerių metų kalinimo, 1943 metais, jis buvo nužudytas Aušvico koncentracijos stovykloje.

NKVD ir gestapo bendradarbiavimas prasidėjo dar prieš Molotovo-Ribbentropo pakto pasirašymą ir iš pradžių buvo susijęs būtent su Vokietijos piliečių deportavimu į tėvynę: tai buvo formalūs kontaktai dėl deportuojamų asmenų skaičiaus ir perdavimo laiko sutikslinimo. 1939–1940 metais, po pakto pasirašymo, Lenkijos teritorijoje, kurią pasidalijo dvi valstybės-sąjungininkės, įvyko kelios vadinamosios NKVD ir gestapo atstovų „konferencijos“. Jos pirmiausia buvo skirtos aptarti lenkų pasipriešinimo nuslopinimo klausimus.

Wikipedia.org nuotr./Vila „Pan Tadeusz“ Zakopanėje, kurioje vyko trečioji gestapo ir NKVD konferencija 1940 m. vasarį
Wikipedia.org nuotr./Vila „Pan Tadeusz“ Zakopanėje, kurioje vyko trečioji gestapo ir NKVD konferencija 1940 m. vasarį

Istorikas Robertas Conquestas nurodė, kad iš viso buvo surengtos keturios tokios konferencijos. Šių derybų dokumentai sovietiniuose archyvuose iki šiol yra įslaptinti.

Vokiečių istorikas Wilhelmas Mensingas sukūrė interneto svetainę „NKVD ir gestapas“, skirtą likimams vokiečių, kurie bėgo nuo Hitlerio ir buvo areštuoti SSRS, išsiųsti į gulagą, sušaudyti arba perduoti nacistams.

Knygoje „Iš Rūro į gulagą“ jis pasakoja apie Vokietijos darbininkus, tapusius Stalino aukomis. Ketvirtojo dešimtmečio pradžioje Rūro anglies baseino laikraščiuose buvo spausdinami skelbimai, kviečiantys dirbti sovietiniame treste „Sojuzugol“: šachtininkams buvo žadamos pasakiškos algos. Angliakasys Fritzas Baltesas 1931 metais pasirašė sutartį sovietų prekybos atstovybėje Berlyne ir išvyko į Kizelą Permės krašte dirbti Michailo Kalinino vardo šachtoje, čia pakilo karjeros laiptais iki dešimtininko.

1937 metų spalio 15 dieną jis buvo areštuotas. NKVD tardytojas Blizniakas iš karto ėmė jį mušti. Čekistams reikėjo sukurti sąmokslą, ir dar vieno vokiečių šnipo-kenkėjo vaidmeniui buvo pasirinktas šachtininkas Franzas Winteris, pasirašęs tokią pačią sutartį sovietų prekybos atstovybėje. „Savo apklausų metu patyriau žiauriausių kankinimų. Man buvo išmušti aštuoni dantys. Dėl smūgių per kairiąją ausį man trūko būgnelis, tad šia ausimi aš daugiau nebegirdžiu“, – vėliau pasakojo jis.

1938 metų sausio 7-ąją SSRS Visasąjunginės komunistų (bolševikų) partijos Centro komiteto Politinis biuras nutarimu „Apie parodomojo proceso organizavimą Kizele“ Sverdlovsko NKVD valdybai leido surengti atvirą parodomąjį „diversantų, veikusių Kizelo anglių baseine“, procesą. F.Baltesui ir F.Winteriui buvo skirtos mirties bausmės, bet vėliau jos pakeistos į 25 metų įkalinimą pataisos darbo lageriuose. Juos išsiuntė į skirstomąjį Kotlaso lagerį, iš kurio jie rašė laiškus į Vokietijos ambasadą, prašydami padėti.

Wikipedia.org nuotr./Bendras nacistinės Vokietijos ir SSRS kariuomenių paradas Brest Litovske 1939 m. rugsėjo 22 d. po Lenkijos okupacijos
Wikipedia.org nuotr./Bendras nacistinės Vokietijos ir SSRS kariuomenių paradas Brest Litovske 1939 m. rugsėjo 22 d. po Lenkijos okupacijos

1940 metų gegužės 2-ąją juos atvežė į Brest Litovską, kur juos pasitiko ir per sieną persivedė Vokietijos pasieniečiai. Dabar F.Winteris ir F.Baltesas atsidūrė gestapo rankose ir buvo uždaryti į Liublino kalėjimą. Tai tik viena iš daugelio istorijų, papasakotų knygoje „Iš Rūro į gulagą“.

W.Mensingas atsakė į svoboda.org klausimus:

Kada jūs pradėjote savo tyrimą? Ar tai susiję su jūsų šeimos istorija?

– Galiu tiksliai papasakoti, kaip viskas prasidėjo: tai įvyko, kai aš perskaičiau rinkinį „NKVD naguose“, kuriame buvo pirmą kartą papasakota apie šimtų emigrantų iš Vokietijos į SSRS likimą, ypač Vokietijos komunistų partijos narių likimą. Šioje knygoje radau pavardes bedarbių, kurie ketvirtojo dešimtmečio pradžioje išvyko į SSRS, tikėdamiesi įsidarbinti ir padėti statyti socializmą. Daugelis iš jų pradingo Sovietų Sąjungoje, o kai kurie buvo areštuoti ir grąžinti į tėvynę. Su mano šeimos istorija tai niekaip nesusiję. Aš niekada nebuvau nei socialistų, nei komunistų partijų narys ir asmeniškai nepažinojau Stalino teroro aukų. Aš vadovavausi žmoniškumo principais (atminti aukas, neužmiršti apie nusikaltėlius) ir noru sužinoti tiesą.

Bet yra ir kita priežastis. Ilgą laiką tyrinėjau komunistinę Vokietijos politiką. 1983 metais publikavau tyrimą apie komunistų partijos įtaką žiniasklaidai, literatūrai ir menui, o 1989 metais išėjo dviejų tomų veikalas apie Vokietijos komunistų partijos atgimimą. Tad aš buvau artimai susipažinęs su komunizmo istorija ir pasaulėžiūra.

Kodėl jūs nusprendėte parašyti knygą „Iš Rūro į gulagą“?

– Kai perskaičiau rinkinį „NKVD naguose“, pradėjau klausinėti Rūro istorikų, ar jie pasirengę užsiimti Rūro emigrantų, kurie išvyko į stalininę SSRS, o po to grįžo į hitlerinę Vokietiją, likimų tyrinėjimu. Ir visi be išimties atsakė, jog jie taip užsiėmę nacistinio laikotarpio istorija, kad tam visiškai neturi laiko. Ir tada aš nusprendžiau, kad tuo turiu užsiimti pats. Negaliu leisti, kad šie žmonės būtų užmiršti.

Ar yra tiksliai žinoma, kiek vokiečių Sovietų Sąjungoje buvo areštuota Didžiojo teroro metu ir kiek jų buvo deportuota į Vokietiją? Ir kokiais principais vadovaujantis būdavo represuojama?

– Nematau jokios logikos Stalino represijose ir abejoju, kad kam nors ji suprantama. Tikslūs skaičiai taip pat nėra žinomi, nors galima apytiksliai nustatyti, kiek žmonių buvo išsiųsta po pakto tarp J.Stalino ir A.Hitlerio pasirašymo. Mano interneto svetainėje išvardyti 325 žmonės. Aš manau, kad jų nebuvo daugiau 350. Tuo pat metu maždaug 80 Vokietijos ir Austrijos piliečių gavo leidimus išvykti iš SSRS be deportacijos.

Kaip susiklostė deportuotųjų likimas?

– Daugelis išvengė arešto. Pačius jauniausius išsiuntė tarnauti į vermachtą. Dalis (buvusių) komunistų partijos narių buvo uždaryti į konclagerius, keliems pasisekė išgyventi. Beveik visi žydai tapo Holokausto aukomis, tik keliems pavyko išvykti į Didžiąją Britaniją, JAV ir kitas šalis.

Kodėl jūs nusprendėte sukurti svetainę, skirtą bendradarbiauti NKVD ir gestapui, ir ar sulaukiate atsiliepimų?

– Aš nusprendžiau sukurti šią svetainę po to, kai buvo išleista knyga „Iš Rūro į gulagą“. Nebuvo įmanoma visos surinktos medžiagos įtraukti į knygą, nes ji būtų tapusi per brangi, tad nusprendžiau visa tai sudėti į specialią svetainę. Vėliau, kai pradėjau tyrinėti kitus stalininio teroro aspektus, ypač emigraciją ir reemigraciją, supratau, kad vardų paskelbimas internete – geriausias būdas patraukti visų, kurie domisi šia tema, dėmesį. Istorikų ir žmonių, apie kuriuos rašau, palikuonių kreipimaisi liudija, kad aš pasirinkau tinkamą formą.

– Ar „Stazi“ archyvuose yra įdomių dokumentų šia tema? Ar mėginote ką nors rasti KGB archyvuose?

– „Stazi“ archyvų saugykloje dokumentų šia tema yra visiškai nedaug. Vokietijos vieningajai socialistų partijai stalininių represijų tema buvo tabu. Kai Vokietijos demokratinėje respublikoje šeštojo dešimtmečio pabaigoje buvo reabilituoti reemigrantai, nukentėję Sovietų Sąjungoje, buvo griežčiausiai uždrausta kalbėti tiek apie represijas, tiek ir apie reabilitaciją.

Mačiau nemažai Rusijos valstybinio socialinės ir politinės istorijos archyvo dokumentų, dosjė, emigrantų sąrašų, iš partijos išmestų arba areštuotų asmenų sąrašų. Tačiau daugelis dokumentų (taip pat ir Kominterno popieriai) lieka įslaptinti.

W.Mensingas savo knygoje stabteli ties keliais tragiškais likimais. Žurnalistas Willy Harzheimas 1923 metais tapo Komunistų partijos nariu. 1929 metais persikraustė iš Gelzenkircheno į Berlyną, įsidarbino Proletarinių rašytojų sąjungoje. 1930 metais Vokietijos delegacijos sudėtyje dalyvavo Tarptautinėje proletarinių ir revoliucinių rašytojų konferencijoje Charkove. Į valdžią atėjus nacistams, emigravo į SSRS ir kaip „kultūrinis darbuotojas“ buvo išsiųstas į Sibirą. Prokopjevske dirbo laikraštyje „Raudonasis šachtininkas“. 1937 metų lapkričio 20-ąją W.Harzheimas buvo areštuotas ir gruodžio 17-ąją sušaudytas už „kontrrevoliucinę veiklą“.

Komunistas Arnoldas Kleinas į SSRS emigravo 1934 metais. Pasirašinėdamas partiniu slapyvardžiu Hansas Blochas, dirbo leidiniuose, kuriuos leido Vokietijos komunistų partija, po to įsidarbino Žemutinio Naugardo automobilių gamykloje. 1938 metų kovo 8-ąją buvo areštuotas NKVD ir apkaltintas trockizmu. 1940 metų vasario 5-ąją sovietiniai organai jį perdavė gestapui. Jis buvo apkaltintas valstybės išdavimu ir uždarytas į Liublino kalėjimą, o po to pervežtas į Diuseldorfo kalėjimą, kuriame ir mirė 1942 metų sausio 25-ąją.

Į klausimą „Kas yra bendro tarp NKVD ir gestapo veiklos?“ W.Mensingas atsako taip:

– Bendra tarp jų – specifinės slaptosios policijos savybės. Gestapas dalyvavo naikinant okupuotų šalių žydus – tai unikali ypatybė. NKVD aukų skaičius, matomai, yra didesnis. Skaičiai skirtingi, o negailestingumas vienodas. Ir gestapas, ir NKVD buvo nusikalstamų vadovų, despotiškų tironų instrumentai.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Parašykite atsiliepimą apie 15min