Dabar populiaru
Publikuota: 2021 sausio 13d. 06:01

Istorikas A.Jakubčionis: Lietuva vis tiek būtų tapusi laisva, Sovietų Sąjunga griuvo iš vidaus

1991-ųjų m. sausio įvykiai
AFP/„Scanpix“ nuotr. / 1991-ųjų m. sausio įvykiai

O kas, jeigu ne Sausio 13-oji? Istorikas, Vilniaus universiteto (VU) docentas dr. Algirdas Jakubčionis pastebi, kad net jeigu lemtingą naktį gatvės taip ir būtų likusios tuščios – Lietuva vis tiek būtų tapusi laisva, nes iš vidaus supuvusi Sovietų Sąjunga neturėjo šansų išlikti. Vis dėlto, ne nesuvaldoma istorijos tėkmė, o sąmoningas tautos apsisprendimas atvedė į Sausio 13-ąją. Nors laisvę bandyta slopinti ne tik brutalia jėga, bet ir ekonominėmis priemonėmis bei grasinimais, visuomenė aiškiai parodė — norime gyventi savarankiškoje valstybėje.

Prisimindamas Sausio 13-osios aplinkybes, 15min kalbintas istorikas pabrėžė, kad 1990-ieji buvo laikas, kai laisvės siekiu gyvuojančią Lietuvą Sovietų Sąjunga bandė paveikti įvairiais būdais. Visų pirma, anot jo, visuomenę bandyta įbauginti. Vos paskelbus nepriklausomybę, pasipylė reikalavimai visus aktus nutraukti ir planų atsisakyti, grasinant ekonomine blokada. Griebtasi ir kitų priemonių — pranešta apie karinę prievolę. Galiausiai prasidėjo ekonominė blokada.

Pasak A.Jakubčionio, ji išryškino kad Lietuva dar pernelyg integruota į Sovietų Sąjungą ir kad abi yra priklausomos nuo viena kitos išteklių: „Jeigu Mažeikių nafta aprūpino visas karines įgulas, tai ką Sovietų Sąjungai su jomis daryti?“

Tą minutę, kai Sovietų Sąjunga sėda derėtis su Lietuva – ji pripažįsta ją nepriklausoma valstybe.

Vienu iš svarbiausių to metų įvykių A.Jakubčionis laiko diskusiją dėl blokados nutraukimo. „Čia aš atiduodu duoklę Vytautui Landsbergiui, — pridūrė, — kuris iškalė klasikinę frazę, kuri, mano supratimu, nepakankamai akcentuojama. Jis pasakė, kad „kai kurių įstatymų vykdymas gali būti laikinai sustabdytas šimtui dienų po to, kai prasidės tarpvalstybinės derybos“. Ką reiškia tarpvalstybinės derybos? Tą minutę, kai Sovietų Sąjunga sėda derėtis su Lietuva – ji pripažįsta ją nepriklausoma valstybe.“

Vytauto Daraškevičiaus nuotr. /1988 m. rugpjūčio 23 d. Sąjūdžio mitingas Vingio parke
Vytauto Daraškevičiaus nuotr. /1988 m. rugpjūčio 23 d. Sąjūdžio mitingas Vingio parke

Maskvos grasinimų arsenale dar buvo Vilniaus ir Vilniaus krašto atėmimas, taip pat neva 1945-aisiais grąžintos Klaipėdos atplėšimas, pietryčių Lietuvos arba lenkų autonomija. Galiausiai nei vienai priemonei nepasitvirtinus, pasakojo istorikas, imtasi naudoti jėgą.

A.Jakubčionio teigimu, 1991 m. įkurtas antivalstybinis Nacionalinis gelbėjimo komitetas — tipiškas dar bolševikų sugalvotas žingsnis, kai vienoje ar kitoje valstybėje sukuriama patikėtinių grupuotė paskelbia nesutinkanti su vietine valdžia ir pasikviečia „gelbėtoją“ – Raudonąją armiją. Šiame kontekste A.Jakubčionis išskiria dar vieną labai svarbų įvykį, kai 1991 metais, lankydamasis Rygoje, Lietuvos nepriklausomybę pripažino ir jėgos naudojimą pasmerkė Borisas Jelcinas.

Grįžkime į nūdieną.

15min paklaustas, ar pritaria idėjai Sausio 13-ąją paskelbti laisvadieniu, istorikas atsakė neigiamai ir paaiškino, kad, jo nuomone, tai turėtų būti vidinio susikaupimo, o ne nedarbo šventimo diena.

Beje, pašnekovas pasakojo, kad jam pačiam Sausio įvykiai įstrigo kaip emocionaliai niūrus, slogus jausmas, persmelktas nesupratimo – nesitikėta, kad galima imtis karinių veiksmų ir žudyti žmones.

15min kviečia skaityti interviu su istoriku A.Jakubčioniu.

– Ar istorikų ir amžininkų požiūriai gali skirtis? Pavyzdžiui, vakar skaičiau straipsnį, kuriame sovietinė karta buvo pavadinta prarastąja. Be to, pastebėjau, kad pasipylė dėl to įsižeidusių žmonių komentarai. Kas tokiais atvejais teisus – istorikas, ar tuos įvykius išgyvenęs asmuo?

– Turbūt, kad susikerta, tačiau skirtingi požiūriai yra visiškai normalu. Tai yra tai, kas vadinama kartų skirtumais. Na negali jaunoji karta žiūrėti į praeitį taip, kaip žiūrėjo senoji karta. Tai vienas dalykas. Antras dalykas – nepriklausomoje Lietuvoje išaugusi karta, jaunimas, jaučiasi pranašesni, nes jie gyveno jau nepriklausomoje šalyje, o kiti murkdėsi sovietmetyje, nebuvo laisvi ir pan. Tai suprantama, kaip ir tai, kad didžioji dalis sovietmečiu Lietuvoje gyvenusių žmonių nebuvo kalti dėl to, kad gyveno tokioje sistemoje.

Lietuva vis tiek būtų tapusi laisva ir nepriklausoma valstybe.

– Nors istorikai nemėgsta klausimo „kas būtų, jeigu būtų“, bet negaliu nepaklausti: kas būtų, jeigu ne Sausio 13-oji? Ar buvo įmanoma tą laisvės troškimą užgniaužti, ar jis būtų galiausiai vis vien prasiveržęs?

– Turint omenyje tolesnę raidą ir tai, kad subyrėjo Sovietų Sąjunga, Lietuva vis tiek būtų tapusi laisva ir nepriklausoma valstybe. Dabar Rusijoje į Lietuvą žiūrima kaip į griūties priežastį, tačiau Sovietų Sąjunga sugriuvo iš vidaus. Visų pirma dėl ekonominių problemų, o vėliau ir kilusių socialinių, politinių, tautinių. Užtenka pasižiūrėti istorijos vadovėlius. Štai 1979 metais Vilniaus kai kuriose gamyklose buvo pradėtas riboti elektros tiekimas, nes trūko elektros energijos. Tai absoliuti ekonominė krizė. Kitas dalykas – tik prasidėjus pertvarkai, prasidėjo sunkumai dėl maisto produktų, atsirado net elementariausių prekių trūkumas. Pamenu vieną eilėraštuką, kuris skambėjo taip: „Dėkui partijai, tėvynei už taloną patalynei. Jeigu jai gerai vergausi, priedo rankšluostį tu gausi.“

Socializmas ir demokratija yra tarpusavyje nesuderinami dalykai, kurie vienas kitą naikina: arba demokratija, arba socializmas. Jeigu Gorbačiovas nuoširdžiai galvojo, kad galima socializmą demokratizuoti, tai jis pats nesuprasdamas vedė socializmą į sunaikinimą. Sovietų Sąjungos, kaip ir socializmo žlugimas, buvo neišvengiamas ir Lietuvą būtų buvusi laisva, net jeigu būtų karine jėga nuslopinta nepriklausomybė. Kuriam laikui? Gal pusmečiui, gal 9 mėnesiams, bet galiausiai būtų nepriklausoma.

„Scanpix“/„RIA Novosti“ nuotr./Ekonominė Lietuvos blokada
„Scanpix“/„RIA Novosti“ nuotr./Ekonominė Lietuvos blokada

– O kas sulaikė nuo agresijos? Žinome apie 1989-ųjų įvykius Tbilisyje, kai susirinkę žmonės buvo mirtinai uždaužyti desantiniais kastuvėliais? Ko išsigando Gorbačiovas?

– Kai Sovietų Sąjunga metė garsiąją Pskovo diviziją prieš Lietuvą ir tą spec. grupę „Alfa“, tankus pasiuntė, manau, kad užmanymas buvo paprastas: pašaudysim, pagąsdinsim ir išsilakstys, o staiga – neišsilakstė. Tai buvo nuostaba, kaip taip gali būti, nes Sovietų Sąjunga – tipinė autoritarinė valstybė, įtikėjusi, kad visas problemas galima spręsti jėga. O čia nepavyko. Be to, sureagavo ir tarptautinė viešoji nuomonė. Jau po kelių dienų tiek Prancūzijos prezidentas, tiek Vokietijos kancleris, Didžiosios Britanijos ministras pirmininkas pareiškė susirūpinimą, pasmerkė kraujo praliejimą. Neužmirškim, kad Gorbačiovas tik ką buvo gavęs Nobelio taikos premiją. Atiduokim duoklę ir Lietuvos gyventojams. Jeigu jie išėjo masiškai ginti laisvės, Sovietų Sąjunga turėjo suprasti, kad karine jėga neįveiksi masės gyventojų. Arba tada reikia pradėti masiškai visus iš eilės žudyti, o tai irgi darėsi neįmanoma. Manau, kad gyventojų ryžtas ir tarptautinė situacija atvedė prie to, kad iki galo karinės jėgos buvo atsisakyta, bet prasidėjo tada kitos prieš Lietuvą nukreiptos priemonės.

Zino Kazėno-Zikos nuotr./Baltijos kelias
Zino Kazėno-Zikos nuotr./Baltijos kelias

– Ką išskirtumėte kaip svarbiausius dalykus, kurie paskatino žmones kovoti už laisvę? Link to buvo einama ilgą laiką, ar tai buvo momentinis apsisprendimas?

– Reikėtų grįžti į 1989-uosius metus, kurie reiškė euforiją Lietuvos ir lietuvių gyvenime. Jeigu atsimenat, 1989 metų vasario 16 dieną Sąjūdžio Seimo sesija paskelbė, kad pagrindinis tikslas – nepriklausomybės atkūrimas. Tą pačią dieną Kaune – „Laisvės“ statulos atstatymas. Tais pačiais metais vyko ir Baltijos kelias. Jeigu manoma, kad vien lietuvių stovėjo apie milijonas ir reikalavo laisvės… Manau, kad visa tai, 1989-ieji metai ir laisvės siekis, prie kurio prisijungė daugybė žmonių, atvedė prie to, kad lietuviai stojo ginti nepriklausomybės. Suvokimas, kad reikia siekti, reikalauti, priešintis ir bus pasiekta.

– O ką mums šiandien reiškia Sausio 13-oji? Ar tinkamai ją įvertiname praėjus 30 metų?

– Iš dalies ji nublanko. Vėlgi, atėjo nauja karta, kuri neatsimena, nematė to meto įvykių, bet kaip reiškinys tai neabejotinai išliks naujausioje Lietuvos istorijoje. Tai masinis heroizmas, parodęs, kad lietuviai nori gyventi nepriklausomoje valstybėje.

Už kokią dar kitokią Lietuvą galima kovoti, jeigu gyvename geriausiai per savo istoriją.

– Vis dėlto, atsiranda sakančių, kad „ne už tokią Lietuvą kovojome“. Ar nusivylimas po tam tikrų istorinių lūžių – natūralaus proceso dalis?

– Perskaičiau vieno iš ekonomistų vertinimą, kuriame teigiama, kad lietuviai dar niekada negyveno geriau negu dabar, tai už kokią dar kitokią Lietuvą galima kovoti, jeigu gyvename geriausiai per savo istoriją. Galbūt jeigu kyla emocionalusis nusivylimas, kad ne taip yra, kaip aš noriu, tai yra žmogiškai suprantama. Neįmanoma Lietuvai gyventi pagal kiekvieno supratimą. Pavyzdžiui, paimkime du skirtingus požiūrius į gėjus. Vienas gali sakyti, kad kovojo ne už tokią Lietuvą, kurioje leidžiami paradai, o kitas mano priešingai. Kiekvienas žmogus turi savitą supratimą. Kadangi visuomenė darosi savyje vis labiau nepakanti ir yra įsitikinusi, kad „aš pasakiau ir esu teisus“. Mano įsitikinimu, Lietuvoje yra absoliučiai gera gyventi ir sakyti, kad „ne už tokią kovojome“ kartais yra tik bravūriškas apsimetimas.

Komentarai: 58

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Ypatingos

Praktiškai su „Norfa“

Esports namai

URBAN˙/

Parašykite atsiliepimą apie 15min