Per Vasario 16-osios šventę, antradienio rytą, mokiniai ir istorijos mokytojai iš visos šalies dalyvaus simbolinėje eisenoje, kuri atkartos Lietuvos valstybingumo kelią nuo senųjų amžių iki šių dienų.
Eisenos žemėlapis10 val. kelionė prasidės iš Vilniaus katedros aikštės, rangysis per Pilies ir Didžiąją gatves, o baigsis Rasų kapinėse, kur palaidotas Vasario 16-osios akto signatarų lyderis Jonas Basanavičius.
15min šiuo simboliniu keliu vaikščiojo su istoriku ir literatūrologu D.Kuoliu.
Jis papasakojo apie 16 istorinių vietų Vilniaus senamiestyje, kurios saugo įspūdingas Lietuvos istorijas.
1. KATEDROS AIKŠTĖ
Ten, kur dabar stovi Vilniaus arkikatedra bazilika, Valdovų rūmai, anksčiau driekėsi vadinamasis Šventaragio slėnis. Jis plytėjo nuo Neries linkio iki Vilnelės senvagės. Tai buvo senosios Lietuvos valstybės centras.
„Tai sakrali valstybės erdvė, šventa erdvė, kurioje iki krikšto deginti mūsų didieji kunigaikščiai ir didikai, po krikšto – laidoti mūsų valdovai. Greičiausiai čia stovėjo Perkūno šventykla ir Mindaugo katedra. Čia taip pat buvo ir politinis senosios valstybės centras. Šventaragio slėnyje stovėjo žemutinė pilis, Valdovų rūmai, iš kurių valdyta didžiausia Europos valstybė. Greta buvo Vilniaus vyskupo namai, Vyriausiasis Lietuvos Tribunolas – aukščiausias teismas“, – pasakojo istorikas D.Kuolys.
Katedros aikštės pakraštyje, greta Šventaragio ir Pilies gatvių sankirtos, stovi keturi luitai, simbolizuojantys buvusios pilies vartus. Iškart už jų driekdavosi valdovų kelias, vedantis tiek į senąjį Vilniaus miestą, tiek į Medininkus, Rūdininkus, per kuriuos buvo vykstama į Lenkijos Karalystę ir rusėnų žemes.
Žengę per simbolinius pilies vartus, eisenos dalyviai keliaus tolyn.
2. PALAIMINTOJO JURGIO MATULAIČIO NAMAI
Garsusis Vilniaus vyskupas, palaimintasis J.Matulaitis gyveno Pilies gatvės 8-ajame name, kuriame dabar įsikūrusi šokoladinė ir tinklinis restoranas.
„1918 metais vyskupas apsigyveno trečiajame šio pastato aukšte. Jis čia gyveno iki 1925-ųjų. Tuo metu tikrieji Vyskupų rūmai buvo atimti carinės Rusijos valdžios, ten buvo įrengta generalgubernatoriaus rezidencija. Vilniaus vyskupai glaudėsi štai šiuose kurijos pastatuose“, – aiškino D.Kuolys.
Istorikas pasakojo, kad būdamas Vilniaus vyskupu J.Matulaitis atliko labai svarbų darbą, derindamas Lietuvoje gyvenusių tautų santykius: lietuvių, lenkų, gudų.
„Ir kitas svarbus dalykas – šiuose namuose vyskupą buvo aplankęs Vatikano kanauninkas Ambrogio Ratti, kuris vėliau tapo popiežiumi Pijumi XI-uoju“, – pasakojo D.Kuolys.
3. ORŠOS MŪŠIO NUGALĖTOJO NAMAI
Namas, kuris dabar pažymėtas Pilies gatvės 22-uoju numeriu, prieš penkis šimtus metų priklausė totorių kilmės kunigaikščiui Mykolui Glinskiui. Jis buvo įtakingas didikas, didžiojo kunigaikščio Aleksandro favoritas.
1508 metais ambicingasis kunigaikštis bandė surengti valstybės perversmą, tačiau po nesėkmės buvo priverstas parsiduoti Maskvai.
„Kai Mykolas Glinskis išdavė Lietuvos valstybę, šitie rūmai atiteko Konstantinui Ostrogiškiui, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės didžiajam etmonui. Iš pradžių jis nesėkmingai kovojo su maskvėnais, net buvo patekęs jų nelaisvėn, tačiau 1514 metais įveikė maskvėnus prie Oršos ir taip apsaugojo Lietuvos valstybę“, – sakė istorijos tyrinėtojas.
Vėliau tie namai priklausė garsiam karvedžiui Kristupui Radvilui Perkūnui, dar vėliau – šio sūnui Kristupui Radvilai II-ajam.
„XVIII amžiuje šiame name jėzuitai įkūrė Kilmingųjų kolegiją, kurioje mokėsi Lietuvos didikų vaikai. Jie buvo ruošiami valdyti modernią valstybę. Taigi Apšvietos laikais čia buvo svarbus intelektualinis centras“, – pasakojo D.Kuolys.
4. SIGNATARŲ NAMAI
1914 metais, kai Europą siaubė Pirmasis pasaulinis karas, Pilies gatvės 26-ojo namo trečiame aukšte nuomojosi patalpas Lietuvių draugijos nukentėjusiems nuo karo šelpti Centro komitetas. Tuo metu jam vadovavo teisininkas ir politikas Martynas Yčas, o pavaduotoju buvo būsimasis Lietuvos prezidentas Antanas Smetona. M.Yčui pasitraukus į Rusiją, komiteto vadovu liko A.Smetona.
„Taip nutiko, kad lietuviai šiame name turėjo visuomeninės draugijos patalpas, kuriose 1917-1918 metais posėdžiaudavo ir Lietuvos Taryba. Todėl būtent čia, Antano Smetonos kabinete, ir buvo pasirašytas Vasario 16-osios aktas“, – kalbėjo D.Kuolys.
Dabar šis pastatas taip ir vadinamas – Signatarų namai.
5. KARDINALIJA
Vilniaus Pilies gatvės 23-uoju numeriu pažymėtas namas išdygo per sovietinės okupacijos laikotarpį, tačiau anksčiau toje vietoje stovėjo labai prašmatnūs Radvilų giminės rūmai, vadinti Kardinalija.
„Rūmus Alberto Goštauto namų vietoje XVI amžiaus viduryje pastatė LDK kancleris, Vilniaus vaivada Mikalojus Radvila Juodasis. Tai buvo vieni prašmatniausių Vilniaus rūmų. Radvila Juodasis juos paliko savo sūnums – Mikalojui Kristupui Radvilai Našlaitėliui, vėliau keliavusiam į Jeruzalę, ir Jurgiui Radvilai, kuris buvo pirmasis lietuvis, tapęs kardinolu. Todėl rūmai ir tapo vadinami Kardinalija“, – sakė istorikas.
Prašmatnūs Radvilų rūmai, kaip ir daug kitų įspūdingų Vilniaus senamiesčio pastatų, po Antrojo pasaulinio karo buvo nugriauti sovietų valdžios. Ji nusprendė, kad pastatus reikia šluoti nuo žemės, o ne restauruoti.
6. JURGIO IR MARIJOS ŠLAPELIŲ NAMAI
Prieškario metais Pilies gatvės 40-ajame name gyveno garsūs Vilniaus inteligentai Jurgis ir Marija Šlapeliai. Jų namuose nuolat lankydavosi Jonas Basanavičius, Mikalojus Konstantinas Čiurlionis, apsistodavo iš Tilžės atvažiavęs Vydūnas.
„Lietuvos valstybingumo kelyje šie namai yra svarbus lietuvybės židinys, kuriame tais laikais lankydavosi lietuvių inteligentija. Čia buvo gyvai svarstomi lietuvių kultūros ir politikos klausimai“, – pasakojo D.Kuolys.
Šlapelių šeima taip pat turėjo knygyną Vilniaus Dominikonų gatvėje. Jis buvo lankomas tuo metu Vilniuje gyvenusiu inteligentų: Žemaitės, Gabrielės Petkevičaitės-Bitės, Juozo Tumo-Vaižganto ir kitų.
7. CHODKEVIČIŲ RŪMAI
Priešais prašmatniąją Radvilų Kardinaliją stūksojo kitos garsios LDK giminės – Chodkevičių – rūmai. XVII amžiaus pradžioje dvi giminės susikivirčijo dėl turtingos nuotakos – Slucko kunigaikštytės, todėl per savo rūmų langus iškišo patrankas ir rengėsi karui. Karo veiksmus pavyko sustabdyti Vilniaus vyskupui.
Chodkevičiai buvo garsūs savo politikais ir karo vadais. Garsiausias iš jų – LDK etmonas Jonas Karolis Chodkevičius.
„1605 metais jis nugalėjo švedus Salaspilio mūšyje, o 1621 metais Chotyne apgynė Europą nuo turkų invazijos. Tuo metu tai buvo esminė civilizacijų kova. Jonas Karolis Chodkevičius mirė gindamas Chotyno tvirtovę“, – pasakojo istorikas.
XVII amžiaus pradžioje, būdamas sostinėje, šis karvedys turėjo apsistoti rūmuose, kurie dabar pažymėti Didžiosios gatvės 4-uoju numeriu.
Ilgai manyta, kad Chodkevičiai buvo gudų tautybės, nors patys kildinosi iš žemaičių didikų Boreikų. Istorikas D.Kuolys sakė, kad lietuvių istorikai pastaruoju metu yra atsekę lietuvišką šios giminės kilmę.
8. KARVEDŽIO MYKOLO KAZIMIERO PACO NAMAI
Mykolas Kazimieras Pacas – Lietuvos karvedys, pasižymėjęs XVII amžiaus vidurio mūšiuose. Nuo eilinio kario jis kilo iki pulko vado, o vėliau – nuo LDK lauko etmono iki didžiojo etmono.
Vilniaus Didžiosios gatvės 7-uoju numeriu pažymėtas pastatas šiuo metu yra apleistas, jo languose šmėžuoja tuštuma ir skurdas, tačiau prieš kelis šimtus metų tai buvo garsiojo karvedžio rūmai.
„1660 metais Pacas išvadavo Vilnių iš maskvėnų. Dėkodamas Dievui už visos Lietuvos išlaisvinimą, jis pastatė Šv. Petro ir Pauliaus bažnyčią, po kurios slenksčiu norėjo būti palaidotas. Todėl šiandien, kai einame į Šv. Petro ir Pauliaus bažnyčią, mes mindome Mykolo Kazimiero Paco palaikus. Tokia baroko žmogaus pasaulėžiūra – didybė ir nusižeminimas vienu metu“, – sakė D.Kuolys.
9. ŠV. MIKALOJAUS CERKVĖ
1514 metais LDK etmonas Konstantinas Ostrogiškis laimėjo įspūdingą pergalę Oršos mūšyje, todėl nutarė už ją atsidėkoti Dievui. Turtingas rusėnų karvedys nusprendė pastatyti mūrinę cerkvę, kuri iki šiol stovi pažymėta Didžiosios gatvės 12-uoju numeriu.
„Tuo metu mūrines cerkves Vilniaus centre buvo uždrausta statyti, leidžiama tik medines. Tačiau Konstantinui Ostrogiškiui už nuopelnus ginant Lietuvos valstybę buvo padaryta išimtis“, – pasakojo D.Kuolys.
XIX amžiuje pastatą rekonstravo Rusijos imperijos architektas Nikolajus Čaginas, tad jis autentiškas neišliko.
10. VILNIAUS ROTUŠĖ
Vilniaus rotušėje ir priešais ją esančioje aikštėje buvo kuriama ne tik sostinės, bet ir visos Lietuvos valstybės istorija.
„Čia buvo dedamos pastangos išgelbėti Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę po antrojo jos padalinimo. 1794 metais Vilnių išvadavus iš Rusijos kariuomenės, rotušėje dirbo Lietuvių Tautos Aukščiausioji Taryba, kurią sudarė lietuvių politikai ir intelektualai, Vilniaus universiteto profesoriai. Nuo rotušės laiptų jie skelbdavo tautai Tarybos nutarimus“, – kalbėjo istorikas.
Rotušės aikštėje buvo vykdomos mirties bausmės nusikaltėliams, kartu – ir tėvynės išdavikams.
1580 metais čia buvo nukirsdintas garsios didikų giminės paskutinis palikuonis Grigas Astikas, slapta teikęs informaciją Maskvos didžiajam kunigaikščiui Jonui Žiauriajam. 1794 metais Vilniaus rotušės aikštėje buvo pakartas paskutinis LDK didysis etmonas Simonas Kasakauskas, kuris susidėjo su Jekaterina II-ąja ir vykdė jos nurodymus.
„Tai yra ir liūdna, dramatiška, tragiška vieta, kurioje Lietuvos piliečiai stebėdavo, kaip gyvybės netenka valstybės išdavikai“, – kalbėjo D.Kuolys.
11. ŠV. KAZIMIERO BAŽNYČIA
XVII amžiuje šį įspūdingą baroko architektūros šedevrą, skirtą Lietuvos valstybės globėjui šv. Kazimierui, statė valdovas Žygimantas Vaza, Lietuvos didikai. Bažnyčios viršūnę puošė įspūdinga Jogailaičių karūna.
„1604 metais iš Antakalnio iškilmingai velkant pamatų akmenį dalyvavo ir didikai katalikai, kancleris Leonas Sapiega bei kiti, ir didikai protestantai, kurie ėjo čia pagerbti Jogailaičio, didžiojo kunigaikščio Kazimiero sūnaus. Tai buvo visos Lietuvos valstybės dovana savo globėjui“, – aiškino kultūros istorikas.
Po 1831 metų sukilimo šv. Kazimiero bažnyčia buvo atimta iš katalikų ir paversta šv. Mikalojaus soboru. Tada architektas N.Čaginas nuvertė du aukštus bokštus, vietoj Jogailaičių karūnos užkėlė stačiatikių cerkvės „svogūną“, prie fasado pristatė priestatą.
„Taip pat šv. Kazimiero bažnyčia mena ir labai gėdingus laikus. Per sovietinę okupaciją čia veikė ateizmo muziejus. Tai buvo šv. Kazimiero ir Lietuvos valstybės išniekinimas“, – kalbėjo D.Kuolys.
12. FILHARMONIJA
Įspūdingas Lietuvos nacionalinės filharmonijos pastatas buvo statomas kaip Rusų pirklių namai, vėliau buvo paverstas Vilniaus miesto salės rūmais. Bet didžiausią istorinę reikšmę šis statinys įgijo po to, kai rūmuose įvyko Didysis Vilniaus Seimas.
„1905-ųjų gruodį čia Jono Basanavičiaus ir jo bičiulių sušaukti lietuviai pirmą sykį po daugelio metų lietuviškai kalbėjo apie savo tautos likimą. Čia pirmą sykį moderniais laikais buvo iškeltas Lietuvos savarankiškumo reikalavimas. Tai ir šiuolaikinės Lietuvos valstybės, ir mūsų šiuolaikinio parlamentarizmo pradžia“, – sakė D.Kuolys.
13. BAZILIJONŲ VIENUOLYNO VARTAI
Jono Kristupo Glaubico sukurti Bazilijonų vienuolyno vartai svarbūs ne tik todėl, kad yra architektūros šedevras. Už jų esančiame vienuolyne 1823-1824 metais buvo kalinami filomatai ir filaretai, 1831 metais – sukilimo dalyviai, o 1840 metais – dar vieno maišto rengėjas Simonas Konarskis.
„Čia – Rusijos imperijos represijų prieš laisvės troškusį Lietuvos jaunimą simbolinė vieta“, – aiškino istorikas.
14. AUŠROS VARTAI
Lietuvos visuomenė jau tarsi pamiršo, kad 1794 metų liepos 19-20 dienomis Vilniaus miesto gyventojai didvyriškai apgynė Aušros vartus ir gynybinę sieną nuo Rusijos imperijos kariuomenės.
„Dėl Lietuvos karo vadų klaidos kariuomenė tuo metu buvo išvykusi iš Vilniaus, todėl miestą gynė tik labai nedidelė įgula, patys miestiečiai, jaunimas, net kunigai ir vienuoliai. Žinoma, kad kunigas, basasis karmelitas Celica prie Aušros vartų nušovė Rusijos pulkininką Dejovą ir taip privertė Rusijos kariuomenę atsitraukti nuo miesto sienų“, – pasakojo istorikas.
Rusijos kariuomenė galiausiai rugpjūtį užėmė Lietuvos sostinę, tačiau tas dvi liepos dienas miestas didvyriškai gynėsi, tuo metu sukilėlių leistas „Vilniaus tautinis laikraštis“ aukštino gynėjų heroizmą.
15. ŠVČ. JĖZAUS ŠIRDIES BAŽNYČIA IR VIENUOLYNAS
Sovietai šiame istoriniame pastate buvo įrengę Rasų lagerį, kuriame po Antrojo pasaulinio karo buvo kalinami ir Lietuvos partizanai, disidentai.
„Čia trejus metus – 1947-1949-aisiais – kalėjo maištingas rašytojas Kazys Boruta. Dirbdamas kalėjimo bibliotekoje slapta rašė. Vėlesniais sovietų laikais Rasų kolonijoje buvo įkalintas ir rašytojas Jurgis Kunčinas“, – priminė D.Kuolys.
16. RASŲ KAPINĖS
Lietuvos valstybingumo kelias simboliškai baigsis Rasų kapinėse, kuriose palaidoti net du Vasario 16-osios akto signatarai – Jonas Basanavičius ir Jonas Vileišis. Be to, šioje vietoje yra sovietų nužudytų signatarų Kazio Bizausko, Prano Dovydaičio, Vlado Mirono simbolinis kapas.
„Tai sakrali lietuviams vieta, kurioje ilsisi modernios Lietuvos valstybės kūrėjai ir gynėjai. Sovietų okupacijos metais per vasario 16-ąją, Jono Basanavičiaus mirties dieną, prie jo kapo su vainikais, gėlėmis, žvakutėmis susirinkdavo studentai, jaunimas, taip išreikšdami protestą prieš Lietuvos okupaciją ir išsakydami laisvos valstybės ilgesį“, – pasakojo istorikas D.Kuolys.
