Dabar populiaru
15min be reklamos
Publikuota 2022 04 24, 17:02

Kaip vilniečiai bolševikus sutiko: Vilnius 1919 metų pradžioje

Vilniaus gyventojams – lenkams, žydams, baltarusiams ir lietuviams – Raudonosios armijos įsiveržimas 1919 m. sausio 6 d. buvo gana netikėtas. „Ryte sausio 6 d. visų Vilniaus gyventojų ūpas buvo labai nupuolęs ... kiekvienas dejuoja, kas bus,“ rašė krikdemų Laisvoji Lietuva. Sausio 9 d. Katedros aikštėje, kur anksčiau stovėjo paminklas carienei Jekaterinai II, bolševikai iškilmingai palaidojo Varnų gatvėje (dabartinėje Jakšto g.) sausio 1 dieną per susidūrimą su lenkais žuvusius Vilniaus darbininkus. Miesto spauda rašė: „grojo muzika, giedojo marsiljezę, daug vainikų nešė“.
Bolševikai Lietuvoje 1919 metais
Bolševikai Lietuvoje 1919 metais

Pirmosios reakcijos

Priešiškiausiai bolševikams buvo nusiteikusi lenkų dauguma: jie su nekantrumu laukė žinių iš stiprėjančios Lenkijos, kada bolševikai bus išvyti iš Vilniaus. Netrukus Vilniuje atsinaujino Lenkų karinės organizacijos (Polska organizacja wojskowa, POW)) nelegali veikla.

Aktyviausiai veikė iš 13 merginų sudarytas jos kurjerių skyrius. POW turėjo savo slaptą spaustuvę, kurioje išspausdintus antibolševikinius atsišaukimus merginos naktimis išklijuodavo miesto gatvėse. Vasario mėnesį mieste pasirodė skelbimai lenkų kalba, raginantys gyventojus „neduoti maisto produktų bolševikams, o juos saugoti ir slėpti lenkų pajėgoms“.

Antra didžiausia miesto gyventojų grupė, žydai, buvo labiau politiškai susiskaldę, tačiau bolševikų atėjimą sutiko su dideliu nerimu. Žydų prekeiviai paskubomis uždarinėjo savo parduotuvėles baimindamiesi plėšimų ir rekvizicijų, slėpė prekes ir maisto atsargas. Kairieji žydų inteligentai tikėjosi, kad bolševikai žydams suteiks politines teises. Tuo tarpu dalis žydų inteligentijos, remianti sionistų idėjas, savo politines viltis siejo su lietuvių ir vokiečių pajėgomis ir jų galimybėmis išvyti raudonuosius iš miesto.

Draugiškiausiai Raudonąją armiją sutiko miesto darbininkai, žydai, lenkai ir lietuviai, dalyvavę Lietuvos ir Baltarusijos komunistų partijos, žydų Bundo bei kairiųjų lenkų partijų veikloje.

Draugiškiausiai Raudonąją armiją sutiko miesto darbininkai, žydai, lenkai ir lietuviai, dalyvavę Lietuvos ir Baltarusijos komunistų partijos, žydų Bundo bei kairiųjų lenkų partijų (Socjaldemokracja Królestwa Polskiego i Litwy bei Komunistyczna Partia Polski) veikloje. Nemažai jų įsijungė į naujų Kapsuko vyriausybės įstaigų veiklą, tačiau greitai atsirado įtampa tarp vietos darbininkų ir atvykusių komunistų dėl miesto darbininkų judėjimo kontrolės.

Didžioji Vilniaus lietuvių inteligentų dalis su nerimu laukė naujos valdžios sprendimų – baimintasi teroro prieš revoliucijos priešus bei kunigus. Sausio 9 d. bolševikai areštavo Laikinosios Lietuvos valdžios įgaliotinį M.Biržišką bei užsienio reikalų ministrą A.Janulaitį, tačiau po kelių dienų paleido. Sausio 4–10 d. lietuviai mieste surengė net tris susirinkimus (didžiausiame dalyvavo „arti 500“ žmonių). Jų metu ieškota „nusistatymo santykių su Rusijos Federuotaja Tarybų Respublika“. Buvo išrinkti penki atstovai valdžiai pranešti, „jog Vilniaus lietuviai nekliudo jokioms demokratinėms, socialinėms reformoms Lietuvoje“. Bendruomenės nusistatymą bendradarbiauti su bolševikais lėmė Lietuvos krikščionių demokratų partijos socialinių reformų bei politinės ir kultūrinės Lietuvos autonomijos lūkesčiai. Kaip rašė Laisvoji Lietuva:

„Jeigu šalies valdymo priešakyje stovės lietuviai, tikrai norintieji taip sutvarkyti šalį, kad joje visiems darbo žmonėms, ypač biednuomenei, būtų žmogiška gyventi, tai galime ramiai žiūrėti į naują Lietuvos okupaciją. Reikėtų tiktai linkėti, kad ta okupacija kuo greičiausia pasibaigtų, o kad Lietuvoje visa valdžia ir šalies likimas pereitų į pačių jos gyventojų rankas. Vis tiek kaip mes tą valdžią vadinsime, ar tarybų valdžia, ar proletariato diktatūra.“

Wikimedia Commons nuotr./Juozas Tumas-Vaižgantas
Wikimedia Commons nuotr./Juozas Tumas-Vaižgantas

Juozo Tumo vadovaujamai lietuvių delegacijai, kuri 1919 m. sausio 9 d. apsilankė pas Kapsuką, naujasis režimas padarė neblogą įspūdį, ypač Kapsuko pažadai leisti lietuviams mieste tęsti kultūrinį darbą ir tai, kad Vilnius bus Lietuvos Tarybų Respublikos (LTR), o ne Baltarusijos Tarybų Respublikos sostinė.

Jeigu šalies valdymo priešakyje stovės lietuviai, tikrai norintieji taip sutvarkyti šalį, kad joje visiems darbo žmonėms, ypač biednuomenei, būtų žmogiška gyventi, tai galime ramiai žiūrėti į naują Lietuvos okupaciją.

Tuo tarpu nuo pat pradžių Kapsuko vyriausybė susidūrė su specialistų, turėjusių užimti naujus valstybinius postus, trūkumu. Netrukus Leninui buvo nusiųsta telegrama, kad naujoji vyriausybė nusprendė „pasikviesti vietinės inteligentijos atstovus“. Tokį sprendimą lėmė ir bolševikams palanki dalies vietos lietuvių inteligentų laikysena, ir tai, jog Lietuvos inteligentija, kaip rašė komunistų spauda, priešingai nei Rusijos inteligentija, „nesistengia dezorganizuoti naujai besikuriančios valdžios veikimo“. Priešingai nei Estijoje, Latvijoje, Rusijoje ir Ukrainoje, Lietuvoje bolševikų režimas nesiėmė masinio teroro prieš gyventojus ir ideologinių priešų naikinimo. Beveik nebūta išpuolių prieš bažnyčias, o dalis antibolševikinės spaudos Vilniuje ėjo net iki 1919 m. vasario vidurio.

Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro nuotr./Vincas Kapsukas
Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro nuotr./Vincas Kapsukas

Palyginti nuosaikią Kapsuko vyriausybės politiką geriausiai atspindėjo režimo ir vietinės tautiškai orientuotos inteligentijos bendradarbiavimas. Dalį lietuvių rašytojų, mokslininkų ir menininkų, nusprendusių nesievakuoti drauge su Lietuvos vyriausybe į Kauną, Kapsuko režimas įdarbino įvairiais sovietiniais pareigūnais ir specialistais.

Priešingai nei Estijoje, Latvijoje, Rusijoje ir Ukrainoje, Lietuvoje bolševikų režimas nesiėmė masinio teroro prieš gyventojus ir ideologinių priešų naikinimo.

Mažiausiai 50 žinomų lietuvių politikos, ekonomikos, mokslo ir meno veikėjų įvairiai bendradarbiavo su Kapsuko valdžia. Tarp jų – ir tokie žinomi tautinio judėjimo veikėjai, kaip Jonas Basanavičius, Juozas Tumas, Vaclovas Biržiška ir Jonas Jablonskis.

Regis, šį bendradarbiavimą lėmė ir asmeniniai santykiai: juk pats Kapsukas anksčiau buvo aktyvus tautinis veikėjas ir išlaikė asmeninius ryšius su buvusiais bendražygiais. Vargu, ar tai liudijo jog inteligentai staiga bolševizavosi – jiems veikiau buvo patrauklūs naujos valdžios socialinės reformos pažadai, parama lietuvių elito kultūriniams siekiams ir dosnus vietinių švietimo ir kultūros draugijų finansavimas. Vis dėlto jų elgesys taip pat rodė, kad jie nelabai tikėjosi, jog Lietuvos vyriausybė Kaune išgyvens chaotiškų 1919 m. pradžios įvykių sūkuryje.

Kapsuko vyriausybei daug sunkiau sekėsi į savo pusę palenkti Vilniaus darbininkų atstovų tarybą (VDAT), kurioje dominavo žydų Bundo ir lenkų bei baltarusių socialdemokratų atstovai. Vietiniai kairieji (išskyrus komunistus) atėjūnus bolševikus kaltino diktatūra ir nesiskaitymu su vietos darbininkais.

Sausio mėnesį mieste susiklostė paradoksali dvivaldystė: jame veikė ir Kapsuko vadovaujamas Karinis revoliucinis komitetas, ir VDAT. 1919 m. sausio 10 d. LKP Centro komitetas nutarė pirmajam pavesti „politinės revoliucinės valdžios“ funkcijas, o antrajam – tvarkyti miesto ūkį, aprūpinti miestiečius maistu. Norėdamas perimti VDAT į savo rankas, LKP Centro komitetas pasiūlė Vilniaus komunistams perrinkti VDAT tarybą. Nepriklausoma VDAT išliko po kruvinos lenkų savanorių atakos 1919 m. sausio 1 dieną Varnų gatvėje, tačiau neatlaikė po mėnesio joje įvykdyto bolševikų perversmo. Bolševikai Raudonosios armijos kareiviams leido balsuoti naujuose tarybos rinkimuose ir tokiu būdu vasario 4 d. perėmė jos valdymą.

Naujas galvos skausmas – lenkų darbininkai

Kapsuko vyriausybei galvos skausmu tapo ir kita darbininkų organizacija – vokiečių jėzuito, buvusio kaizerio kariuomenės kapeliono, Friedricho Muckermanno 1919 m. sausio pradžioje įkurta Šv. Kazimiero darbininkų lyga (Liga robotnicza Św. Kazimierza).

1919 m. pradžioje ji turėjo net apie 9000 narių, įvairių tautybių darbininkų, nors daugumą sudarė lenkai. Dar karo metais Muckermanno pamokslai Šv. Kazimiero bažnyčioje sutraukdavo ne vien vokiečių kareivius, bei ir nemažai miestiečių. Įdomu tai, kad Muckermannas buvo Vilniaus vyskupo Jurgio Matulaičio globotinis ir jo pamoksluose atsispindėjo socialiniai darbininkų rūpesčiai. Mukermanas, regis, turėjo ir miesto lenkų darbininkų organizacijų palaikymą, jo pamoksluose buvo populiarinamos profsąjungos. Lygą finansavo patys jos nariai: darbininkai stodami įmokėdavę 1 rublio mokestį.

Šv. Kazimiero bažnyčia Vilniuje 1915 m.
Šv. Kazimiero bažnyčia Vilniuje 1915 m.

Prie šios darbininkų lygos buvo ketinama įsteigti liaudies kooperatyvą, valgyklą, teatrą, aukštesnę darbininkų mokyklą ir dirbtuves. Ji gavo nuosavybėn ne vien Šv. Kazimiero bažnyčią, bet ir Lenkų (Pohuliankos) teatrą. Prie lygos buvo įkurta jaunimo sąjunga. Ji taip pat išleido laikraštį Głos Ludu (Liaudies balsas), kuriame ragino katalikus darbininkus kovoti su badu ir skurdu bei ginti tikėjimo laisvę. Apskritai, lyga buvo labiau religinė ir socialinė, o ne politinė organizacija, kas atsispindėjo ir jos spaudoje:

„Nėra didesnio Internacionalo tautų reikaluose kaip Kristaus rūmai. Mes norime būti lojalūs ir nesinaudoti ekonomijos krizių politikos tikslams. Jei kalbėti apie kovą, tai pagrindiniu klausimu – tepripažįsta mums neapribotą tikybos laisvę.“

Bolševikams ši gausi ir į krikščionišką socialinę veiklą orientuota darbininkų organizacija sudarė rimtą konkurenciją. Savo spaudoje Muckermanną jie paskelbė „vokiečių agentu“, bažnyčią pavertusiu „juodašimčių tvirtove“.

Kurį laiką buvo priversti ją toleruoti (pirmiausia bandė susidoroti su Vilniaus darbininkų atstovų taryba), tačiau, kai ji išleido laikraštį darbininkams ir ėmėsi steigti kooperatyvą, bolševikai ėmėsi jos likvidacijos. Pirmiausia, konfiskavo laikraštį, o 1919 m. vasario 9 d. Muckermannui buvo įsakyta išvykti iš Vilniaus per 24 valandas.

Tačiau netikėtai darbininkai pasipriešino – apsupo Šv. Kazimiero bažnyčią ir neleido kunigui išvykti. Vyskupas J.Matulaitis per Emiliją Vileišienę ir kunigą Juozą Tumą bandė Kapsuką įtikinti, kad kunigas veikia su jo žinia ir pritarimu. Bažnyčią apsupo ginkluoti raudonarmiečių raiteliai ir milicininkai. Apgultis tęsėsi tris dienas, kol galiausiai 1919 m. vasario 12 d. prasidėjo jos šturmas. Minia buvo jėga išsklaidyta, keli darbininkai žiauriai sumušti, nuniokota Šv. Kazimiero darbininkų sąjungos būstinė, o Muckermannas pagautas ir įkalintas. Net ir suėmus lygos lyderį, darbininkai nenurimo: jų atstovai važinėjo į Minską, kur buvo išgabentas Muckermannas, reikalaudami jo paleidimo.

Šis įvykis parodė, jog bolševikai netoleruos jokių darbininkų organizacijų, išskyrus savąsias.

Šis įvykis parodė, jog bolševikai netoleruos jokių darbininkų organizacijų, išskyrus savąsias. Jiems darbininkų revoliucijos kontrolės monopolis buvo ne mažiau svarbus nei jų kova su baltaisiais priešais. Tačiau šis konfliktas smarkiai pakenkė Kapsuko valdžios įvaizdžiui mieste – gausi miesto lenkų darbininkų grupė nusisuko nuo bolševikų režimo. Mykolas Biržiška vėliau teigė, kad Lenkijos kariuomenei 1919 m. balandį išstumti raudonuosius iš Vilniaus padėjo „gelžkelininkai ir Mukermano organizacija.“

Nuotr. iš „Vilniaus katalogas“/Vilnius 1919 metais
Nuotr. iš „Vilniaus katalogas“/Vilnius 1919 metais

Bolševikmečio kasdienybė

Ekonominė padėtis mieste pradėjo radikaliai keistis jau nuo pirmųjų bolševikų režimo dienų. Vilniaus spauda rašė: „iš jau pirmos dienos viskas pabrango. Prasideda tikroji spekuliacija. Nuo langų, iš sandėlių ypač valgomieji daiktai išnyko“. Dvigubai pabrango duona ir rugiai. Vietos pardavėjai nenorėjo parduoti maisto produktų už menkavertę rusišką valiutą, kerenkas, ir laukė jų brangimo. Miesto užėmimo metu raudonarmiečiai spėjo išplėšti kelias parduotuves ir maisto sandėlius. Kilusia suirute bandė naudotis ir vietiniai – smarkiai padaugėjo plėšimų ir žmogžudysčių.

Iš jau pirmos dienos viskas pabrango. Prasideda tikroji spekuliacija. Nuo langų, iš sandėlių ypač valgomieji daiktai išnyko.

Trapius vilniečių lūkesčius naujosios valdžios atžvilgiu sumažino ir iškart prasidėjęs vietinių žaliavų ir maisto produktų vežimas į Rusiją. 1918 m. gruodžio 26 d. LTR vyriausybė įteisino rekvizicijas ir „kontribucijas“ iš „stambiųjų ūkininkų ir visų turtuolių“.

1919 m. sausio 23 d. Kapsukas jau rašė Leninui, ragindamas jį nedelsiant „nutraukti visų materialinių prekių transportavimą, nes Vilnius visiškai išsekintas vokiečių okupacijos ... ši strategija gali pakenkti tarybų valdžios įvaizdžiui šalyje ir sutrukdyti mūsų naujų karinių junginių formavimą“.

Kapsukas uždraudė išvežti maisto produktus iš miesto ir atvykti badaujantiems gyventojams iš Rusijos. Vis dėlto šis vienas pirmųjų epizodų jau parodė, su kokiais ekonominiais iššūkiais artimiausioje ateityje teks susidurti naujajam režimui. Vilnius liko praktiškai atkirstas nuo likusios Lietuvos – prasidėjęs karas su lietuvių, vokiečių ir lenkų pajėgomis nutraukė įprastą maisto produktų tiekimą iš aplinkinio krašto.

Ekonominės padėties nepagerino, o ją tik pablogino visuomenės ilgai lauktas ir pagaliau 1919 m. sausio 14 d. paskelbtas Kapsuko režimo žemės reformos dekretas. Juo bolševikai nacionalizavo visą žemės nuosavybę, konfiskavo dvarų turtą ir uždraudė bet kokius „žemės pirkimus, pardavimus ir nuomą“. Išimtis buvo padaryta mažažemiams: jiems žemės nuosavybės teisės buvo paliktos.

Dekretas praktiškai visiškai įšaldė bet kokius turtinius žemės sandorius visame krašte. Tačiau paaiškėjo, kad Kapsuko režimas valstiečiams išdalyti nacionalizuotos žemės visai neketino. Bolševikai didžiausias pastangas skyrė tam, kad konfiskuotą žemę paverstų liaudies ūkiais, didelėmis žemės ūkio bendrovėmis, kuriose valstiečiai ir toliau dirbtų dvarų žemę, susibūrę į komunas. Tačiau ūkininkai paprasčiausiai nerodė jokio noro į jas jungtis. Bolševikams pavyko sukurti tik kelias komunas, ir tos egzistavo tik jų dokumentuose. Kapsuko vyriausybės pastangos atgaivinti žemės reformą jas subsidijuojant ir griežčiau reguliuojant maisto tiekimą situacijos nepagerino.

Reformos pasekmė buvo ta, kad sutriko grūdų tiekimas į Vilnių iš stambiųjų dvarų ūkių. 1919 m. sausio pabaigoje bolševikų Komunistas pranešė: „Lietuvai gresia badas. Keturių metų karas suardė visą šalį... Vilniuj maisto neilgam pasiliko... Negeriau ir kaime. Daugelio dvarų darbininkai jau badauja.“

Vasarį bolševikų respublika sulaukė didelės maisto produktų krizės. Konfiskuoti dvarai, jau ir taip nustekenti vokiečių rekvizicijų, nepajėgė išmaitinti gyventojų. Dažnai ūkininkai tiesiog atsisakydavo parduoti savo grūdus bolševikų pareigūnams, nes nenorėjo greitai nuvertėjančių rusiškų pinigų. 1919 m. vasario 20 d. pirmasis Darbininkų, valstiečių ir kareivių deputatų suvažiavimas Vilniuje jau skelbė pavojų, kad „krašte – badas ir nėra jokio tinkamo maisto tiekimo mechanizmo“.

Tuo metu visuomenei jau tapo gana akivaizdu, kad bolševikų maisto aprūpinimo politika priėjo liepto galą.

Kapsuko vyriausybės nuostabai, 1919 m. kovo viduryje Vilniaus geležinkeliečiai ir elektrinės darbininkai, išvarginti maisto trūkumo ir nereguliaraus algų mokėjimo, pagrasino bolševikams streiku. Norėdamas palengvinti susidariusią padėtį, Kapsukas ėmėsi importuoti maisto produktus iš Ukrainos. Kovo 13 d. režimas buvo priverstas Lietuvoje sugriežtinti ir rekvizicijas: visiems ūkininkams buvo įsakyta pristatyti valdžiai grūdų derliaus perteklių, nes „miestų gyventojai badauja“, kitaip jų laukė „griežtos priemonės“. Negana to, raudonųjų kariniai daliniai pradėjo maitintis iš vietos kaimo gyventojų. 1919 m. gegužės pradžioje trys bolševikų rekviziciniai būriai siautė kaimuose; jų užduotis buvo aprūpinti maistu fronte esančius dalinius. Tuo metu visuomenei jau tapo gana akivaizdu, kad bolševikų maisto aprūpinimo politika priėjo liepto galą.

Verčiama bado, miesto valdžia nuo kovo 1 d. įvedė normuotus maisto davinius, skirtus socialinių klasių atstovams („klasovyj pajok“). Pirmajai kategorijai (100 proc. aprūpinamai) buvo priskirti sovietų valdžios pareigūnai, darbininkai, nėščios ir vienišos moterys bei vaikai iki 10 metų.

Trečiosios kategorijos atstovai, kuriai priklausė didžioji dalis miestiečių, galėjo gauti tik 25 proc. davinio, o dažnai negaudavo nieko. Pasipiktinusi miesto lenkų spauda, atspindėdama vilniečių nuotaiką, rašė apie komisarus: „Velniai! ... Jie išlaisvino mus nuo duonos ir sriubos. Tegu jie skradžiai prasmenga!“

Šis straipsnis yra finansuotas Vilniaus miesto istorijos tyrėjų programos.

Norėdamas tęsti – užsiregistruok

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Parašykite atsiliepimą apie 15min