Dabar populiaru
Publikuota: 2019 lapkričio 25d. 20:00

Jėzuitų istorija: kaip į Afriką keliavę vienuoliai įsikūrė Žemaitijoje

Lauksodžio Šv. Aloyzo bažnyčia
Eriko Ovčarenko / 15min nuotr. / Lauksodžio Šv. Aloyzo bažnyčia

XVII a. viduryje į Gambiją misionieriauti turėję vykti, bet Pakruojo rajone, Lauksodyje, įsikūrę jėzuitai XVIII a. viduryje šiame kaime pastatydino bažnyčią, žinovų pripažįstamą Žemaitijos medinio baroko šedevru. Deja, kadaise lankytojų akis ir sielas džiuginusios šventovės durys šiandien užvertos. „Pamiršta ir apleista“, – sakė istorikas dr. Liudas Jovaiša, anot kurio, nepaisant savo vertės, bažnyčia iki šiol nėra nei deramai įvertinta, nei saugoma.

Medinio baroko „aukso fondo“ dalis

Istoriko dr. L.Jovaišos teigimu, vos per dvejus metus pastatyta Lauksodžio Šv. Aloyzo bažnyčia – nedažnai medinėje Lietuvos architektūroje sutinkamas bazilikos tipo sakralinio pastato pavyzdys, išsiskiriantis savitomis proporcijomis – ji neįprastai aukšta. Kelios panašios, tačiau vėlyvesnės šventovės yra išlikusios Tabariškėse, Alsėdžiuose, Antazavėje.

Eriko Ovčarenko / 15min nuotr./Lauksodžio Šv. Aloyzo bažnyčia
Eriko Ovčarenko / 15min nuotr./Lauksodžio Šv. Aloyzo bažnyčia

Kaip 15min paaiškino pašnekovas, žymiausia Lietuvos sakralinės medinės architektūros tyrinėtoja dr. Algė Jankevičienė Lauksodžio bažnyčią yra apibūdinusi kaip itin originalią ir įvardijusi kaip vieną iš vienuolikos gražiausių bei ganėtinai gerai išlikusių XVIII a. Žemaitijos medinių bažnyčių.

Anot istoriko, nemaža dalis šių pastatų, pavyzdžiui, Platelių, Beržoro, Sedos ar Degučių bažnyčios yra puikiai žinomos, o Lauksodžio šventovė, deja, priklauso visuomenės daug menkiau pažįstamai Žemaitijos medinio baroko „aukso fondo“ daliai.

Eriko Ovčarenko / 15min nuotr./Lauksodžio Šv. Aloyzo bažnyčia
Eriko Ovčarenko / 15min nuotr./Lauksodžio Šv. Aloyzo bažnyčia

Keliavo į Gambiją – atsidūrė Lauksodyje

Šv. Aloyzo bažnyčios sienos mena nepaprastą jėzuitų įsikūrimo Lauksodyje istoriją. Dr. L.Jovaiša pasakoja, kad apie 1665 metus Kuršo kunigaikštis, liuteronų tikėjimo išpažinėjas Jokūbas Ketleris, tuomet turėjęs valdų Centrinėje Afrikoje, Gambijoje, kreipėsi į katalikiškos vienuolijos – jėzuitų – vyresnįjį Romoje, prašydamas atsiųsti vienuolių, galinčių vykti į misijas Afrikoje.

„Tuo metu, – priminė pašnekovas, – Austrijos provincijai priklausęs tėvas Ernestas Šturmas (1633–1710) kaip tik nesėkmingai prašėsi pasiunčiamas į misijas Tolimuosiuose Rytuose, tad nusprendė priimti Kuršo kunigaikščio kvietimą.“

„1670-aisiais jis atkeliavo į Kuršą, tačiau į Afriką taip ir neišplaukė, tad po trejų metų išvyko atgal į Austriją. Kunigaikščio Jokūbo įkalbėtas grįžti nusileido ir 1679 metais čion atvyko su palydovu, tėvu Marcelijumi Vidmanu“, – toliau pasakojo istorikas.

Eriko Ovčarenko / 15min nuotr./Lauksodžio Šv. Aloyzo bažnyčia
Eriko Ovčarenko / 15min nuotr./Lauksodžio Šv. Aloyzo bažnyčia

Kaip paaiškino dr. L.Jovaiša, netrukus tėvas Šturmas dar kartą iškeliavo į Austriją, kur surinko aukų misijai Kurše ir pasiėmęs dar vieną tėvą, Mikalojų Rotą, visam laikui sugrįžo ir davė pradžią nuolatinei jėzuitų misijai Kuršo kunigaikštystės sostinėje Mintaujoje (Jelgavoje). Joje garbus jėzuitas darbavosi iki pat mirties didžiosios maro epidemijos metu. 1695 metais už geradarių dovanotas pinigines aukas Mintaujos jėzuitai nusipirko Lauksodžio valdą ir čia įkūrė savo dvarą bei misijų stotį.

Gyvenimas nelepino – teko sunkiai dirbti

„Jėzuitiškasis Lauksodžio istorijos tarpsnis tęsėsi nuo 1695-ųjų iki Jėzaus draugijos panaikinimo – 1773 metų. Tuo metu čia nuolatos gyveno vienas arba du tėvai misionieriai, kurie turėjo rūpintis dvaro ūkiniais reikalais ir apylinkėse gyvenančių žmonių sielovada. XVIII a. viduryje Lauksodžio misionieriai ėmė nuolat lankytis ir Joniškio parapijoje – lietuvių kalba mokyti katekizmo, klausyti išpažinčių, sakyti pamokslus“, – istorijos detales atskleidė jis.

Eriko Ovčarenko / 15min nuotr./Lauksodžio Šv. Aloyzo bažnyčios pastatai
Eriko Ovčarenko / 15min nuotr./Lauksodžio Šv. Aloyzo bažnyčios pastatai

Anot dr. L.Jovaišos, kasdienis jėzuitų gyvenimas Lauksodyje buvo kupinas darbų – rūpinantis ūkio gerove teko pastatyti svirną ir daržinę, suremontuoti malūną, tvarkyti tvenkinius ir kasti melioracijos griovius. Kaip pastebėjo pašnekovas, pasitaikydavo ir neeilinių negandų: siautėjo žmonių ir gyvulių maras, vargino gaisrai, didelė nelaimė būdavo ir nederliaus metai – tuomet nebe valstiečiai maitindavo dvarą, o jėzuitams tekdavo iš savo turimų rezervų paremti savus valdinius, kad šie nemirtų badu.

Neseniai pastatytą bažnyčią įsigeidė uždaryti

15min istorikas paaiškino, kad koplyčia Lauksodyje, skirta dvaro valdiniams ir apylinkės bajorams, pradėta statyti 1717 metais, o Žemaičių vyskupas joje leido atlikti parapinius patarnavimus, kitaip tariant, krikštyti, tuokti ir laidoti. 1751–1752 metais baigta statyti iki mūsų dienų išlikusi bažnyčia, o po kelerių metų jos viduje įrengta galerija, suremontuoti vargonėliai, pastatyta varpinė ir įgytas Kuršo bajoro Bėro dovanotas varpas.

Eriko Ovčarenko / 15min nuotr./Lauksodžio Šv. Aloyzo bažnyčia
Eriko Ovčarenko / 15min nuotr./Lauksodžio Šv. Aloyzo bažnyčia

„Po kurio laiko Žemaičių vyskupas Antanas Domininkas Tiškevičius, atrodo, dėl gretimų parapijų klebonų skundų, jog jėzuitai pas save traukia jų parapijiečius, nusprendė bažnyčią uždaryti, tačiau nespėjo – pasimirė. Jo įpėdinis, vyskupas Jonas Domininkas Lopacinskis, davė leidimą ne vien atlikti viešas pamaldas bažnyčioje, bet ir perlaidoti joje dviejų čia anksčiau mirusių ir šalia pasauliečių palaidotų tėvų jėzuitų kūnus“, – bažnyčios uždarymu galėjusią pasibaigti istoriją prisiminė jis.

Istoriko dr. L.Jovaišos teigimu, netrukus po to (1767 metais) bažnyčia konsekruota, paprasčiau kalbant, pašventinta, suteikiant dviejų jėzuitų šventųjų – Aloyzo Gonzagos ir Jono Pranciškaus Reži – titulą. Spėjama, kad dėl menkesnio žinomumo antro šventojo vardas titule ilgainiui nunyko.

Eriko Ovčarenko / 15min nuotr./Lauksodžio Šv. Aloyzo bažnyčia
Eriko Ovčarenko / 15min nuotr./Lauksodžio Šv. Aloyzo bažnyčia

Mėgo kuklias bažnyčias

15min paklaustas, kuo jėzuitų bažnyčios išsiskiria iš kitų, sakralinio paveldo tyrinėtojas paaiškino: „Joms nebūdingas „privalomas“ ar bent „vyraujantis“ plano ar erdvės modelis – buvo stengiamasi atsižvelgti į vietos ir laiko aplinkybes, šventove besinaudosiančią bendruomenę, kartais – ir į fundatorių užgaidas.“

Tiesa, kaip pastebėjo istorikas, buvo reikalaujama, kad neturto įžadą duodančių vienuolių statiniai būtų praktiški ir ne perdėm puošnūs, todėl kurį laiką Lietuvos jėzuitams drausta statyti kupolines bažnyčias. Bažnyčių planai, anot jo, turėjo būti siunčiami į Romą patvirtinti, ten juos peržiūrėdavęs paskirtas ekspertas, jis galėdavęs pareikšti pastabų ir dėl pastato funkcionalumo.

15min kalbintas dr. L.Jovaiša pabrėžė, kad jėzuitai buvo pirmoji vienuolija, atsisakiusi bendro liturginių valandų atlikimo, todėl jų bažnyčiose nėra tam skirtos erdvės – vienuolių choro patalpos, kuri dažnai buvo įrengiama tarp galinės bažnyčios sienos ir nuo jos atitraukto didžiojo altoriaus. „Šia prasme, – svarstė jis, – jėzuitų bažnyčios panašesnės į parapines bažnyčias nei į viduramžiais atsiradusių vienuolijų šventoves.“

Beje, pasak pašnekovo, ne vienos Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės mūrinės jėzuitų šventovės, pavyzdžiui, dabartinės Gardino katedros, Kauno jėzuitų ir Latvijos Skaistkalnės bažnyčių interjere galima pastebėti aukštai, ant karnizo, įrengtą ir baliustrada apjuostą galeriją. Istorikas paaiškino, kad toks originalus, pačioje palubėje įrengtas apėjimas palei centrinės navos sienas išlikęs ir medinėje Lauksodžio bažnyčioje.

Eriko Ovčarenko / 15min nuotr./Lauksodžio Šv. Aloyzo bažnyčia
Eriko Ovčarenko / 15min nuotr./Lauksodžio Šv. Aloyzo bažnyčia

Interjere įamžinti Lauksodžio jėzuitai

„Be minėtosios galerijos, – pridūrė jis, – interjere minėtinos neįprastai plačios karpytinės arkos, atskiriančios šoninių navų ir vargonų choro erdves. Be to, išlikęs XVIII a. II p. pradėtas kurti paveikslais ir skulptūromis bei drožiniais puoštų altorių ansamblis; tapytomis scenomis dekoruota ir sakykla.“

Kaip paaiškino dr. L.Jovaiša, dalis šventovės altoriuose esančių paveikslų (šv. Aloyzo Gonzagos didžiajame altoriuje, šv. Ignaco – šoniniame) bei skulptūrų (naivios liaudiškos šv. Ignaco ir šv. Pranciškaus Ksavero skulptūrėlės Švč. Jėzaus Širdies altoriuje) liudija čia apaštalavusių jėzuitų atminimą, o Švč. Jėzaus Širdies altorius primena 1773-iaisiais, prieš pat ordino panaikinimą, jėzuitų įkurtą to paties pavadinimo bažnytinę broliją.

Eriko Ovčarenko / 15min nuotr./Lauksodžio Šv. Aloyzo bažnyčia
Eriko Ovčarenko / 15min nuotr./Lauksodžio Šv. Aloyzo bažnyčia

„Galbūt, – svarstė istorikas, – didžiajame altoriuje esantis aptaisais dengtas Švč. Mergelės Marijos paveikslas yra tas pats, kuris, kaip garsėjantis malonėmis, buvo minimas XVIII a. Lauksodžio jėzuitų pranešimuose?“

Tragiškas ilgapirščių likimas

Į Lauksodžio Šv. Aloyzo bažnyčią ne kartą buvo įsisukę vagys, o vienų pralobti sumaniusių ilgapirščių gyvenimas pasisuko tragiška linkme. Istorikas dr. L.Jovaiša pasakojo, kad 1744 metais šventovė buvo apvogta, o po trejų metų, 1747 metais, vagystė vėl pasikartojo. „Po pastarojo įvykio praėjus trims mėnesiams, – toliau sakė jis, – statydamas kilpas miške kiškiams vieno valstiečio sūnus pastebėjo kažką blizgant. Pasirodė, kad tai vieno arnoto (puošnus viršutinis kunigo drabužis, – aut.) skiautės metalo siūlai. Pakasęs žemę šioje vietoje, vaikinas rado didelį puodą, pilną arnotų skiaučių. Pastebėjus pėdsakus, iš šios vietos vedančius į vieno žydo karčemą, jos savininkas buvo suimtas ir kankinimų metu išdavė savo bendrininkus.“

Eriko Ovčarenko / 15min nuotr./Lauksodžio Šv. Aloyzo bažnyčia
Eriko Ovčarenko / 15min nuotr./Lauksodžio Šv. Aloyzo bažnyčia

15min pašnekovas pridūrė, kad du iš šiųjų pabėgo, trys prisipažino apvogę bažnyčią ir prieš trejus metus, o auksinius, sidabrinius ir alavinius reikmenis išlydę ir medžiagą pardavę. Galiausiai, išnagrinėjus bylą, du vagys buvo pakarti, du bėgliai pasmerkti gyvi ketvirčiuoti, prieš tai apdeginus jų rankas, o likusiems nusikaltimo bendrininkams priteista atlyginti bažnyčios nuostolius.

Šiandien bažnyčia – pamiršta ir apleista

Šiandien Šv. Aloyzo bažnyčia pasitinka užvertomis durimis – pamaldos joje nevyksta, o kadaise lankytojų akis ir sielas džiuginęs Žemaitijos medinio baroko šedevras vis dar nesulaukė deramo įvertinimo. Anot istoriko dr. L.Jovaišos, bažnyčia, nepaisant savo vertės, iki šiol nėra įtraukta į Lietuvos valstybės saugomų kultūros paveldo objektų registrą, tad jos būklė nėra stebima ir jokie tyrimai neatliekami.

Eriko Ovčarenko / 15min nuotr./Lauksodžio Šv. Aloyzo bažnyčia
Eriko Ovčarenko / 15min nuotr./Lauksodžio Šv. Aloyzo bažnyčia

„Šventovė yra pamiršta ir apleista įvairiais atžvilgiais. Lauksodžio geografinė padėtis itin nedėkinga: Lietuvos pakraštyje, netoli Latvijos sienos esančio kaimo pakeliui aplankyti neišeina – reikia susiruošti ir vykti specialiai. Nuošali parapija yra aptarnaujama, šalia bažnyčios nėra nuolatos gyvenančio kunigo. Šventovės įtraukimas į Kultūros paveldo registrą, be kitų, pirmaeilių dalykų (objekto įvertinimo, apsaugos, tyrinėjimo), prisidėtų ir prie geresnio šio objekto žinomumo. Tikiuosi, kad bent šiek tiek naudos šiuo požiūriu duos ir jubiliejiniai jėzuitų metų renginiai (pvz., rugpjūčio mėnesį Šv. Roko atlaidų proga bažnyčioje surengtas koncertas), ir platesnė informacijos sklaida žiniasklaidoje“, – 15min vylėsi dr. L.Jovaiša.

Inicijuotas turinys
Komentarai: 4

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Kviečiame anties

Video

00:52
08:29
03:24

Esports namai

Maistas

Parašykite atsiliepimą apie 15min