Maža kaina - didelė vertė. Prenumerata vos nuo 1,00 Eur!
Išbandyti

Mažai pažįstama Karaimų istorija Vilniuje: Durunčos-Šyšmano tabako fabrikas ir jo likimas

Vilniaus karaimų bendruomenės istorija nebūtų pilnai papasakota be prisiminimų apie Isaako Durunčos ir Jakovo Šyšmano tabako fabriką. Iš Krymo kilusių verslininkų įkurtas fabrikas buvo vienintelis karaimams priklausęs pramonės objektas. Dydžiu ir moderniais sprendimais jis gerokai lenkė kitus to meto Vilniaus fabrikus.
Buvusio Durunčos-Šyšmano tabako fabriko pastatas Vilniuje
Buvusio Durunčos-Šyšmano tabako fabriko pastatas Vilniuje / Lukas Balandis / BNS nuotr.

Turėjo fabriką Kryme, įkūrė ir Vilniuje

XIX a. pab. Vilniuje apsigyveno keletas iš Krymo atvykusių karaimų šeimų, užsiėmusių verslu. Garsiausi iš jų buvo Isaakas Durunča (tiksli gimimo data nėra žinoma; mirė 1890 m. - red. past.) bei Jakovas Šyšmanas (1836-1900).

Isaako senelis ir tėvas Kryme buvo karaimų religijos mokytojai ir jaunesnieji dvasininkai. Tačiau jų vaikai jau ėmė verstis tabako gamyba ir prekyba. Pirmąjį fabriką įkūrė vyriausias Isaako brolis Sadukas. Tačiau greit į šeimos verslo reikalus įsitraukė ir kiti broliai, tarp jų ir Isaakas.

Tikslių duomenų, kaip Isaakas Durunča susipažino ir nusprendė kartu užsiimti verslu su kitu garsios karaimų verslininkų šeimos atstovu Jakovu Šyšmanu nėra. Vis dėlto yra žinoma, kad 1865 m. jiedu įregistravo bendrovę „Duruncza į Szyszman“ (liet. „Durunča ir Šyšmanas“) ir įkūrė du fabrikus Kyive ir Vilniuje.

„Reikia pasakyti, kad Kryme tabako gamyba ir prekyba užsiėmė labai daug karaimų. Patirties šiame versle netrūko ir Jakovui bei Isaakui. 1872 m. verslo partneriai atidarė tabako gaminių parduotuvę Varšuvoje, o tarpukariu ji buvo ir Vilniuje, dabartiniame Gedimino prospekte“, – savo straipsnyje apie Vilniuje veikusį karaimų įkurtą tabako fabriką rašo doc. dr. Halina Kobeckaitė.

Fotobanko nuotr./Dr. Halina Kobeckaitė
Fotobanko nuotr./Dr. Halina Kobeckaitė

Vilniuje tabaką, machorką ir papirosus XIX a. pabaigoje gamino dar trys fabrikai, bet J.Šyšmano ir I.Durunčos fabrikas buvo didžiausias. Jis garsėjo trimis papirosų rūšimis: „Tulpe“, „Lux“ bei „Gloria“. Svaras (maždaug 409 g) turkiško tabako tuo metu kainavo nuo 1 iki 10 rublių, o 100 papirosų – nuo 50 kapeikų iki 3 rublių.

Rebusas dėl fabriko adreso

Nors su fabriko statybomis, remontu ir kita veikla susiję dokumentai išliko, iki galo nėra aišku, kur tiksliai buvo bendrovės „Duruncza į Szyszman“ (liet. „Durunčos ir Šyšmano“) gamyklos pastatai.

Doc. dr. H.Kobeckaitės teigimu, viename iš dokumentų nurodomas fabriko tarpukariu adresas: Visų Šventųjų g. 19, kitame minima Ligoninės g. Surinkti amžininkų liudijimai rodo, kad fabrikas veikė tarp Visų Šventųjų g. ir Pylimo g., prie Halės turgaus, pastate, kuriame šiuo metu yra poliklinika.

Lukas Balandis / BNS nuotr./Buvusio Durunčos-Šyšmano tabako fabriko pastatas Vilniuje
Lukas Balandis / BNS nuotr./Buvusio Durunčos-Šyšmano tabako fabriko pastatas Vilniuje

Šiemet minint Lietuvos karaimų metus Lietuvos valstybės archyvas paviešino įvairius dokumentus (nuotraukas, rankraščius, brėžinius, sutartis ir pan.), susijusius su Lietuvoje gyvenusiais karaimais.

Viename jų nurodoma, kad dalis J.Šyšmano ir I.Durunčos įkurto tabako fabriko statinių galėjo būti Ligoninės g. ir Pylimo g. sankryžoje.

Išvysti šiuos dokumentus galima Lietuvos vyriausiojo archyvo parengtoje paruoštoje virtualioje parodoje. Virtualios parodos ekspoziciją rasita paspaudę – čia.

Kaip rašoma vienoje iš Antano Rimvydo Čaplinsko knygų „Vilniaus gatvių istorija“, J.Šyšmano ir I.Durunčos tabako fabrikas 1870 m. pradėjo veikti Felikso Golsnerio pastate prie Visų Šventųjų gatvės nuomojamose patalpose.

Nuomininkais verslininkai buvo neilgai – jau 1885 m. visas pastatas su priestatu ir tuo metu veikiančiu fabriku buvo parduotas I.Durunčai. Tapęs savininku karaimų verslininkas fabriką išplėtė ir modernizavo. Pavyzdžiui, 1886 m. fabrike iš Basokų gatvės pusės buvo pastatytas dujų variklis.

Atnaujintas fabrikas didino ir gamybą: XIX a. pab. jame dirbo jau 400 darbininkų (palyginimui, anksčiau – 150).

Verslą nusavimo valstybė

Po I.Durunčos mirties 1890 m. fabriką su visais jam priklausančiais pastatais paveldėjo jo sūnūs Mojsiejus ir Samuelis.Tiesa, tuo metu abu jie buvo per jauni savarankiškai tvarkyti verslą. Todėl reikalus jų vardu tvarkė J.Šyšmanas. Tai patvirtina ir fabriko steigėjos – bendrovės pavadinimo pakeitimas, kuris tapo „Šyšmanas ir Durunčos paveldėtojai“.

Kaip ir I.Durunčos atveju, 1900 m. mirus J.Šyšmanui jo dalį paveldėjo sūnūs Juzefas ir Borisas. Fabrikui jo įkūrėjų paveldėtojai vadovavo dar porą dešimtmečių.

J.Šyšmano ir I.Durunčos fabrikas unikalus. Jokių kitų karaimams priklausiusių fabrikų Lietuvos teritorijoje nebuvo.

Po 1917 m. revoliucijos „Durunčos ir Šyšmano“ bendrovė neteko visos savo nuosavybės Rusijos teritorijoje. Jiems liko tik Vilniaus tabako fabrikas. Jis veikė iki 1926 m. Tada jį perėmė Lenkijos tabako monopolis. Taip baigėsi vienintelio karaimų fabriko Vilniuje istorija.

Rūpinosi kenesos statybomis

Senas verslo tradicijas turėjusios Durunčų ir Šyšmanų šeimos buvo aktyvūs Vilniaus karaimų bendruomenės nariai ir mecenatai. Yra žinoma, kad tabako fabriko įkūrėjo sūnus Mojsiejus Durunča prieš Pirmąjį pasaulinį karą buvo Vilniaus kenesos statybos komiteto narys, rūpinęsis statyboms reikalingais leidimais.

Nuo 1921 m. jis tapo kenesos statybai pabaigti komiteto pirmininku. Kad bendruomenei svarbūs maldos namai būtų užbaigti, jis skyrė nemažai asmeninių lėšų.

Kad bendruomenei svarbūs maldos namai būtų užbaigti, jis skyrė nemažai asmeninių lėšų.

Siekdamas plėtoti verslo ir filantropinius ryšius M.Durunča organizuodavo labdaringus renginius savo namuose Vilniuje (dabar – Gedimino pr. 43-asis namas). Archyve yra išlikę tų vakarėlių dalyvių ir jų paaukotų sumų aprašai. Deja, M.Durunča nesulaukė Vilniaus kenesos statybų pabaigos – sunki liga jį palaužė anksčiau.

Filantropai buvo ir Šyšmanai. Pavyzdžiui, Jakovo Šyšmano lėšomis 1891-1892 m. Vilniuje buvo išleistas dvasininko Felikso Maleckio (1854-1928) sudarytas ir redaguotas keturių tomų karaimų maldynas, kuris tapo kanoniniu ir juo naudojosi visi Europoje gyvenantys karaimai.

Senelių ir tėvų tradicijas tęsė vaikaičiai ir vaikai. Jakovo Šyšmano anūkas Šymonas Šyšmanas, po Antrojo pasaulinio karo emigravęs į Prancūziją, 1980 m. išleido karaizmo doktrinos studiją. 2000 m. ji išleista ir lietuvių kalba. Po jo mirties visi jo knygų rinkiniai perduoti Vilniaus universiteto, kurį buvo baigęs, bibliotekai. Tai buvo jo priešmirtinis prašymas.

Abi šeimos paliko ryškų pėdsaką Vilniaus karaimų istorijoje.


„Karaimai. Kas jie?" – Lietuvos karaimų metų minėjimui 2022 metais skirta turinio skiltis portale 15min apie Lietuvos karaimų paveldą Lietuvoje. Projektą inicijavo Kultūros paveldo departamentas prie LR Kultūros ministerijos.


Straipsnyje panaudota medžiaga iš doc. dr. H.Kobeckaitės publikacijos „Karaimų istorijos Vilniuje pėdsakais“, išspausdintos laikraštyje „Trakų žemė“ (2019 m. gruodžio 31 d., Nr. 52 (1102), taip pat Lietuvos valstybės archyvo medžiaga.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
„Teleloto“ studija virs podiumu
Reklama
Šimtai vyrų kasdien susiduria su erekcijos sutrikimais ar net prostatos vėžio diagnoze – kaip to išvengti?
Reklama
Pirmą kartą per beveik penkiolika metų fiksuotas verslo ginčų augimas – ką tai reiškia verslui?
Reklama
„Daktare, man pašalino tulžies pūslę, tačiau aš nesijaučiu gerai...“
Užsisakykite 15min naujienlaiškius