Dabar populiaru
Publikuota: 2019 gruodžio 1d. 22:58

Rusijoje daugėja dievinančių Josifą Staliną. Kas toliau?

Josifo Stalino gerbėjai Rusijoje
AFP/„Scanpix“ nuotr. / Josifo Stalino gerbėjai Rusijoje

2019 metais Rusijoje buvo konstatuotas neregėtas buvusio Sovietų Sąjungos diktatoriaus Josifo Stalino populiarumo augimas. Jį teigiamai vertinančiųjų skaičius padidėjo iki 70 procentų. Be to, per pastaruosius dešimt metų nuo 60 iki 45 procentų sumažėjo skaičius žmonių, manančių, kad Stalino epochos represijos buvo nepateisinamos.

Kodėl tai vyksta, už ką Rusijos gyventojai myli tironą ir ar jo populiarumas augs toliau? Lenta.ru pateikia Rusijos sociologų, istorikų ir politologų svarstymus.

Rusijos viešosios nuomonės tyrimų centro „Levada“ direktoriaus Levo Gudkovo teigimu, Rusijos gyventojų požiūris į Staliną – tai visuomeninės sąmonės būklės ir jos pokyčių, vykstančių pastaruosius tris dešimtmečius, indikatorius.

„Išmintingas vadas, Kremliaus diktatorius, karo nugalėtojas“

L.Gudkovas:

– Vienoje apklausoje „Levada centras“ klausė: „Su kuo jums asmeniškai siejasi Stalino mirtis?“ Maždaug pusė apklaustųjų pasakė, kad pirmoji asociacija – tai masinių represijų nutraukimas. Tai reiškia, kad su šiuo vardu asocijuojasi teroras. Tai svarbu.

„Scanpix“/ITAR-TASS nuotr./Levas Gudkovas
„Scanpix“/ITAR-TASS nuotr./Levas Gudkovas

Kas per pastaruosius 30 metų įvyko visuomenėje? Pirmiausia aktualumą prarado sovietinio laikotarpio ideologiniai simboliai. 1989 metais Leniną autoritetu įvardijo 72 procentai respondentų, o 2017-aisiais – 32 procentai. Karlas Marxas nukrito nuo 35 procentų iki keturių. Kurį laiką 1991 metais ėmė kilti akademiko Sacharovo kaip moralinio simbolio figūra, tačiau netrukus po jo mirties ji dingo. 1989 metais, kai pirmą kartą buvo surengta apklausa apie ideologinius simbolius, Stalinas buvo vertinamas išskirtinai tik neigiamame kontekste. Vos 12 procentų respondentų į jį žvelgė pozityviai. Apie 20 procentų manė, kad po kiek nors metų jį prisimins tik istorikai, o iš visuomenės sąmonės jis dings.

Negailestingi „perestroikos“ laikotarpio kritikai Staliną įvardijo kaip masinio teroro iniciatorių ir jam sukrovė visą atsakomybę dėl represijų. Bet tuo metu nebuvo svarstoma apie visą totalitarinės sistemos prigimtį, jos atsiradimo priežastis, apie tai, kas ir kodėl ją rėmė, kaip visa tai funkcionavo. Stalinui buvo suteiktas patologinio tirono, žmogėdros vaidmuo. Toks jis ir liko kai kurių žymiausių istorikų darbuose, kurie su Stalino asmeniu susiejo visas sovietinės sistemos ypatybes.

Praėjusį dešimtmetį negatyvus požiūris į Staliną visuomenėje pradėjo silpti. Pagal sociologinių apklausų rezultatus galima atsekti, kaip didėjo jį teigiamai vertinančių skaičius. Esmė ne propagandiniame darbe, kuris išskiria būtent Staliną. Vyksta viso institucinio politinio konteksto, lėtai keitusio visuomeninės sąmonės struktūrą, pokyčiai. Noriu pabrėžti, kad propaganda nesukuria naujų sąvokų. Ji iškelia tai, kas jau egzistavo anksčiau, ir tik suteikia tam kitų spalvų.

Kartu su Stalino populiarumo augimu keliamas autoritarinio lyderio poreikio klausimas. Tačiau reikia pabrėžti, kad dar 1996 metais reformatorių komanda pradėjo skiepyti suvokimą apie tai, kad reformos turi būti įvykdytos greitai, ryžtingai ir nepaisant kokių nors „atsilikusių“ visuomenės grupių pasipriešinimo. Labai svarbu, kad autoritarinių pokyčių modernizavimo idėja sklinda ne tik iš konservatorių pusės, ji ateina iš abiejų pusių. Tai yra jau šiuolaikinės vertikalaus manipuliavimo visuomenės sąmone idėjos gulė ant gerai parengtos dirvos.

Pagrindinis motyvas atsisakyti sovietinės sistemos savo laiku buvo siekis užpildyti vartojimo rinką, išeiti iš badavimo būsenos. Tai yra, ne laisvė, ne demokratija, kurias daugelis įsivaizdavo labai miglotai, o būtent chroniško skurdo ir deficito likvidavimas. Dėl to, kai tik rinka pradėjo užsipildyti, lygiagrečiai atsirado pozityvių vertybių, simbolių, sąvokų, kurios galėjo padidinti savivertę ir kolektyvinės savigarbos jausmą, poreikis.

Jeigu kalbėtume paprastai, tai buvo pasiekiama visų sovietinių sąvokų sugrąžinimu. Tam tikra prasme tai net galima pavadinti SSRS nostalgija. Prasidėjo ne tik paprastas sovietinės praeities idealizavimas, bet ir kai kurių stereotipų atgaivinimas. Pavyzdžiui, kad sovietiniais laikais buvo tvarka, nebuvo bedarbių, visos tautos gyveno draugiškai, vystėsi mokslas, nuolat didėjo gerovė ir panašiai.

Stalinas išteisintas ne tiesiogiai – ir tai svarbu, – o per aplinkinius vyksmus. Televizijos serialuose Stalinas vaizduotas kaip antraeilis personažas, bet apgaubtas visų sovietinių stereotipų: išmintingas vadas, Kremliaus diktatorius, karo nugalėtojas. Pergalė kare tapo vienu esminių Stalino išteisinimo argumentų.

„Maždaug 40 procentų nieko nežino apie represijas“

Įsigilinę pastebėtume, kad požiūrio į Staliną kaita vyko keliais etapais. Iš pradžių reikėjo neutralizuoti visus teroro vaizdinius, kad po to būtų galima įtvirtinti didžios valstybės ir visko, kas su ja susiję, idėją. Svarbus ir dar vienas klausimas, kuris atskleidžia visuomenės sąmonės struktūrą. Mes visų klausėme – ar jie žino, kas vyko 1937 metais. 13–15 procentų atsakė, kad daugmaž žino. Suprantama, kad tai labiau išsilavinusi visuomenės grupė.

„Reuters“/„Scanpix“ nuotr./Stalinistė
„Reuters“/„Scanpix“ nuotr./Stalinistė

Apie 50 procentų atsakė, kad žino bendrais bruožais. Tai yra jie turi kažkokių abstrakčių žinių. Ir apie 40 procentų nieko nežino – ir jiems tai net neįdomu. Ši moralinio vertinimo „sterilizacija“ reikšminga. Visuomenė pasirodė esanti neįgali suvokti sovietinę praeitį kaip nusikalstamą. Ir padirbėti su tuo. Todėl palaipsniui, vykstant teroro idėjos išstūmimui, įvyko tam tikras to teroro, represijų, susijusių su nusikalstama sovietine valstybe, išteisinimas.

Žmonės nesupranta paties teroro mechanizmo. Masinių represijų laikotarpis suvokiamas kaip kažkas iracionalaus. Neaišku, kas buvo to teroro organizatorius, neaišku, kokie motyvai skatino tuos organizatorius. Taip vis stipriau vyksta praeities, istorijos išstūmimas iš sąmonės. To teroro mastas sumenkinamas. Daugiau nei pusė respondentų yra įsitikinę, kad teroro mastai – tik apie milijonas žmonių.

Mes siūlėme respondentams Stalino įvertinimo rinkinius. Jie galėjo su tuo sutikti arba ne. Visi vertinimai iš esmės buvo dviejų tipų: Stalinas – tai vadovas, kuris atvedė šalį į pergalę kare, į didybę; Stalinas – žiaurus, nežmoniškas tironas, kaltas dėl milijonų žmonių žūties. Sulaukėme maždaug po vienodai vienų ir kitų atsakymų variantų. Iš rezultatų matyti, kad yra ir grupė žmonių, kurių galvose telpa gana prieštaringas įvaizdis. Tai yra jie sutinka ir su pirmuoju, ir su antruoju variantu. Jiems tai sukelia nepakeliamą prieštarą.

Savarankiškai, be autoritetingų šaltinių ir moralinių autoritetų, jie nesugebės iš tos prieštaros patys išeiti. Beveik du trečdaliai respondentų kalba, kad nėra prasmės nagrinėti visas šias problemas – geriau užverskime šiuos klausimus ir nebegrįžkime prie jų. Taip vyksta ne tik praeities ištrynimas, bet ir naikinami pagrindai moraliniam valdžios vertinimui.

„Sputnik“/„Scanpix“ nuotr./Josifo Stalino nusikaltimų stengiamasi neprisiminti.
„Sputnik“/„Scanpix“ nuotr./Josifo Stalino nusikaltimų stengiamasi neprisiminti.

Atsakydamas į kritiką, kad mes užduodame respondentams neteisingus klausimus, pateiksiu apklausos, kurią vykdėme kartu su Ukrainos sociologais, pavyzdį. Respondentams Rusijoje ir Ukrainoje buvo užduoti taip pat suformuluoti klausimai apie tai, kaip jie vertina Stalino vaidmenį. 40 procentų Rusijos gyventojų jį vertina pozityviai, o 12 – negatyviai. Ukrainoje vaizdas visiškai priešingas: 14 procentų – pozityviai, 42 procentai – negatyviai.

„Kur valstybė – ten savi“

Aleksejus Zacharovas, Nacionalinio tyrimų universiteto „Aukštoji ekonomikos mokykla“ (AEM) docentas:

– Norėčiau šiek tiek papasakoti apie mano atliktą vienos internetinės apklausos analizę. Duomenis pateikė kompanija „Scienta“, kuri per socialinio tinklo „VKontakte“ aplikaciją atlieka vartotojų politinių požiūrių testavimą. Didžioji respondentų dalis – žmonės jaunesni nei 35 metai. Iš viso 2019 metų sausio ir vasario mėnesiais buvo užpildyta 92 tūkstančiai anketų. 72 tūkstančiai iš jų – vyrai. Jiems buvo užduodami klausimai „Koks jūsų požiūris į Stalino epochą?“ ir „Kokiems istorijos veikėjams jūs simpatizuojate?“ Tarp veikėjų buvo paminėtas ir Stalinas.

Mano užduotis buvo suprasti, kokie faktoriai daro įtaką atsakymams. Pats pirmasis ir labai svarbus dėsningumas – Stalinui daug labiau simpatizuoja vyrai nei moterys. „Visiškai teigiamą“ ir „greičiau teigiamą“ požiūrį deklaravo 36 procentai vyrų ir 25 procentai moterų.

Kodėl taip yra? Daugelyje Europos šalių vyrai gerokai dažniau palaiko radikalias dešiniąsias partijas. JAV vyrai dažniau yra respublikonų šalininkai ir labiau palaiko agresyvią užsienio politiką nei moterys. Kol kas neaišku, kodėl taip yra.

„Scanpix“ nuotr./Mokyklinukai prie J.Stalino kapo Raudonojoje aikštėje
„Scanpix“ nuotr./Mokyklinukai prie J.Stalino kapo Raudonojoje aikštėje

Antrasis dėsningumas – amžius. Pačioje jauniausioje respondentų grupėje nuo 14 iki 24 metų vyrauja greičiau neigiamas požiūris į Staliną: 49 procentai prieš 29 procentus tarp žmonių, kuriems 65 ir daugiau metų. Bet čia derėtų paminėti, kad jauno amžiaus respondentų buvo du kartus daugiau nei pagyvenusių.

Aš lyginau, kaip asmeninės žmogaus vertybės koreliuoja su jo požiūriu į Staliną. Tuo tikslu nustatinėjau autoritarinių vertybių indeksą. Buvo sudarytas klausimynas iš 20 klausimų. Jame, pavyzdžiui, buvo siūloma įvertinti tokius teiginius:

– „mūsų rasė turi daugybę pranašesnių savybių, lyginant su kitomis rasėmis“;

– „mirties bausmė turi likti viena iš galimų bausmių už sunkiausius nusikaltimus“;

– „menas, kurio neįmanoma atskirti gyvūnų terlionių arba negyvosios gamtos kūrinių, negali būti laikomas menu“;

– „neįmanoma būti dorovingam, jeigu nesi religingas“;

– „pagarba: kariškiai, policininkai, valdininkai, valstybės veikėjai“;

– „nepagarba: kultūros veikėjai (teatro aktoriai, muzikantai, poetai, rašytojai)“;

– „tradicijų išsaugojimas – prioritetinė visuomenės užduotis“;

– „migracija gadina genofondą ir kultūrą“;

– „vyras – išlaikytojas, moteris – židinio saugotoja“;

– „konservatyvus ateities modelis“.

„Reuters“/„Scanpix“ nuotr./Stalinizmo epochos aukų palaikai
„Reuters“/„Scanpix“ nuotr./Stalinizmo epochos aukų palaikai

Imant 20 procentų mažiausiai autoritarinių respondentų pastebima, kad 68 procentai iš jų Stalino epochą vertintų blogai. Ir tik penki procentai – gerai. O tarp 25 procentų labiausiai autoritarinių respondentų – 48 procentai turi greičiau teigiamą požiūrį į Stalino epochą. Kodėl autoritarinių vertybių išpažinėjai labiau jaučia simpatiją Stalinui? Jiems svarbi koordinačių sistema „savi – svetimi“, kur valstybė – tai savi; jie pritaria teiginiui „Keikdami savo praeitį mes padedame priešams“.

Kitas momentas – kokių pažiūrų žmogus laikosi ekonomikoje. Norėdamas tai išsiaiškinti, paprašiau atsakyti, kaip jie vertina tokius teiginius:

– „turtingi žmonės priversti mokėti per didelius mokesčius“;

– „kuo laisvesnė rinka, tuo laisvesni žmonės“;

– „norėčiau gyventi kapitalizme“ ir panašiai.

Paaiškėjo, kad laisvai rinkai nepritariantys žmonės teigiamai vertina Staliną. Dėl to labai įdomu įvertinti regresiją ir pažiūrėti, kokie komponentai iš didelio klausimų, įėjusių į vertybių indeksą, sąrašo stipriausiai koreliuoja su teigiamu požiūriu į Staliną.

Esant vienodoms dedamosioms, paėmus vyrus, dirbančius švietimo srityje, to paties amžiaus, turinčius absoliučiai vienodus kitus vertybinius požiūrius, žmogus, manantis, kad „mūsų rasė turi daugybę pranašesnių savybių, lyginant su kitomis rasėmis“, su 2,2 procento tikimybe jaus didesnę simpatiją Stalinui.

amic.ru iliustr./Bažnytinis kalendorius su Stalino atvaizdu.
amic.ru iliustr./Bažnytinis kalendorius su Stalino atvaizdu.

Tačiau pati stipriausia koreliacija yra kalbant apie mirties bausmę. Jeigu esate jos šalininkas, tai esant identiškoms kitoms dedamosioms, simpatijos Stalinui tikimybė išauga 10 procentų. Abstrakčiojo meno priešininkams tokia tikimybė išauga 7,5 procento. Pagarba kariškiams, policininkams ir valdininkams simpatijos Stalinui tikimybę padidina 8–8,9 procento.

Stalino palaikymo reiškinys turi du šaltinius – tai tam tikras idealistinis požiūris į sovietinę praeitį ir ekonomines sovietinės praeities praktikas ir Stalino kaip griežto politiko įvaizdžio turėjimas galvoje, pritarimas autoritarinėms praktikoms. Šie du dalykai nėra tarpusavyje stipriai susiję.

„Pergalė kare tempė paskui save stalinizaciją“

Kirilas Rogovas, politologas, fondas „Liberalioji misija“:

– Daugybė duomenų per pastaruosius kelerius metus rodo, kad pozityvas Stalino atžvilgiu auga. Čia galima pažymėti dvi stadijas. Praėjusio dešimtmečio pabaigoje, kaip pažymėjo L.Gudkovas, egzistavo tam tikras abejingumas, bet po 2012 metų neutralumas tapo pliusu. Daugybė duomenų leidžia paremti šią hipotezę.

Šiemet užfiksuotas šuolis į pozityvo pusę net devyniais punktais, kas sukėlė emocijų pliūpsnį žiniasklaidoje. Bet iš esmės mes žinome, kad gali nutikti taip, kad po metų šie skaičiai vėl gali pasikeisti į priešingą pusę, o gali ir nepasikeisti. Aš nelaužyčiau dėl to daug iečių.

AFP/„Scanpix“ nuotr./Josifo Stalino gerbėjai mini 65-ąsias jo mirties metines
AFP/„Scanpix“ nuotr./Josifo Stalino gerbėjai mini 65-ąsias jo mirties metines

Sociologinės apklausos rodo, kad visuomenė savo požiūriu tampa vis labiau autoritarinė. Daliai žmonių dėl to kyla atmetimo reakcija.

Mane sudomino dvi 2012 ir 2016 metų apklausos. Ten žmonėms buvo pateikti teiginiai ir paprašyta juos įvertinti. Patys populiariausi teiginiai: „Stalinas – žiaurus tironas“ ir „Svarbiausia, kad jis laimėjo karą“. Ir vienam, ir kitam teiginiui pritaria praktiškai du trečdaliai gyventojų.

Egzistuoja darbinė hipotezė, kad priklausomai nuo to, kokia tema – represijų ar pergalės kare – aktualesnė diskurse, taip ir keičiasi požiūris į Staliną. Pastaraisiais metais eskaluojama buvo net ne stalinizmo pateisinimo, o pergalės kare tema. Pergalė tapo pagrindiniu nacijos ir valstybės identifikaciniu žymekliu. Ši tema paskui save tempė stalinizaciją. Paraleliai represijų tema nuolat buvo siaurinama ir praktiškai išnyko iš informacinio lauko. Matome požiūrio į represijas dinamiką. Pozicijos, kad „Tai nusikaltimas, kuriam nėra pateisinimo“, 2012 metais laikėsi apie 52 procentai, o 2017 metais – tik 40 procentų.

Pažiūrėkime, kur dėjosi tie, kurie liovėsi kategoriškai vertinti represijas. Jų sąskaita 3–4 procentais išaugo pozicija „Tai buvo politinė istoriškai pateisinta būtinybė“. Tai yra jie konceptualiai pradėjo pateisinti represijas. Bet du trečdaliai iš šio nutekėjimo perėjo į „Nieko nežinau apie represijas“ ir „nesu apsisprendęs“. Tai yra iš tų 12 procentų, kurie pasitraukė iš represijų pasmerkimo pozicijos, du trečdaliai užėmė neigimo poziciją. Represijas pateisina tik trečdalis šios netekties.

„Jis įžymus, tad ir gerbiame“

Ela Panejach, sociologė, AEM docentė:

– Jaunimas tiesiog mažiau žino apie Staliną. Bet be to, kad prastėja istorijos žinios apskritai, vyksta ir globalinis procesas – visos istorijos apie Staliną, stalinizmą, sovietų valdžią perėjimas iš šeimyninės, asmeninės aktualizuotos atminties į istorinę.

Žmonėms, kurie priklauso vyresniajai kartai, kuri dabar pristatoma tyrimų apklausose, – tai jų tėvų ir galbūt iš dalies jų pačių istorija. Stalino epochos kulminacijai 1945 metais greitai sukaks 75-eri. Dabartinėms aktyvioms kartoms tai jau net ne istorija apie mylimą senelį. Jie nebeturi žmonių, kurie perduotų jiems gyvąją atmintį. Jiems tai jau istorinio naratyvo ir istorinio mito dalis.

„Scanpix“/AP nuotr./Josifo Stalino gerbėjai mini 65-ąsias jo mirties metines
„Scanpix“/AP nuotr./Josifo Stalino gerbėjai mini 65-ąsias jo mirties metines

Ir visiškai nenuostabu, kad požiūris į Staliną Rusijoje ir Ukrainoje juda skirtingomis kryptimis. Ukrainoje kuriamas didžiulis nacionalinis naratyvas, kuris atsispiria nuo stalinizmo kaip nuo juodo istorijos etapo. O Rusijoje valstybė deda pastangas, kad atmintis apie šią epochą taptų šviesaus naratyvo apie tai, kas mes esame, pagrindu.

Prielankumo Stalinui augimas susijęs su tuo, kad žmonėms visa tai vis mažiau ir mažiau rūpi. Jie šios epochos istoriją žino lygiai taip pat prastai, kaip ir visų kitų epochų istoriją. Šiuolaikiniam jaunuoliui nieko nereiškia supainioti, kas kuriame kare vadovavo, kur buvo Kutuzovas, o kur Žukovas. Tas pats ir su Stalinu.

Man atrodo, kad tiems, kurie dabar pereina į Stalino gerbėjų gretas, aktualesnė tokia formuluotė: mes nieko nežinome apie šį žmogų, bet jis įžymus, tad mes jį ir gerbiame. Žmonės, kurie pasirenka šį variantą, nesilaiko jo įsikabinę. Papasakok jiems apie represijas, apie Kolymą – daugelis pakeis savo poziciją.

Daugelis iš jų, kurie „gerbia“ – tai tie, kurie nori kažkokių veiksmų, kažkokių permainų. Kokių būtent – prieš elitą nukreipto teroro, valdžios koncentravimo centre, kartų pasikeitimo politikoje, – mes nežinome. Tai reikia aiškintis. Bet žmonės akivaizdžiai nori, kad kažkas vyktų ne taip, kaip dabar. Man atrodo, kad kuo toliau, tuo labiau turėtų atsiskirti teigiamas požiūris į Staliną nuo įsitikinimo tuo, kad šalyje reikalai klostosi gerai.

Kuo toliau, tuo mažiau požiūris į Staliną rodo tai, kokias vertybes žmogus turi, kiek jis patenkintas egzistuojančia tvarka. Svarbu prisiminti, kad respondentų akyse Stalinas nereprezentuoja to, ką jis reiškė sovietiniams inteligentams. Jiems jis buvo didelė juoda dėmė ir įkūnijo visą blogį, koks galėjo būti. Man atrodo, kad kvietimas privalomai išmokyti žmones nekęsti Stalino – tai greičiau kvietimas išmokyti juos istorijos, o ne padėti performatuoti jų smegenis tam, kas šiuo metu vyksta šalyje.

Net psichoterapijoje, pavyzdžiui, jeigu turite tėvų sukeltą traumą, psichologas su jumis kalbėsis apie jūsų santykius su motina ar tėvu. Bet jeigu jūsų šeimoje ši trauma klaidžioja nuo proprosenelių laikų, tai jis greičiau mokys jus valdyti savo asmeninius scenarijus, suprasti gyvenimą, priimti sprendimus, bet nesikapstys visame tame.

Su kiekvienu istorijos posūkiu, su kiekviena kartų kaita, tai, kas apsprendžia šiuos klausimus, tampa vis mažiau svarbu, vis mažiau nusipelno būti visuomeninės diskusijos fokuse. Šiandien kiti dalykai lemia, ar vyks visuomenės vystymasis, ar degradacija.

vk.com/bust_stalinu nuotr./Josifo Stalino biustas Surgute
vk.com/bust_stalinu nuotr./Josifo Stalino biustas Surgute

„Valdžios neatsiskaitomumo idėja“

L.Gudkovas:

– Stalinas – tai mitas, o ne reali figūra. O kiekvieno mito paskirtis yra sankcionuoti arba legitimizuoti egzistuojančią tvarką. Šia prasme Stalino idėja tiesiogiai susijusi su valdžios neatsiskaitomumo gyventojams idėja. Visuomenė nekontroliuoja represinių struktūrų.

Požiūris į Staliną puikiausiai dera su visomis autoritarinėmis nuostatomis. Tai, ką mes išgirdome A.Zacharovo pranešime – įtikina. Be abejo, požiūryje į Staliną yra socialinio nepasitenkinimo sublimacija. Tai lengva parodyti sociologine analize. Pagal socialinę demografinę apklaustųjų sudėtį „pritarimas“ susitelkęs menkai išsilavinusių, pagyvenusių provincijos gyventojų grupėje. Daugiausia – vyrų. Tarp vyrų ir moterų meilės Stalinui yra ryškus socialinis atotrūkis.

Tai, kad Stalinas įkūnija sovietinės sistemos nusikaltimus, daugiau ar mažiau suprantama. Į klausimą „Ar galima Staliną pripažinti nusikaltėliu“ daugelis atsako, ne, negalima. Tai svarbus prieštaringumų susidūrimas. Nepaisant to, kad Stalinas masinėje sąmonėje yra tironas, žmogėdra ir taip toliau, pripažinti jį valstybiniu nusikaltėliu – reiškia pripažinti nusikalstama visą sistemą. O tai jau nepriimtina.

Stalino mitologizavimas – tai dabartinės santvarkos egzistavimo sąlyga, kai žmogui parodomas jo bejėgiškumas ir priklausomybė nuo valdžios. Tai yra svarbiausia.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Praktiški patarimai

Ekspertai pataria
Gerumu dalintis gera

Sergu atsakingai

Sergu atsakingai

Video

00:40
22:17
00:36

Esports namai

URBAN˙/

Parašykite atsiliepimą apie 15min