Dabar populiaru
Publikuota: 2020 birželio 9d. 21:02

Štetlai – dingusi Lietuvos istorijos pusė

Žasliai
Eriko Ovčarenko / 15min nuotr. / Žasliai

Antrasis pasaulinis karas neatpažįstamai pakeitė Lietuvos veidą. Štetlais vadintuose miesteliuose gyvavusią savitą kultūrą mena daug kur išlikusios, bet pirminę paskirtį (dažnai ir išvaizdą) praradusios sinagogos, atminimo lentos, kuklūs prie gatvės išsirikiavę nameliai, kuriuose anksčiau veikė parduotuvėlės, arbatinės, siuvyklos ir net restoranai. Štai iki karo klestėjusiuose Žasliuose veikė net 62 manufaktūros, daug parduotuvių, turgus. Palyginimui galima pasakyti, kad šiandien miestelyje tėra 3 parduotuvės.

Apie tai, kaip iki karo atrodė gyvenimas štetluose ir žydiškąją Lietuvos istorijos pusę kalbamės su Vilniaus universiteto (VU) istorike dr. Akvile Naudžiūniene. Iš arčiau susipažinti su štetlo gyvenimu kviečia ilgametė buvusi mokytoja, Žaslių žydų istorijos entuziastė Valerija Jakštienė.

Štetlas – kas tai?

Kaip 15min paaiškino dr. A.Naudžiūnienė, pirminis ir pagrindinis istorikų pasitelkiamas štetlo apibrėžimas nusako, kad tai iki Antrojo pasaulinio karo Vidurio ir Rytų Europoje gyvavę miesteliai, kuriuose daugiau nei 30 procentų gyventojų sudarė žydai. Vis dėlto, pabrėžė istorikė, tai tik išorinis štetlo sluoksnis, kitaip tariant, naivokas apibūdinimas, skirtas vertinti kultūrą remiantis vien gyventojų skaičiumi.

„Tai tėra visiškai sąlyginis paskaičiavimas, nes žvelgiant į litvakų istoriją XIX–XX a. pradžioje matyti, kad būta ir tokių miestelių, kur žydai sudarė kiek mažesnę gyventojų dalį, bet buvo itin aktyvi ir ekonomiškai bei inovatyviai stipri bendruomenės dalis. Kas svarbiausia – buvę miestelio gyventojai, jų vaikai, jau po karo ir Holokausto tragedijos, tą gyvenvietę atsimena kaip štetlą ir taip jį vadina“, – paaiškino ji.

epaveldas.lt nuotr. /Žagarė 1929 m.
epaveldas.lt nuotr. /Žagarė 1929 m.

Taigi, pasak dr. A.Naudžiūnienės, net jeigu miestelyje tebuvo 10 ar 20 proc. žydų tautybės gyventojų, bet išgyvenę po Holokausto miestelio istoriją pasakojantys žmonės šią vietą laiko savo štetlu, ar dėl tų kelių procentų mes galime tai taip naiviai, matematiškai užginčyti?

Štetlo išskirtinumas, anot 15min kalbintos istorikės, yra unikalus žydų aškenazių kultūrinis arealas jiems svetimoje krikščioniškoje aplinkoje bei nuolatinis įvairialypis santykis su šia aplinka.

„Susiduriame su dar vienu itin svarbiu štetlo apibrėžties dėmeniu, – pridūrė ji, – gyvenvietėje egzistuojančia pilnai išplėtota žydų religinio gyvenimo infrastruktūra, kurią sudarė sinagoga, nuolatinis rabinas, mikva, religinės mokyklos, ritualinis skerdikas, laidojimo brolija, kapinės ir t.t.“

Istorikė atkreipė dėmesį, kad nors XX a. pradžioje pastebimos sekuliarizacijos tendencijos, tačiau religija – judaizmas – bendruomenių gyvenime užėmė labai svarbią vietą. Anot dr. A.Naudžiūnienės, trečiasis štetlą apibrėžiantis aspektas yra susijęs su istorine atmintimi ir per kalbą kuriama savivoka: „Sąvoka shtetl atsirado tarp aškenazių kaip mažybinė jidiš kalbos žodžio shtot forma.“

Pašnekovė paaiškino, kad žodis shtot reiškia miestą, o shtetl – mažesnį miestelį. Jos žodžiais kalbant, taip ir pabrėžiama skirtis nuo didesnių miestų. Įdomu tai, kad pirmaisiais štetlais Abiejų Tautų Respublikoje (ATR) vadinti privatūs miesteliai su turgaus aikšte, priklausę didikams, kuriuose buvo leista gyventi ir prekiauti žydams ir jie čia sudarė nemažą gyventojų dalį. Vėliau, pasak istorikės, tokio tipo miestelių nebelikus, štetlo sąvoka išsiplėtė.

Į kurį miestelį, egzistavusį tuo laikotarpiu, besi – ten ir buvo štetlas.

„Tad kiekgi buvo štetlų iki nacių okupacijos Lietuvoje? Galime sakyti, kad į kurį miestelį, egzistavusį tuo laikotarpiu, besi – ten ir buvo štetlas, o išimtys labai retos. Kaip vienus didesnių štetlų (pagal gyventojų skaičių ir žydų gyventojų procentą) XX a. pradžios Lietuvoje galime išskirti Molėtus, Joniškį, Pakruojį“, kalbėjo istorikė.

Nuotr. iš asmeninio Leono Karaliūno albumo/Joniškio turgaus aikštė
Nuotr. iš asmeninio Leono Karaliūno albumo/Joniškio turgaus aikštė

Žydų kultūros pėdsakai Lietuvos miesteliuose: kaip atpažinti?

„Deja, didelė dalis žydų paveldo Lietuvos miesteliuose nunykusi arba kardinaliai pakeista sovietmečiu. Turime sinagogas, kurios ne tik sandėliais paverstos, bet ir į gyvenamuosius namus pertvarkytos, svarstė pašnekovė ir patarė: jei ieškote žydų paveldo, kiekviename miestelyje siūlyčiau gręžtis į buvusios turgaus aikštės arba tiesiog centrinės miestelio gatvės erdvę, nes čia dažniausiai kūrėsi, gyveno ir dirbo vietos žydai.“

Nepriklausomybės paminklo skveras Joniškyje 1929 metais. Joniškio istorijos ir kultūros muziejaus nuotr.
Nepriklausomybės paminklo skveras Joniškyje 1929 metais. Joniškio istorijos ir kultūros muziejaus nuotr.

15min kalbinta dr. A.Naudžiūnienė paaiškino, kad senuosius žydų namus dažnai galima atpažinti iš durų, kurios, kitaip nei lietuvių, lenkų ar baltarusių atveju, dažniausiai vėrėsi į gatvės pusę. Pro jas būdavo patenkama ne tik į gyvenamąsias patalpas bet ir čia pat įsikūrusią krautuvėlę, siuvėjo, batsiuvio dirbtuvę ir panašiai.

Anot pašnekovės, Lietuvoje žydų kultūros paveldo galima rasti pačiose netikėčiausiose vietose. Keliaujantiems ir siekiantiems pažinti Lietuvos štetlų istoriją dr. A.Naudžiūnienė rekomenduoja pasinaudoti neseniai pasirodžiusiu interaktyviu žydų kultūros paveldo Lietuvoje žemėlapiu, kuriame galima rasti daugiau kaip 200 litvakų paveldo objektų su trumpais aprašymais.

Eriko Ovčarenko / 15min nuotr./Žasliai
Eriko Ovčarenko / 15min nuotr./Žasliai

Istorikės teigimu, urbanistikos tyrinėtojai pastebi, jog štetluose vyravo sutelkto, glaudžiai užstatyto miesto provaizdis – namai statyti tankiai. Toks užstatymas būdingas Lietuvos miestelių turgaus aikštėms, šalia kurių dažnai kūrėsi žydai. Taip pat, jos teigimu, ryškūs kaimiškosios kultūros elementai – gyvenimas štetle buvo daug glaudžiau susietas su kaimiškuoju nei miestietiškuoju gyvenimo būdu. Dr. A.Naudžiūnienės teigimu, XX a. pradžioje žydai pirmieji į miestelius atveždavo naujoves – fotografiją, benzino kolonėles, elektros generatorius.

„Pavyzdžiui, Plungėje dėl brolių Zaksų įsteigtų pirmųjų elektros generatorių netgi elektros lemputės miestelėnų ilgai buvo vadintos zaksinėmis. XX a. pradžia su visomis moderniomis naujovėmis keitė miestų ir miestelių gyventojų kasdienybę, o žydų bendruomenių nariai tapo pagrindiniais modernaus pasaulio nešėjais į provinciją“ – paaiškino ji.

Pirmas žingsnis – savo krašto istorijos pažinimas

15min kalbinta istorikė dr. A.Naudžiūnienė svarstė, kad žydų kultūros ir istorijos išsaugojimo iniciatyvų Lietuvoje nestinga, nors kvestionuotina, ar mažesniuose miesteliuose jos pasiekia tikslinę grupę – jaunimą.

„Manyčiau, – kalbėjo pašnekovė, – kad pirminis dėmuo turėtų būti istorijos mokymas mokykloje, kurio metu mokiniai su mokytojais kalbėtųsi apie lokalią (miestelio, kaimo) istoriją, sietų išlikusius paveldo objektus su pasakojimais apie praeitį, įtrauktų pasakojamosios istorijos dalį į mokymą, pavyzdžiui, užrašytų senelių ir tėvų pasakojimus.“

Tai reiškia, kad žmonės domisi ir nori pažinti vietos žydų kultūros paveldą.

Antrasis dėmuo, istorikės nuomone, turėtų būti susijęs su profesionaliomis istorijos populiarinimo iniciatyvomis, atitinkančiomis tikslinę grupę. Pasak jos, tai galėtų būti protmūšiai, komiksai, filmai ir panašiai.

„Puiki iniciatyva, egzistuojanti jau 20 metų Europoje ir per pastarąjį dešimtmetį sėkmingai prigijusi Lietuvoje – Europos žydų kultūros paveldo dienos rugsėjo mėnesį. Jų metu organizuojami renginiai kasmet vis kita žydų kultūros tematika. Nors mažai kas žino šią statistiką, bet norisi ja pasidžiaugti – Lietuva, pagal savo renginių ir jų lankytojų skaičių Europos žydų kultūros dienose, pirmauja tarp daugelio kitų Europos valstybių. Tai reiškia, kad žmonės domisi ir nori pažinti vietos žydų kultūros paveldą“, – 15min pasakojo dr. A.Naudžiūnienė.

Sauliaus Žiūros nuotr./Iš ligoninės laiptų išmontuoti žydų paminkliniai akmenys grįžta į jiems skirtą vietą
Sauliaus Žiūros nuotr./Iš ligoninės laiptų išmontuoti žydų paminkliniai akmenys grįžta į jiems skirtą vietą

Žydų kapinės: prižiūrėti negalima apleisti

Kalbant apie štetlus, senųjų žydų kapinių išsaugojimo ir priežiūros klausimas – neišvengiamas. Tiesa, kai kurios iš jų aptvarkytos, bet kitos iki šiol apleistos ir visų užmirštos. 15min kalbinta istorikė paaiškino, kad situacija išties sudėtinga – didesniuose miestuose kapinės sutvarkomos vietos žydų bendruomenių, savivaldybių iniciatyva, tačiau mažesniuose miesteliuose, nelikus vietos žydų bendruomenių, senosios kapinės nesulaukia pakankamo dėmesio. Anot dr. A.Naudžiūnienės, daugelis žydų kapinių buvo stipriai apgriautos ir išniekintos nacistinės okupacijos metais, o jų griovimas ir niekinimas tęsėsi sovietmečiu – antkapiai naudoti privačių pastatų pamatams ar viešosioms erdvėms (sienoms, laiptams) montuoti.

„Tokios praktikos smerkiamos ir nebetaikomos nepriklausomybę atkūrusioje Lietuvoje, – pasakojo ji ir pabrėžė, kad norint pagerinti situaciją mažesniuose miesteliuose, reikia stiprių iniciatyvų ir abipusio bendradarbiavimo tiek iš Lietuvos žydų bendruomenės, tiek iš vietos savivaldos. Tokios sėkmingos buvusių apleistų žydų kapinių priežiūros istorijos pavyzdys – senosios Zapyškio žydų kapinės, kurių sutvarkymu ir priežiūra rūpinamasi nuolat.“

Eriko Ovčarenko / 15min nuotr./Žasliai
Eriko Ovčarenko / 15min nuotr./Žasliai

Žasliai: gyvenimas iki karo

Kaišiadorių rajone tarp trijų ežerų įsikūrę Žasliai, kuriuose 15min susitiko su antrąja pašnekove – ilgus metus geografijos mokytoja dirbusia V.Jakštiene, vienas iš miestelių, kurio gatvės ir senų namų sienos dar mena iki nacių okupacijos čia gyvavusią kultūrą. Prie jos atminimo pašnekovė prisidėjo kartu su mokiniais rinkdama senųjų gyventojų – lietuvių – atsiminimus apie Žasliuose gyvenusius žydus, jų kultūrą ir tradicijas, tarpusavio santykius.

Paklausta, kodėl apskritai susidomėjo šia tema V.Jakštienė pasakojo, kad jaunystėje iš gimtosios Utenos, kur draugavo su po karo čia pasilikusiais žydais, atvykusi mokytojauti į Žaslius nustebo, kad ši kultūra čia menkai žinoma. Tai ir pastūmėjo plačiau pasidomėti miestelio istorija.

Eriko Ovčarenko / 15min nuotr./Valerija Jakštienė
Eriko Ovčarenko / 15min nuotr./Valerija Jakštienė

Pašnekovė pasakojo, kad iki Antrojo pasaulinio karo žydai Žasliuose sudarė didžiąją gyventojų dalį. Remiantis 1897 m. surašymo duomenimis, iš 1955 gyventojų net 1325 buvo žydai. Taigi, tai tikrų tikriausias štetlas. Anot V.Jakštienės, žydai šioje vietoje apsigyveno gana anksti. Žinoma, kad XVI a. viduryje Žaslių žydai, sulaukę grasinimų iš Trakų vaivados, pasiskundė Lietuvos didžiajam kunigaikščiui Žygimantui Augustui, o šis nurodė, kad už padarytas skriaudas bus paskirta bauda.

Pasak pašnekovės, skaičiuojama, kad prieš Antrąjį pasaulinį karą miestelyje veikė 62 žydų manufaktūros, taip pat įvairiausios parduotuvėlės, arbatinės ir net restoranas. Su pastaruoju, beje, susijusi linksma istorija apie kelias jaunas lietuvaites, susižavėjusias čia dirbusiu žydu, todėl sulaužiusias griežtą tradiciją – restorane vienoms, be palydos, nesilankyti. V.Jakštienė kalbėjo, kad draudimui nusižengusios panelės gavo pylos dėl tokio, anuomet, amoralaus elgesio.

Pasivaikščiokime senųjų Žaslių gatvelėmis. Štetlo centre – akmenimis grįsta senoji turgaus aikštė. Tiesa, anot 15min pašnekovės, akmeninis grindinys anksčiau dengė visą aikštę, o šiandien užima tik nedidelę centrinę jos dalį. Aikštę iš visų pusių lyg siena juosia vienas prie kito išsirikiavę seni nameliai. Iš pirmo žvilgsnio niekuo neišsiskiriantys, bet geriau įsižiūrėjus – visai kitokie, negu įprasta lietuviams.

Ar kada nors vaikščiodami miestelių gatvėmis pastebėjote, kad dažniausiai centrinėse gatvėse išsidėsčiusius namus sieja viena bendra savybė – į gatvės pusę orientuotos dvivėrės durys. Tai, kaip jau anksčiau pasakojo istorikė dr. A.Naudžiūnienė ir gyvai parodė V.Jakštienė, būdinga žydų namams, kuriuose buvo įsikūrusios parduotuvės, dirbtuvės ar vykdyta kitokia veikla.

Eriko Ovčarenko / 15min nuotr./Žasliai
Eriko Ovčarenko / 15min nuotr./Žasliai

V.Jakštienė pasakojo, kad Žasliuose veikė net trys sinagogos. Tiesa, vienos iš jų vieta iki šiol nežinoma. 15min kalbinta istorikė dr. A.Naudžiūnienė pridūrė, kad XX a. pradžioje kilus gaisrui visi maldos namai sudegė, o po kelerių metų atstatytos tik dvi sinagogos. Tarpukariu, anot jos, buvo sumanyta dar vienus maldos namus įrengti netoli geležinkelio ir nors apie tai užsimenama dokumentuose, nėra įrodymų, kad trečioji sinagoga buvo pastatyta. Istorikės teigimu, tikėtina, kad planus sujaukė prasidėjęs karas.

Paėjus į Pietus nuo centrinės miestelio aikštės viena šalia kitos stovi žydų chasidų ir ortodoksų sinagogos. Pastarojoje, anot pašnekovės, vykdavo ir pamokos. Šiandien čia įsikūręs kultūros centras, sujungtas su visai neseniai įrengtu moderniu tradicinių amatų centru. Jame, beje, šiuo metu eksponuojama Klaido Navicko žydiškų karpinių paroda.

Eriko Ovčarenko / 15min nuotr./Žasliai
Eriko Ovčarenko / 15min nuotr./Žasliai

O ar žinojote, kad iš Žaslių kilęs žymus pianistas Leopoldas Godowskis?

Vaikštinėjant senosiomis gatvėmis V.Jakštienė paaiškino, kad štetle anksčiau veikė žydų pradinė mokykla, banko skyrius, biblioteka, sporto organizacija „Maccabi“, darbavosi grupelė gaisrininkų, felčeris, vaistininkas. Kitaip tariant – čia buvo viskas, ko tik galėjo prireikti. Pašnekovė svarstė, kad jeigu ne prasidėjęs Antrasis pasaulinis karas – Žasliai galėjo išaugti į didelį miestą. Deja, Lietuvos žydų gyvenimus sunaikino Holokaustas, o ištisus šimtmečius gyvavusią kultūrą mena iki šių dienų išlikusios kultūros paveldo vertybės.

Inicijuotas turinys

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Praktiškai su „Norfa“

Skanumėlis

Video

04:25
03:24
04:24

Esports namai

URBAN˙/

Parašykite atsiliepimą apie 15min