Dabar populiaru
Publikuota: 2019 rugpjūčio 23d. 21:02

Molotovo-Ribbentropo paktas: J.Stalinas tikėjosi pergudrauti A.Hitlerį, bet apgavo pats save

Molotovo-Ribbentropo pakto pasirašymas Maskvoje
„Scanpix“ nuotr. / Molotovo-Ribbentropo pakto pasirašymas Maskvoje

Prieš 80 metų, 1939-ųjų rugpjūčio 23-iąją, hitlerinė Vokietija ir stalininė Sovietų Sąjunga pasirašė Maskvos nepuolimo sutartį, geriau žinomą kaip Molotovo-Ribbentropo paktas. Ar šis paktas priartino Antrojo pasaulinio karo pradžią? Ar Josifas Stalinas 1939 metų vasarą galėjo susitarti su Didžiąja Britanija ir Prancūzija, o ne nacistine Vokietija? Kokios buvo pakto su Adolfu Hitleriu pasekmės Sovietų Sąjungai?

Apie tai portalo lenta.ru žurnalistas Andrejus Mozžuchinas kalbėjosi su Rusijos istoriku Kirilu Aleksandrovu.

„Nebuvo ko atidėlioti“

Viename ankstesniame interviu jūs kalbėjote, jog „dar nuo 1937 metų fiureris manė, kad kuriant Vokietijos imperiją buvo gyvybiškai svarbu užgrobti Austriją, Sudetų sritį ir visą Čekoslovakiją, o po to atėjo ir Lenkijos eilė“. Jūsų nuomone, ar Antrasis pasaulinis karas tapo neišvengiamas tik po Molotovo-Ribbentropo pakto pasirašymo, ar Hitleris bet kokiu atveju būtų puolęs Lenkiją 1939 metų rugpjūtį-rugsėjį?

– Mano manymu, neužsitikrinęs draugiško SSRS neutraliteto, Hitleris nebūtų galėjęs pulti Lenkijos: per didelė buvo rizika susidurti su raudonąja armija, o tam nei vermachtas, nei Vokietijos ekonomika 1939 metais nebuvo pasiruošę. Net Trečiojo reicho kinematografe 1939–1940 metais apie sovietų–vokiečių susitarimų pasirašymą žiūrovams buvo kalbama kaip apie būtinybę Vokietijai užsitikrinti saugų užnugarį Rytuose, kad būtų galima sutraukyti „britų apsupties“ žiedą.

Abi Maskvos pakto pusės jį vertino kaip karo Europoje katalizatorių. A.Hitleris, tikėjosi, kad jis padės Vokietijai pasiekti dominavimą Europoje ir atsirevanšuoti už 1919-ųjų Versalio gėdą, o bolševikas-leninietis J.Stalinas vylėsi, kad jis padės sugriauti buržuazinę-kapitalistinę sistemą, o taip pat ir patį Trečiąjį reichą.

„Scanpix“ nuotr./Josifas Stalinas ir Viačeslavas Molotovas
„Scanpix“ nuotr./Josifas Stalinas ir Viačeslavas Molotovas

Po 1938 metų Miuncheno susitarimo, kad ir koks tragiškas jis bebuvo Čekoslovakijai ir trumparegiškas Didžiajai Britanijai ir Prancūzijai, karas Europoje nekilo. O po Maskvos pakto karas įsiplieskė jau po aštuonių dienų, nors SSRS Visasąjunginės komunistų partijos (bolševikų) (VKP(b)) Centro komiteto (CK) organas laikraštis „Pravda“ veidmainiškai vadino jį „taikos instrumentu“, kuris neva sumažins tarptautinių santykių įtampą.

A.Hitleris norėjo sunaikinti Lenkiją ir tuo pačiu metu dar turėjo nedidelių vilčių, kad Britanija išlaikys neutralitetą. Tačiau neaiški daugiausiai tankų pasaulyje turinčios SSRS pozicija fiureriui kėlė daug daugiau nerimo.

1939-ųjų rugsėjo 1-ąją vermachto tankų parke iš viso buvo 3195 tankai ir penki savaeigiai šturmo pabūklai. Daugiau kaip pusė iš jų – silpnutės vadų-štabo mašinos ir kulkosvaidžiais ginkluoti tankai (kai kas juos vadina net ne tankais, o tanketėmis), dar apie 40 procentų – lengvieji tankai (Pz. II) su silpnomis 20 milimetrų patrankėlėmis. Ir tik mažiau nei dešimt procentų – vidutiniai tankai (Pz. III ir Pz. IV), kurių skaičius vos perkopė tris šimtus. Prieš Lenkiją A.Hitleris sutelkė didžiąją savo pajėgų dalį: 61,5 divizijos, 2533 tankus ir 2231 lėktuvą.

O kaip Raudonoji armija?

– Raudonosios armijos Generalinio štabo viršininkas 1-ojo rango komandarmas Borisas Šapošnikovas tvirtino, kad, nepaisant konflikto su japonais ties Chalchin Golo upe, SSRS prieš vermachtą galėjo išskleisti 136 divizijas, per devynis tūkstančius tankų ir per penkis tūkstančius lėktuvų.

1939 metų vasarą Sovietų Sąjunga iš viso turėjo per 21 tūkstantį tankų, įskaičiuojant vidutinius ir sunkiuosius. Kiekybine prasme raudonoji armija tuo metu buvo daug stipresnė už vermachtą. Be to, kuklūs žaliavų resursai Vokietijai leido vykdyti tik ribotus karo veiksmus.

Dėl to visi pasakojimai apie tai, kad paktas padėjo dvejiems metams atidėti karą su Vokietija – tai mistifikacija. Nebuvo reikalo atidėlioti. Priešingai, 1939 metais, su sąjungininkais ar be sąjungininkų, bet prevencinės gynybos tikslais Sovietų Sąjungai reikėjo kariauti su „blogu vaikinu“ A.Hitleriu, kol Trečiasis reichas nesustiprino savo potencialo. Be to, kariauti reikėjo svetimoje, o ne savo teritorijoje.

1939 metais A.Hitleris neturėjo nei jėgų, nei resursų, nei realistinių karinių veiksmų prieš SSRS planų. Netgi galimybės surengti netikėtą užpuolimą A.Hitleris neturėjo – Trečiasis reichas ir SSRS neturėjo bendros sienos. O štai Raudonosios armijos įsitraukimas į karą 1939-aisiais Vokietijai būtų buvęs katastrofiškas. Tad A.Hitleris negalėjo pradėti Lenkijos kampanijos, gresiančios įžiebti karą su Didžiąja Britanija ir Prancūzija, neužsitikrinęs Vokietijai užnugario Rytuose.

„Mes nieko prieš, kad jie gerokai pasimuštų“

Jis norėjo išvengti karo dviem frontais, kaip tai nutiko per Pirmąjį pasaulinį karą?

– Žinoma. Fiureris faktiškai pats apie tai pareiškė, kai rugpjūčio 22-ąją sakė kalbą vermachto generolams ir papasakojo jiems apie kontaktus su J.Stalinu. „Dabar, kai atlikau visus būtinus diplomatinio pasirengimo darbus, kelias kareiviams tapo atviras“, – paskelbė A.Hitleris, pasirengęs sumokėti bet kokią kainą už draugišką SSRS neutralitetą. Lygiai taip pat pragmatiškai savo dienoraštyje visus sovietų-vokiečių susitarimo privalumus išvardijo NSDAP užsienio politikos valdybos vadovas Alfredas Rosenbergas: „Tarptautinės įtampos panaikinimas: nebeliko rusų aviacijos grėsmės Vokietijos–Lenkijos konflikte, veiksmų laisvė Baltijos jūroje, žaliavų tiekimas ir t. t.“

„Scanpix“ nuotr./Nacių lyderis Adolfas Hitleris 1937 metais
„Scanpix“ nuotr./Nacių lyderis Adolfas Hitleris 1937 metais

Todėl ir Lenkijos užpuolimo datą A.Hitleris nustatė tik tada, kai užsienio reikalų ministras Joachimas von Ribbentropas išskrido į Maskvą. Mainais į J.Stalino neutralitetą Vokietija sutiko, kad SSRS aneksuos („teritorinis-politinis pertvarkymas“) Rytų Lenkiją, Besarabiją, Suomiją, Estiją ir Latviją. Vėliau prie jų buvo pridėta ir Lietuva, mainais į Liublino ir dalį Varšuvos vaivadijų.

Tačiau J.Stalinas, remdamasis Lenino doktrina, į klausimą žvelgė plačiau: „antrasis imperialistinis karas“ sprogdino kapitalistinę Europą ir palaipsniui sudarė sąlygas jos sovietizavimui raudonosios armijos pajėgomis. „Ir komunizmas vėl taip arti, kaip devynioliktaisiais metais“, – tai ne eilutė iš eilėraščio.

Raudonosios armijos politinės valdybos vadovas, 1-ojo rango armijos komisaras Levas Mechlis, kalbėdamas XVIII VKP(b) partijos suvažiavime, pareiškė apie būtinybę „perkelti karinius veiksmus į priešo teritoriją, įvykdyti savo internacionalinę pareigą ir padidinti sovietinių respublikų skaičių.“

Jūs darote prielaidą, kad Molotovo-Ribbentropo paktas buvo pasirašytas J.Stalinui ir A.Hitleriui tiesiog stengiantis pasinaudoti vienam kitu?

– Pacituosiu jums dokumentą. 1939 m. rugsėjo 7-ąją kalbėdamas su Kominterno vykdomojo komiteto generaliniu sekretoriumi Georgijumi Dimitrovu J.Stalinas taip paaiškino tuometinių įvykių prasmę:

„Karas vyksta tarp dviejų kapitalistinių šalių grupių. Mes nieko prieš, kad jie gerokai pasimuštų ir susilpnintų vieni kitus. Nebus blogai, jeigu Vokietijos rankomis bus išklibinta turtingiausių kapitalistinių šalių (ypač Anglijos) padėtis. A.Hitleris, pats to nesuprasdamas ir nenorėdamas, klibina, griauna kapitalistinę sistemą <...> Ar būtų blogai, jeigu po Lenkijos sutriuškinimo mes išplėstume socialistinę sistemą naujose teritorijose ir tarp naujų gyventojų. <...> Mes galime manevruoti, pakurstyti vienus prieš kitus, kad jie smarkiau susikibtų. Nepuolimo paktas tam tikra prasme padeda Vokietijai. Kitas momentas – pakurstyti kitą pusę.“

Po Maskvos pakto Europoje prasidėsiančio karo pabaigą A.Hitleris ir J.Stalinas įsivaizdavo skirtingai. „A.Hitleris niekada nesuprato marksistų“, – pamokomai pastebėjo pensininkas Viačeslavas Molotovas 1971 metais.

„Žinoma, jie delsė“

Žinoma, kad 1939 metų pavasarį ir vasarą vyko intensyvios anglų ir prancūzų derybos su sovietais dėl nacistinės Vokietijos sulaikymo. Po Vokietijos įvykdytos Čekoslovakijos aneksijos 1939 metų kovą Sovietų Sąjunga pasiūlė skubiai sušaukti europinę SSRS, Anglijos, Prancūzijos, Lenkijos, Rumunijos ir Turkijos atstovų konferenciją. Londonas savo ruožtu pakvietė Maskvą pasirašyti bendrą trijų didžiųjų valstybių ir Lenkijos deklaraciją, kuri pašalintų grėsmes „bet kurios Europos valstybės politinei nepriklausomybei“. Kodėl iš to nieko neišėjo, o Maskvos derybos žlugo J.von Ribbentropo vizito į SSRS išvakarėse?

– Pirmiausia dėl to, kad tos derybos J.Stalinui buvo reikalingos ne dėl antihitlerinės koalicijos sukūrimo, o tik kaip A.Hitlerio spaudimo instrumentas, kad nacistai sutiktų su teritorinėmis ir prekybos nuolaidomis SSRS naudai.

Kaip žinoma, 1939 metų balandžio 17-ąją Sovietų Sąjunga oficialiai pasiūlė Britanijai ir Prancūzijai sudaryti savitarpio pagalbos sutartis, o apie tai sužinojo visas pasaulis. Mažiau žinoma, kad tą pačią dieną sovietų pasiuntinys Berlyne Aleksejus Merekalovas neviešai apsilankė pas Vokietijos užsienio reikalų ministerijos valstybės sekretorių Ernstą von Weizsäckerį ir pranešė jam: „SSRS požiūriu, nėra priežasčių, galinčių sutrukdyti normaliems santykiams su Vokietija. O pradedant nuo normalių, santykiai gali tapti vis geresni ir geresni.“ Nenuostabu, kad anglų ir prancūzų derybos su sovietais vyko sunkiai.

Antra, konsultacijų dalyviai iš pradžių negalėjo susitarti dėl to, kas yra „netiesioginė agresija“ ir kokiu būdu SSRS ketina „garantuoti“ Suomijos, Baltijos valstybių, Lenkijos ir Rumunijos saugumą. Trečia, Kominternas tęsė veiklą, o VKP(b) marksizmo-leninizmo doktrinos niekas neatšaukė. Su SSRS besiribojančių valstybių politinis elitas visiškai natūraliai bijojo, kad jeigu leniniečiai-staliniečiai pradės garantuoti jų „saugumą“, tai viskas baigsis sovietizavimu.

Lenkai nepamiršo, kaip 1920-ųjų vasarą bolševikai mėgino sukurti Lenkijos sovietinę respubliką. Dėl to nei Lenkijos, nei Rumunijos politikai nenorėjo – net ribotu pavidalu – matyti raudonosios armijos dalinių savo valstybių teritorijose.

„Maršalas Vorošilovas dabar taikiu būdu mėgina pasiekti tai, ko jam nepavyko pasiekti ginklu 1920 metais“, – pareiškė Lenkijos užsienio reikalų ministras Józefas Beckas.

Be to, nepamirškime, kad iki 1939 metų bolševikai Sovietų Sąjungoje beveik visiškai sunaikino Rusijos ortodoksų bažnyčią su jos dvasininkais, vienuolynais, dvasinėmis mokyklomis ir uždarė beveik visas cerkves. Vargu ar tokia ateistinė politika pridėjo Lenkijos katalikams ir Rumunijos ortodoksams patikėjimo J.Stalinu ir visa jo organizacija.

Su SSRS besiribojančių valstybių politinis elitas visiškai natūraliai bijojo, kad jeigu leniniečiai-staliniečiai pradės garantuoti jų „saugumą“, tai viskas baigsis sovietizavimu.

Ketvirta, 1939 metų pavyzdžio Sovietų Sąjunga visiškai nepriminė europietiškos 1913 metų Rusijos imperijos. Nepaisant savo dydžio ir milžiniško karinio potencialo, šalis turėjo labai blogą įvaizdį. J.Stalino socialinės politikos aukomis 1930–1939 metais tapo per 8,5 milijono žmonių. Iš jų beveik septynis milijonus gyvybių nusinešė 1932–1933 metų badas, apie pusė milijono buvo pražudyta GULAGE, beveik milijonas išbuožintųjų ir jų šeimų narių – deportacijų etapuose arba specialiosiose gyvenvietėse, per 700 tūkstančių „liaudies priešų“ sušaudė OGPU–NKVD organai.

Ar galima šiuos skaičius palyginti su represijų statistika hitlerinėje Vokietijoje ketvirtajame dešimtmetyje?

– Jeigu Trečiojo reicho koncentracijos stovyklose iš viso kalėjo 30 tūkstančių kalinių (80,6 milijono gyventojų), tai GULAGO sistemoje – trys milijonai (168,8 milijono gyventojų), iš jų didesnė dalis buvo „kontrrevoliucionieriai“ ir buožės. 1937–1938 metais NKVD represavo apie 20 tūkstančių armijos ir laivyno karininkų, daugiausia iš aukštesniosios ir aukščiausiosios grandžių, įskaitant talentingus mokslininkus, akademikus ir buvusius carinius karininkus. Kitaip tariant, Rytų Europos valstybėms vesti derybas su tokiu specifiniu partneriu, o tuo labiau susisaistyti kokiais nors įsipareigojimais nebuvo lengva.

O ką britai ir prancūzai?

– Žinoma, jie delsė. Admirolo sero Reginaldo Draxo vadovaujama anglų misija norėjo tempti derybas iki spalio 1-osios, bet svarbu tai, kad Londonas iš principo neatsisakė kalbėtis su Maskva. Pavyzdžiui, prieš Anglijos ir Rusijos sutarties pasirašymą 1907-aisiais derybos vyko 15 mėnesių. Dialogas visada geriau nei jo nebuvimas. Tai A.Hitleris rugpjūtį nervinosi ir laiką skaičiavo paromis, o kur reikėjo skubėti J.Stalinui?

Jo delegatai galėjo neribotą laiką kalbėtis su sąjungininkais. Divizijos generolo Josepho Doumenc'o ir ambasadoriaus Paulio-Émile'io Naggiaro vadovaujamos prancūzų misijos pozicija atrodė konstruktyvesnė. Jeigu J.Staliną būtų rimtai dominusi karinė sutartis, tai laikui bėgant ji būtų buvusi sudaryta. Tačiau tokia sutartis nenumatė didelio karo Europoje tikimybės ir kapitalistinio pasaulio sugriovimo, jau nekalbant apie galimybę sovietams aneksuoti kaimynines valstybes. Dėl to J.Stalinas išnaudojo derybas kaip efektyvų poveikio Berlynui instrumentą, kad paspaustų karštakošį A.Hitlerį ir priverstų jį padaryti didelių nuolaidų SSRS naudai.

„Pabaltijo, Besarabijos, Rytų Lenkijos atsisakymas, šiuo metu tai mažiausia, su kuo vokiečiai sutinka be didelių pokalbių, kad tik gautų mūsų pažadą nesikišti į konfliktą su Lenkija“, – iš Berlyno informavo laikinasis SSRS reikalų patikėtinis Georgijus Astachovas rugpjūčio 12-ąją, tą dieną, kai Maskvoje prasidėjo Anglijos, Prancūzijos ir sovietų misijų derybos. Bet J.Stalino spektaklyje jos vaidino tik dekoratyvinį vaidmenį ir negalėjo atnešti jokių rezultatų.

Beje, paties G.Astachovo likimas tragiškas. Jis suvaidino svarbų vaidmenį sovietų ir vokiečių suartėjime 1939 metais, bet kai klausimas jau buvo iš principo išspręstas, sėkmingas diplomatas buvo netikėtai atšauktas į Maskvą. Vėliau jis netikėtai buvo atleistas iš Užsienio reikalų liaudies komisariato, o 1940 metų žiemą areštuotas apkaltinus šnipinėjimu, kankintas. G.Astachovas, kuris per daug žinojo, žuvo GULAGE 1942 metais.

„Koba pasakė, kad tu susirinktum žaislus“

Tačiau ar vien tik J.Stalinas kaltas dėl žlugusių derybų su Prancūzija ir Didžiąja Britanija? Gal kaltas ir abiejų pusių nepasitikėjimas vienos kita ir ypač Lenkijos, labiau už Vokietiją bijojusios Sovietų Sąjungos, užsispyrimas? Apie visa tai savo memuaruose rašė Winstonas Churchillis.

– Apie Lenkijos ir kitų jos kaimynių užsispyrimo priežastį aš jau kalbėjau anksčiau. Taip, Varšuvos pozicija ilgą laiką buvo nepalenkiama. Bet nuo rugpjūčio 16-osios prancūzai spaudė lenkus, įtikinėdami juos suteikti ribotus „koridorius“ sovietų kariuomenės praėjimui. Rugpjūčio 18-ąją Prancūzijos premjeras Édouard'as Daladier pareiškė, kad jeigu lenkai atmes „rusų pasiūlymą dėl pagalbos“, tai jis „nepasiųs nė vieno Prancūzijos valstiečio ginti Lenkijos“.

Galiausiai rugpjūčio 23-iąją, kai Reicho užsienio reikalų ministras J.von Ribbentropas jau buvo Maskvoje, J.Doumenc'as iš Paryžiaus gavo telegramą: „Lenkijos vyriausybė sutinka <...> bendrų veiksmų prieš Vokietijos agresiją metu, bendradarbiavimas tarp Lenkijos ir SSRS techninėmis sąlygomis, kurias dar reikės suderinti, neatmetamas“. Vadinasi situacija krypo į gerąją pusę. Reikėjo dar palaukti ir apsišarvuoti kantrybe. Bet J.Stalinas turėjo kitokių tikslų.

Ar tiesa, kad anglai ir prancūzai 1939-ųjų vasarą į Maskvą atsiuntė trečio lygmens delegacijas be atitinkamų įgaliojimų?

– Kai sovietiniai istorikai priekaištingai rašė apie tai, kad „blogi“ premjerai Neville'is Chamberlainas ir É.Daladier Anglijos–Prancūzijos delegaciją į SSRS išsiuntė plaukti lėtaeigiu paketbotu, jie neprisiminė, kad jų atvykimo laiką buvo nustatęs VKP(b) CK Politinis biuras, Liaudies komisarų tarybos pirmininkas ir užsienio reikalų liaudies komisaras V.Molotovas. Rugpjūčio 2-ąją jis pranešė P.-É.Naggiarui: sovietų vadovybė laukia sąjungininkų Maskvoje tarp rugpjūčio 7 ir 13 dienos. Jie atvyko 11-ąją ir jau kitą dieną sėdo prie derybų stalo. Taip, J.Doumenc'as iš pradžių turėjo rašytinius įgaliojimus tik vesti derybas, o R.Draxas apskritai atvyko be įgaliojimų: iš pradžių britai norėjo įvertinti jėgas ir raudonosios armijos galimybes.

Bet jau rugpjūčio 21-osios rytą R.Draxas įgaliojimus pateikė, o J.Doumenc'as tos pačios dienos vakarą gavo iš Paryžiaus įgaliojimus sudaryti karinę sutartį. Bet tuo metu A.Hitleris ir J.Stalinas jau buvo suderinę J.von Ribbentropo skrydį į Maskvą. Derybas su sąjungininkų misijomis rugpjūčio 25-ąją – ir ne prieš atskridimą, o jau po J.von Ribbentropo išskridimo iš Maskvos – nutraukė sovietų karinės delegacijos vadovas ir SSRS gynybos liaudies komisaras Klimentas Vorošilovas, paaiškinęs, kad toks sprendimas priimtas pasikeitus politinei situacijai.

Daugiau nei prieš trisdešimt metų „Karinio istorinio žurnalo“ puslapiuose buvo išspausdintas įdomus liudijimas apie raštelį, kurį J.Stalino kanceliarijai vadovavęs Aleksandras Poskrebyševas nusiuntė K.Vorošilovui: „Klimai, Koba (ikirevoliucinis pogrindinis J.Stalino slapyvardis, – red.) pasakė, kad tu susirinktum žaislus.“ Derybos atliko savo vaidmenį ir K.Vorošilovas paklusniai „susirinko žaislus“.

Wikipedia.org nuotr./Josifas Stalinas ir Klimentas Vorošilovas (1935 m.)
Wikipedia.org nuotr./Josifas Stalinas ir Klimentas Vorošilovas (1935 m.)

O patys anglai nemėgino sudaryti sutarties su A.Hitleriu 1939-ųjų rugpjūtį?

– Buvo britų mėginimų privačiais kanalais prazonduoti dirvą dėl galimos sutarties, kad būtų pagerinti Vokietijos ir Didžiosios Britanijos santykiai. Tačiau, pirma, šie mėginimai buvo neoficialūs, juose nedalyvavo britų diplomatai tokiu lygiu, kaip, pavyzdžiui, G.Astachovas, V.Molotovas ar Friedrichas-Werneris von der Schulenburgas.

Tuo, pavyzdžiui, užsiėmė buvęs parlamentaras leiboristas Charlesas Buxtonas, vyriausiasis Jo Didenybės vyriausybės patarėjas Horace'as Wilsonas – ir visa tai griežčiausio slaptumo sąlygomis. H.Wilsonas net įspėjo Vokietijos ambasadorių Londone Herbertą von Dirkseną, kad premjerui N.Chamberlainui teks skandalingai atsistatydinti, jeigu apie anglų ir vokiečių kontaktus sužinos parlamentas – toks nepopuliarus Trečiasis reichas buvo britų rinkėjų akyse.

Antra, A.Hitleriui netiko Britanijos sąlygos – anglai reikalavo atsisakyti agresyvių veiksmų, sumažinti ginkluotės kiekį ir kitko, su kuo jis niekaip negalėjo sutikti. Trečia, puolant Lenkiją A.Hitleriui pirmiausia buvo būtinas raudonosios armijos neutralitetas – vadinasi, J.Stalino pozicija buvo svarbiausia.

Tad iš Anglijos ir Vokietijos mėginimų suartėti nieko neišėjo, pernelyg skyrėsi abiejų imperijų interesai. Be to, jeigu Sovietų Sąjungoje egzistavo tik VKP(b) vadovų nuomonė, tai Britanijoje visuomenės nuomonė aiškiai nebuvo palanki sutarties su nacistais atžvilgiu. A.Hitleris, tiesa, dar tikėjosi pasiūlyti Didžiajai Britanijai savo sutarties variantą jau po Lenkijos sutriuškinimo – ir iš tiesų jis kelis kartus vėliau mėgino Londonui siūlyti taiką, bet anglai su nacistais tartis nebenorėjo.

„Ribbentropas žadėjo paveikti Japoniją“

Kaip jūs manote, ar yra tiesioginis ryšys tarp SSRS ir imperatoriškosios Japonijos karinio konflikto prie Chalchin Golo 1939 metų kovą–rugsėjį ir J.Stalino sprendimo sudaryti sutartį su jos sąjungininke – hitlerine Vokietija? Šiuolaikinis amerikiečių istorikas Stuartas Goldmanas rašo, kad „nacistų ir sovietų paktas <...> ne tik užsiundė Vokietiją ant Britanijos ir Prancūzijos, bet ir atrišo rankas Sovietų Sąjungai. Jis suteikė J.Stalinui galimybę veiksmingai susitvarkyti su izoliuota Japonija, kas ir buvo atlikta Nomonhano rajone (Japonijos ir Vakarų istoriografijoje priimtas karinių veiksmų rajono prie Chalchin Golo upės pavadinimas. – red.). Ar jūs pritariate šiai nuomonei?

– Taip, J.von Ribbentropas žadėjo paveikti Japoniją. Bet vis dėlto konfliktas Chalchin Gole buvo karinis susidūrimas ne su Tokijumi, o su avantiūristine Kvantūno armijos – gana silpnos, lyginant su Raudonosios armijos pajėgomis Tolimuosiuose Rytuose – vadovybe.

Wikipedia.org nuotr./Sovietų tankai prie Chalchin Golo (1939 m.)
Wikipedia.org nuotr./Sovietų tankai prie Chalchin Golo (1939 m.)

Nuo 1937 metų Japonija smarkiai įklimpo Kinijoje, kuriai SSRS – gana toliaregiškai – teikė pagalbą, ir jos pajėgos įsiveržimui į Mongoliją, o po to į SSRS, žinoma, buvo per silpnos. Tuo labiau, kad Japonijos elite egzistavo įtakinga grupuotė, pasisakiusi už ekspansiją Ramiojo vandenyno zonoje.

Rugpjūčio 19-ąją, kai J.Stalinas pasirinko A.Hitlerį, komkoro Georgijaus Žukovo 1-osios armijų grupės kariuomenė turėjo ženklų pranašumą prieš generolo Ryuhei Ogisu 6-ąją Japonijos armiją ir rengėsi ją sunaikinti puolamosios operacijos metu. Tad J.von Ribbentropo pažadą J.Stalinas vertino kaip dar vieną pasiekimą, tačiau kažin ar jis turėjo didesnę reikšmę už pagrindinius J.Stalino tikslus Europoje.

Žinau, kad jūs nemėgstate alternatyvių istorijos versijų, bet vis dėlto paklausiu. Kaip manote, ar 1939 metų rugpjūtį Maskva stovėjo prieš vienareikšmišką pasirinkimą: arba paktas su A.Hitleriu, arba sutartis su Britanija ir Prancūzija? Ar sovietų vadovybė turėjo kokių nors kitokių variantų?

– Taip, J.Stalinas ir kiti aukščiausios partinės nomenklatūros atstovai turėjo įvairių pasirinkimų.

1) J.Stalinas galėjo sudaryti sutartį su Prancūzija ir Anglija. Tada agresija prieš Lenkiją A.Hitleriui būtų buvusi savižudiška, be to, dar ir būtų kilusi karinio perversmo grėsmė Berlyne, kaip 1938 metų rugsėjį;

2) J.Stalinas galėjo be galo tęsti derybas, palikdamas jų baigtį neapibrėžtą, pavyzdžiui, kol sąlygos netaps palankesnės. Ir tokiu atveju A.Hitleris negalėtų pulti Lenkijos, neturėdamas galimybės įvertinti rizikos ir situacijos;

3) J.Stalinas galėjo atsisakyti dalyvavimo sąjungoje, bet patogiu momentu pareikšti, kad SSRS Lenkijos užpuolimą vertins kaip grėsmę savo saugumui – vargu, ar A.Hitlerį būtų pradžiuginusi perspektyva po Lenkijos kampanijos Rytuose sutikti 136 šviežias sovietų divizijas ir devynis tūkstančius tankų;

4) J.Stalinas galėjo sudaryti paktą su ypatinguoju protokolu, kuris VKP(b) vado reikalavimu buvo laikomas sudėtine sovietų ir vokiečių sutarties dalimi. Vokietija pultų Lenkiją ir įsiveltų į kartą Vakaruose. Raudonoji armija užimtų Rytų Lenkiją, kaip ir įvyko 1939-ųjų rugsėjį – bet vėliau, pasinaudodama bet kokiu pretekstu, SSRS pradėtų karinius veiksmus prieš vermachtą, išvargintą Lenkijos kampanijos, išnaudodama visus savo šviežių pajėgų, ginkluotės ir situacijos pranašumus.

Visi išvardinti variantai bent jau neleistų Vokietijai netikėtai užpulti SSRS. Tačiau J.Stalinas ir jo bendražygiai pasirinko patį blogiausią variantą Sovietų Sąjungos ir jos žmonių saugumui, agresoriaus atžvilgiu užimdami draugiško neutraliteto poziciją.

„Stalino motyvai akivaizdūs“

Iki šiol ginčijamasi ar autentiška J.Stalino kalba, neva pasakyta slaptame Politinio biuro posėdyje, kurioje jis pagrindė pakto su A.Hitleriu sudarymą siekiu įtraukti Vokietiją į karą su Britanija ir Prancūzija. Jūsų kolega Sergejus Slučas dar 2004 metais nuodugniai išnagrinėjo šio teksto kilmę ir paskelbė, kad jis yra falsifikacija. Kaip jūs tai vertinate?

– Ne taip svarbu, ar J.Stalino kalba autentiška. J.Stalino motyvai akivaizdūs, nepaisant to, ar kalbame apie tikrą šaltinį, ar apie apokrifą.

1) Iš Vokietijos pasiuntinio Sovietų Sąjungoje grafo F.-W.von der Schulenburgo telegramos Nr. 189, išsiųstos į Berlyną 1939-ųjų rugpjūčio 19-osios vakarą, matoma, kad tą dieną tarp trečios ir ketvirtos valandos po pietų įvyko faktinės SSRS vyriausybės – VKP(b) CK Politinio biuro posėdis;

2) Šiame posėdyje V.Molotovas pristatė ataskaitą apie vokiečių pasiūlymus ir prašymą skubiai priimti Maskvoje J.von Ribbentropą;

Vokietijos Bundesarchyvo/Wikimedia.org nuotr./Viačeslavas Molotovas sveikinasi su Joachimu von Ribbentropu Berlyne.
Vokietijos Bundesarchyvo/Wikimedia.org nuotr./Viačeslavas Molotovas sveikinasi su Joachimu von Ribbentropu Berlyne.

3) Maždaug penktą valandą vakaro V.Molotovas netikėtai išsikvietė F.-W.von der Schulenburgą, įteikė jam nepuolimo sutarties projektą ir įvardijo J.von Ribbentropo atvykimo terminus, nors dar antrą valandą dienos Vokietijos pasiuntinys nesugebėjo iš liaudies komisaro išprašyti nieko panašaus. Per trumpą laiką sovietų pozicija smarkiai pasikeitė į pageidaujamą pusę;

4) Akivaizdu, kad posėdžio dalyviai priėmė politinį sprendimą dėl sutarties su Vokietija sudarymo;

5) Svarbiausią vaidmenį VKP(b) nomenklatūroje vaidino J.Stalinas, todėl jis vardijo argumentus dėl tikslingumo sudaryti sutartį su Vokietija. Apie jų turinį mes galime spręsti pagal J.Stalino pokalbio su G.Dimitrovu rugsėjo 7-ąją išrašą.

Kokias pasekmes mūsų šaliai turėjo Molotovo-Ribbentropo pakto pasirašymas? Ji nulėmė ar, priešingai, nukėlė į ateitį hitlerininkų antplūdį 1941 metais? Kas ką pergudravo 1939 metų rugpjūtį – J.Stalinas ar A.Hitleris?

– 1939 metų rugsėjo 1 dieną Trečiasis reichas užpuolė Lenkiją. Rugsėjo 3-iąją Didžioji Britanija ir Prancūzija paskelbė Vokietijai karą. VKP(b) vadovai suteikė nacistams saugų užnugarį Rytuose (apie ką viešai kalbėjo V.Molotovas), susisaistė su jais artimais prekybos ir ūkiniais santykiais ir tiekė kariaujančiai Vokietijai žaliavas, užtikrino Vokietijos ekonomikai būtiną medžiagų tranzitą per sovietinę teritoriją į Tolimuosius Rytus.

Pagaliau, stalininiai vadovai leido A.Hitleriui vykdyti sėkmingus karinius veiksmus prieš antihitlerinę koaliciją 1939–1940 metais, kaupti jėgas, o po to sutelkti kariuomenę prie vakarinių SSRS sienų. J.Stalinas, žinoma, norėjo pergudrauti A.Hitlerį, bet apgavo pats save. Per užkariaujamąjį karą Europoje iki 1941 metų vasaros Trečiasis reichas įgijo didžiulių resursų, lyginant su tais, kuriuos jis turėjo 1939-ųjų vasarą. Tai leido A.Hitleriui pasirengti ir netikėtai užpulti Sovietų Sąjungą, kuri dėl to prarado dešimtis milijonų gyvybių.

Wikipedia.org nuotr./Sovietų ir vokiečių karių susitikimas po bendros Lenkijos operacijos
Wikipedia.org nuotr./Sovietų ir vokiečių karių susitikimas po bendros Lenkijos operacijos

Jūsų oponentai tikriausiai kaip atsakymą pateiktų žinomą W.Churchillio citatą. Būsimasis Britanijos ministras pirmininkas, nors ir vadino Maskvos sutartį „odioziniu neįtikėtinu aktu“, tačiau savo memuaruose pripažino, kad SSRS „buvo gyvybiškai svarbu kaip įmanoma labiau į Vakarus perkelti pradines Vokietijos kariuomenės pozicijas, kad rusai gautų laiko <...> Jeigu jų politika buvo šaltai apskaičiuota, tai ji tuo pat metu buvo labai realistinė“.

– „Gautų laiko“ – kam? Tam, kad A.Hitleris užgrobtų beveik visą kontinentinę Europą, įgytų sąjungininkų ir pasirengtų Sovietų Sąjungos užpuolimui? Juk 1939 metų rugpjūtį net fašistinė Italija dar nenorėjo kariauti Trečiojo reicho pusėje, jau nekalbant apie Vengriją, Rumuniją ar Suomiją.

Seras W.Churchillis, kurio vadovaujama Didžioji Britanija vienui viena didvyriškai kovėsi su Vokietija visus metus – nuo 1940-ųjų vasaros iki 1941-ųjų vasaros – vis dėlto buvo įvykių amžininkas ir politikas, o ne istorikas. Vargu ar jis įsivaizdavo vermachto ir raudonosios armijos jėgų santykį 1939-ųjų rugpjūtį, o kai W.Churchillis rašė memuarus, kiek ašarų jau buvo išlieta dėl Sovietų Sąjungos „nepasirengimo“ karui nei 1939-aisiais, nei 1941-aisiais.

Wikipedia.org nuotr./Winstonas Churchillis
Wikipedia.org nuotr./Winstonas Churchillis

Mitai apie tariamą „nepasirengimą“ pas mus kartojami iki šiol, nors absoliučiai pasirengti neįmanoma nė vienam karui. Vienintelis pensininkas V.Molotovas piktai prieštaravo: „Mes buvome pasirengę! Kaip tai nebuvome?“ Bet kas jo klausėsi...

Nesuvokė W.Churchillis iki galo ir J.Stalino politinio sumanymo grandioziškumo: sudaryti paktą su A.Hitleriu, kad „antrojo imperialistinio karo“ fone galėtų Europoje pasiekti nepakitusių bolševikų partijos pasaulinės revoliucijos planų. Tuo labiau, kad savo svarbiausių planų 1941 metų vasarą J.Stalinas taip ir nesuspėjo realizuoti, dėl to jo laikino suartėjimo su A.Hitleriu strategija liko menkai suprantama daugeliui amžininkų, įskaitant ir W.Churchillį. Daug paprasčiau buvo viską aiškinti kažkokiu ypatingu pragmatiškumu ir sienos perstūmimu į Vakarus. O iš tiesų VKP(b) vadovų planai ir draugiškas neutralitetas agresoriaus atžvilgiu nepasitarnavo SSRS ir jos žmonių saugumui.

Komentarai: 20

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Praktiški patarimai

Skanumėlis
Gerumu dalintis gera

Video

00:39
02:39
00:22

Dabar tu gali

Parašykite atsiliepimą apie 15min