Dabar populiaru
15min be reklamos
Publikuota 2022 05 15, 19:04

Kaip Lietuvos valdžia sugrįžo į Vilnių 1920 metais

Dėl Raudonosios armijos įsiveržimo 1919 m. sausio pradžioje skubotai palikusi Vilnių, Lietuvos vyriausybė jį atgavo 1920 m. rugpjūčio pabaigoje, Lenkijos ir Sovietų Rusijos karo įkarštyje. Bolševikai Vilnių lietuviams perdavė vykdydami Lietuvos ir Sovietų Rusijos 1920 m. liepos 12 d. taikos sutartį. Tačiau pralaimėjimas prie Varšuvos ir staigus atsitraukimas iš Lenkijos juos privertė Vilnių Lietuvai perduoti net penkiomis dienomis anksčiau sutarto laiko (ketino rugsėjo 1 d.). Spaudžiami greito lenkų puolimo, jie evakavosi iš miesto rugpjūčio 27 dieną, prieš tai spėję gerokai jį apiplėšti.
Lietuvos kariuomenė Vilniuje 1920 metais
Lietuvos kariuomenė Vilniuje 1920 metais / Nacionalinio M.K.Čiurlionio dailės muziejaus nuotr.
Temos: 2 Vilnius Istorija

Pirmieji lietuvių daliniai Vilnių pasiekė 1920 m. rugpjūčio 25 d. Po dviejų dienų ryte iš Kauno į Vilnių išvažiavo pirmasis Lietuvos traukinys su vyriausybės delegacija ir Kauno spaudos atstovais. Ją stotyje iškilmingai pasitiko Vilniaus lietuvių įgulos garbės kuopa.

Pulkininkas Žukas oficialiai padėkojo kariams už „mūsų protėvių sostinės išlaisvinimą.“ Ant Gedimino pilies bokšto vėl suplevėsavo trispalvė, o Kaune spauda entuziastingai sveikino su pergale.

Tuo tarpu Vilniaus lietuvių spauda rašė: „žmonių minios gatvėj; vaikštinėja jie ir šnabždasi; iš akių matyt, kad kažkoks džiaugsmas juos apėmė ... kad laukia jie ko. Gi raudonarmiečių matosi kaskart mažiau. Pražaibavo Kapsukas, Angarietis, Cichovskis. Ko gi jie taip skubinasi, ko?“ Rugpjūčio 27 d. miesto lietuvių laikraštyje pasirodė „Padėka. Atviras laiškas dr. Kapsukui ir dr. Aleksai-Angariečiui“, kurį pasirašė „Vilniaus lietuviai darbininkai.“ Jame su liūdnu sarkazmu rašyta: „Ačiū jums už tai, kad jūs paliekate mums Vilniuje tuščius butus, juose bus erdviau mums gyventi be baldų. ... Ačiū jums ... už tuos pinigus, kuriais jūs mokėjote mums už darbą ir kuriais mes galėsime gražiai nusilipdyti savo sienas.“

Vilniaus užėmimas buvo nepaprastai reikšmingas ir Lietuvos politiniam elitui, ir visuomenės nuotaikoms. Galiausiai išsipildė dar aušrininkų ir varpininkų puoselėta bei vasario 16 d. nepriklausomybės akte įtvirtinta lietuvių politinė vizija – Vilnius vėl tapo Lietuvos valstybės sostine. Miestui patekus į Lietuvos valdžios rankas, prasidėjo politinė šalies konsolidacija. 1920 m. rugpjūčio 28 d. provyriausybinė Lietuva rašė: „Galutinis Vilniaus užėmimo aktas Lietuvos valstybę sustiprina politiniai ir kultūriniai. Nuo šios valandos senelis Kaunas, kur buvo įkurtas mūsų valstybės aparatas, lieka Vilniaus paspirtimi. ... Tat, valio Vilnius – Lietuvos sostinė!“

Lietuvos centrinio valstybės archyvo nuotr./Lietuvos kariuomenės vadovybė Vilniuje 1920 metais
Lietuvos centrinio valstybės archyvo nuotr./Lietuvos kariuomenės vadovybė Vilniuje 1920 metais

Miesto atgavimą lydėjusi euforija, regis, liudijo, kad svarbiausias Lietuvos vyriausybės uždavinys buvo politinė ir kultūrinė miesto integracija. Vis dėlto, pirmiausia, vyriausybė ėmėsi tvarkos Vilniuje atstatymo. Po bolševikų evakuacijos miestas atrodė apleistas, apiplėštas, daugelis prekių buvo arba neprieinamos, arba smarkiai pabrango. Anot amžininko vilniečio, „visi sodai, miesto namai, brangesnės tvoros, aikštės ir kita, [buvo] taip apleista, visa sulūžę, sugriuvę, kad klaiku net pagalvoti.“ Naudodamiesi valdžių pasikeitimu, dalis gyventojų bandė pasisavinti apleistų kaimynų namų baldus ir kitas gėrybes.

Vilniaus miesto karo komendantas V.Kurkauskas iškart paskelbė karo stovį: nuo 9 val. vakaro iki 6 val. ryto įvedė komendanto valandą, pradėjo ginklų registraciją ir uždraudė be valdžios leidimo vykstančius mitingus ir susibūrimus. Netrukus vyriausybės įgaliotinis Vilniuje I.Jonynas įkūrė devynių narių Laikinąjį miesto magistratą, į kurį, be kelių lietuvių, paskyrė ir du lenkus, du žydus ir baltarusį. Spaudoje rašyta: „magistrato sudėtis labai tinka savo uždaviniams, parinkti geriausi vietos darbuotojai, numaną miesto reikalus.“ Daugelis miestiečių nekantriai laukė magistrato paskyrimo ir į jo atsiradimą reagavo gana palankiai.

Siekdamas nutraukti bolševikų evakuacijos metu prasidėjusius plėšikavimus ir vagystes, magistratas griežtai uždraudė „kilnoti baldus iš butų į butus“ bei įkūrė miesto miliciją.

Siekdamas nutraukti bolševikų evakuacijos metu prasidėjusius plėšikavimus ir vagystes, magistratas griežtai uždraudė „kilnoti baldus iš butų į butus“ bei įkūrė miesto miliciją, kurios daugiau nei pusę narių sudarė lenkai ir žydai. Nuo rugsėjo 11 d. pradėjo veikti Vilniaus apygardos teismas ir prokuratūra.

Į Vilnių atsinaujino Pirmojo pasaulinio karo pabėgėlių grįžimas iš Rusijos. Stotyje buvo įrengtas paštas, prasidėjo reguliarus traukinių susisiekimas su Kaunu ir kitais Lietuvos miestais. Susidūrusi su masine bedarbyste ir maisto trūkumu, miesto valdžia pradėjo bedarbių registraciją, uždraudė maisto išvežimą iš miesto bei pažadėjo kurti pigias valgyklas, kurioms vyriausybė paskyrė 300 000 auksinų.

Pirmąją rugsėjo savaitę į miestą pradėtas tiekti maistas iš vakarų Lietuvos. Vilniaus kooperatyvų sąjunga Kaune sudarė trijų mėnesių maisto tiekimo sutartį – kas mėnesį vyriausybė įsipareigojo vilniečiams pristatyti 15 vagonų rugių, kviečių, avižų, sviesto ir kiaulienos.

Tačiau Lietuvos valdžios Vilniuje laukė daug rimtesnis iššūkis nei vien gyvybinių miesto funkcijų atstatymas – kaip integruoti įvairių tautybių miesto gyventojus į politinį bei kultūrinį šalies audinį, juos paverčiant lojaliais Lietuvos piliečiais?

Z.Goštauto archyvas/ Žemaičių muziejus „Alka“/Vilnių užėmę bolševikai, 1920 m. liepos 15 d., Lentvaris
Z.Goštauto archyvas/ Žemaičių muziejus „Alka“/Vilnių užėmę bolševikai, 1920 m. liepos 15 d., Lentvaris

Kaip vilniečiai žiūrėjo į Lietuvos valdžią

Vilniaus gyventojų laikysena naujosios valdžios atžvilgiu buvo nevienareikšmė ir kintanti: paskutinėmis rugpjūčio dienomis ji gerokai skyrėsi nuo nuotaikų pirmosiomis spalio dienomis.

Po chaotiškos bolševikinės miesto okupacijos, Lietuvos valdžios atvykimą daugelis vilniečių priėmė gana palankiai arba neutraliai. Net radikaliai nusiteikusiems lenkų tautininkams, ji bent kurį laiką atrodė priimtinesnė nei bolševikų, kurie atvirai plėšė miestą ir vykdė terorą prieš jo gyventojus.

Atspindėdama vietos lenkų nuotaikas, Helena Romer rašė, kad „po baisių bolševikų okupacijos dienų lietuvių įvykdytas Vilniaus užėmimas buvo didelis palengvėjimas...“ Vilniečiai ypatingai laukė „tam tikro [valdžios] manifesto, kad lietuviai atėję visai ne kaip okupuodami, o kaip savi šeimininkai.“ Sklido gandai, kad Kaune vyriausybė netrukus paskelbs atskirą kreipimąsi į Vilnijos lenkus ir jiems bus pasiūlyta apsisprendimo teisė bei autonomija.

Wikimedia Commons nuotr./Lenkų kariai Vilniaus Rotušės aikštėje 1920 metais
Wikimedia Commons nuotr./Lenkų kariai Vilniaus Rotušės aikštėje 1920 metais

Tačiau nesulaukus jokių esminių lietuvių valdžios nuolaidų, dauguma lenkų į ją pradėjo žiūrėti neigiamai, o kai kurie net priešiškai. Šį požiūrį pirmiausia lėmė tai, kad Vilniuje lenkai jautėsi dauguma, o jį laikė savo civilizacijos ir kultūros lopšiu, kuris be jokių abejonių turėjo priklausyti Lenkijai.

Netrukus pasipylė pašaipos naujų miesto šeimininkų atžvilgiu. Vilnietė lenkė rašė, kad „niekas nenorėjo rimtai žiūrėti į šią naują valdžią“.

Pasikeitusį požiūrį lėmė ir tai, kad vilniečiai lenkai nemokėjo lietuviškai, tad su atvykusiais lietuviais teko bendrauti rusiškai, kas apsunkino abipusį supratimą. Lenkų spauda rašė: „užrašai kabinetuose, visur išskirtinai lietuviški, nesuprantami daugumai gyventojų. Tai faktas ir juos erzina“. Netrukus pasipylė pašaipos naujų miesto šeimininkų atžvilgiu. Vilnietė lenkė rašė, kad „niekas nenorėjo rimtai žiūrėti į šią naują valdžią“. Priešiška ir gynybiška miesto lenkų laikysena atsispindėjo ir rugsėjo 23 d. įkurto Lenkų komiteto veikloje, kurio pagrindinė misija buvo „ginti lenkų gyventojų teises“.

Vis dėlto Vilniaus užėmimas paskatino kai kurias etnines ir socialines gyventojų grupes viešai išreikšti savo palaikymą lietuvių valdžiai. Rugpjūčio 31 d. Vileikos darbininkai įteikė Lietuvos valdžiai protokolą, „kuriame reiškė savo nusistatymą dėtis prie Lietuvos statymo darbo“. Rugpjūčio 29 d. įvykusiame susirinkime Vilniaus lenkai krajowcai irgi pareiškė norą kurti „naują Lietuvos lenkų organizaciją, kuri remsis Lietuvos nepriklausomybės pagrindu“. Jie priėmė Vilniaus įstojimą į Lietuvos valstybę, optimistiškai padarę išvadą, kad naujoje situacijoje lietuviai turės susitaikyti su „istoriniu“ valstybingumu, su skirtingų kalbų buvimu ir lenkų kultūra greta lietuvių kultūros.

Krajowcai mieste pradėjo leisti savo laikraštį Gazeta Krajowa, kuriame aptarinėjo lietuvių ir lenkų sambūvio formas. Tai buvo bene vienintelė lenkų politinė grupuotė palankiai žvelgusi į lietuvių valdžią. Vis dėlto jos įtaka miesto lenkų bendruomenėje buvo menka. Daugeliui vilniečių lenkų buvo kur kas artimesnė Lenkijos nacionaldemokratų (endekų) nuostata, kad Vilnių tiesiog reikėtų prijungti prie Lenkijos. Todėl miesto lenkai iš esmės gyveno laukdami, kada sugrįš Lenkijos kariuomenė.

Geranoriškiausiai lietuvių valdžios atžvilgiu buvo nusiteikę miesto žydai. Išvarginti tiek lenkų, tiek bolševikų prieš juos vykdytų rekvizicijų ir represijų, lietuvių valdžią jie priėmė kaip savo saugumo garantą arba bent mažiausią blogybę. Rugsėjo 6 d. įvyko iškilmingas žydų bendruomenės posėdis, kaip rašė Lietuva, „Vilniaus atvadavimui iš okupantų jungo pagerbti.“ Jame dalyvavo ir Vilniaus žydų bendruomenės lyderiai (rabinas I.Rubinšteinas ir dr. J.Vygodskis), ir visa eilė nepriklausomos Lietuvos valdininkų: Žydų reikalų ministeris M.Soloveičikas, Žydų Tautos tarybos pirmininkas S.Rozenbaumas bei vyriausybės įgaliotinis Vilniuje I.Jonynas. Pastarasis dėkojo žydams už jų palaikymą ir pareiškė, kad vyriausybė „yra pasiryžusi duoti žydams visišką tautinę autonomiją. Vilniaus žydų bendruomenės Tarybos pirmininkas Vygodskis išreiškė „gyventojų žydų džiaugsmą dėl Vilniaus atvadavimo ir pasiryžimą prisidėti prie kuriamojo valstybės darbo“.

Iš pradžių geranoriškai į lietuvių atvykimą reagavo ir miesto baltarusių bendruomenės lyderiai. Rugpjūčio pabaigoje Vilniaus ir Gardino Baltarusių Rados pirmininkas M.Kochanovičius oficialiai Jonynui pareiškė, kad „nors baltarusiai nėra pilnai patenkinti Lietuvos sienomis, bet žada pavojui esant visomis jėgomis, be jokių sąlygų, remti Lietuvos valdžią.

Trumpu lietuvių valdymo laikotarpiu mieste veikė net 12 įvairių baltarusių politinių, kultūrinių, profesinių ir labdaringų organizacijų. Vilniuje leidžiamame žurnale Pahonia jie reikalavo baltarusių nacionalinės autonomijos. Todėl susipažinę su Lietuvos vyriausybės Vilniaus krašto gyventojams skirta rugsėjo 16 d. deklaracija (aptariama toliau) ir supratę, kad jokios autonomijos negalės tikėtis, pradėjo protestuoti. Lietuvių valdžios Baltarusių liaudies komitetui duoti pažadai suteikti jiems daugiau teisių miesto administracijoje, kultūros ir švietimo įstaigose praktiškai buvo ignoruojami.

Bandymas integruoti Vilnių į Lietuvos sudėtį

Vilniečių atgarsį sukėlusi Lietuvos vyriausybės „Deklaracija dėl atvaduotų iš okupacijos kraštų“ buvo paskelbta 1920 m. rugsėjo 16 d. Joje vyriausybė pakvietė „visus Lietuvos piliečius į kuriamąjį darbą“, tačiau Vilniaus lenkų nusivylimui pareiškė, jog „nesiūlo jiems plebiscitų, nemasina svetimų kraštų gėrybėm“.

Iki šiol svarstoma, ar Lietuvos vyriausybė turėjo Vilniaus krašto integracijos programą ir, jeigu turėjo, kokia gi ji buvo?

Vyriausybė paskelbė okupacijų pabaigą bei pažadėjo atvaduotų kraštų piliečiams savivaldą, visos Lietuvos Steigiamojo Seimo rinkimus bei kalbos, tikybos ir kultūros laisvę. Deklaracijoje paskelbta, kad piliečiai galės „vartoti savo kalbą ne tik bažnyčiose, mokyklose, bet ir vyriausybės įstaigose“. Joje taip pat užsiminta apie bedarbystės mažinimą ir būsimą žemės reformą atvaduotame krašte.

Z.Goštauto archyvas/ Žemaičių muziejus „Alka“/Lietuvius aplenkę ir Vilnių užėmę bolševikų kavaleristai Lentvaryje. 1920 m. liepos 15 d.
Z.Goštauto archyvas/ Žemaičių muziejus „Alka“/Lietuvius aplenkę ir Vilnių užėmę bolševikų kavaleristai Lentvaryje. 1920 m. liepos 15 d.

Iki šiol svarstoma, ar Lietuvos vyriausybė turėjo Vilniaus krašto integracijos programą ir, jeigu turėjo, kokia gi ji buvo? Vieni istorikai teigia, kad Vilniaus perėmimui lyg ir ruoštasi, tačiau, regis, be aiškesnio plano, ir veikta be sistemos.

Oficiali Vilnijos valdymo programa iki pat krašto užvaldymo nebuvo paskelbta, o galiausiai imtasi „tvirtos rankos“ politikos. Kiti mano, kad Lietuvos valdžia siekdama kurti nacionalinę lietuvių valstybę atsisakė vykdyti savo deklaracijoje duotus pažadus vilniečiams, ypatingai dėl jų kalbų vartosenos, todėl smarkiai susilpnino savo valdžią Vilniuje. Dar kitų nuomone, lietuviams užėmus Vilnių, lietuvių ir lenkų santykiai galėjo pasikeisti į gerąją pusę. Tačiau vyriausybė praleido progą juos pagerinti, nes „neparodė geros valios gesto“ Vilnijos lenkams, o ėmėsi miesto lietuvinimo. Yra ir nuomonių, kad Vilniaus krašto integracija negalėjo būti sėkminga, kad ir ką vyriausybė būtų siūliusi, dėl kaistančios karinės bei politinės situacijos ir išankstinio lenkų gyventojų nusistatymo.

Minėtos deklaracijos tekstą ministrų kabinetas pradėjo svarstyti dar rugsėjo 3 dieną. Tačiau dėl kilusių nesutarimų ji buvo paskelbta tik po poros savaičių. Vieninteliai socialdemokratai jai prieštaravo, reikalaudami apsisprendimo teisės (plebiscito) Vilniaus krašto gyventojams. Jie teigė, kad Vilnijos gyventojai turi ypatingą nusistatymą ir kad ateityje plebiscito gali pareikalauti ir vakarų sąjungininkai. Tačiau socialdemokratai sulaukė gana vieningo dešiniųjų, centro partijų ir žydų atstovų pasipriešinimo. Kilus nesutarimams, iš esmės buvo pasitenkinta tuo, ką finansų ministras E.Galvanauskas įvardino kaip krašto „ekonominio gyvenimo sutvarkymu“.

Atsiradusi įtampa tarp noro sulietuvinti Vilniaus kraštą, kiek įmanoma sumažinti jame lenkų įtaką ir ketinimo kurti daugiatautę pilietinę Lietuvą, neleido Lietuvos politikams sukurti nuoseklios Vilnijos integravimo programos.

Taigi, atsiradusi įtampa tarp noro sulietuvinti Vilniaus kraštą, kiek įmanoma sumažinti jame lenkų įtaką ir ketinimo kurti daugiatautę pilietinę Lietuvą, neleido Lietuvos politikams sukurti nuoseklios Vilnijos integravimo programos. Todėl, pirmiausia, imtasi gaivinti ekonominę krašto būklę, tikintis, kad tokiu būdu bus užtikrintas vietos gyventojų lojalumas. Antru uždaviniu tapo valstybinių struktūrų stiprinimas mieste. Krašto gyventojų pilietinės ir kultūrinės integracijos klausimai buvo tik trečiaeilis prioritetas.

Galiausiai, šie Vilniaus integracijos siekiai sulaukė didelio smūgio rugsėjo antroje pusėje. Lenkijos kariuomenei 1920 m. rugsėjo 22-23 d. Nemuno mūšyje pralaužus lietuvių ir bolševikų karinių pajėgų gynybines linijas Suvalkų ir Gardino krašte, smarkiai pasikeitė lietuvių politikų ir visuomenės nuotaikos. Netrukus Kauno spauda paskelbė: „šis karas prieš lenkų imperialistus mums yra šventas karas!“ Lietuvą apėmė patriotinės agitacijos kampanija, raginusi kovoti su „lenkų ponais, kurie nori mus paversti vergais“ ir „atimti mūsų žemę“.

Intensyvėjantis Lietuvos ir Lenkijos karas ir šalį apėmusi antilenkiška kampanija nulėmė Vilniaus integracijos siekių radikalėjimą. Prasidėjo intensyvus miesto lietuvinimas. Vilniuje išaugo etninė įtampa, padaugėjo susidūrimų tarp lenkų civilių ir lietuvių kariškių, mėginusių gatvėse praeiviams nuo kepurių plėšyti lenkiškus erelius. Daugelis lenkų valdininkų prarado darbus, nes vyriausybė, formuodama naują valdininkų korpusą, rėmėsi Lietuvos pilietybės įstatymu ir reikalavo, kad valstybės tarnyboje dirbantys asmenys privalo mokėti lietuvių kalbą.

Pasikeitusią Lietuvos valdžios laikyseną pirmosiomis spalio dienomis atspindėjo provyriausybinė Lietuva: „Lietuvos piliečiams lenkams metas suprasti, kad Lietuvos teritorijoj nėra jokio lietuvių ir lenkų klausimo. Yra tik tautinės daugumos su tautinėmis mažumomis santykiavimo klausimas“.

Lietuvos valdžios įstaigų kėlimas į Vilnių

Paskutinę 1920 m. rugpjūčio dieną buvo priimtas sprendimas į atgautą valstybės sostinę perkelti pagrindines valdžios įstaigas. Nuspręsta, kad valdininkai, jų šeimos ir turtas turėtų būti vežami nemokamai. Netrukus šalies spaudoje prasidėjo šį sprendimą palaikanti agitacinė kampanija.

Vilniaus lietuvių spauda priekaištavo kauniečiams, kad jie ilsisi pajūry, o neskuba į Vilnių: „Žinokite piliečiai, kad dėl jūsų nerangumo ... , mūsų vilniečių padėtis kas dieną darosi vis sunkesnė ... tas mūsų būrelis vis neauga“. Galiausiai rugsėjo 24 d. Lietuva paskelbė: „Kaunas evakuojas! ... bėga ne nuo priešų – evakuojas, grįžta namo, keliasi į Vilnių, į savo protėvių sostinę – Lietuvos valdžia. ... Grįžta atgal tūkstančiais vagonų, grįžta atskirais traukiniais, transportais ... evakuojas ministerijom, departamentais, įstaigom, skyriais...“

Be miesto saugumą užtikrinusios karinės komendantūros, vienos iš pirmųjų į Vilnių buvo perkeltos Lietuvos šaulių sąjungos valdyba (rugsėjo 4 d.) bei Valstybės iždinė (rugsėjo 16 d.). Po poros dienų nusprendė keltis ir Seimas; persikėlė Finansų ir Gudų reikalų ministerijos. 26 - 29 d. persikėlė Susisiekimo ir Teisingumo ministerijos, o 29 d. Vilniuje įvyko pirmasis Lietuvos vyriausybės posėdis. Viena iš paskutiniųjų (spalio 10 d.) persikėlė Vidaus reikalų ministerija. Sostinės statusas buvo įvirtinamas ne vien valdininkų iš Kauno antplūdžiu. Į Vilnių šalia jų patraukė ir užsienio diplomatai: rugsėjo 25-30 d. persikėlė Didžiosios Britanijos, Prancūzijos, Estijos ir Italijos atstovybės. Spalio 4 d. atvyko Vokietijos, o spalio 8 d. – Rusijos atstovai.

Masinis Kauno valdininkų antplūdis kartais sukeldavo vietinių lietuvių nepasitenkinimą. Kaip savo atsiminimuose rašė vilnietis M.Biržiška, „ne visi iš Kauno atsiunčiamieji mūsų pareigūnai Vilniuje sau pavestomis pareigomis betikę ...“ Perdėtas biurokratizmas, valdininkiška arogancija, siaurai suprantamas lietuviškas patriotizmas bei vietos kalbų nemokėjimas dažnai neleisdavo kauniečiams pelnyti vilniečių pagarbos ir pasitikėjimo: „Toks pareigūnas savo netaktu ... atstumia nuo mūsų žmones“.

„Europeana“ nuotr./Kipras Petrauskas-Faustas
„Europeana“ nuotr./Kipras Petrauskas-Faustas

Prasidėjus persikėlimui iš Kauno, atgijo ir kultūrinis miesto lietuvių gyvenimas. Jį gana pagyvino dainininkų brolių Kipro ir Miko Petrauskų persikraustymas į Vilnių. Rugsėjo 5 d. miesto salėje įvyko didelis jų ir Antano Sodeikos koncertas. Tuo tarpu miesto lietuvių klube nuolat vyko paskaitos bei vaidinimai. Vilniuje planuota atnaujinti universiteto darbą, perkėlus iš Kauno Aukštuosius kursus. Ketinta patvirtinti Vilniaus kaip valstybinio universiteto statusą. Nors žadėta remtis, pirmiausia, iš Kauno atvykusiu Aukštųjų kursų personalu, norėta kviestis rusų, lenkų ir vokiečių profesorių. Mokymo procesas turėjo remtis ne vien lietuvių, bet ir lenkų kalba.

Apskritai, Lietuvos valdžia mieste rėmė tam tikrą kalbinį pliuralizmą, tačiau jis buvo gana griežtai kontroliuojamas ir ribojamas. Viešai buvo deklaruojama, kad „geriausias lietuvinimas yra nelietuvinimas“, atsisakoma „kalbų brukimo“ ir raginta kurti „piliečiams patogią valstybę“.

Teismuose šalia lietuvių, laikinai leista vartoti lenkų ir gudų kalbas. Vyriausybė leido taikos teisėjais ir tardytojais skirti asmenis, nemokančius lietuvių kalbos, nes Vilniuje trūko teismo darbuotojų lietuvių. Magistratas priimdavo gyventojų prašymus jų kalbomis. Tačiau valdininkais buvo skiriami daugiausia asmenys, mokėję lietuvių kalbą, kas dažniausiai tapdavo kliūtimi vietos lenkams, žydams ir baltarusiams tikėtis darbo valstybės tarnybose. Be to, skiriant valdininkus, buvo akylai stebima jų politinė orientacija ir lojalumas Lietuvos valdžiai. Rugsėjo 15 d. Žydų reikalų ministras M.Soloveičikas pasiskundė vyriausybei, kad „Vilniaus krašte žydai neimami į valstybės tarnybą“. Vyriausybė paragino ministrus priimti ir žydus, tačiau tik su žydų bendruomenės rekomendacijomis.

Ekonominė situacija

Lietuviams užėmus Vilnių, kauniškė spauda šitaip rašė apie jo ekonominę būklę: „Vilnius ištuštintas, apdraskytas, jis reikalingas didelės pagalbos ekonominiai ir kultūriniai“.

Kasdienio vilniečių gyvenimo grįžimui į normalias vėžes didžiausią poveikį turėjo bolševikų kariuomenės pasitraukimas, o Lietuvos vyriausybės pasirinkta miesto ūkio gaivinimo strategija pradėjo jaustis jau pirmosiomis rudens dienomis. Rugsėjo pradžioje magistratas gavo iš Lietuvos vyriausybės milijono auksinų paskolą svarbiausiems miesto poreikiams patenkinti.

„Vilnius nubunda kaip iš sunkaus miego“, – rašė vietos korespondentas, „kiemsargiai valo savo kiemus, šluoja gatves, pardavėjai atidarinėja langines, šveičia didelius krautuvių langus ir stato į juos įvairių prekių, išrausę jų iš rūsių ir slaptų landynių“. Netrukus atsidarė miesto restoranai, pieninės ir svetainės. Atbudo prekyba: turguose vėl atsirado druskos, bulvių, daržovių, sviesto ir mėsos. Mieste vėl pasirodė vokiečių pirkliai.

Vilniuje Lietuvos valdžia susidūrė su pinigų įvairovės problema. Miestą užėmus, jame cirkuliavo net kelios valiutos.

Energinga ūkio gaivinimo politika ir prekybos atlaisvinimas lėmė maisto produktų kainų kritimą. Spauda rašė: „duonos svarui moka jau 7-8 lenkų markes, nors neseniai dar mokėjo 18-20. Mėsos kaina iš 60 markių svarui puolė iki 25-35. Taip pat atpigo pieno produktai ... nes laisvai įvežami produktai iš aplinkinių ir tolimesnių sodžių“.

Vilniuje Lietuvos valdžia susidūrė su pinigų įvairovės problema. Miestą užėmus, jame cirkuliavo net kelios valiutos: cariniai rubliai, kerenkos, lenkų markės, sovietiniai rubliai bei vokiškos markės (bonos). Rytų Lietuvoje gyventojai nuo seno labiausiai vertino carinius rublius. Greičiausiai nuvertėjo sovietiniai rubliai. Netrukus mieste buvo įvestas lietuviškas auksinas, tačiau siekiant nedidinti ekonominės suirutės, vilniečiams ir toliau leista naudoti lenkiškas markes, kurių kursas nuolat svyravo.

Vis dėlto atgijusi prekyba ir prekių gausa negalėjo nuslėpti Pirmojo pasaulinio karo bei po jo sekusių ginkluotų konfliktų miestui padarytų žaizdų. Viena iš skaudžiausių buvo sunki humanitarinė dalies gyventojų būklė. Vidaus reikalų ministras R.Skipitis, Seime apibūdindamas situaciją Vilniuje, kalbėjo, kad „Vilnius yra šelpiamųjų, galima sakyti – elgetų miestas“. Iš lenkų administracijos 1919 m. suskaičiuotų 137 000 vilniečių, net 36 000 buvo šelpiami įvairių lenkų, lietuvių, baltarusių ir žydų šalpos draugijų. Vien miesto prieglaudose glaudėsi apie 10 000. Didelį prieglaudose esančių skaičių sudarė vaikai. Nuspręsta kuo skubiau registruoti bedarbius, mažinti priegaudų skaičių, o Socialinės Apsaugos skyriui prie VRM – steigti pigių valgyklų tinklą.

Jano Bulhako/Lietuvos dailės muziejaus nuotr./Kapitulos kiemas Pilies gatvėje 1912 metais
Jano Bulhako/Lietuvos dailės muziejaus nuotr./Kapitulos kiemas Pilies gatvėje 1912 metais

Kitu iššūkiu naujajai miesto valdžiai tapo netikėtas choleros protrūkis. Epidemija Vilniuje prasidėjo dar bolševikams neišsikrausčius tarp raudonarmiečių, tačiau tarp gyventojų išplito pirmosiomis rugsėjo dienomis. Nuo 1920 m. rugpjūčio vidurio iki rugsėjo 11 d. cholera susirgo 43 ligoniai, be to, 18 mirė. Rugsėjį kasdien mieste būdavo nuo 3 iki 7 apsikrėtimų.

Magistratas skubiai organizavo sanitarinę priežiūrą. Savininkams įsakyta „išvalyti namų kiemus, gatves, išeinamąsias vietas ir laikyti jas toliau švariai“. Miesto valdžia Vokiečių ir Pylimo gatvių rajone, apimančiam siauras ir tankiai gyvenamas gatves, suplanavo, tačiau nespėjo pradėti, kanalizacijos tvarkymo darbus, kuriuose ketino įdarbinti 300 darbininkų. Šie viešieji darbai buvo suplanuoti kaip priemonė mieste mažinti masinę bedarbystę.

Gerokai sunkiau naujajai valdžiai sekėsi gaivinti Vilniaus pramonę. Viltis buvo dedama, pirmiausia, į smulkiuosius pramonininkus, nes didesnės gamyklos buvo išplėštos, o jų įrengimai išvežti į Rusiją. Rugsėjo pabaigoje Prekybos ir pramonės ministerija informavo Seimą, kad „viena kita pramonės įstaiga galės po savaitės kitos pradėti dirbti, nes mašinų iš vokiečių parsigabenti jau rūpinamasi“. Tačiau daugelio Vilniaus gamyklų dėl laiko ir lėšų stokos atgaivinti nepavyko. Spalio pradžioje mieste, atvežus naujų įrengimų iš Kauno ir Šiaulių, vėl pradėjo veikti bolševikų išplėštos geležinkelio dirbtuvės. Atsidarė lenkų valdžios anksčiau kaip karo laimikis sekvestruotas marmelado fabrikas „Viktorija“.

Wikimedia.org nuotr./Liucjanas Želigovskis
Wikimedia.org nuotr./Liucjanas Želigovskis

Apskritai, nors miesto ekonominį gyvenimą Lietuvos vyriausybei iš dalies pavyko atgaivinti, o sunkią humanitarinę padėtį sušvelninti, tačiau besitęsianti politinė krizė Lietuvos ir Lenkijos santykiuose bei visoje šalyje auganti etninė įtampa tarp lietuvių ir lenkų neleido Vilniuje atkurti ramaus ir stabilaus kasdienio gyvenimo.

Atsinaujinęs karas tarp dviejų tautinių, savo piliečius nacionalizuoti siekiančių valstybių miestą ir jo gyventojus pavertė jų politikos įkaitais. Iš pietvakarių artėjanti nauja smurto banga Vilnių vėl įtraukė į politinio chaoso jūrą. 1920 m. spalio 9 d. Vilnių užėmė generolo Liucjano Želigovskio lenkų daliniai.

Šis straipsnis yra finansuotas Vilniaus miesto istorijos tyrėjų programos.

Norėdamas tęsti – užsiregistruok

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Parašykite atsiliepimą apie 15min