Dabar populiaru
Publikuota: 2019 vasario 10d. 22:00

Ką Tauragėje veikė Leonidas Brežnevas?

Leonidas Brežnevas (1981 m.)
„Sputnik“/„Scanpix“ nuotr. / Leonidas Brežnevas (1981 m.)

Šis straipsnis prieš kurį laiką buvo išspausdintas „Tauragės kurjerio“ laikraštyje, jį tada matė, manau, neypatingai gausus skaitytojų būrys. Redakcijos sutikimu, siūlau visos Lietuvos žmonėms susipažinti su tuo, ko jaunimas nežino, o vyresniojo amžiaus skaitytojai, greičiausiai, jau spėjo užmiršti. Nors dar, atrodytų, ne taip seniai vien už tokios informacijos pagarsinimą galima buvo ilgam iškeliauti pas baltąsias meškas.

Šiandien niekam ne paslaptis, kad sovietmečiu Šilinės girininkijos miške, dabartinio Lietuvos didžiojo kunigaikščio Kęstučio mechanizuotojo pėstininkų bataliono kaimynystėje, buvo įrengta antžeminė balistinių branduolinių raketų bazė. Ji priklausė TSRS Ginkluotųjų pajėgų Strateginės paskirties raketinių pajėgų 637-ajam pulkui. 1987 m. JAV ir Tarybų Sąjungos sutarties dėl vidutinio ir trumpo nuotolio raketų sunaikinimo protokole nurodyta, kad Sakalinės raketų bazėje yra penkios vidutinio nuotolio raketos ir tiek pat paleidžiamųjų įrenginių. Raketos išgabentos 1988 metais, bazė atiduota sovietinės armijos motorizuotų šaulių pulkui, kuris iš Lietuvos išvestas 1992 metais.

Ir daugiau nei prieš penkiasdešimt metų galima buvo tik nujausti, jog ten, miške, vyksta kažkas ypatinga, nes grybautojai ir uogautojai dar iš tolo buvo vaikomi nuo slaptosios zonos, sekmadieniais sunkvežimiai atveždavo į miestą papramogauti ir po keleto valandų išgabendavo Jurbarko pusėn daug kareivių. Rytais automobiliai iš miesto gyvenamųjų namų surinkdavo karininkus, kad vakare grąžintų atgal. Tai, sakytum, buvo matomoji paslapties pusė, kažkiek žinoma, kažkiek spėjama. Tačiau mano prieš kurį laiką aptikti keleto buvusiųjų šios bazės karininkų užrašai leidžia iš vidaus pamatyti gyvenimą, nuo kurio tiesiogine prasme priklausė ir tauragiškių, ir visos Lietuvos likimas.

Dabar tai jau liūdna mūsų istorija. Kai kas, tikiu, suabejos, ar reikia šiandien prisiminti agresyvios okupacinės kariuomenės laikus, juo labiau, kad tuo metu, kilus rimtam kariniam konfliktui, miesto prie Jūros galėjo nelikti per keletą minučių. Ir tai visai nejuokinga. Vis dėlto, manau, kad skaitytojams, ypatingai šiandieninių pasaulio geopolitinių įvykių kontekste, turėtų būti įdomu nors šiek tiek apie tai sužinoti. Tegul nekelia abejonių ir sensacija kvepiantis straipsnio pavadinimas – jis ne šiaip vardan įdomumo. Atsakymas – straipsnio pabaigoje.

1959 metų gruodžio septynioliktąją pasirodė TSRS Ministrų Tarybos nutarimas įsteigti Sovietinėje armijoje Strateginės paskirties raketinę kariuomenę. Patys pirmieji divizija, ir pulkas buvo elitiniai raketiniai daliniai, suformuoti Kapustin Jaro (Astrachanės sritis) poligone.

Ir štai 1958 metų rudenį vieno jų pirmasis divizionas su brigados valdymo padaliniu atsirado buvusio artilerijos pulko kariniame miestelyje Tauruose. Diviziono štabas įsikūrė čia pat, o brigados valdymo padalinys – pačiame Tauragės mieste. Karininkų ir virštarnybinių šeimos buvo įkurdintos karinio miestelio namuose be jokių patogumų. Viengungiai karininkai daugiausiai nuomojosi plotą Tauragėje.

Po 1959 metų gegužės pirmosios švenčių į štabą sukviestiems padalinių vadams pranešta, jog Raketų kariuomenėje kuriamos keletas raketų divizijų ir viena jų – Tauragės brigados pagrindu. Iš dvidešimt keturių pulkų vienas atsirasiąs irgi Tauragėje.

Pulkas, oficialiai – karinis dalinys 74321, slaptai – 637 raketų pulkas, įėjo į 29 raketų divizijos, kurios štabas buvo, vėlgi, Tauragėje, sudėtį. Kaip dabar aiškėja, tai buvo pirmasis Tarybų Sąjungos raketinis pulkas. Pirmasis ir pavyzdinis. Tikrieji divizijų ir pulkų numeriai laikyti visiškoje paslaptyje, juos žinojo tik labai siauras asmenų ratas. Šiaip visur oficialiai minėtas tik dalinio numeris.

Taigi, du 637 raketų pulko paleidimo divizionai, kuriuos sudarė po keturias paleidimo baterijas, įsikūrė Tauragės ir Jurbarko rajonų miškuose. Dar pulke buvo raketų ir raketinio kuro komponentų pristatymo divizionas. Ginkluotę sudarė vidutinio nuotolio balistinės raketos – nešėjos 8K63 (kompleksas P-12), kurias tarp savęs kariškiai vadindavo tiesiog gaminiais. O savarankiška taip vadinama remonto – techninė bazė saugojo tai, ką tos raketos turėjo nešti – galvutes. Koks užtaisas buvo galvutėse, niekas nedrįso ir klausinėti. Šiaip ar taip, vieno užtaiso galia sudarė vieną megatoną – daug kartų daugiau nei bombų, numestų ant Japonijos Hirosimos ir Nagasakio miestų.

Raketų kariuomenėje kuriamos keletas raketų divizijų ir viena jų – Tauragės brigados pagrindu. Iš dvidešimt keturių pulkų vienas atsirasiąs irgi Tauragėje.

O nuskristi šis „taikos paukštis“ galėjo iki 2080 kilometrų... Ta remonto – techninė bazė su visomis galvutėmis įsikūrė pačiame Tauragės mieste, kartu su divizijos štabu (bene Vytauto gatvės gale). Tai buvo aukšta tvora aptverta „zona zonoje“, į kurią patekti leidimo neturėjo netgi pulko vadas.

O kol statybininkai baiginėjo pulko objektus, štabas ir budėjimuose neužimti kariškiai kūrėsi Taurų kariniame miestelyje. Kaip vėliau prisiminė patys karininkai, ant Jūros kranto stovėjo didelis dviaukštis medinis namas, kažkada priklausęs kunigaikščiui Vasilčikovui. Dabar gi šis dvaras atsidūrė miestelio teritorijoje, o namas paverstas komunaliniu ir kiekviename jo kambaryje apsigyveno po vieną karininko šeimą. Statybas užbaigus, miestelyje liko tik nedidelė medicinos įstaiga. Pulkas baigtas formuoti 1959 metų spalį.

Tų metų žiemą atvežtos raketos ir jų galvutės antrajai ir trečiajai paleidimo aikštelėms. Vėliau Maskvoje, tikriausiai, suprato, kad būsimame kare, jeigu toks kiltų, trečiojo starto vargiai prireiks, kadangi atominis karas gali baigtis jau po pirmosios raketos.

Tačiau pristatyti raketas į Tauragę būtų buvę pusė darbo. Dar reikėjo jas slaptai pergabenti į dislokacijos vietą. Vienas buvusiųjų raketininkų – karininkų prisimena, kad Tauragės geležinkelio stotis neatitiko slaptumo reikalavimų. Čia nebuvo ir tinkamos rampos. Todėl atvežtąsias raketas, galvutes bei raketų kuro komponentus iškraudavo už keturiasdešimties kilometrų nuo Tauragės, miške tarp Sovetsko ir Pagėgių. Ten buvo dar prieš karą vokiečių kariškių įrengta speciali rampa. Vieta tokiems darbams tiko idealiai – tik miškas ir jokių gyvenviečių aplink.

Raketas pristatydavo po vieną arba partijomis. Iškrauti dvidešimt dviejų metrų ilgio bei pusantro metro skersmens „žaisliuką“ nebuvo taip jau paprasta. Jos atvažiuodavo specialiuose vagonuose, išoriškai panašiuose į pašto vagonus. Stogas atsiverdavo, galingu kranu raketą iškeldavo iš vagono ir perkraudavo į specialią priekabą, po to aklinai uždengdavo brezentu. Priekabą traukdavo galingas vikšrinis vilkikas. Be to, priekaba sunkiai įsitekdavo vingiuoto kelio posūkiuose ir vairuotojams tekdavo rodyti nemenką meistriškumą.

Reikia įvertinti dar ir tai, kad visi šie darbai vykdavo išimtinai naktį. Raketų kuru, jo pristatymu, užpildymu rūpinosi specialus padalinys. Kaip prisimena patys kariškiai, ypatingai pavojinga buvo dirbti su oksidatoriumi, kurį P-12 raketose atstojo stipriai koncentruota azoto rūgštis, nuodinga, skysta ir garuojanti. Todėl šie darbai buvo atliekami būtinai su specialiais drabužiais ir dujokaukėmis. Kitas komponentas buvo ypatingos sudėties žibalas. Be azoto rūgšties ir žibalo naudotas dar ir vandenilio peroksidas.

Atvežtąsias raketas, galvutes bei raketų kuro komponentus iškraudavo už keturiasdešimties kilometrų nuo Tauragės, miške tarp Sovetsko ir Pagėgių.

1960 metų gegužės mėnesį dvi pirmojo diviziono starto baterijos pradėjo tikrą kovinį budėjimą. Parengtis buvo keleto pakopų – nuolatinė, padidinta, pirmojo laipsnio padidinta ir visiška. Visiška – tai kada raketos su prijungtomis galvutėmis ir užpildytos kuru stovėdavo paleidimo taške. Bet iki to niekada, net per 1962 metų vasaros Karibų krizę, nebuvo prieita. Beje, plačiai žinoma, kad į šios krizės įvykius aktyviai buvo įtraukta Plokštinės (Plungės raj.) raketų bazė, raketos iš jos plaukė į Kubą. Tačiau mažiau girdėta, jog į Kubą vyko ir Tauragės pulko karininkų grupė. Tuo pačiu iš Tauragės siųsta ir nemažai specialios technikos.

Pulke nuolatos vyko mokymai, vadinti kompleksiniais. Per juos starto baterijų kariai veikė tarytum tikromis kovinėmis sąlygomis, vyko visiška raketos paleidimo imitacijos procedūra, išskyrus tai, jog mokymams naudota, ačiū Dievui, mokomoji raketa su mokomąja galvute.

Treniruotis leisti tikras kovines raketas kariškiai iš Tauragės miškų vykdavo į centrinį raketų poligoną minėtame Kapustin Jare.

1960 metų rugsėjo mėnesį pulkas gavo įsakymą iš vilkikų ir priekabų suformuoti penkis taip vadinamus autotraukinius ir pasiųsti į Maskvą dalyvauti Spalio socialistinės revoliucijos metinių kariniame parade Raudonojoje aikštėje. Pasikrovusi į traukinį vilkikus, priekabas, išvyko beveik šimto žmonių komanda. Raketas ir galvučių maketus bei visą kitą paradui reikiamą įrangą gavo Maskvoje. Lapkričio septintąją raketa P-12 pademonstruota pirmąjį kartą. Dar ilgai karininkai negalėjo suprasti, kodėl ten, Tauragės miške, apie šį pavojingą ginklą viešai negalima buvo net užsiminti, o čia jis visu gražumu puikavosi plačiajam pasauliui.

Tai buvo N.Chruščiovo tarptautinės gąsdinimo politikos dalis ir priešas iš Vakarų privalėjo žinoti, kad TSRS turi labai galingų ginklų. Labai įdomūs karininkų prisiminimai apie pasirengimą paradui, ilgas varginančias treniruotes, užkulisius. Tauragės raketininkai Raudonojoje aikštėje marširavo ir 1961 metų gegužės pirmąją bei 1962 metų lapkričio septintąją. Vėliau nuo šios misijos jie buvo atleisti, kadangi atsirado galingesnių raketų.

Nuotr. iš „Wikipedia“/Nikita Chruščiovas
Nuotr. iš „Wikipedia“/Nikita Chruščiovas

Su savimi į Maskvą pulko atstovai veždavosi ne vien techniką, bet ir ne vieną kanistrą spirito... Jo atsargų buvo likę dar nuo tų laikų, kai ginkluotę sudarė raketos 8K51. Joms, kaip kuras, naudotas etilo spiritas ir suskystintas deguonis. Spirito reikėjo, pirmiausiai, raketinei technikai aptarnauti, bet kartu jo dėka sprendėsi daugybė įvairių problemų. Pavyzdžiui, atsarginių detalių, naujos technikos. O tikrintojai, atvykdavę iš pamaskvyje įsikūrusio Strateginės paskirties raketinės kariuomenės štabo, gavę tokių dovanų, tapdavo sukalbamesni ir mažiau kibdavo prie smulkmenų. Žodžiu, viskas kaip gyvenime...

1961 metų spalio mėnesį sujungti keturi Latvijos bei trys Lietuvos pulkai ir divizijos štabas iš Tauragės perkeltas į Šiaulius. Kadangi Šiauliuose bazavosi ir aviacijos divizija, visi raketininkai, priedangai tapo aviatoriais, ėmę nešioti atitinkamą uniformą. Į Tauragės karinį miestelį atvežti du nurašyti naikintuvai, kuriuos vaikai greitai pritaikė savo žaidimams. Po metų Tauragės ir Ukmergės pulkai perėjo į Karmėlavoje buvusios 58-osios raketų divizijos pavaldumą.

Bet gerokai užbėgome į priekį, todėl grįžkime atgal. Kadangi pirmojo diviziono kovinės starto pozicijos (aikštelės) statybos vyko sparčiausiai, aukštų Maskvos pareigūnų vizitų Tauragės miškuose netrūko. Nuolatos lankėsi TSRS Gynybos mnisterijos, Pabaltijo karinės apygardos atstovai.

1960 metų liepos mėnesį su grupe generolų pabuvojo TSRS gynybos ministras Rodionas Malinovskis. Jam buvo pademonstruota kaip raketa rengiama startui. Gynybos ministras įsikūrė čia pat ant kėdės, o vienas generolų aiškino darbų eigą. Užsiėmimas truko keletą valandų. Ministras visą tą laiką sėdėjo ir kartkartėmis pažvelgdavo į dangų. Oras buvo puikus, be debesų. Kai baterijos vadas pradėjo raportuoti ministrui, kad raketa startui parengta, R.Malinovskis liepė išrikiuoti visus karius, padėkojo jiems už darbą ir netikėtai kreipėsi į generolus: „O kur pozicijų ir žmonių maskuotė?“ Jos nebuvo... Nuo to laiko raketiniuose daliniuose paskelbtas konkursas geriausiai starto aikštelės maskuotei. Ko tik neprigalvota... Buvo klojama keliolikos centimetrų velėna, kuri per lietų pavirsdavo šlykščia purvo koše. Pradėta gaminti žemių pripildytas dėžes ir jose sodindavo egles. Dėžės buvo nešiojamos arba vežiojamos ant ratukų. Kartais virš pozicijos ištempdavo maskuojančius tinklus. Bet nuo žvalgybinių palydovų paslėpti aikštelės betoninių kontūrų buvo neįmanoma, todėl vėliau viso to žaidimo atsisakyta.

1961 metų pradžioje divizione apsilankė Strateginės paskirties raketų kariuomenės vyriausiojo vado pirmasis pavaduotojas generolas – pulkininkas Vladimiras Tolubko, kuris, beje, Karibų krizės metu buvo atsakingas už slaptą operaciją „Anadyrė“ (raketų nuplukdymą į Kubą). Jam Sakalinės miške teko, kaip nelabai įprasta tais laikais, išklausyti nemažai nusiskundimų.

Karininkai priekaištavo, kad įtempti koviniai budėjimai trunka dvi savaites, o jie per tą laiką nieko nežino apie savo šeimas, vaikus, nieko jiems negali padėti. Prašyta trukmę sumažinti iki savaitės. Nenutraukdamas kovinių mokymų, divizionas turįs pats save saugoti, gamintis maistą, budėti katilinėje. Karininkai, be to, budėjimų laiku gyveną surenkamose skydinėse kareivinėse be jokių patogumų, maitinasi kareivių daviniu, kuriame daug riebaus kombinuoto margarino. Į visus šiuos kaltinimus generolas atsakė vienu klausimu: „O kaip visa tai išlaiko kareiviai?“ ir iš karto sulaukė reakcijos – kareiviai tarnauja trejus metus, o karininkai dvidešimt – dvidešimt penkerius. V.Tolubko diskusiją nutraukė: „Jūs jauni, iš čia ir visas jūsų aikštingumas“.

Vis dėlto, nusiskundimus kariuomenės vadovybė, kaip nebūtų keista, išgirdo ir ėmėsi realiai spręsti problemas. Su raketininkais konfliktuoti nepanorėta... Budėjimai sutrumpinti. Karininkai pradėjo gauti geresnius, „lakūniškus“, maisto davinius, o kovinėse pozicijose pastatytos karininkų ir kareivių valgyklos bei pirtis.

Karininkai priekaištavo, kad įtempti koviniai budėjimai trunka dvi savaites, o jie per tą laiką nieko nežino apie savo šeimas, vaikus, nieko jiems negali padėti.

Tikrintojų netrūko. Tačiau bene labiausiai įsiminė vienas. Dar gerokai prieš R. Malinovskio atsiradimą 1960 metų pradžioje, pasklido kalbos, kad rengiasi atvykti jau tuo metu labai svarbius postus užėmęs Leonidas Brežnevas. Kažkas paleido gandus, esą, jis miške nepasirodys, o pulko objektus apžiūrės iš malūnsparnio. Tačiau tai buvo netiesa. Pulke, tuo pačiu ir Tauragės žemėje, dar visai žvalus, pilnas jėgų penkiasdešimt trejų Leonidas Iljičius vasario 23 – 25 dienomis, vis dėlto, pabuvojo. Štai kaip šį įvykį vėliau prisiminė buvęs pirmojo diviziono vadas:

„1960 metų vasario pabaigoje apie dešimtą valandą ryto gavau pulko vado įsakymą pašalinti iš statomos diviziono kovinės starto pozicijos visus žmones, įskaitant statybininkus, ir iki atskiro nurodymo nutraukti visus darbus bei judėjimą. Apie dvyliktą valandą budintysis iš praėjimo punkto pranešė, kad „prie vartų artėja kažkokie civiliai.“ Atėjęs pamačiau aštuonių civilių grupę ir tarp jų vyriausiąjį artilerijos maršalą M.Nedeliną, kurį pažinojau iš susitikimų poligone. (Maršalas M.Nedelinas žuvo 1960 metų spalio dvidešimt ketvirtą dieną Baikonūro poligone, sprogus naujo tipo tarpkontinentinei raketai. Žuvusiųjų skaičius svyravo nuo 74 iki 126 – A.J.) Norėjau jam raportuoti, bet jis ranka ėmė rodyti į greta stovėjusį kaimyną. Vis dėlto, raportavau maršalui. Jis pasakė: „Vesk, rodyk.“ Pasisveikinę su manimi, visi nuėjo į antrosios baterijos starto poziciją, paskui per raketų saugyklą plokščiu stogu ir be vartų, į betoninę pirmosios baterijos aikštelę, po to pro jau ryškėjantį raketų kuro komponentų sandėlį link praėjimo vartų.

Čia jau laukė brigados vado pavaduotojas pulkininkas M.Višnevskis su dviem ZIMais ir GAZ-69A. Pradėjus sėsti į mašinas, kažkas paklausė: „O kur Leonidas Iljičius?“ Nedelinas iškart davė komandą: „Surasti Brežnevą.“ Po ilgų paieškų rado jį statybininkų kareivinėse. Vaikinai gulėjo lovose, o Brežnevas kartu su jais rūkė ir kalbėjosi. Pasakiau, kad jo laukia, jis atsisveikino ir išėjo. Visi, susėdę į mašinas, išvažiavo.“

Vėliau paaiškėjo, kad pagal planą svečių grupės pirmiausiai laukta brigados štabe Tauragėje, o pulkininkas M.Višnevskis turėjo pasitikti juos Sovetske (Tilžėje). Čia maršalas M.Nedelinas persodino Višnevskį į savo ZIMą, išsiaiškino kaip per Tauragę nuvykti į kovinę starto poziciją. Tačiau, nutarę sutrumpinti kelią, Mikytuose aukšti pareigūnai pasuko link Kauno, po to surado kažkokį neaiškų miško kelią. Čia vyriausybiniai ZIMai beviltiškai įklimpo ir aukščiausiems politikams bei kariškiams teko geroką atstumo gabalą klampoti per mišką pėsčiomis. Beje, vėliau taip pat paaiškėjo, kad L.Brežnevas su lydinčiaisiais asmenimis lankėsi tik šiame, pirmajame, divizione ir nei pulko, nei divizijos štabe nepasirodė, todėl apie vizitą mažai kas žinojo. Stebėtina, kad būsimasis TSKP generalinis sekretorius nerodė jokio susidomėjimo slaptomis statybomis, nors kaip tik dėl to atvažiavo į Tauragę, o pasirinko „ėjimą į liaudį“. Įdomu ar apie tokių svečių lankymąsi ką nors žinojo, pavyzdžiui, Antanas Sniečkus?

Lietuvos ypatingojo archyvo nuotr./Lietuvos komunistų partijos centro komiteto pirmasis sekretorius Antanas Sniečkus ganykloje. 1970 m. liepos mėn.
Lietuvos ypatingojo archyvo nuotr./Lietuvos komunistų partijos centro komiteto pirmasis sekretorius Antanas Sniečkus ganykloje. 1970 m. liepos mėn.

Apie LKP Tauragės rajkomą net nekalbu. Be kita ko, kartu su L.Brežnevu per Tauragės miškų purvynus žygiavo ir būsimasis ilgametis TSRS Gynybos ministras o tuo metu TSRS Ministrų Tarybos pirmininko pavaduotojas Dmitrijus Ustinovas, legendiniai raketų konstruktoriai Vladimiras Barminas ir Michailas Jangelis, gynybos ministras Rodionas Malinovskis, TSKP Kaliningrado srities pirmasis sekretorius Nikolajus Konovalovas ir kiti.

Įvykių dalyvių pateiktoji informacija, žinoma, labai įdomi. Patikslinimo reikalauja viena detalė. Diviziono vadas atsiminimuose rašo, kad Tauragėje lankėsi TSRS Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo pirmininkas L.Brežnevas. Bet pastarasis 1960 metų vasarį vis dar buvo TSKP CK antrasis sekretorius, atsakingas už raketinių bazių statybas, už ką 1961 metais gavo pirmąją savo Socialistinio darbo didvyrio žvaigždę. Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo pirmininku jis tapo po trijų mėnesių. Šiaip ar taip, fakto nenuginčysi. Iki šiol visur rašyta, jog L.Brežnevas Lietuvoje lankėsi vos vieną kartą – 1958 metais ir netgi užkopė į Gedimino kalną. Po šio straipsnio informaciją gali tekti tikslinti...

Komentarai: 8

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Gera keliauti kartu

Praktiški patarimai

Mano namas

Gaminkite protingai

Sveikata

Gyvenimas

Parašykite atsiliepimą apie 15min