Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Istorikė Sigita Černevičiūtė: „Tarpukariu dar nebuvome pasirengę naikinti mirties bausmę“

Knygos apie mirties bausmę tarpukario Lietuvoje autoriai S.Černevičiūtė ir S.Kaubrys
Knygos apie mirties bausmę tarpukario Lietuvoje autoriai S.Černevičiūtė ir S.Kaubrys
Šaltinis: 15min
0
A A

Tarpukario Lietuvoje mirties bausmės sulaukdavo ir žiaurius nusikaltimus padarę, ir prieš jauną valstybę ir jos politikus kėsinęsi asmenys. Mirties bausmė buvo viena iš valstybės teisingumo ir apsaugos kolonų, tačiau apie ją iki šiol buvo labai mažai žinota. Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto istorikų Sigitos Černevičiūtės ir Sauliaus Kaubrio parašyta monografija „Kartuvių kilpa, kulka ir dujų kamera: mirties bausmė Lietuvoje 1918–1940 m.“ leidžia pirmą kartą išsamiau susipažinti su mirties bausmės praktika tarpukariu.

Keliaudami sunkių nusikaltimų pėdsakais, knygos autoriai ne tik atkuria atpildo istorijas, bet ir kur kas platesnį, įtampos kupiną to meto Lietuvos gyvenimo peizažą, kuriame šmėžuoja kriminaliniai ir politiniai nusikaltėliai. O vienas įdomiausių epizodų – tai dujų kameros panaudojimas mirties bausmėms vykdyti, buvęs išskirtine praktika visoje Europoje.

Knygos
Knygos "Kartuvių kilpa" viršelis

VU Istorijos fakulteto doktorantė S.Černevičiūtė ir docentas S.Kaubrys monografiją pristatys Tuskulėnų rimties parko memorialinio komplekso Konferencijų salėje (Žirmūnų g. 1F, Vilnius) vasario 25 d., trečiadienį, 18 val. O dabar siūlome skaityti interviu su viena iš jos bendraautorių – istorike S.Černevičiūte.

– Apie tarpukario Lietuvos gyvenimą yra žinoma kur kas mažiau nei dažnai yra įsivaizduojama. Bet štai jūs, užuot ėmęsi nagrinėti šį gyvenimą, pasirinkote rašyti apie mirtį. Kodėl?

– Natūralu, kad mirtis yra neatsiejama gyvenimo dalis, kuri pas mus dažnai apgaubiama paslapties skraiste. Mums rūpėjo pažvelgti už jos ir pajusti gyvybės trapumą įstatymo rūstybės akivaizdoje.

Bandėme rekonstruoti nusikalstamų veikų aplinkybes ir priežastis, atvedusias iki pat susitikimo su mirtimi, tapusia atpildu už jų padarytus nusikaltimus. Galbūt ne visi nusikaltusieji tikėjosi bausmės mirtimi, galbūt net ne visi buvo ir jos verti. Tai paliekame spręsti skaitytojams.

– Mirties bausmėms išnagrinėti jums reikėjo išsamiai rekonstruoti ir tas priežastis bei aplinkybes, kuriomis politinis ar kriminalinis nusikaltimas buvo padarytas.

Kokią nusikaltimo istoriją rekonstruoti buvo sudėtingiausia?

– Tikriausiai tai būtų rezonansinė 1935–1936 m. Suvalkijos ūkininkų streiko byla, kurioje mirties bausmė buvo paskirta ir įvykdyta keturiems to krašto ūkininkams. Susiklosčiusios istoriografinės klišės, šaltinių vienpusiškas interpretavimas sunkino šio įvykio pažinimą ir supratimą.

Vis dėlto įsigilinus į bylos detales pavyko priartėti prie aiškesnio įvykių vaizdinio, nors iki šiol kyla abejonė dėl jų nusikaltimo ir bausmės adekvatumo.

– Keturi komunarai, sovietų šnipas generolas Konstantinas Kleščinskis, Tauragės kontrperversmas, pasikėsinimas į ministrą pirmininką Augustiną Voldemarą ir kiti politiniai įvykiai per ilgą laiką istoriografijoje yra tapę kontroversiškų politinių vertinimų šaltiniu.

– Visi šie nusikaltimai buvo įvykdyti vidinių įtampų valstybėje metais. Tokiame fone pastarosios nusikalstamos veikos, pasikėsinusios į valstybės pagrindus, susilaukė ne tik didžiulės visuomenės reakcijos, bet ir griežto valdžios atsako.

Tiek antivalstybinių nusikaltimų turinys, tiek bausmė už juos iki šiol kelia abejonių. Manome, kad tiek aptariamųjų, tiek ir kitų panašaus pobūdžio atvejų atžvilgiu nusikaltimo ir bausmės proporcija ne visada buvo išlaikyta.

Tiek antivalstybinių nusikaltimų turinys, tiek bausmė už juos iki šiol kelia abejonių. Manome, kad tiek aptariamųjų, tiek ir kitų panašaus pobūdžio atvejų atžvilgiu nusikaltimo ir bausmės proporcija ne visada buvo išlaikyta.

– Jūsų apskaičiavimais, nuo 1919 iki 1940 m. Lietuvoje mirties bausmės iš viso sulaukė ne mažiau kaip 146 žmonės. Ar įmanoma pasakyti, kaip mūsų šalis atrodo tarpukario Europos kontekste?

– Tikslios užsienio šalių skaitinės mirties bausmių charakteristikos surasti nepavyko, vargu ar tokia apskritai egzistuoja. Tačiau galima teigti, kad Lietuvos mirties bausmės vykdymo dujų kameroje praktika buvo išskirtinė Europos šalių kontekste.

Kiek mums žinoma, Lietuva buvo pirmoji Europoje oficialiu įstatymu įvedusi ir egzekucijoms naudojusi dujų kamerą.

– Tai, žinoma, neįprasčiausiai skambanti mirties bausmės įvykdymo priemonė. Kokia jos atsiradimo Lietuvoje istorija?

– Dar 1935 m. pabaigoje karininkija ėmė prieštarauti iki to laiko susiklosčiusiam mirties bausmės vykdytojų vaidmeniui.

Ji nurodė dvi problemas. Pirmoji – įstatymuose buvo numatyta mirties bausmę vykdyti neviešai pakariant, nors iš tikro buvo vykdoma sušaudant. Antroji – karių einamos budelio pareigos nesiderino su to meto kario moraliniu auklėjimu ir jo pašaukimu.

Krašto apsaugos ministrui Stasiui Dirmantui atsisakius suteikti kareivių šiai egzekucijai vykdyti, tam pasitelkta policija.

Tikriausiai paskutiniu postūmiu keisti egzekucijos būdą tapo mirties bausmės paskyrimas Suvalkijos ūkininkų streiko dalyviams 1936 m. gegužę. Krašto apsaugos ministrui Stasiui Dirmantui atsisakius suteikti kareivių šiai egzekucijai vykdyti, tam pasitelkta policija.

1937 m. pradžioje pradėta oficiali diskusija apie mirties bausmės vykdymo būdo keitimą. Svarstyta, ar ją vykdyti elektra, dujomis ar pakariant. Galiausiai nuspręsta įvesti nuodijimą dujomis.

Dujų kamera buvo pastatyta netoli Kauno esančiame I forte ir pirmą kartą panaudota 1937 m. liepos 27 d. mirties bausmę įvykdant žmogžudžiui Broniui Pogužinskui.

– Kaip visuomenė vertino mirties bausmę? Ar buvo apie tai diskutuojama?

– Mirties bausmės klausimas netapo išskirtiniu visuomenės diskusijų objektu. Dėmesio jis vis dėlto sulaukė to meto periodinėje spaudoje ar teisinėje literatūroje. Svarstytos teorinės bausmių funkcijos – ar mirties bausmė atgrasina nusikaltėlius nuo nusikalstamų veikų ateityje.

Diskutuota, ar žmogžudžiams ir valstybės priešams tai yra teisingas atpildas (vadinamasis Taliono principas ,,akis už akį, dantis už dantį“), o gal vertėtų jos atsisakyti dėl galimos teismo klaidos

Diskutuota, ar žmogžudžiams ir valstybės priešams tai yra teisingas atpildas (vadinamasis Taliono principas ,,akis už akį, dantis už dantį“), o gal vertėtų jos atsisakyti dėl galimos teismo klaidos ir itin sunkiai nusikaltusius pasodinti į sunkiųjų darbų kalėjimą iki gyvos galvos.

Nors nuomonių būta įvairių ir periodikoje pasirodydavo straipsnių, paneigiančių mirties bausmės naudą apsaugant visuomenę, vis dėlto oficialiojoje spaudoje ji buvo palaikoma kaip svarbus įrankis kovoje su antivalstybiniais nusikaltėliais ir žiauriais žmogžudžiais.

– Pastaruoju metu, po keleto visuomenę sukrėtusių žiaurių nusikaltimų, suintensyvėjo diskusijos apie mirties bausmę. Knygoje užsimenate, kad tarpukario Lietuvos mirties bausmės istorinė analizė galėtų padėti geriau suprasti šią polemiką. Kokiu būdu?

Vis dėlto tiek valstybė, tiek ir visuomenė dar nebuvo pasiruošusi panaikinti mirties bausmę.

– Kaip jau minėjau, teoriniu lygiu buvo plėtojamos diskusijos apie mirties bausmės naudą ir žalą, o ,,už“ ir prieš“ argumentai savo turiniu nesiskiria nuo šiandieninių. Tuometėje visuomenėje būta tiek ją palaikančiųjų ir tikinčių jos nauda, tiek jos priešininkų, manančių, kad griežčiausioji bausmė gali būti pakeista ir laisvės atėmimu iki gyvos galvos.

Vis dėlto tiek valstybė, tiek ir visuomenė dar nebuvo pasiruošusi panaikinti mirties bausmę. Galbūt jos skyrimo ir vykdymo praktika atskleidė valstybės ir visuomenės nebrandumą ir tolerancijos stoką.

 

Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Parašykite atsiliepimą apie 15min