Klaipėdos universiteto istorikas sako, kad jeigu prievartinę emigraciją laikome blogiu ir sutinkame, kad ją kelia kariniai konfliktai, atrodytų, pamoka aiški: „nereikia karinių konfliktų, bet jie tęsiasi, įtampos tęsiasi“.
V.Safronovo teigimu, gyventojų migracijos Kuršių nerijos pusiasaliui būdingos per visą jo apgyvendinimo istoriją, nuo pat tada, kai nerija buvo apgyvendinta skirtingų gyventojų bangų. „Kaimai steigėsi prie vietovių, kurios buvo apsuptos smėlio ir tas smėlis buvo pustomas – ne vienas kaimas yra užpustytas Kuršių nerijoje,“ – pasakojo istorikas.
Istorikai, tyrinėjantys priverstinės migracijos reiškinį, dažnai pasitelkia Antrojo pasaulinio karo pabėgėlių pavyzdį, vesdami paralelę su tuo, kas šiandien vyksta Europoje.
Antrojo pasaulinio karo išvakarėse, Raudonajai armijai 1944 m. liepos mėn. įžengus į Lietuvos teritoriją, Vokietijos karinės vadovybės įsakymu buvo pradėta Klaipėdos krašto gyventojų, įstaigų ir įmonių evakuacija į Vokietiją. Iš namų turėjo pasitraukti apie 98 proc. gyvenusių Klaipėdos krašte, Klaipėdos mieste liko tik 28 civiliai gyventojai.
Nors nemažai gyventojų žuvo per evakuaciją, sėkmingai pasiekę naują gyvenamąją vietą pasklido įvairiose Vokietijos vietovėse, Šiaurės Vokietijoje. Evakuoti vėliausiai, paskutiniais Antrojo pasaulinio karo mėnesiais, atsidūrė Danijoje. Senųjų Klaipėdos krašto gyventojų palikuonys šiuo metu gyvena visame pasaulyje.
„Pasklidimas šiandien gyventojų, kurie turi kažkokį ryšį su Kuršių nerija, arba jų tėvai turi ryšį su Kuršių nerija, yra gerokai įvairesnis: jų galima rasti ir Šiaurės Amerikoje, ir Švedijoje“, – sakė V.Safronovas.
Istoriko teigimu, suvokimas, kad ne tik lietuviakalbiai gyventojai gali būti laikomi Lietuvos diasporos nariais, gali kurti naują išeivijos sampratą: „Viena vertus, Lietuvos diaspora dažnai laikomi žmonės, kurie yra lietuviakalbiai, kurie save laikė lietuviais ir išvyko. O kita vertus, į išeivius vis dėlto reikėtų žiūrėti plačiau, ne tik į lietuviakalbius žmones, juk ir tie patys žydai daug šimtmečių gyveno Lietuvoje, šiandien yra pasklidę po visą pasaulį. Be abejo Kuršių nerijos gyventojai taip pat“, – pasakojo Safronovas, „Kiek jie save laikė lietuviais ar Lietuvos dalimi tuo laikotarpiu, čia kitas klausimas. Tikriausiai, dauguma jų savęs nelaikė Lietuvos dalimi, bet kas mums trukdo šiandien juos laikyti Lietuvos dalimi, juolab, kad tarpukariu dauguma jų buvo Lietuvos respublikos piliečiai.“
Istorikai, tyrinėjantys priverstinės migracijos reiškinį, dažnai pasitelkia Antrojo pasaulinio karo pabėgėlių pavyzdį, vesdami paralelę su tuo, kas šiandien vyksta Europoje. V.Safornovo teigimu, paralelių tarp Antrojo pasaulinio karo sukeltų priverstinių gyventojų migracijų ir šiandien vykstančių pabėgėlių migracijos procesų Europoje, esama daug.
„Kariniai konfliktai niekur nedingo. Bet kokie kariniai konfliktai gimdo prievartines migracijas. Šiandien girdime tik iš žiniasklaidos priemonių, kad vyksta gyventojų migracija Viduržemio jūros regione arba Artimuosiuose Rytuose, bet europiečiai tai patyrė – per Pirmąjį pasaulinį karą ir per Antrąjį pasaulinį karą. Tų pamokų, aišku, galima mokytis, tik klausimas, ar kas nors nori apskritai ko nors išmokti iš istorijos. Cicerono garsi frazė, kad istorija yra gyvenimo mokytoja, bet panašu, kad iš jos niekas nesimoko“, – pasakojo istorikas.
