Dabar populiaru
Publikuota: 2019 kovo 27d. 17:12

Metraštininkas R.Kaunietis: partizanų prisiminimai atskleidė mums dar nežinomų, negirdėtų faktų

Pietų Lietuvos srities partizanai pakeliui į Lietuvos partizanų vadų susirinkimą.
Okupacijų ir laisvės kovų muziejaus nuotr. / Pietų Lietuvos srities partizanai pakeliui į Lietuvos partizanų vadų susirinkimą.

Ironiškai sakoma: laikai tolsta, liudininkų daugėja. Ilgainiui, matyt, atsiras vis daugiau gerai žinančių, kaip Lietuvoje vyko partizaninis karas. Bet kraštotyrininkas, sovietmečio disidentas, pokario laisvės kovų metraštininkas Romas Kaunietis teigia: ateityje tik vienas kitas suinteresuotas Lietuvos pilietis galės perskaityti KGB archyvuose esančias tardymo bylas. Jos surašytos rusų kalba, o pastaroji jau užleido vietą anglų kalbai.

Tačiau anot istorinių įvykių fiksuotojo, norint restauruoti praeitį, vienu šaltiniu remtis nepakanka. Į šio žmogaus patarimus vertėtų įsiklausyti, juk netoli tas laikas, kai gyvų pokario kovų liudininkų nebeliks, ir mes patys vieni turėsime šifruoti mums rašytus istorijos metraščius.

Pradėjęs darbą 1965-aisiais, kai dar buvo gyvas paskutinis ginklu pasipriešinęs mūsų tėvynės partizanas, Romas Kaunietis savo lėšomis išleido dvylika storiausių knygų (jose pateikti 870-ies pokalbių įrašai saugomi Lietuvių literatūros ir tautosakos institute), autentiškai liudijančių pokario kovas. Už šį darbą apdovanotas Ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Riterio kryžiumi (2005 m.) ir Gabrielės Petkevičaitės-Bitės atminimo medaliu „Tarnaukite Lietuvai“ (2018 m.). Jo išleistuose laisvės kovų metraščiuose – partizanų istorija jų pačių ir jų rėmėjų, ryšininkų lūpomis. „Gyvu pokario istorijos balsu“ vadinamas žmogus ir pats patyrė gyvenimo išbandymų: 1949-aisiais tėvus tremiant į Sibirą, dar nesulaukęs penkerių berniukas paspruko ir pasislėpė Buivydžių kaimo pamiškėje esančioje pirtyje. (Vėliau jį savo namuose priglaudė motinos sesuo.) Baigęs tuometį Panevėžio politechnikumą, dirbo miesto gamyklose. 1969 m. buvo suimtas: darydami kratą, saugumiečiai konfiskavo prieškario literatūros, savilaidos leidinių, rado ginklą.

Pritaikius LSSR BK 234 straipsnį, buvo nuteistas už ginklo laikymą, pusantrų metų praleido nelaisvėje. Vėliau penkiolika metų dirbo kaimo statybose, po Atgimimo – Nepriklausomos Lietuvos valstybinėse įstaigose. Veik pusę amžiaus užrašinėjo tremtinių ir politinių kalinių prisiminimus, rinko medžiagą apie partizanus, jų ryšininkus, NKVD-MGB-KGB nusikalstamą veiklą. Jo knygose – ne tik pokario kovų liudininkų prisiminimai, bet ir archyvų dokumentai, partizanų, ryšininkų ir jų rėmėjų nuotraukos, bunkerių schemos.

– Dar spėjote pakalbinti nemažai išlikusių gyvų Laisvės kovų dalyvių. Šiandien jų belikę vienetai...

– Taip, dar spėjau – nors irgi jau gana pavėluotai. Šiandien žinau, kad be manęs daugiau to niekas nebūtų padaręs. Kartais su kartėliu pagalvoju: o kodėl gi prasidėjus Atgimimui to negalėjo padaryti gerai organizuota ir jau Nepriklausomos Lietuvos valdžios finansuojama žmonių grupė? Juk tada dar nemažai buvo gyvų to meto liudininkų. O Laisvės kovotojų prisiminimai, kuriuos man pavyko užrašyti, atskleidė labai daug ir mums dar nežinomų, negirdėtų faktų.

– Vis labiau artėja metas, kai apie laisvės kovas liudys tik NKVD rašyti tardymo protokolai. Ką būtina žinoti, norint juos teisingai perskaityti?

– Visų pirma, suprantama, negalima pamiršti, kad NKVD-MGB tardytojų protokoluose užrašyta tik dalis tiesos. Laisvės kovotojus jie apibūdindavo paniekinančiais žodžiais: „banditai“, „fašistiniai budeliai“, „banditų gaujos“; partizanų mylimosios, ryšininkės, rėmėjos buvo įvardijamos kaip „banditų liubovnicos“ (meilužės), „sugulovės“, o kartais net „prostitutės“. Ir tardomieji, žinoma, ne visada kalbėdavo šimtaprocentinę tiesą.

Bet kad pajustum blefą, turi būti perskaitęs ne vieną tardymo protokolą. Reikia turėti patirties. Iš pradžių visais žmonėmis, man pasakojančiais savo pokario metų išgyvenimus, tikėjau absoliučiai šimtu procentų. Tik atsivertęs kai kurių iš jų baudžiamąsias bylas, esančias KGB archyvuose, pastebėjau, kad jose esantys faktai ne visada sutampa su pateiktais prisiminimais. Supratau, kad kalbėdamas apie patirtus išgyvenimus žmogus dažnai stengiasi viską pasukti sau tinkama linkme, užsidėti savotišką teisuolio aureolę. Ir ateityje privalome nepamiršti, kad kiekviena oponuojanti pusė tiesą dažniausiai pateikia būtent sau palankioje šviesoje.

– Gal kitąkart taip nutinka ir netyčia?

– Būna, kad tai daroma ir nepiktybiškai: dažnai prisiminimus keičia, tarkim, garbus pasakotojų amžius. Ne kartą pastebėjau: kai pakalbinu tuos pačius žmones, kurių prisiminimus užrašiau prieš kelias dešimtis metų, nustembu, kad dabar, būdami 80-mečiai ir vyresni, jie tuos pačius įvykius jau aiškina kiek kitaip. Tuo nereiktų stebėtis, nes kartais žmogus gali priimti už tiesą ir kažkada susapnuotą istoriją, juk atmintis ne visagalė. Nenoriu nieko įžeisti, bet kartais tikrai pasitaiko tokių dalykų. Išleidęs pirmąją knygą „Aukštaitijos partizanų prisiminimai“, pastebėjau, kad pasitaikė netikslumų, tad kitose knygose visais įmanomais būdais stengiausi jų išvengti.

Supratau, kad kalbėdamas apie patirtus išgyvenimus žmogus dažnai stengiasi viską pasukti sau tinkama linkme, užsidėti savotišką teisuolio aureolę.

– Jums teko prakalbinti šimtus tragiško likimo žmonių. Kuo jie visi Jums pasirodė panašūs, ką turėjo bendra?

– Klausantis jų pasakojimų, reikėjo ir man pačiam tarsi praeiti jų kančių keliais, drauge išgyventi visas tragedijas. Stengiausi išlaikyti pasakojimų autentiškumą, atskleisti priežastis, paskatinusias daugelį Lietuvos jaunuolių paimti ginklą į rankas ir išeiti į miškus. Beveik visi mano kalbinti žmonės vienokiu ar kitokiu būdu kažkada buvo palaužti. Kas tada pateko į NKVD mėsmalę, vien mėlynėmis neatsipirko. Kankinimo metodų čekistai mokėjo aibes. Jeigu fiziškai kankinamas žmogus ką nors išdavė, jo niekada nelaikiau išdaviku. Šiandien galiu pasakyti: mano nuomone, beveik visi tikrieji didvyriai ilsisi po žeme, tarp gyvųjų jų liko labai nedaug.

– Iki Nepriklausomybės atkūrimo istorinių įvykių liudininkų prisiminimus užrašinėjote remdamasis vien jų pasakojimais, paskui atėjo laikas, kai atsivėrė ir KGB archyvų durys. Kas tada pasikeitė?

– Tada labai daug kas pasikeitė. Gaila, ne viskas, kas turėjo pasikeisti. LR Seimui galop nutarus, kad Desovietizacijos įstatymas „nebeaktualus“, KGB archyvuose liko užkonservuota šimtai, o gal ir tūkstančiai tautos genocido vykdytojų pavardžių, užšifruotų pseudonimais. Jie liko nežinomi plačiajai visuomenei, ir tai dar daugiau supriešino mūsų žmones. Netekome teisės žinoti, kas mus skundė, kas išdavė, kieno dėka žuvo ar buvo ištremti į Sibirą mūsų artimieji ar mes patys.

Ką galiu apie tai pasakyti? Galiu tik įtarti, jog kažkas iš „anos šalies“ vis dar tebevaldo mūsų ypatinguosius archyvus. Baudžiamąsias bylas, ir tas ne visas dar galima laisvai skaityti, jose atsiranda kažkokių užslėptų puslapių, su jų turiniu negalima susipažinti, jų negalima nusikopijuoti. Ką jau kalbėti apie operatyvines, sekimo bylas...

– Bet tai, kas prieinama, sakote, yra labai didelė paspirtis rašantiems ano laiko istoriją?

– Taip, be abejo – jei tik mokėsime tai teisingai perskaityti, kaip minėjau. Gaila, kad jaunimas nebemoka rusų kalbos. Tikrai ateis toks metas, kai norės paskaityti, kas archyvuose surašyta, bet galimybės tai padaryti nebebus. O juk jau dabar pasakojimai sklinda iš trečių lūpų... Pasakojimai apie kažkieno papasakotus prisiminimus. Ir aš pats turiu nemažai užrašytų prisiminimų iš taip vadinamų trečiųjų asmenų. Nepasakyčiau, kad jie nevertingi, ten gana įdomių istorijų paporinta. Tačiau žinau, kad tokiu atveju istorinę tiesą būtina ypač atidžiai filtruoti.

– Ilgus Nepriklausomybės metus apie partizaninį pasipriešinimą buvo neprisimenama, kurį laiką jis vertintas net kontroversiškai. Staiga atsibudome. Keistas įspūdis: atrodo, kad Lietuvai baigiant išsibėgioti, pokario kovų istorijos prisiminimai tarsi „nuleisti iš viršaus“ kaip patriotizmo skatinimo priemonė, kuri, beje, pasiteisino. O gal tiesiog subrendo mūsų visuomenė, pagaliau tapo pajėgi adekvačiai įvertinti savo istoriją?

– Teisingai pastebėjote. Aš irgi atkreipiau dėmesį: Lietuvos šimtmečio paminėjimai, įvairūs straipsniai spaudoje, internetinėje erdvėje apie pokario kovas, Sibiro tremtis, kurios vyko visą pokario dešimtmetį, žmonėms priminė anuos baisius laikus. Ypatingai šią „kampaniją“ užvedė A.Ramanausko-Vanago palaikų išniekinimo vietos radimas ir jų identifikavimas. Bet netrukus prasidėjo ir įvairūs puolimai. Mums ir vėl belieka gintis. Šiandien mes privalome ne tik sau, bet ir visam pasauliui šaukte šaukti apie tos žiaurios tragedijos pasekmes. Didžioji mūsų tautos dalis ilgus metus kantriai kentė užslėptą skausmą. Tokių įvykių pamiršti neįmanoma, tad bandėme taikstytis su esama padėtimi.

Gaila, kad jaunimas nebemoka rusų kalbos. Tikrai ateis toks metas, kai norės paskaityti, kas archyvuose surašyta, bet galimybės tai padaryti nebebus.

Šiandien, regis, mes jau laisvi, gyvename nepriklausomoje valstybėje – ar bereikia aitrinti širdis? Vis dėlto kažkieno samonėje tas žvėris vis dar prabunda ir bando istorijos ratą atsukti atgal. Vien dėl to, prisimindami savo skausmingą patirtį, mes privalome budėti ir aiškinti jaunimui, kad neužtenka laisvę iškovoti, dar privalome ją mokėti išlaikyti ir apginti. O reziumuojant, manau, galima taip pasakyti: bėgant laikui požiūris į pokario kovas Lietuvoje tikrai nesikeičia. Mūsų visuomenė tuo klausimu kokia buvo, tokia ir išliko: riejasi, pešasi, mušasi. Na, bet tegu tik pabando koks atėjūnas mus paliesti. Tikiu, kad iškart vieningai kumščius sugniaušime ir trenksime jam atgal. Dar iš tėvų pasakojimų teko girdėti, jog ir tarpukario Lietuvoje tarp žmonių pernelyg didelės vienybės nepastebėta. Taip pat buvo daug nepatenkintų valdžia, ir su kaimynais dėl įvairių priežasčių ne visi sutarė... O kai prasidėjo okupacijos, tie vyrai ir tos moterys mūru stojo ginti tautos laisvę.

– Tik, žinia, laikai keičiasi... Ar šiandien bebūtų aktualus partizaninis karas?

– Manau, partizaninio karo strategija šiame moderniame amžiuje didesnio vaidmens tikrai nebevaidintų. Dabar jau gerai žinoma, kad pasaulyje visi partizaniniai karai, neturėję paramos iš užsienio, baigėsi pralaimėjimu. „Bet koks partizaninis karas uždaroje teritorijoje anksčiau ar vėliau pasmerktas žlugimui“, – tai E.Che Guevaros, Kubos partizanų lyderio, nužudyto Bolivijos armijos, žodžiai. Tad šiandien galime mūsų partizanus pavadinti savižudžiais-kamikadzėmis. Iš užsienio jie jokios paramos negavo. Inteligentija su didele viltimi laukė ir tikėjo Vakarų valstybių pagalbos, partizanus ragino neprarasti vilties. Ta pagalba taip ir neatėjo, kol galiausiai buvo užkastas paskutinis kovotojas.

– Beje, apie inteligentiją. A.Ramanauskas-Vanagas savo atsiminimuose rašė: „Okupantas sugebėjo tarsi geležine uždanga atskirti kaimą nuo inteligentijos.“ Anot jo, inteligentija buvo tapusi „gyva mumija Lietuvos laisvės kovoje“.

– Manau, tai tik dalis tiesos. O kiek kunigų, mokytojų, rašytojų, poetų buvo nuteista už bendradarbiavimą su partizanais? Ar ne inteligentijos atstovai jie buvo? Didžioji dalis kunigų rinko pinigines aukas ir rėmė jomis laisvės kovų dalyvius, mokytojai, tarnautojai nuo savo menkų atlyginimų tam tikrą pinigų dalį skyrė partizanams.

Na, o jei kalbėti apie šių dienų Lietuvos visuomenę, tai ji labai susiskaldžiusi – ne tik turtiniu, bet ir vertybių atžvilgiu. Bet jei kiltų kokie neramumai, vis tiek, esu tikras, didžioji dalis lietuvių stotų ginti tautos laisvės ir nepriklausomybės. Nesėdėtume rankų sudėję, o eitume, kaip ėjo 1918-ųjų metų savanoriai, kaip ėjo pokario partizanai, kaip dar labai neseniai telkėsi tauta ginti Atgimstančios Lietuvos.

Nelygioje ir žiaurioje kovoje paskutiniaisiais metais daug kur liko vien besiblaškantys pavieniai kovotojai, be vadų, nors ir būręsi į mažesnes grupeles ir su didele viltimi laukę pagalbos iš užsienio.

– Ar reikia šiandien kalbėti apie partizanų klaidas? Jūs sakote – taip. Bet pripažinti savo paklydimus gali tik brandus žmogus ir analogiška visuomenė.

– Jau ne kartą sulaukiau pastabų, neretai ir griežtų, iš buvusių Laisvės kovų dalyvių, esą pernelyg atvirai ir kartais ne visai pagarbiai rašau apie partizanus. Bet aš rašiau ir rašysiu vadovaudamasis tiesos logika, kiek galima daugiau patikrintais faktais, be jokio patoso ir vienpusiško nepagrįsto partizanų garbinimo. Juk didžioji dalis stojusių į laisvės kovą buvo neišprusęs kaimo jaunimas, bemoksliai, be didesnės kovų patirties. Daugelis – ištroškę keršto už Sibiran ištremtus artimuosius, už nužudytus brolius ar seseris, nukankintus tardymų kamerose. Į visa tai reiktų atsižvelgti ir labai griežtai jų neteisti.

Okupantai ne veltui pirmiausia ir stengėsi sunaikinti intelektualųjį tautos sparną, ypač buvusius karininkus, mokytojus, valstybės tarnautojus, vadovaujančius pasipriešinimui. Nelygioje ir žiaurioje kovoje paskutiniaisiais metais daug kur liko vien besiblaškantys pavieniai kovotojai, be vadų, nors ir būręsi į mažesnes grupeles ir su didele viltimi laukę pagalbos iš užsienio. Tiesą sakant, žmonės, įvaryti į kampą, gynėsi, kaip sugebėjo. Bet kol vadai egzistavo, savivaliavimų iš partizanų pusės buvo labai mažai. Už statuto pažeidimus: vagystes, prievartavimus, išdavystes patys baudė savo kovos brolius griežčiausiomis bausmėmis iki sušaudymo, vadovavosi Karo lauko teismo nuosprendžiais.

Kai vadų neliko, prisiėjo vadovautis vien savo trumpu protu ir nuojauta. Negalima pamiršti ir tų provokacijų, kurias vykdė vadinamieji MGB smogikai, persirengę partizanais. Tikrai ne vieną žmogų pasiuntė į aną pasaulį prisidengę jų vardu. Kaip bebūtų niekinami ir šmeižiami pokario laisvės kovotojai, bet tik jiems šiandien turėtume padėkoti, kad Lietuvoje nelikome tautine mažuma, mūsų neparklupdė.

– Be kita ko esate sakęs: „Aukštaičiai paliko daugybę jaudinančių heroizmo pavyzdžių, tik jie nepelnytai pamiršti arba sąmoningai nutylimi, kad neužgožtų vadovėlinių rezistencijos didvyrių žygdarbių.“ Kokie vadai ir eiliniai partizanai, Jūsų nuomone, dar būtų labai reikalinga paminėti? Kokie dar buvo iškilūs kovotojai?

– Tuojau po Atgimimo žiniasklaida dažniausiai minėdavo Suvalkijos krašto partizanus, tiksliau, tas judėjimas plačiau buvo nušviečiamas pietvakarinėje Lietuvos dalyje, apie Aukštaitiją buvo mažiausiai užsimenama. Bet tai, manau, buvo dėsninga, nes minėtoje mūsų šalies dalyje partizanams vadovavo tokie žymūs vadai kaip A.Ramanauskas-Vanagas, J.Lukša-Daumantas, J.Vitkus-Kazimieraitis ir kiti buvę Nepriklausomos Lietuvos karininkai. Tai buvo aukšto intelekto vadai, išsilavinę, jie leido partizaninę spaudą, partizanų būriai buvo sudaryti pagal karinius struktūrinius vienetus, vadovaujantis tarpukario Lietuvos kariuomenės statutais.

Mano pirmoji sudaryta knyga „Aukštaitijos partizanų prisiminimai“ skaitytoją pasiekė vėliau. Ji apėmė gana siaurą Aukštaitijos regioną, tik po po keleto metų buvo aprašiau partizaninį judėjimą Utenos, Rokiškio, Zarasų, Ignalinos kraštuose, kur veikė Vytautauto, Algimanto apygardos. Čia vieni iš garsesnių vadų buvo B.Kaletka-Utenis, V.Kaulinis-Miškinis, A.Slučka-Šarūnas, J.Kimštas – Žalgiris, B.Kalytis-Siaubas, J.Bulka-Skrajūnas. Tiesa, pastarieji – Kimštas, Kalytis, Bulka, okupantų buvo suimti ir užverbuoti, savo rankomis sunaikino daugelį bendros kovos brolių. Karti tiesa, bet ji buvo tokia. Manau nėra prasmės čia pradėti vardinti atskirų būrių, rinktinių vadų, o taip pat ir eilinių kovotojų, kurie paaukojo savo gyvybes be jokių kompromisų, nes buvo tiesiog pasišventę tai kovai.

Buvęs partizanas Leonas Laurinskas-Liūtas (apnuodytas ir paimtas gyvas) sakė, kad didvyriai – tie, kurie „guli po velėna“, o išlikusieji gyvi po tos žiaurios kovos ėjo į vienokius ar kitokius kompromisus. Aš jam visiškai pritariu. Bet heroizmo pavyzdžių Aukštaitijoje taip pat buvo daug, kas apie tai panorės sužinoti, galiu neabejingai pasiūlyti perskaityti visas mano sudarytas knygas. Be kita ko, ši tema iki galo dar neišsemta, dar daug galima būtų ta linkme nuveikti, tik reikia daug kantrybės ir pasišventimo...

– Ką galite pasakyti būtent apie moterų vaidmenį pasipriešinimo kovose? Kaip ir romėnų stovykloje, galiojo nerašyta taisyklė – nepriimti jų į partizanų būrį. Tokios pozicijos laikėsi dauguma vadų. Vis dėlto istorijos metraščiai liudija, kad NKVD-istų apsuptuose bunkeriuose tarp gyvų nepasidavusių partizanų visada būdavo ir kelios moteriškos pavardės.

– Kiek teko girdėti iš pačių laisvės kovotojų, partizaninio judėjimo pradžioje merginų į būrius nepriimdavo. Toks buvo vadų nurodymas. Tikėtasi greitos pergalės... Būriai buvo gausūs, vyko miestelių centrų puolimai, kur telkėsi sovietinės valdžios elitas, stribai, rusų okupacinės pajėgos. Vėliau, kai kovotojai išsiskirstė į mažesnius būrius, gyvenimas miškų stovyklose tapo stabilesnis. Daugelis vadų jau nebeprieštaravo, kai prie vyrų jungėsi ir moterys.

Juk jos atliko ypatingai svarbų vaidmenį, dirbo sunkų ir labai pavojingą darbą, buvo ryšininkės, informacijos teikėjos, rėmėjos, medicinos seselės, sužeistų partizanų slaugytojos, gamino jiems maistą, skalbė drabužius. Suimtos moterys buvo ypatingai žiauriai tardomos, okupantai joms taikė pačius sadistiškiausius kankinimų metodus. Jau vien dėl tos priežasties daugelis traukėsi į pogrindį. Buvo nemažai atvejų, kai išeinantys į mišką kovotojai drauge išsivesdavo ir savo žmonas. Kiek man žinoma, daugelis moterų ir merginų žuvo kartu su vyrais uždaruose bunkeriuose. Juk apsupimo atveju išsiveržti į laisvę galimybės nebuvo. Pasiduoti – irgi jokios prasmės, visi gerai žinojo, kokios kančios laukia pakliuvus į čekistų nagus.

Daugelis vadų jau nebeprieštaravo, kai prie vyrų jungėsi ir moterys.

– Esate sakęs: „Partizaninį pasipriešinimą galutinai pribaigė baisios išdavystės“.

– Taip, išties: ko nesugebėjo padaryti tūkstantinės okupantų armijos, be skrupulų atliko savi. Partizanai išdavikų pinklėse buvo tiesiog paralyžiuoti, jie netgi artimiausiais žmonėmis nebegalėjo pasitikėti. Paskutiniaisiais partizaninio karo metais suaktyvėjo ir okupantų operatyvinės tarnybos, specialiai leido įvairius gandus, provokavo, kūrė legendas. Iš stribynų visa gerkle per spaudą ir radiją šaukdavo: „Va, ką „banditai“ daro!“ Okupantai pas mus atėjo su daugelio metų melo, šantažo ir įvairiausių provokacijų patirtimi. Tad šiandien galima konstatuoti, kad partizaninė kova buvo neįsivaizduojamai sunki, žiauri ir klastinga. Laisvės sulaukė deja, ne visi. Bet iš kelių šimtų kalbintų žmonių beveik nė vienas nepasakė, kad viskas buvo veltui. Buvę laisvės kovotojai teigė, kad kova buvo reikalinga, nes tik jos dėka mes savo žemėje netapome tautine mažuma. Už tai – ačiū partizanams. Mes šiandien kaip tinkami galime juos vadinti: senamadiškais, naivuoliais...

Tačiau toks buvo jų laikas, kai patriotiškai auklėtas jaunimas tikėjo, kad ginti tėvynę yra šventas reikalas. Jų idealizmas šiandien man neatrodo nei naivus, nei senamadiškas. Tad manau, kad ir mano darbas buvo neveltui. Dariau jį ne dėl savęs. Didžiausią dėkingumą jaučiu tiems žmonėms, kurie finansiškai parėmė mano sudarytų knygų leidybą, nes be jų paramos šių knygų nebūtų išvydusi plačioji Lietuvos visuomenė.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Praktiški patarimai

Skanumėlis
Gerumu dalintis gera

Video

01:21
06:02
33:22

Dabar tu gali

Parašykite atsiliepimą apie 15min