Dabar populiaru
Publikuota: 2019 birželio 3d. 19:42

Pagerbtos Pirčiupių tragedijos aukos

Pirčiupių tragedijos metinių minėjimas
R.Averkienės nuotr. / Pirčiupių tragedijos metinių minėjimas

Pirčiupių tragedija neturi nutolusio laiko sampratos. Šiemet, kaip ir kasmet birželio 3-ąją, vėl paminėjome šią liūdną datą –– Pirčiupių kaimo tragedijos septyniasdešimt penktąsias metines.

Susirinkę pagerbti šimto devyniolikos gyvų sudegintų pirčiupiečių, kasmet trumpai prisimename tragišką šio kaimo istoriją ir patys sau pasižadame, kad mes, gyvenantieji šiame laikmetyje, turime daryti viską, kad tokios tragedijos nepasikartotų.

Pirčiupių kaimo tragedijos paminėjimas prasidėjo Šv. Mišiomis Valkininkų Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo bažnyčioje, kurias už gyvus, mirusius ir sudegintus pirčiupiečius aukojo ir Viešpaties palaiminimo visiems, kuriuos palietė ši baisi tragedija, prašė Valkininkų parapijos klebonas kun. Bronius Krakevičius.

Vėliau visi tylūs ir susikaupę sustojo prie paminklo Motinai. Čia ir prie memorialo buvo padėtos gėlės ir uždegtos žvakutės. Minėjimo dalyviai, kaip ir kasmet, pėsčiomis ėjo į maždaug už kilometro esančią žudynių vietą, kurią žymi trys aukšti mediniai kryžiai, pastatyti tuoj po tragedijos. Iš viso tragedijos vietoje – koplytstulpis ir daugiau kaip keturiasdešimt kryžių.

R.Averkienės nuotr./Pirčiupių tragedijos metinių minėjimas – Motina
R.Averkienės nuotr./Pirčiupių tragedijos metinių minėjimas – Motina

Ant medinės lentelės užrašyti žodžiai: ,,Ilsėkitės, broliai ir tėveliai, ramybėje, ilsėkitės, motinos ir seserys, ramybėje…”.

Kapinaitėse aukų atminimas buvo pagerbtas tylos minute, padėtos gėlės ir uždegtos žvakutės. Liūdnas giesmes sudegintųjų garbei ir atminimui dzūkiškai giedojo Valkininkų moterų ansamblis, eiles deklamavo Valkininkų gimnazijos mokiniai.

R.Averkienės nuotr./Pirčiupių tragedijos metinių minėjimas kapinėse
R.Averkienės nuotr./Pirčiupių tragedijos metinių minėjimas kapinėse

Varėnos rajono savivaldybės mero pavaduotojas Giedrius Samulevičius, pagerbdamas Pirčiupio aukų atminimą, pažymėjo, kad prieš septyniasdešimt penkis metus Pirčiupiuose įvykusi tragedija – dviejų žiauriausių dvidešimtojo amžiaus ideologijų kovos rezultatas.

„Mes šiandien žuvusių pirčiupiečių atminimą pagerbėme pasimelsdami ir uždegdami žvakutes. Bet mūsų širdyse – liūdesys, nes įvykusi tragedija kaip buvo, taip ir liks amžiams. Ką galime dar padaryti šioje šventoje vietoje? Melsti, kad pasaulio galingieji nenaudotų ginklų, nežaistų galios žaidimų, sėstų, kalbėtų ir ieškotų tiesos, o mes turime būti geresni, turime skiepyti žmoniškumą ir gerumą, mylėti vieni kitus. Gyviems tragedijos liudininkams linkiu sveikatos, o mums visiems – kad Pirčiupių tragedijos aukas pagerbtume kasmet“, – kalbėjo mero pavaduotojas G.Samulevičius.

R.Averkienės nuotr./Mero pavaduotojas G.Samulevičius
R.Averkienės nuotr./Mero pavaduotojas G.Samulevičius

Rusijos Federacijos ambasadorius Lietuvoje Aleksandras Udalcovas sakė, jog Antrojo pasaulinio karo metu Pirčiupiai, deja, buvo ne vienintelis Lietuvoje sudegintas kaimas. Jis pažymėjo, jog privalome ne tik atminti, bet ir neleisti, kad tai pasikartotų. Tai reikalas kiekvienos valstybės ir tautos ir kad to turime siekti visomis savo galimybėmis ir širdimi.

Prisiminimais apie čia sudegintus gimines dalijosi keletas pirčiupiečių. Jie sakė, kad šios vietos aura yra ypatinga, nes šio krašto žmonės, kurie buvo visais laikais pamaldūs ir dirbo savo žemę, buvo niekuo nekalti ir gyvybes turėjo paaukoti nekaltai.

Ant kapinaičių tvoros liūdnai susimąsčiusi parimo pirčiupietė Marija Jevčenko–Saulėnaitė. Aštuoniasdešimt devynerių metų senolė pasakojo, kad jos tėvelį dar prieš kaimo tragediją vokiečiai nušovė, o jų šeima tuo metu buvo kitam kaime, tad liko gyvi. Šiemet minėjime dėl sveikatos negalėjo dalyvauti Antosė Urbelionienė. Joms, dviems gyvoms likusioms tragedijos liudytojoms, neįsivaizduojamas tos birželio trečiosios pragariškas deginamų pastatų ir gyvų žmonių karštis išliko visam laikui.

R.Averkienės nuotr./Marija Jevčenko su anūkais
R.Averkienės nuotr./Marija Jevčenko su anūkais

Susirinkę pagerbti sudegintųjų savo kaimo gyventojų, pirčiupiečiai kalbėjo, jog šią didelę mažo Dzūkijos kaimo tragediją lietuvių kartos turi minėti amžinai.

Pabandykime nušluostyti laiko dulkes nuo šios istorijos. 1944 metų birželio 3-osios rytą, vos išaušus, netoliese esančioje Rūdininkų girioje besislapstę tarybiniai partizanai netoli kaimo apšaudė vokiečių kariškių mašinas. Tuomet žuvo keli vokiečiai, likusieji pabėgo į Eišiškes ir jau tą pačią dieną į kaimą atsiuntė baudžiamąjį būrį.

Jis apsupo kaimą ir, suvaręs į kluonus, gyvus sudegino 119 žmonių – 58 vyrus, 61 moterį. Tarp jų buvo net 49 vaikai iki 16 metų amžiaus – jauniausiajam tebuvo šešios savaitės. Patys tvirčiausi kaimo vyrai buvo pasitraukę į mišką, tad žiaurumo aukomis tapo daugiausia vaikai, moterys ir seneliai. Kartu su pirčiupiečiais žuvo ir keli iš kitų kaimų čia svečiavęsi žmonės.

Tą baisią dieną sudegino ir namus, kluonus, tvartus… Devynias dar dienas kaime patruliavo vokiečių kareiviai, neleido artimiesiems palaidoti sudegintųjų palaikų. „Pirčiupiuose 119 žmonių buvo suvaryti į kluonus ir sušaudyti. Šaudymui vadovavo vyresnysis leitenantas Akermanas, bataliono vado adjutantas. Aš šaudžiau iš pistoleto. Kiek sušaudžiau – neprisimenu. Visą kaimą, 30-40 namų, sudeginome…” (Iš kareivio V.Svetmano, dalyvavusio Pirčiupių kaimo naikinimo operacijoje, raštiškų parodymų 1947 metais).

Tik tuometinio Valkininkų klebono Juozo Bardišausko dėka vokiečiai davė leidimą palaikus palaidoti. Kaip anksčiau yra pasakoję liudininkai, laidotuvės buvo be jokių iškilmių, suorganizuotos greitosiomis ir bijant, kad vokiečiai neapsigalvotų. Tad kaimo vyrai paskubom iškasė dvi duobes. Į vieną duobę dėjo apanglėjusius moterų ir vaikų kaulus, į kitą – vyrų palaikus. Pirmasis kryžius laidojimo vietoje išaugo 1947 metais. Jį pastatė tėvas savo dukteriai, atėjusiai į Pirčiupius iš kito kaimo ir amžinai čia pasilikusiai… Antrasis pastatytas moterims ir vaikams pagerbti, o trečiasis vyrams.

Pirčiupių kaimo tragedija įamžinta skulptoriaus Gedimo Jokūbonio skulptūroje „Motina“, Justino Marcinkevičiaus poemoje „Kraujas ir pelenai“, etnografiniame Zervynų kaime filmuotame režisieriaus Almanto Grikevičiaus filme „Faktas“.

Pirčiupiai, kad ir sudeginti, tačiau vis dėlto liko gyvi–po tragedijos vienas po kito čia kūrėsi nauji gyventojai, tad kaime ir dabar šviečia langai, gyvena žmonės. Kaimo moterys, gerbdamos savo senelių, tėvų, artimųjų, kaimynų atminimą, kasmet tragedijos vietoje pasimeldžia, uždega žvakutes.

Tądien pirčiupiečiai prie kapinaičių tvoros tradiciškai sustojo bendrai nuotraukai.

Temos: 1 Pirčiupiai

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Praktiški patarimai

Skanumėlis
Gerumu dalintis gera

Video

03:39
01:19
00:58

Dabar tu gali

Parašykite atsiliepimą apie 15min