Tačiau jeigu džentelmenai kažką nutaria, reikia įgyvendinti – ilgo pasisėdėjimo su tauriaisiais gėrimais metu kilusi idėja neapleido britų SOE (slapta organizacija, atsakinga už ardomąją veiklą nacių okupuotose šalyse) karininkų galvų. Kaip parodė tolesni, jau karo pabaigos, įvykiai, britai nebuvo linkę guldyti savo karių galvų vaduojant akmenuotą Kretos žemę, italų garnizono vadas pasidavė sąjungininkams, o įsiutę ir užspeisti vokiečiai galutinai ginklus sudėjo tik 1945-ųjų gegužės 23-ją. Ko gero, tai buvo paskutinė vieta Europoje, kurioje buvo nuleista vėliava su svastika. Tačiau neskubinkime įvykių.
1943-ųjų rugsėjo vakarą gimusi idėja atrodė gana logiška ir Williamas Mossas bei Patrikas Fermoras išdėstė ją SOE vadovui Artimuosiuose Rytuose – Karl Vere Barker-Benfieldui. Operacijos esmė – „nuvykstam į Kretą, pagrobiam 22-ojo nacių oro desanto vadą Fridrichą Wilhelmą Miullerį ir pristatom mūsiškiams. Išgaunam slaptus duomenis ir nacių sąjungininkų italų išdavystės pasekoje, dar labiau demoralizuojame vokiečius bei suteikiame moralinę (ir ne tik) paramą vietiniam pasipriešinimo sąjūdžiui“. Skamba daug žadančiai, todėl vadovas patvirtino vyrų planą bei įsakė pradėti pasiruošimą.
Pačioje Kretoje, tuo tarpu, situacija nebuvo itin džiugi. Kuomet 1943-ųjų rugsėjo 23-ją Italijos atsakomybės sektoriaus valdytojas, generolas leitenantas Angelico Carta, su dalimi savo štabo suvaidino diversiją ir torpedine britų valtimi išvyko į Egiptą, ne itin taikūs vietinių santykiai su okupantais pašlijo galutinai.
Jau minėtas F.W.Miulleris, užkietėjęs nacistas, ne veltui gavo pravardę „Kretos mėsininkas“ – į bet kokius Kretos partizanų veiksmus buvo atsakoma lokaliomis tačiau itin brutaliomis vietinių gyventojų žudynėmis. Tokio asmens eliminavimas tiko visoms pusėms (išskyrus vokiečius, suprantama).
