Dabar populiaru
Publikuota: 2019 kovo 15d. 16:57

Istorikė apie J.Žemaičio-Vytauto bylą: negalima nieko interpretuoti remiantis vos vienu šaltiniu

Jonas Žemaitis-Vytautas
Akcijos organizatorių nuotr. / Jonas Žemaitis-Vytautas

„Galima teigti, kad jis buvo tipinis partizanų vadas: aukštesnis nei pradinis išsilavinimas, karinės tarnybos dar iki partizanavimo ir antisovietinio veikimo patirtis, bei priimti lemtingo sprendimo išeiti partizanauti nesutrukdęs šeimyninis gyvenimas“, – Joną Žemaitį-Vytautą apibūdina istorikė, Vilniaus universiteto istorijos fakulteto doktorantė Enrika Kripienė.

Prieš 110 metų Palangoje gimė vienas iš Lietuvos partizanų judėjimo lyderių, faktiniu Lietuvos vadovu pripažintas Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio (LLKS) tarybos prezidiumo pirmininkas Jonas Žemaitis-Vytautas.

Jis puikiai jautė savo autoritetą ir kai reikėdavo pasakyti kažkokį griežtesnį žodį, nesibodėdavo to padaryti.

Tarpukariu karininko kelią pasirinkęs J.Žemaitis-Vytautas į rezistencinę veiklą įsijungė dar 1944-ųjų kovą – surinko vyrų komandą Povilo Plechavičiaus rinktinei, tačiau po kelių mėnesių teko atsitraukti ir kurį laiką slapstytis. Po metų J.Žemaitis-Vytautas pasitraukė į pogrindį ir prisijungė prie Lietuvos laisvės armijos kovotojų.

Alvydo Januševičiaus / 15min nuotr./Prie Žagarės partizanai atgimė medžiuose
Alvydo Januševičiaus / 15min nuotr./Prie Žagarės partizanai atgimė medžiuose

1949-aisiais metais J.Žemaitis-Vytautas partizanų vadų suvažiavime buvo išrinktas LLKS tarybos prezidiumo pirmininku ir gavo partizanų generolo laipsnį. J.Žemaitis-Vytautas pasitraukė iš pareigų 1951-aisiais ištikus insultui. 1953 metais vėl šias vėl pradėjo eiti, tačiau buvo išduotas ir suimtas, o 1954-aisiais sušaudytas Maskvoje.

Partizanų vado jubiliejaus proga Lietuvos ypatingasis archyvas ketvirtadienį internete paskelbė KGB J.Žemaičio-Vytauto baudžiamąją bylą, kurią sudaro 13 tomų ir septyni priedai.

Apie partizanų vadą, internete publikuotą KGB bylą bei partizanų kovos naratyvą viešojoje erdvėje 15min kalbasi su istorike Enrika Kripiene.

– Kiekvienas yra girdėjęs apie legendinį partizanų vadą Joną Žemaitį-Vytautą. Kokia buvo jo reikšmė pasipriešinimo judėjime?

Skaitydami tardymo protokolus mes nori-nenori esame pastatomi į sovietų poziciją – tam tikri žodžiai (banditai, gauja ir pan.) nedelsiant sukuria neigiamą krūvį, perša vienareikšmišką požiūrį, tad kartais gali tekti sau priminti, ką ir kodėl skaitai.

– Reikšmė neabejotinai didžiulė. Būtent jam sėkmingai pavyko suvienyti partizanus, centralizuoti pogrindyje veikusius laisvės kovotojus. Reikia pastebėti, kad tai nebuvo atsitiktinė sėkmė, o kryptingo, ilgo ir atkaklaus darbo rezultatas. Jo iniciatyvą, indėlį į vienijimą, kartu su asmenybės savybėmis įvertino Lietuvos partizanų vadai, išrinkę jį Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio Tarybos pirmininku; taip pat ir atkurta Lietuvos valstybė, pripažinusi Žemaitį-Vytautą kovojančios Lietuvos kariniu ir politiniu vadovu.

Alfredo Pliadžio nuotr. /Jonas Žemaitis-Vytautas
Alfredo Pliadžio nuotr. /Jonas Žemaitis-Vytautas

Istorikė Nijolė Gaškaitė-Žemaitienė yra jį simboliškai pavadinusi žuvusiųjų prezidentu, o man norėtųsi pridėti, kad jis vadovavo kovojančiai Lietuvai, ne tik tiems, kurie toje kovoje žuvo, bet ir tiems, kurie vienaip ar kitaip išliko; visiems, kuriems ta kova tuo metu atrodė atrodė reikalinga ir prasminga. Ir tiems, kuriems šiandien ta laisvė, kovos idėja atrodo svarbi, jis taip pat yra Vadas. Turint omenyje, kad pokario kovos mūsų XX a. istorijos naratyve užima labai svarbią vietą, tai Žemaitis, kaip vienas iš neabejotinai svarbiausių partizanų vadų, yra viena iš kertinių to laikotarpio istorinių figūrų.

– Pastaruoju metu itin daug dėmesio sulaukė kitas partizanų vadas, Adolfas Ramanauskas-Vanagas, žiniasklaidoje ir viešoje erdvėje pasirodė daug informacijos ne tik apie jo darbus, bet ir asmenybę. O kokia buvo Jono Žemaičio-Vytauto asmenybė?

– Iš tiesų, skaitant su juo dirbusių asmenų – ryšininkų, rėmėjų – atsiminimus, susidaro įspūdis, kad Žemaitis buvo ramus, santūrus, darboholiškas žmogus. Pasakojimus lydi nuolatinio darbo motyvas, ryšininkės mini, kad jis vis tarp popierių, paskendęs savo mintyse. Tačiau jokiu būdu nereikia galvoti, kad buvo atsiskyrėlis. Atvirkščiai, jis puikiai jautė savo autoritetą ir kai reikėdavo pasakyti kažkokį griežtesnį žodį, nesibodėdavo to padaryti.

Taip pat negalime pamiršti, kad tai buvo puikų karinį ir civilinį išsilavinimą turintis asmuo, baigęs ne tik karo mokyklą Lietuvoje, bet ir artilerijos mokyklą Prancūzijoje. Mokslai ten pareikalavo užsispyrimo – besiruošdamas jis privalėjo įvaldyti prancūzų kalbą, ryžtis tolimai kelionei, gyvenimui nepažįstamoje aplinkoje. Studijos Prancūzijoje leido jam laisvu laiku apkeliauti dalį Vakarų Europos. Tai buvo ne tik išsilavinęs, bet ir tikrai nemažai pasaulio matęs žmogus.

– Kuo Jono Žemaičio-Vytauto asmenybė yra ypatinga visame Lietuvos pasipriešinimo sovietinei okupacijai kontekste?

– Neabejoju, kad visos šios savybės buvo itin svarbios ir pasipriešinimo judėjimo kontekste. Čia dar kartą reikia pabrėžti, kad tarp aštuonių deklaraciją pasirašiusių signatarų Žemaitis buvo vienintelis karininkas, turintis Lietuvos kariuomenės laipsnį. Tai sufleruoja, kad partizanai visų pirmiausia save pozicionavo kaip karinę valdžią.

Žvelgiant į biografines detales galima teigti, kad jis buvo tipinis partizanų vadas: aukštesnis nei pradinis išsilavinimas, karinės tarnybos dar iki partizanavimo ir antisovietinio veikimo patirtis, bei priimti lemtingo sprendimo išeiti partizanauti nesutrukdęs šeimyninis gyvenimas. Vis dėlto, jei žvelgsime į asmeninę istoriją ir vėl grįšime prie tos sėkmingos centralizacijos, pamatysime, koks jis buvo svarbus ir ypatingas.

Reikėtų paminėti ir tai, kad Žemaitis puikiai perprasdavo žmones, greitai pastebėdavo jų asmenines savybes, gebėjimus, kurie galėtų būti naudingi, ir taip įgydavo puikių pagalbininkų; jam nebuvo baisu pripažinti, kad kitas galbūt geba kažką padaryti geriau už jį.

Asmeninio archyvo nuotrauka/Enrika Kripienė
Asmeninio archyvo nuotrauka/Enrika Kripienė

– Lietuvos ypatingasis archyvas internete paskelbė Jono Žemaičio-Vytauto baudžiamąją bylą. Ar tai, kad ji tapo prieinamesne visuomenei, gali išprovokuoti panašių kontroversijų, kaip Adolfo Ramanausko-Vanago atveju, kai nemokantys skaityti KGB bylų ėmė daryti klaidingas išvadas?

– Galima pajuokauti, kad Vanago byla skaitytojui kaip tik turėjo būti paprastesnė ir suprantamesnė tuo atžvilgiu, jog absoliuti dauguma tardymo protokolų yra surašyti lietuvių, o ne rusų kalba, kaip yra Žemaičio atveju. Sunku pasakyti, kas gali pasirodyti eiliniam piliečiui. Istorikas jau nebeturi privilegijos į dokumentus pažvelgti paprastomis akimis. Kiek pamenu, vado ikipartizaninio gyvenimo detalės sovietams užkliuvo tik dėl antisovietinės veiklos.

– Ką Jonas Žemaitis-Vytautas tardymų metu atskleidė apie bendražygius ir partizanų kovą? Ar jo atskleista informacija turėjo įtakos KGB ieškant kitų partizanų?

– Žemaitis buvo sulaikytas pačioje kovų pabaigoje, kartu su artimiausiais bendražygiais, tad nesuklysime teigdami, jog viena vertus jis išduoti net nebelabai turėjo ką, nes absoliuti dauguma jo bendražygių jau buvo žuvę ar suimti, kita vertus, saugumas turėjo labai daug informacijos apie jį patį ir jo aplinką, tad išties jokių naujienų jiems ir nebeturėjo būti.

Be to, reikia paminėti, kad ir pats tardomas Jonas Žemaitis-Vytautas plačiau užsimena tik apie žuvusius kovos draugus, kartais, kai tardytojai prašo patikslinti vieną ar kitą informaciją, jis sako neprisimenantis. Galima manyti, kad bent jau psichologiškai tardymams jis buvo pasiruošęs.

Taip pat nėra informacijos, kad konkrečiai Žemaičio atskleista informacija galėjo kažkam pakenkti.

– Ar ir kiek labai Jono Žemaičio-Vytauto byla yra palanki skirtingoms interpretacijoms?

– Labai norėdami visada galime surasti kažkokių kabliukų. Man įspūdingai atrodo Žemaičio tardymo protokole esantis sakinys, lietuviškai skambantis maždaug taip: „Pats asmeniškai iki 1947 m. jokiuose išpuoliuose nedalyvavau, bet prisiimu atsakomybę už visas žmogžudystes, kurias įvykdė mano vadovaujami partizanai“.

Tai čia, žinote, labai norint galima būtų pradėti žiūrėti, kokias vadovaujamąsias pareigas kokiu metu užėmė Žemaitis, kurios rinktinės ir taip toliau, galų gale pasiekiant aukščiausią, viso pogrindžio lygmenį, tada pradėti skaičiuoti realias civilių žmonių aukas, atsiradusias tose teritorijose... Bet man tas sakinys skamba taip įspūdingai ir įkvepiančiai, parodo ne tik labai tvirtą moralinį žmogaus stuburą, prisiimtų pareigų suvokimą ir įvertinimą, bet ir drąsą.

Bet kokiu atveju, bet ką interpretuoti remiantis vos vienu, kad ir labai dideliu šaltiniu, visada yra negerai, nepatikima, kartais – pavojinga, o dar turint omenyje sovietinio saugumo baudžiamųjų bylų specifiką... Tačiau manau, kad bylos paviešinimas gali būti svarbus pažintiniais tikslais, taip pat prie bylos pridėtas puikus ir labai gausus partizanų dokumentų korpusas.

Liūdna, bet viešajame naratyve vis dar labai pasigendu visapusiško, ne vien juoda-balta požiūrio į Lietuvos partizanus.

O dėl interpretacijų – viena vertus, byla niekada nebuvo slapta, ją Lietuvos ypatingajame archyve galėjo skaityti visi, ir, tiesą sakant, gauti per kelias minutes nuo užsakymo, tad interpretacijoms laiko jau buvo daugybė, kita vertus, gal kažkieno naujos interpretacijos ir požiūris atvers naujus horizontus, įkvėps naujas hipotezes?

– Ką istorijos mėgėjams dera turėti omenyje vartant KGB dokumentus?

– Reikia turėti omenyje, kad tai yra represinių struktūrų sudaryti dokumentai, kurių tikslas – įrodyti asmens kaltę, specifiniai dokumentai savo struktūra, kalba, vartojamomis sąvokomis. Tačiau žinant šias ypatybes, domintis ir stengiantis, tai gali būti labai svarbus, o labai dažnai ir niekuo nepakeičiamas šaltinis laisvės kovų, antisovietinio judėjimo tyrinėjimų istorijoje.

Skaitydami tardymo protokolus mes nori-nenori esame pastatomi į sovietų poziciją – tam tikri žodžiai (banditai, gauja ir pan.) nedelsiant sukuria neigiamą krūvį, perša vienareikšmišką požiūrį, tad kartais gali tekti sau priminti, ką ir kodėl skaitai. Taip pat siūlau atkreipti dėmesį į tokias smulkmenas, kaip tardymo pradžios ir pabaigos laikas – kokiu paros metu, kiek truko tardymas ir kaip tai atsispindi tekste. Būna atvejų, kai pusdienį trukusios kvotos protokolas yra vos keli lapai su nereikšminga informacija, apklausiamo asmens parašas – sovietai reikalaudavo pasirašyti tardymo protokolus.

Praėjus kuriam laikui nuo tardymų pradžios Žemaitis jų jau nebepasirašinėdavo, nėra jo patvirtinimo, kad viskas surašyta pagal jo paties žodžius, kad jis tikrai taip teigė. Toks jo pasirinkimas mums siunčia aiškų signalą, kad šaltinyje randama informacija gali būti netiksli, tendencinga, reikalaujanti atskiro patikrinimo, konteksto išmanymo.

– Kaip labai per pastaruosius metus Lietuvos viešojoje erdvėje pasikeitė partizanų istorijos naratyvas?

– Liūdna, bet viešajame naratyve vis dar labai pasigendu visapusiško, ne vien juoda-balta požiūrio į Lietuvos partizanus. Kaip istorikę taip pat liūdina ir perdėtas, ne tik tyrimams, bet ir visuomenės „sveikatai“ kenkiantis perteklinis temos ideologizavimas bei politizavimas.

Viena vertus, atrodo šaunu, kad su tam tikrais geopolitiniais įvykiais – labiausiai, ko gero, karu Ukrainoje – partizanų tema viešajame diskurse tarsi atgimė, iš naujo įsiaktualino, bet tas jos populiarumas neretai kiša koją objektyviam, sveikam požiūriui ir santykiui su tuo laikmečiu.

Žinoma, aš labai tikiu, kad bangai nuslūgus, įsiaudrinimui praėjus, slenkant laikui mes, kaip brandi ir atsakinga visuomenė, sugebėsime užmegzti sveiką, ne vien emocijomis, bet ir istorinėmis žiniomis, faktais, kartu ir jų interpretacijomis grįstą santykį su savo laisvės kovotojais ir jų vykdyta kova. Tam reikės visų – ir plačiosios visuomenės, ir atskirai – politikų, ir istorikų – pasiryžimo, drąsos, darbo (daugiausia su pačiu savimi), bet netikiu, kad nesugebėsime.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Praktiški patarimai

Skanumėlis
Gerumu dalintis gera

Video

04:41
01:21
06:02

Dabar tu gali

Parašykite atsiliepimą apie 15min