D.Budrytė dėsto JAV Džordžijos valstijos Gvineto koledže, 2015 m. buvo apdovanota už geriausią dėstymą Džordžijos valstijos aukštųjų mokyklų sistemoje. Jos publikacijų sąraše – knygos apie traumines patirtis ir atmintį bei daugiakultūriškumą.
– Pateikus istorinius įvykius bendražmogiškame kontekste, jie priartėja prie kiekvieno, tampa matomi per asmeninę prizmę. Tad dėstant apie Holokausto atmintį, galima labai jautriai kalbėti apie žmogaus prigimtį?
– Dabar, kai pasaulyje vyksta karai ir ekologinės krizės, populiaru tyrinėti, kaip žmonės elgiasi katastrofų akivaizdoje, kaip pasipriešina, kaip išsaugo žmogiškąjį orumą.
Holokausto istorija yra vadinamųjų „resilience“ (angl. išlikimo, atsparumo) studijų pagrindas. Pavyzdžiui, įdomu tyrinėti, kodėl vieni žydai ėjo į ginkluotą pasipriešinimą, o kiti liko pasyvūs, manė, kad reikia išlaukti, kol situacija pagerės. O kaip aš elgčiausi tokioje situacijoje? Ką reiškia būti ne tik auka ar budeliu, bet ir stebėtoju – juk tokių žmonių Lietuvoje Holokausto metu buvo daugiausia. Ar liudininko vaidmuo yra kaltė be kaltės?
Tai labai platus klausimas, kurį įdomu sieti su šiandiena ir savo terpe. Pavyzdžiui, JAV mes su studentais kalbame apie išrinktus senatorius, prezidentus, kurių politika kai kuriems, tarkim, labai nepatinka, atrodo net kelianti grėsmę. Studentai svarsto – o ką aš konkrečiai dabar darysiu? Ar pajudinsiu bent pirštą? Kas turi atsitikti, kad pradėčiau kažką daryti? Ir ką? Ir kodėl?
– Kodėl Lietuvoje mažai kas kalba ir rašo apie Holokaustą, palyginti su JAV, kur Holokaustas netgi nevyko. O Lietuvoje – vyko daugumos pašonėje...
– Amerikoje irgi ilgai nebuvo kalbėta apie Holokaustą. Ir iki šiol tai skaudi tema – dėl to, kad sąjungininkai, nors ir žinojo, kas dedasi Europoje, bet kone nieko nedarė. Žinoma, kitas klausimas, ką dar buvo galima padaryti, nei buvo padaryta?
Jei žmonės jaučia kaltę, kurį laiką jie mažiau kalba apie tą reiškinį. Turi praeiti vos ne keli dešimtmečiai, kol ta trauma pasidaro visuomenės gyvenimo dalimi.
Jei žmonės jaučia kaltę, kurį laiką jie mažiau kalba apie tą reiškinį. Turi praeiti vos ne keli dešimtmečiai, kol ta trauma pasidaro visuomenės gyvenimo dalimi. Negalima pamiršti kultūrinio aspekto – dažnai į skausmingą patirtį dėmesį atkreipia žmonės iš kultūrinės terpės. Tarkime, JAV prie Holokausto atminties atgaivinimo prisidėjo Claude'o Lanzmann‘o filmas „Shoa“ (1985 m.), kuris padarė didelę įtaką žmonių sąmonei, tuo pat metu buvo atidarytas Holokausto muziejus ir žengti kiti žingsniai.
Geri muziejai padeda visiškai kitaip, asmeniškiau prisiliesti prie Holokausto. JAV įėjus į Holokausto muziejų paduoda numeriuką, priklausiusį realiam žmogui su vardu ir pavarde. Kelionės po visą muziejų pabaigoje sužinai, koks likimas ištiko tavąjį žmogų. Čia rengiamos programos, susijusios ne vien su žydų, bet ir su Ruandos genocidu, Sirijos problemomis ir kt. Holokausto pateikimas yra tampriai susietas su žmogaus teisėmis. Šūkis „Never Again“ yra bendražmogiškas ir ambicingas, kviečiantis siekti, kad žmonija daugiau niekad nepatirtų genocido.
Panašia linkme eina ir Lietuva. Mes dar turime pasiekti tokį sąmoningumo lygį, kad tai yra mūsų istorija, o ne „jų“, ir nutiko ji ne kažkur Europoje, o pas mus ir mums. Tai pirmas žingsnis. Man regis, einame į tą pusę, gal lėtokai, bet einame.
– Kokį vaidmenį Lietuvoje, kalbant apie Holokaustą, atlieka atskiros asmenybės, visuomenės veikėjai?
– Istorikų knygų ar straipsnių apie Holokaustą parašyta tikrai neblogų ir nemažai, problema – sausa mokslinė kalba visuomenei paprasčiausiai neįdomi. Todėl būtent kultūros atstovai paverčia istoriją gyva, meniška, prieinama ir aktualia kiekvienam. Filmai, knygos arba, pavyzdžiui, praėjusiais metais dramaturgo M.Ivaškevičiaus indėlis organizuojant eitynes Molėtuose, išjudina visuomenę, pramuša emocinę sieną. Galbūt istorijos vadovėliai vėliau šių žmonių necituos, bet jų indėlis gali pakeisti kiekvieno mąstymą.
Man atrodo, labai svarbu, kai reiškinys tampa kultūros trauma. Kaip ir Amerikoje: reikėjo daug kultūrinio darbo, kad Holokaustas taptų kultūros dalimi, o drauge ir švietimo. Tarkime, Lietuvoje Holokausto mokymas privalomas mokyklose, bet, kaip rodo Ch.Beresniovos tyrimai, viskas labai priklauso nuo mokytojų. Vieni pasineria visa galva, kiti nenori ieškoti papildomos medžiagos, treti sako, kam čia išvis reikia apie tuos žydus kalbėti...
– Istorikų susidomėjimas kolaboravimu, regis, pasibaigia sovietmečiu, ir labai mažai diskutuojama, kokios kolaboravimo formos buvo nacių okupacijos laikotarpiu. Galbūt ši tema juda su stabdžiais, nes aiškėja, kad mūsų praeityje būta ir labai „nepatogių“ įvykių?
– Geopolitiniu žvilgsniu Lietuvos situacija nėra lengva, atminties karai yra informacinio karo su Rusija dalis. Sovietmečio propaganda savo priešus, „lietuvių buržuazinius nacionalistus“, be išimties vaizdavo kaip nacių kolaborantus ir karo nusikaltėlius ir, beje, naudoja tą kortą iki dabar.
Deja, tokių atvejų, kad ir nedaug, iš tiesų būta. Tarkime, generolas Vėtra, kuris už kovą su sovietais apdovanotas Vyčio Kryžiaus I-ojo laipsnio ordinu. Tvirtinama, kad jis yra prisidėjęs prie žydų genocido. Tai – skaudi tema, tačiau demokratija stipri bus tik tada, kai žmonės galės ir norės apie viską atvirai kalbėti, apie skaudulius – taip pat. Tai yra tikrosios laisvės išraiška.
Demokratija stipri bus tik tada, kai žmonės galės ir norės apie viską atvirai kalbėti, apie skaudulius – taip pat.
– Sovietmečiu apie Holokaustą nekalbėjome dėl vienokių priežasčių, paskelbus Nepriklausomybę – dėl kitokių. Kokios jos?
– Sovietų laikais Holokaustas nebuvo įvardijamas kaip žydų tragedija, o kaip sovietinių piliečių katastrofa. Tautinis elementas buvo neigiamas.
Atstačius Nepriklausomybę, sovietų žiaurumas buvo iškeltas aukščiau už Holokausto dramą. Dalijantis kančių prisiminimais, neliko vietos žydų prisiminimams. Tuomet daug rašyta apie sovietines deportacijas, pristatant jas kaip lietuvių tautos naikinimą ar net genocidą, „pamirštant“, kad ir kitos tautos buvo deportuotos. Tyrimai atskleidžia, kad 1941-aisiais į tą patį Sibirą iš Lietuvos išvežta ir nemažai žydų, nes daugelis jų turėjo savo verslus, kai kurie buvo turtingi.
O 1994–1995 m. pavojingai išplito antisemitinė dviejų genocidų teorija: neva žydai buvo kėgėbistai, tad atsakomybė dėl lietuvių genocido tenka ir jiems. Už keleto žmonių pasirinkimus kalta tapo visa žydų tauta. Buvo užsipulti žydų partizanai, kurie ryžosi priešintis Holokaustui, ir vienintelis pasirinkimas jiems buvo kovoti su nacizmu sovietinių partizanų pusėje, nes kitos išeities jie beveik neturėjo.
Tuo metu prasidėjo ir diskusijos apie lietuvių tautos atsakomybę Holokausto metais. Prezidentas A.M.Brazauskas Izraelyje atsiprašė žydų už mūsų tautą, bet žmonės dar nebuvo tam pribrendę. Atsakomoji reakcija buvo stipri, po šio įvykio pasirodė nemažai straipsnių, kuriuose svarstoma, kaip čia dabar taip: argi visi lietuviai kalti dėl Holokausto? Juk tai žydai kalti dėl mūsų genocido! Nes daugelis jų atseit buvo komunistai. Tačiau mitas yra, kad „visi“ ar bent jau „dauguma“. Mitas, kad žydai apskritai turėjo tautinį prielankumą vieniems ar kitiems.
Šiandien atminties politika pasikeitusi, antisemitinis diskursas nebesulaukia visuomenės pritarimo, tačiau toji dviejų genocidų teorija yra išlikusi kaip tamsi dėmė Nepriklausomos Lietuvos istorijoje.
– Jūs dažnai akcentuojate, kaip svarbu susieti Holokausto mokymą su žmogaus teisėmis. Kodėl?
– Kaip sakė Martinas Lutheris Kingas, kol mes, kaip žmonija, nesuvoksime, kad žmogaus teisės ir jų pažeidimai yra globalinė, o ne vietinė problema, tol būsime pasmerkti kartoti klaidas.
Negalima savo šalies istorijos vertinti, neatsižvelgus į tai, kas vyko kitose valstybėse, kokios tragedijos, kaip prasidėjo ir kuo baigėsi svetur. Žmonių teisių pažeidimai yra pasaulinis reiškinys. Šiuo požiūriu Holokaustas nėra vien žydų tautos tragedija, kaip ir juodaodžių teisių pažeidimai – ne vien Amerikos problema, o Ruandos genocidas – ne kažin kur Afrikoje, taigi vos ne kitame pasaulyje, vykusios žudynės... Tai tikrai visos žmonijos problema. Šių reiškinių tyrinėjimas ir lyginimas gali padėti užbėgti panašioms tragedijoms už akių.
– Jūs sakote, Holokausto dėstymą galima pritaikyti įvairiausiose kryptyse: istorijos, psichologijos, visuomenės mokslų ir kitur. Kaip jį pritaikote savo dėstomame politologijos kurse?
– JAV šiuo metu yra labai įdomus periodas. Nemažai valstijų galų gale nusikabino vėliavas, susijusias su konfederacija. Oficialus diskursas yra tas, kad pietinės valstijos Pilietiniame kare kovojo už savo autonomijos teises, tačiau akivaizdu, kad buvo dar vienas konfliktas – pietinės valstijos pasisakė už vergystę. Ir išlikę sentimentai dėl prarastos konfederacijos gali būti susiję su sentimentais vergystei, kai kurių žmonių sąmonėje ji nėra išbraukta kaip visiškai nepriimtinas reiškinys. Tad Pietuose iki šiol tebejaučiamas didelis susiskaldymas tarp afroamerikiečių ir kai kurių baltųjų konservatorių, pažeidinėjamos juodaodžių teisės.
Progresyvus Amerikos žingsnis būtų atsisukti veidu į savo praeitį, kalbėti, kaip buvo iš tikrųjų, antraip demokratiniams procesams bus kur kas sunkiau judėti į priekį.
Todėl progresyvus Amerikos žingsnis būtų atsisukti veidu į savo praeitį, kalbėti, kaip buvo iš tikrųjų, antraip demokratiniams procesams bus kur kas sunkiau judėti į priekį. Atsiranda tekstų, kuriuose teigiama, kad laikas susitvarkyti su savo palikimu, būtent su vergyste, už kurią niekada nebuvo tinkamai atsiprašyta, ir žengti į priekį. Mano dėstomame kurse studijuodami Amerikos valstybės pagrindus, studentai diskutuoja, lygina panašias patirtis, procesus ir pokyčius pasaulyje. Yra geras angliškas naujadaras „glocal“ (tai reikšmių „globalus“ ir „lokalus“ junginys) – juk mes visi susiję įvairiais ryšiais.
Tad jei seniau vergovę su Holokaustu lyginti buvo kontroversiška, šiandien tas lyginimas padeda matyti platesnį kontekstą, atviro rasizmo užuomazgas ir pasekmes. Lyginti reikia ne tai, kas blogiau – Holokaustas ar vergovė, ir kieno trauma didesnė, bet tai, kaip žmonės su tokiomis sunkiomis patirtimis gyvena, kaip tvarkosi su traumų pasekmėmis.
– Lietuvoje tik pradedama kalbėti apie romų genocidą...
– Šios tautos dabartinė situacija yra labai sudėtinga, romai kone patiria rasizmą, lyginami su parazitais. Todėl šiuo atveju itin svarbu kalbėti apie Holokaustą ir sieti tai su žmogaus teisėmis, nes tai galėtų keisti visuomenės nuostatas, sužadintų žmonių jautrumą romams ir gal bent kažkiek sumažintų atskirtį, kuri yra ne tik tautinė, bet ir socialinė, ir ekonominė. Jei pas mus Holokausto temomis būtų daugiau diskusijų, gal lengviau suprastume terpę, kurioje tam tikra žmonių grupė imama stigmatizuoti, geriau matytume ryšį tarp žodžių ir veiksmų, tarp žmogaus pavadinimo „parazitu“ ir brutalaus veiksmo, galiausiai – genocido.
Žinoma, nereikėtų lyginti: viena tauta kentėjo daugiau, kita galbūt mažiau. Yra aišku, kad romai dėl Holokausto nukentėjo daug ir labai. Tas faktas liko primirštas, apie jį nebuvo kalbama. Dėl to būtina atmintį gerinti, ir romų genocidas taip pat turėtų tapti Lietuvos istorijos dalimi.
– Ar tiesa, kad lietuviai mėgsta kančias ir norėdami suaktyvinti dėmesį kartais tuo pasinaudoja?
Dėmesys kančiai – normali politikos dalis. Pabrėžiant trauminę patirtį, kuriamas bendrumo jausmas.
– Valstybės kūrimo pradžioje po Sovietų Sąjungos subyrėjimo tas kančios naratyvas išties buvo labai ryškus, nukentėjusieji nuo režimo – aukštinami. Kančia – ne tik lietuvių bruožas, nors mes dažnai patys ir rimtai, ir nerimtai jį savinamės. Dėmesys kančiai – normali politikos dalis. Pabrėžiant trauminę patirtį, kuriamas bendrumo jausmas. Tai vyksta daug kur. Yra net atsiradęs terminas „affective communities“ – emocinės bendruomenės, ir politologai galų gale supranta, kiek svarbus yra bendras jausmas politinės bendruomenės kūrimui.
Tačiau mes galbūt tiek įsijautėme, kad mus skriaudė, jog primiršome, kad buvo ir kitų, kuriuos skriaudė. Tikrasis bendražmogiškumo jausmas apima suvokus, kad mūsų skausminga patirtis leidžia geriau suvokti ir kitus, ištiesti jiems supratimo ranką.
Tokia yra ir viena svarbiausių Holokausto pamokų – suvokiant žydų, romų ir kitų žmonių tragediją, žvelgti plačiau ir pamatyti žiaurumus, nutikusius ir vis dar nutinkančius kitiems ir kitur, juk kai kuriuos iš jų dar galima ir pakeisti. Trauminė patirtis nebūtinai turi reikšti užsidarymą ir kentėjimą, o tiltą į kitas visuomenes.
Straipsnis paruoštas įgyvendinant projektą „Rekomendacijų dėl veiksmų kovojant su antisemitizmu ir romofobija Lietuvoje paruošimas ir viešinimas“. Projekto vertintoja – prof. D.Budrytė.
Projektą remia EVZ fondas ir Geros valios fondas.
