Dabar populiaru
Publikuota: 2019 spalio 27d. 13:53

Nežinomi, bet neužmiršti lietuviško cirko artistai

Mykoolo Vilenčiko cirkas.
Asmeninio archyvo nuotr. / Mykoolo Vilenčiko cirkas.

Lietuviškojo, kaip ir daugelio kitų pasaulio šalių, cirko meno ištakos – etnografijoje, liaudies mene, pramogose. Žaisdami jaunimo susibūrimuose, vakaronėse įvairius žaidimus, vaikinai ir merginos stengėsi nustebinti vienas kitą, parodyti tai, ko kiti nesugeba. Taip gimė, rutuliojosi dalykai, vėliau pavadinti cirko žanrais ir atskleidę pirmuosius talentus.

Lietuviai artistai labiau pradėjo reikštis po I pasaulinio karo. Graikų ir romėnų imtynių įtakoje atsirado pirmieji stipruoliai, ekvilibristai, fakyrai, ko gera, net nežinoję šių savo atstovaujamųjų žanrų pavadinimų. Priešingai to meto teatrui, į cirką dažniausiai ėjo mažai mokslo, kultūros ragavę žmonės, stebinę publiką kūno galimybėmis. Kelionės iš vienos vietos į kitą pėsčiomis, arklių traukiamais vežimais, vėliau pirmaisiais automobiliais vargino artistus ir gyvūnus.

Kai pradedama kalbėti apie lietuviškojo cirko garsiausiuosius artistus, dažniausiai prisimenami Jadvyga ir Jonas Ramanauskai, Vladislava ir Petras Variakojai. Na gal dar Alfonsas Gineika. Ir, ko gera, viskas. Visuomenė menkai žino apie žmones, neretai savo gyvybėmis rizikavusius dėl keleto šviesaus džiaugsmo minučių. Kauno Eigulių kapinių cirko artistų panteone amžinu miegu miega keliasdešimt šaunių žmonių, nusipelniusių, kad apie juos būtų rašomos knygos. Deja, viena cirko piktžaizdžių yra tų trylikos metrų planetos darbininkų anonimiškumas. Šiandien jau ir mūsų cirkuose populiarėja iš Vakarų atėjusi mada artistus manieže pristatinėti vien vardais, be pavardžių. Todėl noriu prisiminti keletą jų, dirbusių skirtingu metu, tačiau palikusių tvirtus įspaudus cirko meno istorijoje.

Antanas Pilkauskas – Ben Ali

1936 metų liepos vienuoliktą dieną Alytaus miesto senosiose kapinėse atsirado trys nauji kauburėliai. Dzūkijos smėlis priglaudė klouną P.Petrusevičių (Friką), fakyrą A.Pilkauską (Ben Ali), stipruolį V.Jurgensą. Ketvirtąjį – darbininką K.Surininą – artimieji išsivežė laidoti kitur. Tai buvo viena didžiausių tarpukario Lietuvoje autokatastrofų, „Pabaltijo“ cirkui ersikeliant iš Kauno į Alytų. Įrangos prikrautas ir su ant jos sėdinčiais žmonėmis sunkvežimis netoli Kaniūkų tilto nudardėjo nuo šešių metrų aukščio ir aštuoniasdešimt penkių laipsnių statumo šlaito. Deja, tarp tų žuvusiųjų buvo vienas garsiausių prieškario artistų trisdešimtmetis Antanas Pilkauskas, savo rizikingais triukais atvirai niekindavęs mirtį, tačiau realiame gyvenime taip ir nesugebėjęs jos išvengti.

Asmeninio archyvo nuotr./Antanas Pilkauskas (Ben Ali), 1935 m.
Asmeninio archyvo nuotr./Antanas Pilkauskas (Ben Ali), 1935 m.

Be minėtųjų žuvusių trijų artistų bei ligoninėje mirusio darbininko Karpo Surinino, sužeisti devyniolika asmenų, iš jų aštuoni labai sunkiai.

Fakyras Antanas Pilkauskas – Ben Ali pagarsėjo trečiuoju praėjusiojo amžiaus dešimtmečiu, 1927 metais įkūręs kilnojamąjį cirką „Patrimpas“. Jau nesužinosime, kodėl buvo pasirinktas senovės prūsų upių ir šaltinių, derlingumo, vaisingumo, javų, karo sėkmės dievo vardas. Greičiausiai, dėl to, kad Patrimpas susijęs su pavasariu ir derlingumu.

Trupę sudarė įvairių žanrų artistai. Tarp svarbiausių programos numerių būdavo paties A.Pilkausko – fakyro Ben Ali pasirodymai. Cirkas turėjo savo džiazo orkestrą, po vaidinimų rengdavo šokius. Kaip prisiminė veteranai, jis veikė iki 1933 – ųjų, kai savininkas artistas išvyko gastrolių į Jungtines Amerikos Valstijas.

Fakyras Antanas Pilkauskas – Ben Ali buvo pirmasis Lietuvos artistas, beveik penkis mėnesius garsinęs Lietuvos vardą 1934 metų pasaulinėje Čikagos parodoje. Parodos komitetas Pilkauską parsivežė ir atvežė, suteikė viešbutį, išlaikymą ir sumokėjo sutartą pinigų sumą. Be to, kaip ir Lietuvos konsulas Čikagoje, komitetas išdavė pažymėjimą, įvertindamas A.Pilkausko nuopelnus, atstovaujant Lietuvai.

Be jo, paviljone dirbo dar dvidešimt trys artistai, todėl pasirodymui skirtos vidutiniškai vos trys minutės. Scenoje, papuoštoje lietuviška atributika, The Great Fakir Ben Ali („Didysis fakyras Ben Ali“) virš atloštos galvos laikydavo keptuvę, asistentas į ją įdėdavo sviesto, įmušdavo kiaušinį, fakyras iš burnos pūsteldavo ugnies fakelą ir iškepdavo kiaušinienę. Publika taip pat galėdavo nuo artisto degančio liežuvio liepsnos prisidegti papirosą.

Fakyras Antanas Pilkauskas – Ben Ali buvo pirmasis Lietuvos artistas, beveik penkis mėnesius garsinęs Lietuvos vardą 1934 metų pasaulinėje Čikagos parodoje.

Lietuvos šaulių laikraštis „Trimitas“ 1934 metų lapkričio dvidešimt antros dienos numeryje rašė: „Lietuvio fakiro pasisekimas. Žinomas lietuvis fokusininkas Ben Ali — A.Pilkauskas buvo pakviestas iš Lietuvos į Čikagos pasaulinę parodą. Parodoje A.Pilkauskas turėjo didelį pasisekimą. Dabar A.Pilkauskas pradėjo gastroliuoti ir Amerikos lietuvių kolonijose. Vietos lietuvių laikraščiai apie A.Pilkauską rašo labai plačiai.“

Pasibaigus parodai, Ben Ali tikrai išvyko gastrolių po Ameriką. Niujorko „Paramount“ teatre, „Metro-Goldvin-Meyer“ teatre Filadelfijoje, lietuvių namuose Niujorke, Brukline ir Čikagoje jis rodė visą savo programą – gerdavo išlydytą šviną, per skruostus perverdavo vielą, ant jos galų pakabindavo po kelis kilogramus sveriančius svarsčius ir šypsodamasis, lyg niūniuodamas linksmą dainą, juos siūbuodavo. Taip pat, žiūrovų siaubui, per kiekvieną pasirodymą būdavo prikalamas prie kryžiaus… Čikagoje dėl šio triuko netgi kilo ginčas, plačiai aprašytas Amerikos spaudoje.

Tūlas Čikagos pilietis ponas Grigaitis viešai pasidalijo įtarimais, esą, fakyras Ben Ali apgaudinėja ir mulkina visus susirinkusiuosius. Nes iš tikrųjų, kalant fakyrą prie kryžiaus, jam nėra kalamos vinys į rankas, o tik sukuriama viso to iliuzija. Greitai buvo sukirsta rankomis ir susilažinta iš dviejų šimtų dolerių, kuris teisus – ar fakyras, ar ūmusis ponas Grigaitis. Tada buvo pasirūpinta sudaryti gydytojų komisiją, kartu su pačiu Grigaičiu, kurie, sekę prikalimo prie kryžiaus procedūrą, įsitikino, jog tai nėra apgavystė, o tikras faktas. Pralošęs du šimtus dolerių, Grigaitis tepasakė, „kad esąs patenkintas, nes patyrė įdomią tiesą“. Šiandien galima būtų įtarti, jog galbūt visos šios lažybos buvo suvaidintos specialiai – taip siekiant plačiau paskleisti žinią apie fakyro gastroles.

A.Pilkauskas nugyveno vos trisdešimt metų, tačiau į lietuviškojo cirko istoriją įėjo kaip viena ryškiausiųjų jo asmenybių.

Pasirodymas Čikagos parodoje A.Pilkauską išgarsino. Vos grįžęs namo, jis surengė keletą pasirodymų Šančių „Liros“, Panevėžio „Forum“, Šiaulių „Kapitol“ kinuose, Raseinių „Ramovės“ salėje, Klaipėdoje. „Lietuvos žinios“ trumpai perpasakojo artisto darbo „Liroje“ fragmentus: „Rodo fakiriškus numerius, kurių tarpe ir tą numerį, kurį rodė Pasaulinėje parodoje Čikagoje, būtent: iš burnos leisdamas liepsną iškepa kiaušinienę. Vinim prikala ranką prie lentos, gulasi nuogas ant kardų ašmenų ir du vyrai, padėję jam lentą ant krūtinės, ima suptis, kaip tą daro vaikai pasidėję lentą ant akmens. Laižo įdegintą prosą. Be to, daro grynai žonglieriškų numerių: pusės metro aukščio popierinę taurę uždega ir, laibgaliu įrėmęs į nosį, su ja atsigula, atsistoja ir t.t., balansuodamas taurę, ligi ji visiški pamažu sudega. Scena papuošta lygiai taip, kai ir Čikagos parodoj.“ Atkeliavo solidžių pasiūlymų mėnesį padirbėti Rygos Salamonskio cirke bei penkių mėnesių kontraktas pasirodymams Madrido cirke.

Vėliau A.Pilkauską pateko į „Pabaltijo“ cirką. Čia jis rodė ne tik įvairius fakyro triukus, bet ir ritosi su daugiau nei dviejų metrų ūgio cirko ruduoju lokiu. Po A.Pilkausko mirties daugiau niekam taip ir nepavyko su tuo lokiu pasigalynėti. Nors mėginusių buvo, tačiau žvėris gerai trinktelėdavo ar pataršydavo drąsuolius, taip ne tik jiems, bet ir kitiems atmušdamas norą patekti į lokio glėbį. Todėl labai greitai šis numeris iš programos išnyko.

A.Pilkauskas nugyveno vos trisdešimt metų, tačiau į lietuviškojo cirko istoriją įėjo kaip viena ryškiausiųjų jo asmenybių. Praėjus keletui dešimtmečių po tragedijos, jo ir kitų dviejų kartu žuvusių artistų palaikai perkelti į Kauno Eigulių kapinių cirko artistų panteoną.

Mykolas Vilenčikas

Iš Lietuvos cirko primadonos Jadvygos Ramanauskienės prisiminimų:

„Mykolas Vilenčikas buvo subtilus cirko artistas, jautrus muzikas, pats dirigavęs cirko trupės ansambliui. Programose jis ypač mėgo naudoti Štrauso muziką. Nepaprastai subtiliai Mykolas atlikdavo ir ekvilibristikos numerius. Buvo puikus žmogus, mokėjęs visada sucementuoti kaprizingų įgeidžių turinčius artistus.“

Asmeninio archyvo nuotr./Mykolas Vilenčikas
Asmeninio archyvo nuotr./Mykolas Vilenčikas

Taip Jadvyga Stankutė–Ramanauskienė kalbėjo apie vieną ryškiausiųjų Lietuvos cirko asmenybių Mykolą Vilenčiką. Ir nors, užgimstant lietuviškajam cirkui, jis dirbo Vakaruose, vėliau, grįžęs į gimtinę, kaip artistas, vadovas ir administratorius daug prisidėjo prie šios meno šakos suklestėjimo.

Mykolas Vilenčikas gimė 1890 metų gruodžio vienuoliktąją Pasvalio krašte, Saločiuose, Povilo ir Rozalijos Vilenčikų šeimoje. Jos atstovai turėjo miestelyje stambią parduotuvę. Tačiau Mykolas nei rengėsi tapti prekybininku, nei juo tapo. Jis visiems netikėtai pradėjo domėtis cirku, mokydamasis balansuoti kelto per Mūšą lynu. Deja, žmonės kartais teisūs, sakydami, jog savame krašte pranašu nebūsi. Nė dvidešimties neturintis jaunuolis atsidūrė Peterburge ir įsidarbino ten, kur patekti nė negalvojo – imperatoriškajame Gajetano Činizelio cirke. Atlikdamas pagalbinius darbus, stebėjo gerai uždirbančių, užimančių solidžią padėtį visuomenėje garsiausiųjų to meto Rusijos bei užsieniečių artistų pasirodymus ir svajojo. Svajonę artino atkakliu darbu, treniruotėmis, kurių apimtis šiandien galima tik įsivaizduoti. Vaikinui iš tolimos ano meto Rusijos imperijos provincijos patekti į tokio solidaus cirko maniežą prilygo tikrų tikriausiajam stebuklui. Ir tas stebuklas įvyko. 1910 metais dvidešimtmetis Mykolas su ekvilibristikos numeriu debiutavo viename Peterburgo cirkų.

O 1916 metais jau dirbo to paties jo išsvajoto G.Činizelio cirko manieže. Vien peržvelgus programą, į kurią pateko lietuvaitis, norisi nukelti kepurę: akrobatinių šokių atlikėja Karolina Kremzer, arklių dresuotoja Licin Činizeli, muzikiniai klounai Tanti, kurių tėvas, beje, palaidotas Kauno cirko artistų kapinėse, ir publikos numylėtinis Žakomino, pagaliau, geriausiasis pasaulio žonglierius Enriko Rastelis... O jeigu dar įvertinsi faktą, kad ekvilibristas misteris Ričardas (Mykolas Vilenčikas) užbaigė visą didžiulę trijų dalių programą, telieka suvokti, koks aukštas buvo jo pasirodymo lygis. Cirke, pagal seną tradiciją, geriausiasis numeris laikomas programos pabaigai... Jau čia, Peterburge, gimė jo artistinis pseudonimas. Supratęs, jog užsienio žiūrovas nusilauš liežuvį kol ištars ar perskaitys lietuvišką pavardę, ją pakeitė skambiu slapyvardžiu – Ričardas Lenšas. Šis vardas puikuojasi gausiose ano meto cirkų programose ir afišose.

Mykolas, tiesiogine prasme, stebino Peterburgo publiką savo ekvilibristikos bei imitatoriaus numeriais. Ne viena reklama jį pristatinėdavo „Ekvilibristikos karaliumi“. Tačiau Pirmojo pasaulinio karo, o vėliau ir Spalio revoliucijos nualintai Rusijai tikrai ne cirkai rūpėjo. Lietuvoje jam reikštis dar irgi buvo per mažai erdvės.

Asmeninės kolekcijos nuotr./Mykolo Vilenčiko (Richard Lensh) reklama
Asmeninės kolekcijos nuotr./Mykolo Vilenčiko (Richard Lensh) reklama

Prasidėjo triumfo žygis per Europą, kur pagal kontraktus mūsų tautietis dirbo įvairiausiose cirko trupėse. 1923 metai – Venecija, 1925 metai – Austrija, Vienos Kludsky cirkas. Ilgiausiai M.Vilenčikas gastroliavo su Italijos cirkų trupėmis, savo preciziškai atliekamais ekvilibristikos bei imitatoriaus pasirodymais žavėdamas temperamentingąją Apeninų pusiasalio publiką. Artima, ne vienerius metus trukusi, draugystė jį siejo su garsiuoju klounu ir dresuotoju Anatolijum Durovu.

Dirbdamas Italijoje, M.Vilenčikas gyveno nesusituokęs su savo asistente Lina Lenš. Iš šios meilės gimė sūnus Romano, kuris užaugęs tapo tolimojo plaukiojimo kapitonu, o dirbo vienoje Genujos uosto laivybos kompanijoje.

Į Lietuvą garsusis artistas sugrįžo 1936 metų pradžioje. Apie tai kovo penkioliktąją naujienų skiltyje pranešė „Diena“:

„Prieš kurį laiką iš Italijos į Lietuvą parvažiavo lietuvis artistas – Vilenčikas. Jis į Italiją išvažiavo prieš 7-8 metus ir tenai išsimokinęs akrobatiškumo ir imitavimo buvo pakviestas į geriausius Romos, Venecijos, Florencijos ir kitų miestų cirkus.

Vilenčikas vienu vakaru persirengia muziku, šoferiu, Štrausu, garsiąja šokėja Pavlova ir kitais žymiais žmonėmis. Jis taip puikiai juos nuduoda – imituoja, kad tikrai stebina žiūrovus. Šis garsusis imitatorius laikinai apsistojo Kaune ir savo numerius parodys Lozanos restorane – Vytauto pr. 2 Nr.16

Tiesą sakant, Kaune artisto būta ir anksčiau. Archyve išlikę 1928 metų reklaminių nuotraukų su Kauno vardu. Pagaliau, 1928 metų kovą „Šiaulių naujienos“ informavo, jog Šiaulių „Liaudies namuose“ prie filmo kovo 15 – 18 dienomis pasirodys lietuvis oro ir lygsvaros karalius Mykolas Vilenčikas.

Iš tiesų, ekvilibristas Mykolas Vilenčikas garsėjo visoje Europoje, matyti jį savo programoje buvo didelė garbė kiekvienai trupei.

Legendinis artistas apsigyveno Kaune, Daukšos gatvėje, dviaukščiame mūriniame name. Pradžioje su programomis pasirodydavo Kauno „Lozanos“, „Versalio“, Metropolio“ restoranuose, o vėliau sukūrė savo cirko trupę ir pradėjo gastroles po Lietuvą. Nors oficialiai teigiama, kad M.Vilenčiko cirkas įsteigtas 1938 metais, tačiau laikraščio „Panevėžio garsas“ 1935 metų birželio dvidešimt penktos dienos informacija įneša šiokios tokios painiavos. Nebent tuo laiku buvo, kas mažiausiai tikėtina, ir kitas bendrapavardis cirko artistas:

„Atrodo, kad dabar mūsų žemelėje cirkų atsirado begalės, nes vienas po kito vis nauji „kompanijonai“ aplanko ir Panevėžį. Šį kartą buvo Vilenčiko cirkas.“

Painiavos į legendinio artisto biografiją įneša ir tas faktas, kad dar 1937 metais Mykolas vieną sezoną dirbo P.Taručio cirke „Kongo“. Programoje jis pasirodydavo du kartus. Pirmajame numeryje demonstravo ekvilibristikos ant voliukų triukus, antras numeris buvo plastinė akrobatika ir balansavimas – užlipęs ant stalo, artistas stovėdavo ant rankų ir balansuodavo įvairiomis pozomis. Ir po pusmečio „Panevėžio garsas“, reklamuodamas kito, „Karado“, cirko gastroles, atkreipė dėmesį, jog „pasižymi šio cirko senas artistas Vilenčikas, nuo seniai gastroliavęs Rusijoje ir iki Italijos – Abisinijos karo aštuonerius metus Italijoje. Sakosi, sulaukus 46 metų amžiaus, nebelabai norįs šiuo amatu verstis.“

Iš tiesų, ekvilibristas Mykolas Vilenčikas garsėjo visoje Europoje, matyti jį savo programoje buvo didelė garbė kiekvienai trupei.

Asmeninio A.Jancevičiaus archyvo nuotr./Mykolas Vilenčikas Vienos Kludskio cirke, 1925 m.
Asmeninio A.Jancevičiaus archyvo nuotr./Mykolas Vilenčikas Vienos Kludskio cirke, 1925 m.

1938 metų liepos dvidešimt antrąją „10 centų“ informavo apie M. Vilenčiko cirko atvykimą į Vilijampolę (Panerių gatvėje). Vieninga visų prie cirko istorijos prisilietusiųjų nuomone, tai buvęs švariausias ir tvarkingiausias Lietuvos cirkas.

Iš Pupų Dėdės (Petro Biržio) prisiminimų:

„Vilenčiko cirke, kur programa, taip sakant, laikėsi ant savininko pečių, buvo tuo įvairi, kad ten buvo be apgavysčių, žmonių mulkinimų, o pats Vilenčikas pateikdavo labai įdomių ekvilibristikos, imitacijos numerių. Be to, dar jisai prisitraukdavo ir kitus cirkus, kurių anais laikais taip buvo maža. Jisai, pats Vilenčikas daug metų dirbo Italijos cirkuose ir iš ten buvo atsivežęs daug plakatų su jo cirkiškais išstojimais, daug gražių atsiliepimų Italijos laikraščiuose. Labai švarus cirkas, kultūra.“

Kaip po daugelio metų prisiminė vienas buvęs prieškario Lietuvos cirkų artistas panevėžietis Povilas Domaševičius:

„M. Vilenčiko rekvizitas visai skyrėsi – cilindras, frakas, kelnės. Kaip Amerikoj nešioja. Blizgantys batai... Kultūros išmokino Lietuvą. Užsienyje su „š...“ nepasirodysi.“

Deja, netrukus kiti laikai ir jau visai kitokie „cirkai“ atėjo Lietuvon...

Vaclovo Černiausko cirkas „Karado“ pervadintas kilnojamąją trupe „Raudonoji Vilniaus arena“, kuri pirmąjį savo vaidinimą šiandieniniame Vilniaus Odminių skvere surengė 1940-ųjų lapkričio dvidešimt devintą dieną. O 1941 metų pradžioje Mykolui Vilenčikui pavesta jos pagrindu sukurti valstybinį profesionalaus Lietuvos cirko kolektyvą. Tačiau politinė situacija sparčiai keitėsi o galop ir prasidėjęs karas nutraukė jau įpusėtą darbą. Vokiečių okupacijos metais metais M. Vilenčikas su kitais kolegomis važinėjosi po Lietuvos miestelius, darbavosi „Pupų Dėdės pastogėje“ Kaune.

Po karo ištuštėjusio namo priešais tuometės Kauno milicijos pastatą antrajame aukšte sovietinė valdžia davė Mykolui vieną kambarį dviejų ar trijų kambarių bute. Kituose kambariuose apgyvendinta daugiau žmonių.

Lietuviams artistams pradėjus organizuoti lietuvišką cirko kolektyvą prie valstybinės filharmonijos, įsijungti į šią veiklą buvo pakviestas ir M. Vilenčikas. Ir nors fizinės šeštąjį dešimtmetį įpusėjusio meistro galimybės jau neleido jam blizgėti scenoje, iki pat gyvenimo pabaigos jis dirbo tame lietuviškai – sovietiniame cirke trupės administratoriumi.

Mirė didysis artistas 1955 metais Kaune, palaidotas Eigulių kapinėse, unikaliame cirko brolių panteone.

Kape kartu su M.Vilenčiku amžino poilsio atgulė antroji Mykolo gyvenimo draugė Marija Vuicikienė (1900 – 1973). Tai irgi nemažiau intriguojanti meilės istorija. Marija prieš antrąjį pasaulinį karą susipažino su lenku Wuicieku (Wojcik ar Wujcik) ar kažkaip panašiai. Jų meilę greitai vainikavo vedybos ir netrukus gimusi duktė Marijana. Tačiau bendras gyvenimas greitai nutrūko. Prasidėjus karui Wuiciekas tapo Armijos krajovos karininku ir žuvo 1944 metais mūšyje su vokiečiais prie Vilniaus. Marija vėliau buvo gavusi pranešimą apie vyro žūtį, jai siūlyta atvykti, pasiimti vyro palaikus, bet dėl įvairių priežasčių nenuvyko. Wuicieko palaikai palaidoti bendrame kape su kitais žuvusiais lenkais. Pokario metais Marija cirke nedirbo ir gyvenimą, be oficialios santuokos, susiejo su M.Vilenčiku. Senesnieji artistai prisimena ją Kauno turguje prekiavus žuvimi.

Tuo tarpu, Marijana Vuicikaitė, gerokai vėliau tapusi Bernotiene, karo metais pradėjo dirbti Kaune jėgos žonglieriaus Jono Ramanausko ir kupletininko Juozo Biržinio įkurtame varjetė. Per petraukas nešiojo scenoje pasirodymų pagal programą eiliškumo numerėlius ir dirbo šokėja. Po karo įsijungė į lietuviškąjį „Vilniaus“ kolektyvą, su J. Ramanausku atliko akrobatų – ekscentrikų numerį, žongliavo su Zigmu Černiausku. Vienu metu ji taip pat dalyvavo dviratininkių seserų Stankučių numeryje. Šiandien visada linksma, nenuilstanti optimistė Marijana – kartu su visais saviškiais ilsisi Eigulių kapinių panteone.

Vita ir Zigmundas Černiauskai

Puikiai prisimenu tą tūkstantis devyni šimtai septyniasdešimt trečiųjų ar ketvirtųjų pavasario dieną, kai tuometis „Jantar“ cirko direktorius Stanislavas Trachtenbergas pasakė: „Rytoj ateik į vaidinimą – bus Černiauskai“. Klausinėti, kas jie tokie, būtų buvę labiau negu žema, kadangi Černiauskai cirke reiškė vos ne tą patį, ką kine Banionis. Jų pavardės plačiai skambėjo, artistai dirbo geriausiuose cirkuose, gastroliavo tolimuose užsieniuose.

Asmeninio archyvo nuotr./Vitos ir Zigmundo Černiauskų numerio finalinis triukas
Asmeninio archyvo nuotr./Vitos ir Zigmundo Černiauskų numerio finalinis triukas

Ir štai kitos dienos vakare prie palapinės privažiavo dvidešimt ketvirtoji „Volga“, atsidarė vairuotojo durelės ir pirmiausia išlindo ramentai. Pasaulinio garso žvaigždė Zigmundas Černiauskas, atlikdamas ypatingai sudėtingą triuką, buvo neseniai lūžęs koją, todėl netikėtai galėjo apsilankyti gimtinėje... Ir, žinoma, pirmiausia – cirke. Prasidėjo mūsų per keturis dešimtmečius trukusi nuoširdi vyriška draugystė.

...Kai prieš daugelį metų, 1983, Kaune buvo pažymimas šio legendinio artisto penkiasdešimtmetis, vakaro vedėjas priminė, jog Zigmundo darbo stažas – keturiasdešimt aštuoneri metai. Už ką po renginio kai kurių svečių buvo išvadintas neišmanėliu. Tačiau vedėjas neklydo, šio didžiojo Lietuvos meistro biografija tikrai verta Gineso rekordų knygos, nes savo darbą cirke jis pradėjo iš tiesų turėdamas nepilnus dvejus metukus. Vėliau, su gastrolėmis išvagojęs Žemės rutulį, pats Z.Černiauskas prisiminė: „Jau nuo dvejų metų amžiaus tėvai pradėjo mane ruošti cirko veiklai: panešiodavo pastatę ant galvos, iškeldavo laikydami ant vienos rankos...“ Tai buvo „Karado“ cirko programos puošmena, nors ir sulaukdavusi ne vieno griežto visuomenės pasipiktinimo žodžio.

„10 centų“:

„Kaip žinome, po provinciją dabar važinėja Baltijos („Pabaltijo“ – A. J.) cirkas. Norėdamas patenkinti lankytojus, kažkur gavo poros metų vaiką ir daro su juo įvairius akrobatikos numerius.

Šio didžiojo Lietuvos meistro biografija tikrai verta Gineso rekordų knygos, nes savo darbą cirke jis pradėjo iš tiesų turėdamas nepilnus dvejus metukus.

Kai kuriuose miestuose toks vaiko kankinimas iššaukė tam tikrą protestą. Teko patirti, kad šiuo reikalu yra susidomėjusios atitinkamos administracinės įstaigos.“

„Lietuvos aidas“:

„Neseniai į Panevėžį atvyko Pabaltijo cirkas. Jame be kitų artistų yra 2 metų berniukas. Vaidinimo metu berniukas visaip laužomas ir kilnojamas. Vaikutis visiškai išvargintas, nemiegojęs, net gaila žiūrėti. Toks vaidinimas tik pasigailėjimą nelaimingam berniukui sukelia. Jeigu jau gyvulių globos draugija apsaugo gyvulius nuo kankinimo, tai kas nors turėtų susirūpinti ir apsaugoti nelaimingą berniuką nuo eksploatavimo.“

O, kad būtų žinoję, kad būtų nors nujautę rašiusieji šias pasipiktinimo eilutes, jog po gerų poros dešimtmečių ekvilibristas – žonglierius Zigmundas Černiauskas, patėvio Kazio Kaluževičiaus mokinys, su šviesios atminties gyvenimo palydove ir nuolatine partnere Vita Gineikaite – Černiauskiene, jos dėdės Alfonso Gineikos atvesta į cirką 1943 metais, taps ne vien lietuviškojo „Vilniaus“ cirko žvaigždėmis, bet pristatys Lietuvą Lenkijoje, Meksikoje, Austrijoje, Japonijoje, Argentinoje, Brazilijoje... Dar Vitai besimokant Šančiuose, į mokyklą dėdė Alfonsas buvo atvedęs berniuką iš cirko. Ar galėjo tada mergaitei ateiti į galvą, jog tai – jos būsimasis vyras... 1943 metais Zigmundas ir Vita atsidūrė viename kolektyve, abu, dirbdami savarankiškai, sukūrė bemaž vienodus numerius su kopėčiomis. Liko tik apsijungti ir manieže, ir gyvenime. Ilgai jaunieji artistai ieškojo savo vietos cirko pasaulyje. Ir tik 1947 metais pirmąjį kartą Rygos cirke išvydę legendinių žonglierių Violetos ir Aleksandro Kis pasirodymą, tvirtai nutarė – taps žonglieriais – ekvilibristais. Kaip po daugelio metų pats Zigmas prisipažino, kilo sumanymas pralenkti garsiuosius meistrus, bet ne ant grindų, o ant kopėčių.

Asmeninio archyvo nuotr./Vienerių metų Zigmundas Černiauskas su tėvu
Asmeninio archyvo nuotr./Vienerių metų Zigmundas Černiauskas su tėvu

Tiesa, kopėčios atsirado gerokai vėliau. Pradžioje buvo aukštas vienratis. Sėdėdamas ant jo, artistas sugebėjo žongliuoti aštuoniais žiedais ir dar balansuoti lazdelę.

Bet, netgi pasiekęs tokių aukštų rezultatų, Zigmundas Černiauskas nutarė vienratį pakeisti laisvai stovinčiomis kopėčiomis. Duetas norėjo sukurti numerį, kuriame į vieną visumą susijungtų žongliavimas, akrobatika ir ekvilibristika. Ir kopėčios šiai idėjai įgyvendinti tiko labiau.

Gal ne visai vietoje, gal ne visai cirkui tinkama, tačiau galima prisiminti vieno žymiausiųjų aštuonioliktojo amžiaus prancūzų švietėjo, rašytojo, literatūros kritiko Deni Didro žodžius: „Pirmiausia aš apmąstau ar galiu šitą darbą atlikti geriau negu kas nors kitas ir jau tik po to jo imuosi. Atsiradus menkiausiai abejonei, kad kitas gali padaryti geriau nei aš, planų atsisakau, nes svarbiausia yra ne tai, kad padaryčiau būtent aš, bet tai, kad būtų padaryta gerai.“ Nežinau, ar Vita ir Zigmundas Černiauskai buvo šias mintis girdėję, tačiau jų gyvenimas ir veikla – puikiausia tų žodžių iliustracija.

***

1935 metais Otilija ir Francas Černiauskai įkūrė cirką „Karado“, kuris greitai tapo rimtu pirmojo lietuviškojo „Aušros“ cirko konkurentu.

1912 metų liepos devintą dieną Biržų rajono Pauperių kaime gimusi Otilija Kučinskaitė paauglystėje gyveno Rygoje ir, turėdama turtingą pusseserę, reguliariai Rygos cirko ložėje žiūrėdavo vaidinimus. Kaip ji pati po daugelio metų prisipažino, tiesiog dievino oro akrobatikos numerius. Ir padėjo likimas ar atsitiktinumas – sunku pasakyti. 1931 metais Rygos laikraštyje pasirodė skelbimas, kad cirkas ieško artistės – moters. Pamelavusi, jog esanti našlaitė, labai norinti dirbti cirke, Otilija įsijungė į vokiečių artistų trupę „Karado“. Ir jau pirmajam darbo sezonui pasibaigus, tapo programos Mis. 1934 metais su vyru Francu ir vienerių metukų sūnumi, būsima pasaulio cirko žvaigžde Zigmundu, grįžo į Lietuvą, susitaupę pinigų, nusipirko kelis sunkvežimius bei cirko palapinę ir 1935 metais įkūrė savą „Karado“ cirką. Buvo ne tik direktoriaus žmona, buvo šauni oro gimnastė, ekvilibristė, akrobatė.

Trupės programą, kaip paprastai, sudarė tradiciniai akrobatikos, oro gimnastikos, klounados numeriai. Pradžioje nedidelis cirko kolektyvas rengdavo vaidinimus miesteliuose ir kaimuose. Įsigijus palapinę, prasidėjo gastrolės po didesnius miestus. Jeigu tikėsime ano meto spauda, 1937 metų antrojoje pusėje cirke buvo per trisdešimt artistų ir darbuotojų su dūdų orkestru, o palapinėje tilpdavo per tūkstantį žiūrovų.

1937 metų balandžio dvidešimt pirmą dieną „Karado“ pradėjo savo pirmąsias gastroles Šiauliuose. Laikraštis „10 centų“ iš karto pažymėjo, jog programa „milžiniška, graži ir įdomi.“

Po pusmečio kitas laikraštis, „Panevėžio garsas“, priminė, jog „Karado“ – jau trečias šiemet Panevėžyje pasirodantis cirkas. „Ir šis cirkas tarp ir nevykusių keletą parodo ir gana vertų dėmesio numerių. Beje, „Karado“ panevėžiečiams surengė ir iki tol nematytą nemokamą atrakciją – kasdien visi artistai ir muzikantai, autobuse sustoję, važinėjo gatvėmis, reklamuodami save ir programą.

Kad tai buvo iš tiesų solidus kolektyvas, rodo ir nuolatiniai gastrolių pratęsimai publikai prašant. Ir ne vienai ar dviems dienoms, bet, kaip, pavyzdžiui, Šančiuose, dargi porai savaičių. Tokiu atveju cirkas net keisdavo programą, papildydavo programą naujais numeriais.

Tačiau sėkmingai pradėtą veiklą pristabdė skaudi netektis, apie kurią 1937 metų rugsėjo aštuonioliktąją pranešė oficiozas „Lietuvos aidas“:

„Rugsėjo mėn. 10 d. darydamas pavojingus oro akrobatikos numerius, trūkus kilpai, nukrito ir sunkiai susižeidė cirko „Karado“ direktorius ir savininkas, gerai visame Pabalty žinomas oro akrobatas, Pranas Černiauskas. Pasikankinęs keletą dienų miesto ligoninėje jis šio mėnesio 15 d. mirė. Velionis paliko žmoną ir trijų metų sūnelį.“

Tinklalapio limis.lt nuotr./Pabaltijo cirko katastrofa prie Alytaus
Tinklalapio limis.lt nuotr./Pabaltijo cirko katastrofa prie Alytaus

Cirkas stovėjo akmenimis grįstoje turgaus aikštėje, ant kurių buvo užtiestas kilimas. Žinoma, jis negalėjo išgelbėti artisto.

Tačiau gyvenimas tęsėsi ir jau po dviejų dienų „Karado“ tęsė savo gastroles Vilijampolėje, Panerių gatvėje ties Dariaus ir Girėno rūmais. Tiesa, rugsėjo dvidešimt pirmosios „Lietuvos žiniose“ pasirodė skelbimas, tiesiogiai susijęs su F.Černiausko žūtimi:

„Atitinkamos įstaigos šiomis dienomis gavo Lietuvos cirkų tarnautojų prašymą, kad jiems išrūpintų draudimą nuo nelaimingų atsitikimų. Jų darbas esąs ne mažiau pavojingas kaip kitų darbininkų. Dažnai įvyksta nelaimingų atsitikimų ir, nelaimės atveju, neturi kur gydytis. Beveik visi cirkų tarnautojai mažai uždirba.“

Šis prašymas buvo, kaip reta, aktualus tada, neretai yra aktualus ir dabar – kai kalbame apie nelegalų darbą. Deja, niekur nepavyko rasti ano meto valdžios atsako į cirko žmonių kreipimąsi. Greičiausiai, jo ir nebuvo, nes cirkas tarpukario Lietuvoje, nors žmonių labai mėgstamas, buvo trečiojo brolio vaidmenyje. Kaip, beje, ir šiandien.

Tais pačiais 1937 metais, po tragiškos vyro mirties, O. Černiauskienė pardavė cirką bendrapavardžiui, cirke dirbusiam Vaclovui Černiauskui, vadovavusiam iki 1940 metų. O pati vėliau ištekėjo už „Karado“ cirko akrobato, oro gimnasto, jėgos žonglieriaus Kazio Kaluževičiaus, kuris buvo gimęs 1917 metais JAV New Britaino mieste. 1932 metais debiutavo „Aušroje“, vėliau dirbo įvairiose Lietuvos cirko trupėse o nuo 1959 metų tapo lietuviškojo „Vilniaus“ cirko artistu. Svarbiausius numerius Kazys atliko su žmona ir Jonu Ramanausku. Mirė 1965 metais, sulaukęs vos keturiasdešimt aštuonerių. Jiems gimė duktė Ramutė, vėliau tapusi šaunia oro akrobate. Pati Otilija Kaluževičienė, dar 1963 metais įvertinta LSSR nusipelniusios artistės garbės vardu, cirke dirbo iki 1970 metų, visą likusį gyvenimą buvo žvali, sportiška, neblėstanti optimistė ir Anapilin iškeliavo 2007 metais, sulaukusi devyniasdešimt penkerių metų...

***

Taigi, 1949 metais gimė naujas unikalus duetas, netrukus tapęs vienu ryškiausiųjų lietuviškojo cirko numerių ir pasiekęs pačių aukščiausiųjų ekvilibristikos meno aukštumų. Grubus tik vieno triuko aprašymas leidžia susidaryti paviršutinišką pasirodymo vaizdą. Zigmundas su viena koja ant jo galvos stovinčia žmona lipa laisvai stovinčiomis kopėčiomis. Pasiekęs viršutiniąją pakopą, ima žongliruoti keturiomis kuokelėmis, o Vita tuo metu irgi mėto keturias kuokeles bei viena koja suka žiedą. Tokioje padėtyje, atrodytų išlaikyti pusiausvyrą neįmanoma. Neįmanoma kitiems, tik ne Černiauskams... Ir dar vienas nepelnytai užmirštas faktas. Zigmundas pirmasis tarp ekvilibristų pradėjo demonstruoti šiandien daugelio rodomą triuką – stovėseną laisvai stovinčių kopėčių viršuje ant specialių metalinių užmovų – pėdų. Negana to, Zigmundas tokia poza įsigudrino kakta balansuoti kartį su kamuoliu ir dar žongliruoti šešiais žiedais...

1966 metais Vita ir Zigmundas išėjo iš „Vilniaus“ kolektyvo ir pradėjo savo triumfo žygį per pasaulį. „Argentinos lietuvių balsas“ 1968 metais parašys: „Porą kartų teko trumpai, po programos, pamatyti, pasveikinti tą nepaprastą porą pasaulinio garso artistų, kurie taip darniai atlieka ekvilibristinius numerius, kad sunku įtikėti, jog tai žmogui yra galima pasiekti.“ O dar iki tol, 1961 metais, po pirmųjų, neįtikėtinai sėkmingų gastrolių Maskvos Cvetnoj bulvaro cirke su enciklopedinėmis garsenybėmis M. Tuganovo džigitais, lyno akrobatu R. Abakarovu, lokių dresuotoju V. Filatovu, klounu O. Popovu vienas solidžiausiųjų to meto sovietinių laikraščių „Literaturnaja gazeta“ būtent Černiauskams paskirs žodžius: „Toks begalinis tobulumo ieškojimas, suvokimas, kad talentas nuo Dievo, bet Dievas prisakė žmogui dirbti, retas netgi cirke. Vitai ir Zigmui Černiauskams tai kasdienybė“. Žinant, koks buvo anų laikų valdžios oficialus santykis su Aukščiausiuoju, telieka stebėtis tokiu artistų darbo įvertinimu. Bet, matyt, čia jau ir recenzijos autorius, ir cenzoriai buvo bejėgiai... O po kitų gastrolių tame pat cirke 1967 metais vėlgi ta pati „Literaturnaja gazeta“ parašys: „Artistai po generalinės repeticijos buvo labai nepatenkinti savo pasirodymu. Vita kalbėjo: „Visai neturėjom kada repetuoti – manieže tai susirinkimas, tai laidotuvės“. „Visai nebuvo repeticijų – reiškia, kad vietoje dešimties valandų per parą repetuota tik penkios...“

Vienas garsus cirko kritikas, aprašęs Maskvos cirko užkulisių gyvenimą, pastebėjo: „Žonglieriai Vita ir Zigmundas Černiauskai pradėjo repetuoti šoniniame praėjime devintą valandą ryto, manieže ristele bėgiojant arkliams. Paskui jau patys manieže pusantros valandos prakaitavo ant savo, sakytumei, į orą atremtų, kopėčių, tarsi žaisdami mėtė kamuoliukų, žiedų, kuokelių girliandas. Kiek atsipūtę, tęsė repeticiją tame pačiame šoniniame praėjime, kol maniežo inspektorius nepradėjo ruošti maniežo vakaro vaidinimui. O likus valandai iki pasirodymo, jie, jau nusigrimavę ir persirengę koncertiniais kostiumais, kartojo triukus tarp rekvizito dėžių ir vaikštančių artistų, po to, prožektorių apšviesti, rodė savo septynių minučių gražų ir labai rizikingą numerį publikai. O ryte viskas prasidėjo iš naujo...“

Nė viena sovietiniais metais pasirodžiusi knyga apie cirką, jo žanrus ir istoriją neapsieidavo be šio unikalaus dueto paminėjimo, numerio nuotraukų. Štai 1968 metų ištrauka: „Jaunieji lietuviai užkariauja publiką grakštumu, grožiu, subtilumu, kas apskritai būdinga Pabaltijo cirko mokyklai. Ekvilibristai Černiauskai ne be pagrindo išsikovojo žiūrovų meilę ir pagarbą. Numeris – jau dabar vienas geriausiųjų Sovietiniame cirke“. Kitaip ir negalėjo būti, nes pačių artistų požiūris į savo darbą buvo ypatingai reiklus — triukai privalėjo būti efektingi ir būtinai sudėtingi. Kaip ne kartą kalbėjo pats Z.Černiauskas: „Mes su partnere – akrobatai, ekvilibristai, žonglieriai. Todėl kiekvienas triukas turi turėti visų šių žanrų elementų. Niekada nerodome to, kas dar braška, kas neišbaigta. Negalima demonstruoti žiūrovui pabrėžtino sudėtingumo, darbo „per negaliu“, atsiimti plojimų porciją ir džiaugtis, kad nenukritai, kad sėkmingai užbaigei pasirodymą.“

Neužmirštama buvo ir Z.Černiausko pažintis su pirmuoju Lietuvos profesionaliu baleto artistu ir baletmeisteriu Broniumi Kelbausku. Juk tai pastarojo žodžiai skambėjo kaip aukščiausias cirko meistro darbo įvertinimas: „Ką tu čia cirke veiki? Eik į baletą.“

Vita, 1979 metais duetui atsisveikinus su maniežu, po ilgos ir sunkios ligos amžinybėn išėjo 2010 metais. Tačiau, net praėjus keliems dešimtmečiams po šių didelių artistų baigiamojo pasirodymo Rygos cirke, jų unikalių triukų ir šiandien niekas nekartoja. Kad įsivaizduotume, koks tai buvo katorgiškas darbas, priminsime vos vieno, finalinio triuko istoriją. Kai artistai pasidalino sumanymu su vienu patyrusiu, visko mačiusiu, cirko direktoriumi, šis atsakė: „Greičiau aš tapsiu Kinijos imperatoriumi, negu jūs tai įgyvendinsite“. Direktorius imperatoriumi netapo, o štai Černiauskų šeimyninis duetas po trejų metų repeticijų trijų minučių triuką rodė per kiekvieną pasirodymą... Ir kaip čia neprisiminsi legendinio Alberto Einšteino žodžių: „Aš vis mąstau ir mąstau, mąstau mėnesius, metus. Devyniasdešimt devynis kartus iš šimto klystu, tačiau vieną kartą esu teisus.Visi žinojo, kad to padaryti neįmanoma. Vienas nežinojo, ir padarė atradimą.“

... Ant pjedestalo – dvejos nepritvirtintos kopėčios. Jomis lipa Zigmas, kuriam ant kaktos keleto metrų ilgio kopėčios su viršuje stovinčia Vita. Negana to, Zigmui pasiekus kopėčių viršūnę, abu artistai pradeda sukti žiedus... Labai nedėkingas dalykas yra perpasakoti cirko triukus. Tačiau šį kartą vien skaitant nugara eina šiurpuliai. Beje, Zigmui Černiauskui net ir po daugelio metų jo buvusią šlovę priminė netikėti atradimai. Tikėdamasis gauti didesnę pensiją, jis kreipėsi pažymos apie savo darbą į Rosgoscirko (buvusio Sojuzgoscirko) archyvą. Ir koks buvo siurprizas, kai atsiųstame atsakyme puikavosi žodžiai – „LSSR nusipelnęs artistas“... Žinoma, prie juodu darbu ir sūriu prakaitu pelnytų nuopelnų legendiniam duetui garbės vardas būtų nedaug privilegijų pridėjęs, artistai ir taip labai aukštai vertinti profesionalų gildijoje, gavo solidžius atlyginimus, gyveno geriausiomis įmanomomis sąlygomis. Tačiau įdomiau yra kita – kas, vis dėlto, nuslėpė nuo jų šį apdovanojimo faktą?

Dinastijos tradicijas po daugelio metų pratęsė cirko užkulisiuose užaugęs Vitos bei Zigmo sūnus puikus ekvilibristas Reimundas, kuris su žmona per dvidešimt trejus metus apkeliavo Europą, pasiekė Argentiną, Australiją, Braziliją, Katarą, Kolumbiją. Deja, šaunus artistas, anksti, nė šešiasdešimties nesulaukęs, tais pačiais 2010 metais atsisveikino su šiuo pasauliu...

O dar po aštuonerių metų, 2018-ųjų rugsėjo ketvirtąją, eidamas aštuoniasdešimt šeštuosius, netikėtai mirė ir didžiausia lietuviškojo cirko žvaigždė, kuklus, tylus žmogus Zigmundas Černiauskas...

Komentarai: 5

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Kviečiame anties

Video

01:17
02:31
01:50

Esports namai

Parašykite atsiliepimą apie 15min