Dabar populiaru
15min be reklamos
Publikuota: 2021 gruodžio 5d. 22:58

Mirtimis nusėtas Gyvybės kelias: „Mes taip bijojome važiuoti tuo ledu“

Gyvybės kelias per Ladogos ežerą 1941–1942 m. žiemą
„Scanpix“ nuotr. / Gyvybės kelias per Ladogos ežerą 1941–1942 m. žiemą
Šių metų lapkričio pabaigoje sukako 80 metų, kai buvo atidarytas Gyvybės kelias, sujungęs vokiečių kariuomenės apsiaustą Leningradą (dabar Sankt Peterburgas – red.) su likusia sovietų kontroliuojama teritorija. Tas kelias driekėsi per užšalusį Ladogos ežerą ir buvo vienintelė arterija, per kurią į miestą tiekti gyvybiškai svarbūs kroviniai, o į kitą pusę – evakuojami gyventojai.

Vis dar yra likę žmonių, blokadinio Leningrado gyventojų, kurie prisimena, kaip juos, vaikus, vežė per Ladogos ežero ledą iš badaujančio miesto. Jų prisiminimus užrašė severreal.org.

Kai 1941 metų birželio 22 dieną prasidėjo Vokietijos ir SSRS karas, vokiečiams prireikė vos dviejų su puse mėnesių, kad pasiektų Leningradą ir apsiaustų jį. Iš šiaurinės pusės miestą blokavo Suomijos kariuomenė. Rugsėjo 8 dieną buvo perkirsti visi sausumos keliai, siejantys Leningradą su likusia neokupuota SSRS teritorija. Vienintele sąsaja liko į rytus nuo miesto esantis Ladogos ežeras.

Oficialus gyvybės kelio pavadinimas – „Karinis automobilių kelias Nr. 101“. Kai atėjo žiema ir ežeras pasidengė gana storu ledo sluoksniu, juo pradėjo kursuoti sunkvežimiai. Masinė leningradiečių evakuacija Gyvybės keliu pradėta nuo 1942 metų vasario.

Wikipedia.org nuotr./Nevos prospektas apšaudomas artilerijos ugnimi.
Wikipedia.org nuotr./Nevos prospektas apšaudomas artilerijos ugnimi.

– Balandžio 3 dieną man sukako ketveri, o balandžio 4-ąją mane išvežė Gyvybės keliu. Daugelis stebisi – ką gi aš galiu prisiminti iš tokio amžiaus, o aš įsiminiau labai daug ką, – pasakoja blokadinio Leningrado gyventoja Galina Kulikova. – Kovo pabaigoje mirė mano mama. Mes miegojome su ja, aš ryte pabudau, o ji nebesikėlė. Aš nuėjau pas komunalinio buto kaimynę – beveik visi tada gyveno komunaliniuose butuose – ir sakau: „Aš noriu valgyti, pabudau, o mama nesikelia.“ O kaimynė ir sako: „Tu žiūrėk pro langelį, o aš rogutėmis tavo mamą nuvešiu.“

Mes gyvenome Tiušino gatvėje, aš nepamenu, išvežė mano mamą ar neišvežė, aš prisimenu, kad sėdėjau ant palangės, o kaimynė mane apkamšė kareivišku apklotu. Štai tą dygų apklotą aš prisimenu. O po to ji nuvedė mane į priėmimo punktą, kur buvo surenkami našlaičiai. Mano tėvas kariavo, po to jis sugrįžo į Leningradą ir vedė. Mano mamos vardas buvo Jelizaveta – ir pamotės vardas buvo Jelizaveta. Jis surado mane vaikų namuose ir parašė – mes su mama Liza tavęs laukiam. O aš jam parašiau – mano mama Liza mirė. Ir jie apstulbo – jie galvojo, kad ketverių metų vaikas negalėjo to įsiminti, o aš viską prisiminiau.

Našlaičių priėmimo punkte aš tikriausiai buvau neilgai – jeigu jau balandžio 4-ąją mane išvežė Gyvybės keliu. Buvo ne viena mašina, važiavo kelių sunkvežimių karavanas. O kai prasidėjo bombardavimas, į pirmąją mašiną pataikė sviedinys, ir prieš ją atsirado eketė. Ir aš labai gerai pamenu, kaip iš tos mašinos iškėlė vaikus ir persodino į kitas mašinas, taip pat ir į mūsų, ir į tas, kurios buvo už mūsų. Ir suaugusiuosius persodino, ten juk ne vien vaikus vežė.

Leningrado blokados muziejaus/Wikimedia.org nuotr./Blokadinio Leningrado bado auka
Leningrado blokados muziejaus/Wikimedia.org nuotr./Blokadinio Leningrado bado auka

O kas darėsi aplink mašinas?

– Sniego nebuvo, ant ledo buvo vanduo. Aš prisimenu, kaip nuo priešais važiavusios mašinos iš po ratų fontanais kilo vanduo. Matyt, sniegas balandį jau tirpo. Kaip mes pervažiavome į kitą krantą, aš nepamenu, bet, matyt, mes ten praleidome kažkiek laiko, nes po to mus jau persodino į baržas ir plukdė vandeniu, labai ilgai plaukėme.

Prieplaukose mus išleisdavo, turbūt, kad kojas pramankštintume. Ir kiekvienoje prieplaukoje mus sutikdavo moterys, visos jos kažkodėl buvo apsirengusios vatinukais ir susijuosusios kareiviškais diržais. Ir visos choru kartojo: „Leningrado vaikai, Leningrado vaikai.“ Vienos mums kišdavo bulvių į delnus, kitos – saulėgrąžų, kiekviena stengdavosi kuo nors pavaišinti. O plaukėme mes triume, ir žmonės tiesiog ten mirdavo, juos suvyniodavo į kažkokius skudurus ir nelaidodavo, o tiesiog išmesdavo per bortą. Štai tai man labai stipriai įsirėžė į atmintį – kad ne visi atplaukė. Ir atgabeno mus į Krasnodarą.

Jau buvo vasara. Ir buvo karštas asfaltas, per kurį skaudėdavo vaikščioti basomis. Vaikus apgyvendino sanatorijoje, apgydė, miegojome tiesiog lauke, aukštai virš galvų kabojo tik pradėjusių nokti vynuogių kekės.

– O kai prie Krasnodaro ėmė artėti vokiečiai, mus susodino į jaučiais kinkytus vežimus, ir važnyčiotoja visą laiką šūkavo: „Cob cobe!“ – pasakoja G.Kulikova.

Ant Ladogos ežero prasidėjęs kelias baigėsi Frunzės mieste (dabar Biškekas, Kirgizija – red.), čia, vaikų namuose, G.Kulikova gyveno šešerius metus, kol ją surado ir į Leningradą pasiėmė tėvas.

Wikipedia.org nuotr./Giminaičiai veža į kapines mirusį šeimos narį.
Wikipedia.org nuotr./Giminaičiai veža į kapines mirusį šeimos narį.

Nina Drobitkina, kai ją 1942 metų vasario pabaigoje vežė per Ladogą, buvo dar mažesnė – jai tebuvo treji su puse. Kai ji užaugo, klausinėdavo mamos apie detales, kurias ji buvo įsiminusi, ir mama viską patvirtino.

– Tėvai juk nelabai kalbėdavo apie tuos metus ir į mūsų klausimus nelabai atsakinėdavo, bet kai ką pavyko pasitikslinti. Mes gyvenome Kurliandijos gatvėje, mūsų namą subombardavo. Tada persikėlėme pas senelę ir senelį į Pargolovą. Tėtis buvo kare, 1942 metais jį sužeidė prie Borovičių ir išvežė gydytis į Samarkandą. O tuo metu išėjo įsakas – evakuoti vaikus iš Leningrado. Vaikus iki trejų metų išveždavo su tėvais, o tuos, kurie vyresni, atimdavo ir išveždavo atskirai. Mama nusprendė nelaukti, kada mane atims, ir išvažiuoti kartu su manimi Gyvybės keliu. Tai buvo 1942 metų vasario pabaiga. Pačią sunkiausią žiemą mes išgyvenome čia, Leningrade.

Aš labai gerai prisimenu mūsų mašiną – tai buvo polutarka. Bet mums pasisekė, nes ji buvo dengta. O tos mašinos durys buvo atidarytos, ir vanduo buvo tarp ratų – aš po to mamos klausinėjau, kodėl vanduo, juk buvo vasario pabaiga. Ji sakė – taip, buvo šaltis, bet mašinos važiavo per vandenį, turbūt todėl, kad trasos buvo išvažinėtos. Ladogą mes pervažiavome naktį. Po to mama kalbėjo, kad mums labai pasisekė – naktį vokiečių lėktuvai mūsų nebombardavo.

Mes sėdėjome kažkokiuose maišuose, ir greta mūsų sėdėjo kaimynė iš mūsų namo, teta Katia. Ryte pavargę atvažiavome į Koboną ir, tikriausiai, parą laukėme tolimesnės kelionės. Mus sutiko švento Michailo cerkvėje, pamaitino. Ši cerkvė ir dabar ten stovi, jau atrestauruota, aš neseniai buvau ten ekskursijoje. Kobonoje mus vėl susodino į mašinas ir išvežė į Voibokalą. O ten mes įsėdome į traukinį – labai gerai prisimenu tuos prekinius karinius traukinius su atviromis aikštelėmis.

Wikipedia.org nuotr./Duonos kortelės
Wikipedia.org nuotr./Duonos kortelės

Mes su mama mėnesį važiavome iki Samarkando, persėdome devynis kartus. Atsimenu save traukinio aikštelėje ant kario rankų, aš šaukiu, o mama apačioje. Traukinius tada tekdavo šturmuoti, kariškiai padėjo mamai, įnešė mane ant rankų, o po to ir ją pačią tiesiog per galvas įtraukė. Iš visos blokados aš atsimenu tik Gyvybės kelią, net bado neprisimenu. O kaip mes važiavome, ir mano rankose kažkodėl buvo nedidelis žalias bidonas – štai tai prisimenu.

Galinai Andrejevai 1942 metais buvo 9 metai.

– Mano mama buvo namų šeimininkė ir per blokadą mes trys, mama ir aš su vyresniuoju broliu, gaudavome tik maisto davinį pagal korteles. Broliukas labai sunkiai tvėrė alkį, ir mama buvo priversta savo kąsnelius atiduoti jam. Ir netrukus po blokados pradžios ji susirgo. Mes su broliu visą laiką eidavome pasiimti to menko davinio, iš esmės tik duoną gaudavome, labai retai kruopų.

Mes apskritai dažnai eidavome į lauką, mama mus siųsdavo į maistą mainyti kokius nors daiktus – bėgiodavome į turgų, o kai kada broliukas pats po laiptines vaikščiodavo. Bet ką nors išmainyti pasisekdavo retai.

Vandens mes ne į Nevą, o ten, kur buvo trūkęs vandentiekio vamzdis, važiuodavome rogutėmis, su arbatinuku ir bidonėliu. Arba prie sugriautų namų rinkdavome kokias nors medines nuolaužas. O jeigu vandens nebūdavo, kitą kartą sniegą ant krosnelės tirpindavome. Sniego buvo labai daug. Išeini iš laiptinės – sniego daugiau nei mano ūgis, tik siauri praėjimai iki malkų sandėliukų padaryti. Vėliau jau sandėliukai ištuštėjo, net ir baldus, kokius buvo galima, sudeginome. Iš pradžių turėjome šiek tiek džiūvėsių, džiovintų obuolių. Tačiau mes su broliuku neapdairiai visa tai valgėme be mamos leidimo, po to ji pasižiūri – o nieko jau nėra. Štai ji anksti ir numirė.

Wikipedia.org nuotr./Mirusiųjų kūnai išmėtyti dykynėje greta Volkovo kapinių (1942 m. pavasaris)
Wikipedia.org nuotr./Mirusiųjų kūnai išmėtyti dykynėje greta Volkovo kapinių (1942 m. pavasaris)

O kaip jūs be mamos vertėtės?

– Dar prieš mamai numirštant mus ėmė stebėti pasų skyriaus darbuotoja. Ji suprato, kad mama mirs, ir užrašė mus į vaikų namus. Mums pasakė iš namų atsinešti visus savo daiktus – ir mes atsinešėme, net pagalves. Kai mus atvedė, broliuką netrukus paėmė į grupę, o man nebuvo vietos. Ir aš sėdėjau ten iki vakaro, jau raštinės darbuotojai pradėjo namo skirstytis, sako: o ką tas vaikas čia veikia? Gerai, kad pas juos buvo papūgėlių, jos lesė soras, o aš rankiojau lukštelius ir čiulpiau juos. O daugiau visą dieną nieko nebuvau valgiusi. Ir ne viena tokia diena buvo, tiesą sakant.

O tada jau naktį rado man vietą, paguldė su viena mergaite, ir mane iš karto užpuolė utėlės. Kai buvome su mama, mes jų neturėjome, mama prižiūrėjo mus. Aš labai skausmingai tai pergyvenau, bėgiodavau į sniego priverstą rūsį, nusirengdavau nuoga ir mėgindavau išrankioti jas iš siūlių, bet nieko neišeidavo, utėlės buvo stipresnės už mus.

O paskui aš labai nusilpau, mane paguldė į lazaretą, ėmiau viduriuoti krauju. Po trijų dienų prasidėjo evakuacija, brolį apiformino, o manęs nusprendė neimti, tokia silpna aš buvau. Tačiau broliukas išsiaiškino, kad jie neturi teisės mūsų, kaip brolio ir sesers, išskirti, ir mane paėmė į nusilpusių vaikų grupę, kurią prižiūrėjo medikai.

Mus vežė mašina ir ta pačia mašina per Ladogą gabeno. Tai buvo paprasti sunkvežimiai su brezentiniais tentais. Mes matėme ir vandenį ant ledo, ir properšas, nors auklėtojai prašė mūsų pro langus nežiūrėti. Ir liepė sėdėti prisispaudus vienam prie kito, kad būtų šilčiau ir kad nenuvirstume. Ir bombardavimas vyko, kol mes važiavome. Kaip vaikai skendo, mes nematėme, bet girdėjome klyksmus – ir supratome, kad mašina nuskendo.

„Scanpix“ nuotr./Gyvybės kelias per Ladogos ežerą 1941–1942 m. žiemą
„Scanpix“ nuotr./Gyvybės kelias per Ladogos ežerą 1941–1942 m. žiemą

Žinoma, buvo baisu, bet, kita vertus, mes jau nieko nebebijojome. Mes juk po blokadinį miestą vaikščiodavome be baimės, nors apšaudymai ir bombardavimai vykdavo ir dienomis, ir naktimis. Mes net į slėptuves tuomet neidavome. Neverkdavome, nešaukdavome, klausydavome suaugusių – to laikotarpio vaikai buvo maži senukai. Matydavome negyvus žmones gatvėse, laiptinėse – ir nebijodavome. Bijojome tik bado, o daugiau nieko. Kai pervažiavome Ladogą, mus susodino į geležinkelio vagonus ir ėmė duoti po truputį maisto – po pusę stiklinės trupinių nuo konditerijos gaminių ir karšto vandens. Prižiūrėjo mus, matavo temperatūrą, duodavo vaistų, kokių turėjo.

Ar jūs pamenate, kada atsirado tikro maisto?

– Kai atvažiavome į Volchovą, mus pamaitino geležinkelio stoties valgykloje. Tai buvo mūsų antras išgelbėjimas – šįkart nuo bado. Mums davė rūgščių barščių medinėse lėkštėse su mediniais šaukštais, mums tai buvo ir egzotiška, ir skanu po bado. Pamenu, kad suvalgiau tuos pietus, išėjau ir atsisėdau ant vagono laiptelio. Buvo jau šilta, kovas, žvirbliai balose. Man atrodo, kad būtent tuo metu aš pradėjau sveikti.

Po to mus atvežė į Jaroslavlio sritį, Nekrasovo rajoną, iš stoties vežė arkliais, buvo šalta, norėjome valgyti, tačiau evakuacijoje prasidėjo naujas gyvenimas. Žinoma, buvo mirčių, lazarete buvo daug mirusių mano akyse. Ir dar žiurkių buvo daug, naktimis visur lakstydavo spingsulės šviesoje, matyt, jausdavo mirtis.

93-ejų Jekaterinai Ščeglovai 1942 metais buvo 14.

– Mano tėtis nuo bado mirė sausį. Jis nebuvo pašauktas į karą, nes buvo Pilietinio karo invalidas, jis neturėjo kojų. Jam buvo 48 metai. O mūsų kaimynė Tonia labai nusilpo iš bado ir ėmė mane įkalbinėti eiti kartu į rajono tarybą ir užsirašyti evakuacijai.

Ir mes su jau užsirašėme, aš mamai nieko nesakiau. O kai pas mus atėjo kiemsargis ir atnešė pažymą dėl evakuacijos, mama labai įsižeidė ant manęs ir ant kaimynės – kodėl jūs anksčiau man nepasakėte, aš bent jau kažkokius daiktus būčiau į maistą iškeitusi – mes gyvenome netoli turgaus.

Mes skubiai susiruošėme ir pėsčios išėjome į Suomijos stotį, aš vos slinkau su sunkiu maišu ant pečių. Ten mus pralaikė visą parą, bet ne pačioje stotyje, o gatvėje. Nežinau, kodėl į stotį neleido. Tada pradėjo važiuoti mašinos. Žmonės stengėsi įsėsti kuo greičiau, bet mums kliuvo ne sunkvežimis, o mažas autobusas, senučiukas toks. Kaimynė Tonia nesugebėjo užlipti laipteliais, taip ir gulėjo ant jų ir daiktų krūvos, ir tie, kas lipo į autobusą, žengė per ją, stengdamiesi neužminti.

Mes su mama prilaikėme ją už rankų, o kojos karojo iš autobuso. Pasiekėme autobusą, yra galimybė prisėsti, pasislėpti nuo vėjo. O ji taip ir gulėjo ant tų laiptelių. Ji tiesiog tame autobuse ir numirė, jauna moteris, jai vos 42 buvo.

„RIA Novosti“ archyvo/Wikimedia.org nuotr./Žmonės semia vandenį iš susprogdinto vandentiekio magistralės blokadiniame Leningrade.
„RIA Novosti“ archyvo/Wikimedia.org nuotr./Žmonės semia vandenį iš susprogdinto vandentiekio magistralės blokadiniame Leningrade.

Jau buvo kovas, prasidėjo atlydys, ir mes taip bijojome važiuoti tuo ledu. Aš mačiau, kaip viena mašina – važiavusi per kelias mašinas priešais mus – palindo po ledu. Buvo matyti, kaip ji paniro, o žmonės savo maišuose dar gyvi, dar sėdi. Laimė, kad buvo jau prie kranto, kur negilu.

Ant kranto buvo kareiviai, jų maisto davinys didesnis, nei mūsų, jie buvo žvalūs, nors irgi, žinoma, alkani. Ir kai matydavo, kad vaikas visiškai nusilpęs, kareivis atrišdavo savo maišą ir duodavo ką nors, cukraus gabalėliu pavaišindavo.

Kai mes pervažiavome Ladogos ežerą, mus susodino į prekinius vagonus. Ant viršutinio gulto gulėjo vyriškis ir visą naktį koja baksnojo mamai į galvą – ji tą jo koją nustumia, o ji vėl baksnoja. Ryte pažiūrėjome – pasirodo, jis negyvas. Tame vagone mirė labai daug iš Leningrado išvežtų vaikų. Pro vagonus eidavo palydovai ir klausdavo: yra mirusių? Sąstato gale buvo toks vagonas su tambūru – juos ten krovė kaip malkas – vieną galva į priekį, kitą kojomis. Taip ir gulėjo numirėliai: kojos-galvos, kojos-galvos, aš mačiau visa tai.

Sunkus buvo kelias?

– Mes visi apėjome utėlėmis. Atvažiavome į vieną stotį, mus išvedė ir pasakė: visi į dezinfekcinę kamerą! Ir nuvežė į kažkokį kluoną. Visi nors ir alkani, bet buvome laimingi, patekę į šiltą vietą ir galėdami atsikratyti utėlių. Kiekvienam davė po vielinį žiedą, ant kurio turėjome sukabinti visus savo rūbus, ir apatinius, ir viršutinius – už kilpos, už apykaklės, bet kaip. Ir kai mums juos grąžino, jie buvo iškaitinti, be utėlių. Šitoje eilėje į pirtį mes stovėjome visi kartu, ir moterys, ir vyrai, ir vaikai, absoliučiai nuogi – ir nesidrovėjome.

Iki Krasnodaro važiavome ilgai, 52 dienas. Beveik visi viduriavome krauju – o juk nei tualeto, nei netgi jokio kibiro nebuvo. Tiesiog atidarydavome duris, žmonės tūpdavosi ir čia pat atlikdavo savo reikalus.

Prie traukinio atnešdavo visokiausių bulvinių paplotėlių, mes mainydavome juos į daiktus, ką nors iš miestietiškų rūbų. Labai daug žmonių mirdavo, stotyse juos laidodavo. Man ypač įsiminė Bujaus stotis netoli Leningrado, ten buvo ilgas ilgas pilkas kluonas, visas prikrautas mirusių leningradiečių. Išilgai vagonų vaikščiodavo žmonės ir klausinėdavo, ar yra mirusių artimųjų – ir viską užrašydavo iš žodžių, be jokių dokumentų. Taip mes ir mūsų Tonią užrašėme, kaip mama sudiktavo.

„RIA Novosti“ archyvo/Wikimedia.org nuotr./Blokadinio Leningrado gyventojai valo gatvę (1942 m. kovas)
„RIA Novosti“ archyvo/Wikimedia.org nuotr./Blokadinio Leningrado gyventojai valo gatvę (1942 m. kovas)

Akademikas Dmitrijus Lichačiovas savo prisiminimuose rašė, kad blokados metu Gyvybės kelią iš tiesų vadino Mirties keliu: „Vokiečiai jį apšaudydavo, kelią užpustydavo, mašinos dažnai prasmegdavo į properšas (juk važiuodavo naktimis). Pasakodavo, kaip viena motina išprotėjo: ji važiavo antra mašina, o pirmoje važiavo jos vaikai, ir ta pirmoji mašina jos akyse prasmego po ledu. Jos mašina greitai apvažiavo properšą, kur jos vaikai troško po vandeniu, ir nulėkė nesustodama tolyn.

Kiek žmonių mirė nuo išsekimo, buvo nužudyta, prasmego po ledu, sušalo arba dingo be žinios šitame kelyje! Vienas Dievas žino! Žmones apiplėšinėdavo, iš išsekusių atiminėdavo lagaminus, o pačius juos pakišdavo po ledu. Plėšimų buvo labai daug. Kiekviename žingsnyje – niekšiškumas ir kilnumas, pasiaukojimas ir beribis egoizmas, vagystės ir sąžiningumas.“

Norėdamas tęsti – užsiregistruok

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

SEB verslo augimo programa

01:16:45
47:36

Adventur 2022

URBAN˙/

Parašykite atsiliepimą apie 15min