Istorijos archyvan
Visais laikais paminklai atspindėjo valdžios požiūrį į istoriją. 1990-aisiais Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, Vilniuje buvo nušluoti tarybų valdžios metais garbinami paminklai. Į istorinės atminties archyvus iškeliavo prašmatniausioje sostinės aikštėje (šiandien — Lukiškių) stovėjęs Leninas, nebeliko V.Mickevičiaus-Kapsuko, praeivius sveikinusio prie Rotušės, demontuotas ir monumentas tarybiniams partizanams skvere Pylimo gatvėje, svetimas pasijuto ir generolas I.Černiachovskis žvelgęs nuo Vyriausybės rūmų...
Išliko bene vienintelis anų laikų reliktas, šiandien dar paerzinantis kai kuriuos visuomenės narius, — ant Žaliojo tilto iš ketaus išlietos skirtingų autorių skulptūros „Žemės ūkis“, „Pramonė ir statyba“, „Taikos sargyboje“ ir „Mokslo jaunimas“. Šios skulptūros čia stovi nuo 1952 metų. Griauti jas ar ne — taip pat buvo svarstoma, tačiau nuspręsta palikti kaip turinčias istorinę vertę.
Ko verkė Žemaitė?
Politikos vėjai nekliudė beveik centrinėje miesto vietoje didingai ir įspūdingai atrodančio rašytojo Petro Cvirkos paminklo. Skulptūrą, vaizduojančią stovintį su apsiaustu ant pečių rašytoją, dešine ranka laikantį knygą, sukūrė skulptorius Juozas Mikėnas. Paminklas pastatytas 1959 metais, kai rašytojas būtų šventęs savo penkiasdešimtmetį. P.Cvirka mirė jaunas, sulaukęs vos 38-erių. Paskutinius savo metus praleidęs Vilniuje jis čia, Rasų kapinėse, ir palaidotas.
Vienas iš žymiausių XX a. pirmosios pusės rašytojų didelę pagarbą pelnė dėl savo kūrybos, tačiau šiandien prieštaringai vertinamas dėl veiklos. Anų laikų leksika kalbant, kai Lietuvoje griuvo smetoninis režimas ir Lietuvos komunistų partijos vadovaujami respublikos darbo žmonės ryžtingai pasuko į tarybinį kelią, P.Cvirka stojo į darbą ir kovą dėl tarybinės santvarkos stiprinimo Lietuvoje ir kartu su Liaudies Seimo delegacija nuvyko į Maskvą prašyti, kad Lietuva būtų priimta TSRS sudėtin.
Netoliese, pagrindinėje sostinės gatvėje — Gedimino prospekte, — didingu paminklu įamžintas XIX a. pabaigos-XX a. pradžios lietuvių rašytojos Žemaitės (Julijos Beniuševičiūtės-Žymantienės) atminimas. Bronzinę skulptūrą, vaizduojančią Žemaitę, sėdinčią su knyga ant kelių, 1970 metais sukūrė skulptorius Petras Aleksandravičius.
Tiesa, garsios rašytojos kapo nereikėtų ieškoti Vilniuje. Plungės rajone gimusi ir tik 49-erių, Povilo Višinskio paskatinta, pradėjusi rašyti apsakymus ir pjeses, Žemaitė mirė 1921 metais, sulaukusi 76-erių, ir palaidota Marijampolėje. Keletą metų (1912-1915) rašytoja gyveno Vilniuje, dirbo „Lietuvos žinių“ redaktore.
Daugiau kaip tris dešimtmečius skverelyje rymojusi lietuvių klasikė netikėtai nuliūdo. Klasikės ašaras išspaudė 2004 metais minėtas vieno žymiausių Lietuvos dailininkų Antano Gudaičio šimtasis jubiliejus. Mat 1985 metais testamentu nusprendęs savo kūrybos kolekciją dovanoti šalies visuomenei, garbusis koloristinės tapybos meistras iškėlė ir vieną sąlygą: kad jam saugoti ir eksponuoti šalia jo dirbtuvės Žemaitės skvere būtų pastatyta galerija. Planai buvo kaip reikiant įsisiūbavę, tačiau vėliau aprimo. Regis, ir Žemaitės žvilgsnyje jau baimės mažiau.
Jeigu ieškotume daugiau garbiems rašytojams atminti skirtų paminklų, be abejo, jų rastume. Vilniaus universiteto centrinių rūmų šiaurinio korpuso lodžijoje sėdi ramia, didinga poza, su atversta knyga ant kelių lietuvių klasikas Kristijonas Donelaitis. Konstantino Bogdano sukurta skulptūra iškilo minint poeto 250-ąsias metines, 1964 metais.
Daugybė mėginimų sostinėje įamžinti poeto Adomo Mickevičiaus atminimą buvo įgyvendinta tik 1984 m. balandžio 18 d., kai iš granito, atvežto iš Volynės, iškilo ant sulaužytos kolonos pasirėmusio poeto skulptūra. Skulptoriaus Gedimino Jokūbonio sukurtas A.Mickevičiaus paminklas stovi prie Bernardinų bažnyčios Maironio gatvėje.
Šalimais skverelyje priešais Švietimo ministeriją 1977 metais pastatytas paminklas poetui Liudai Girai. Paminklą sudaro horeljefinis poeto portretas, iškaltas rusvo granito luite ir stačiakampis granito postamentas.
Minint poetės Salomėjos Nėries gimimo 70-ąsias metines (1974 m.) prie S.Nėries vidurinės mokyklos (dabar gimnazija) iškilo skulptoriaus Vlado Vildžiūno sukurtas paminklinis poetės biustas.
Jaukiame Vilniaus senamiesčio skverelyje tarp medžių susėdo pasišnekėti dvi seserys. Tai skulptorės Dalios Matulaitės 1995 mestais sukurtas kūrinys (bronza, akmuo) „Seserys“ rašytojai Lazdynų Pelėdai. Šituo slapyvardžiu prisidengusios rašė dvi seserys: Sofija Ivanauskaitė-Pšibiliauskienė (1867-1926) ir Marija Ivanauskaitė-Lastauskienė (1872-1957).
Barbora ne Barbora?...
Sovietmečiu ne visas mintis kūrėjai galėjo išsakyti atvirai. Antai dar 1982-aisiais Vokiečių gatvę V.Vildžiūnas papuošė įmantria skulptūra, tačiau kam ji skirta iš tikrųjų, paaiškėjo tik nepriklausomybės metais.
Pasirodo, Barborai Radvilaitei. Tuomet tai skelbti draudė valdžia. Iš tikrųjų skulptūra turėjo stovėti Lentvario parke, kuris kadaise buvo dovanotas Barborai Radvilaitei, tačiau mirus parko globėjui, minties atsisakyta.
Tačiau skulptorius vis tiek pasidarė jos gipsinį modelį ir jį pastatė Jeruzalės skulptūrų sode. O kai miesto valdžia pamatė, kaip šis modelis nyksta, skulptoriui pasiūlė išlieti skulptūrą iš bronzos ir pastatyti senamiestyje. Tačiau neleido jos vadinti Barbora.
Pagal laiko dvasią
Atkūrus šalies nepriklausomybę į miesto erdves plūstelėjo kitokie paminklai. Pirmiausia — kunigaikščiai. Labiausiai sostinėje trūko miesto įkūrėjo Gedimino paminklo. Lietuvos išeivio Vytauto Kašubos sukurtas paminklas Vilniaus įkūrėjui šalia Katedros aikštės iškilo 1996 rugsėjo 22-ąją, tačiau iki šiol sulaukia kritikos. Kunigaikštis dažnai pavadinamas girtu, aklu, nerandančiu mūšio lauko. Kritikuojama ir paminklo kompozicija. O baigiant Katedros aikštės rekonstrukcijos darbus dar paaiškėjo, kad kunigaikštis žvelgia ne į tą pusę.
Minint 750 metų Mindaugo karūnavimo dieną, 2003 metų liepos 6-ąją, buvo atidengtas skulptoriaus Regimanto Midvikio sukurtas paminklas Karaliui Mindaugui. Iš granito iškaltas pusketvirto metro aukščio karalius pavaizduotas sėdintis soste ir laikantis karaliaus regalijas — skeptrą ir rutulį su kryžiumi. Paminklo postamentą juosia Saulės kalendorius, kuriame sužymėtos svarbiausios pagoniškos ir krikščioniškos šventės.
Pabaigtuvių link krypsta Lietuvos himno autoriaus Vinco Kudirkos paminklas. Nors konkurso paminklui kurti nugalėtojai — skulptorius Arūnas Sakalauskas ir architektas Ričardas Krištapavičius — paaiškėjo 2004 metais, paminklą tikimasi atidengti tik gegužę.
Idėja pastatyti paminklą „Tautinės giesmės“ autoriui kilo Vilniaus medikų Labdaros ir paramos fondui.
Ilgos paieškos
Savitą istoriją išgyveno 2006-aisiais atidengtas paminklas Lietuvos tremtiniams, kentėjusiems ir žuvusiems 1942-1956 metais Jakutijoje.
Kelerius metus Laptevų jūros tremtinių brolijos „Lapteviečiai“ ir Jakutijos lietuvių bendrijos „Gintaras“ iniciatyva buvo rengiamasi Jakutsko mieste pastatyti paminklą Lietuvos tremtiniams, kentėjusiems ir žuvusiems Jakutijoje. 2003 metais buvo gautas Jakutsko miesto mero pritarimas, užtikrinta, kad paminklui bus skirta vieta. Tačiau iš Lietuvos paminklas taip ir nepajudėjo… Mat Jakutsko valdžia, gavusi Rusijos prezidento administracijos nurodymą, kad toks paminklas yra nepageidaujamas, pakeitė savo nuomonę ir atsisakė jį priimti.
Po ilgų vietos paieškų jau Lietuvoje paminklas pastatytas Aukų gatvėje, greta Genocido aukų muziejaus, buvusio KGB pastato — pagrindinio sovietinio genocido Lietuvoje vykdytojo. Paminklo kompozicija primena kiekvieno lietuvio namuose buvusį medinį pastatomą kryželį — įprastą kančios ir gyvybės simbolį.
Visuomenei panorėjus
Dėl žmonių iniciatyvos sostinėje atsirado paminklas Amerikos roko legendai Frankui Zapai, Vilniuje gyvenusiam daktaro Aiskaudos prototipui Cemachui Šabadui bei prancūzų rašytojui Romenui Gari.
Paminklo roko muzikos novatoriui Frankui Zapai pastatymo Vilniuje idėja kilo 1995 metais grupei entuziastų pasivadinusių „Franko Zapos gerbėjų klubas“ ir 1996 metais paminklas buvo atidengtas skverelyje K.Kalinausko gatvėje. Biusto autorius vienas iš geriausių Lietuvos skulptūros portretistų Konstantinas Bogdanas.
Šalia J.Basanavičiaus ir Mindaugo gatvių sankryžos stovi berniukas, žiūrintis į dangų ir spaudžiantis prie širdies kaliošą. Taip įamžintas Vilniuje vaikystę praleidusio vieno iš žymiausių praėjusio amžiaus prancūzų žydų kilmės rašytojų R.Gari (Romeno Kacevo) atminimas.
Ši Romualdo Kvinto sukurta skulptūra, kurios pastatymą iniciavo R.Gari klubas, įamžino epizodą iš R.Gari Vilniuje praleistos vaikystės, kai pirmą kartą įsimylėjęs būsimasis rašytojas dėl meilės ryžosi neįprastam žingsniui. Kai sužavėti į akį kritusios mergaitės nepavyko nei mamos patarimu užvertus akis į viršų, kad šviesoje išryškėtų jų mėlynumas, nei triauškiant vabalus, jaunasis R.Gari sukramtė gabalą kaliošo. Šį savo pirmosios meilės žygdarbį, gyvenimo laikotarpį XX amžiaus pradžios Vilniuje, vaikystės nuotykius, namą dabartinėje J.Basanavičiaus gatvėje, kuriame gyveno, R.Gari aprašė knygoje „Aušros pažadas“. Būtent netoli to namo ir įsikūrė vaiką vaizduojanti skulptūra.
Litvakų fondo iniciatyva pernai gegužę Mėsinių gatvėje atidengtas skulptoriaus R.Kvinto sukurtas paminklas garsiam žydų kilmės gydytojui, pasakos apie daktarą Aiskaudą prototipui Cemachui Šabadui. Daktaras ypatingą dėmesį skyrė vaikų sveikatos problemoms, todėl skulptūra vaizduoja C.Šabadą besikalbantį su vaiku. C.Šabadas (1864-1935) buvo gydytojas, medicinos teoretikas, visuomenės veikėjas, bendruomenės lyderis ir humanistas.
Už privačias lėšas
Sostinės dešiniajame Neries krante, greta naujojo biurų komplekso „Vilniaus verslo uostas“ spalio mėnesį atidengta unikali stilizuota skulptūra „Banga“. Puspenkto metro aukščio nerūdijančio plieno banga — naujausias skulptoriaus Gedimino Piekuro darbas ir viena iš didžiausių privataus verslo investicijų į meno objektus viešosiose Vilniaus erdvėse. Į šios skulptūros projektavimą bei kūrimą „Vilniaus verslo uostas“ investavo per 300 tūkst. litų.
Privačia iniciatyva bei lėšomis pastatyta dar viena įspūdinga, šešių metrų ilgio ir pustrečio metro aukščio skulptūra papuošė Konstitucijos prospekte esantį bendrovės „Krašto projektai“ pastatą. Čia atidengta menininko Algio Griškevičiaus sukurta skulptūra „Žiogas — autoportretas“, vaizduojanti milžinišką vabzdį žmogaus veidu.
Bus ir Katinas, ir T.Ševčenka
Erdvių naujoms idėjoms paieškos sostinėje tęsiasi. Praėjus kiek daugiau nei metams nuo rašytojos, keliautojos, dailininkės Jurgos Ivanauskaitės mirties Aguonų gatvėje priešais namą, kuriame nuo 1997 metų ji gyveno ir kūrė, atidarytas Jurgos skveras. Po metų jį papuoš, anot rašytojos mamos Ingridos Korsakaitės, „kosminis“ katinas, kurį kuria skulptorė Kenija Jeroševaitė iš Kelmės. Jurga katėmis labai žavėjosi.
Skveras ties Bazilijonų ir Aušros gatvių sankirta Ukrainos ambasadai pasirodė tinkamiausia vieta įamžinti garsaus ukrainiečių poeto ir dailininko Taraso Ševčenkos atminimą. Jis 1829 metais, būdamas penkiolikos, kaip pono tarnas buvo atvykęs ir apie metus gyveno Vilniuje. Vėliau Lietuva neretai minima poeto laiškuose.
