Pasaulyje transporto bilietų kolekcionavimas labai populiarus, jie eksponuojami gana dažnai, veikia tarptautinės ir nacionalinės bilietų kolekcininkų draugijos (ypač tuo garsėja Jungtinė Karalystė, Kanada ir Australija, kur daug specializuotų įvairių transporto muziejų). Lietuvoje kolekcionuojančių transporto bilietus ir turinčių jų rinkinius žmonių nedaug, nedažnai ir tik fragmentiškai praėjusių laikų bilietus galima išvysti muziejų ekspozicijose ar publikacijose.
„Muziejuje turime transporto ekspoziciją, kurioje vietos skirta ir viešajam transportui – eksponuojamas ir paskutinis „Ikarus“ autobusas, važinėjęs Vilniaus gatvėmis, tad mintis rengti tokią parodą neatsitiktinė. Radome keletą kolekcionierių ir suvieniję jėgas lankytojams pristatome parodą“, – sakė R.Žičkus.
Seniausias eksponatas – 1922 metų pranešimas apie autobusų eismo atidarymą Kaune. Itin retas – Vilniaus miesto elektrinės darbuotojo bilietas persikelti valtimi per Nerį. Taip pat eksponuojami įdomūs baudos kvitai, aviabilietai, vienkartiniai, mėnesiniai bilietai važiuoti Vilniaus, Kauno, Šiaulių, Klaipėdos, Panevėžio visuomeniniu transportu.
Didžioji ekspozicijos dalis yra iš laikotarpio atkūrus Nepriklausomybę 1990 metais, mažai bilietų išlikę iš sovietinių laikų. „Transporto bilietų išspausdinama daugybė, tačiau pasinaudojame jais ir išlipę išmetame į šiukšlių dėžę. Todėl jau po kelerių metų kai kurių egzempliorių tiesiog nebeįmanoma surasti“, – apie sunkumus renkant tokius eksponatus kalbėjo R.Žičkus.
Pirmiausia Vilniuje keleivius pradėjo vežioti arklių traukiami diližanai, XIX amžiaus pabaigoje atsirado ir arkliniai tramvajai, nuo 1909 metų – pirmieji autobusai. Važinėti visuomeniniu transportu nebuvo pigu – vienkartinis bilietas kainuodavo 15, 20, 30 grašių, o neretai dienos uždarbis net nesiekdavo vieno zloto.
„Labai aukštos kvalifikacijos specialistai – vairuotojai, kuriuos šiandien galėtume prilyginti net lėktuvų pilotams, uždirbdavo apie 120–140 zlotų. Tad už vieną bilietą sumokėti 20 grašių ir jiems būdavo gana brangu“, – sakė R.Žičkus.
