Dabar populiaru
Publikuota: 2019 lapkričio 9d. 14:48

Šuolis į laisvę: Tauragėje gimęs Valteris Heikė nepasiekė išsvajotų Vakarų

Berlyno siena (1985 m.)
„Scanpix“/„Picture-Alliance“ nuotr. / Berlyno siena (1985 m.)

Negaliu pasakyti, kaip dabar, bet dar prieš kokius penkiolika – dvidešimt metų kiekvienas į Berlyną atvykęs turistas stengdavosi pabuvoti Fridrichstrasse gatvėje, kurios viename gale, buvusiame amerikiečių valdymo sektoriuje, yra anglų kalba pavadintas perėjimo punktas Checkpoint Charlie. Prisimenu, koks keistas visiško absurdo, beprasmybės jausmas apėmė stovint prie tos linijos, dvidešimt aštuonerius metus skyrusios du pasaulius, prie to siauro plyšelio į laisvę.

Keturių metrų aukščio betono siena, padalinusi seną Vokietijos valstybę į dvi dalis – Rytų ir Vakarų – iškilo prieš penkiasdešimt penkerius metus – 1961 metų rugpjūčio tryliktąją ir galutinai subyrėjo 1989 metų lapkričio devintąją. Jos ilgis buvo apie pusantro šimto kilometrų, iš kurių keturiasdešimt keturi kilometrai vingiavo sostinės gatvėmis. Siena perkirto šimtą devyniasdešimt tris gatves, aštuonis tramvajaus kelius, keturias metro linijas, kapines, aikštes, tiltus. Vietovėse netoli sienos buvo užvirinti vandentiekio ir dujotiekio vamzdžiai, kanalizacijos šuliniai, perkirsti elektros bei telefono kabeliai.

Du šimtai devyniasdešimt trys stebėjimo bokštai, penkiasdešimt septyni bunkeriai, dešimties metrų pločio „mirties linija“, postai su tarnybiniais šunimis ir šimto metrų pločio draudžiama zona – visa tai vien tik tam, kad būtų patenkintos kvailų taip vadinamo soclagerio vadų ambicijos, kad tėvai nesimatytų su vaikais, broliai su seserimis, kad į „Rytų“ globą patekęs žmogus nežinotų, jog galima gyventi ir kitaip. Deja, visos tos priemonės buvo, didžia dalimi, bevaisės. Beveik šeši tūkstančiai asmenų mėgino įveikti vadinamąjį „antifašistinį apsaugos barjerą“, atskirų šaltinių duomenimis, žuvo šeši šimtai keturiasdešimt penki žmonės, tačiau oficialiai patvirtinta, jog jų būta tik šimtas trisdešimt šeši. Per tris tūkstančius areštuota. Ir, vis dėlto, penkiems tūkstančiams septyniasdešimt penkiems drąsuoliams (tarp jų penkiems šimtams septyniasdešimt keturiems VDR armijos dezertyrams) pavyko sieną įveikti.

Kokiais tik būdais nesistengta patekti į Vakarus – plaukte per upes, skrydžiais deltaplanu, oro balionais, slaptais tuneliais ir netgi atvirai lipant per sieną. Pastarąjį metodą daugiausiai naudojo tie, kurie (buvo apie keturis šimtus ir tokių), priešingai, iš Vakarų ėjo į Rytus. Mat, VDR pasieniečiams buvo duotas slaptas įsakymas šauti tik į savus, o „vakariečių“ neliesti.

٭٭٭

Šią ilgoką įžangą parašiau ne todėl, kad abejočiau skaitytojų intelektu ar elementarių dalykų nežinojimu. Ši įžanga padės geriau suprasti artimai su Taurage susijusio jauno žmogaus tragediją. Prieš keletą metų rašinį išspausdino „Tauragės kurjeris“, tačiau, manau, jog, minint baisiosios Berlyno griūties trisdešimtmetį, informacija apie, ko gera, vienintelę iš Lietuvos kilusią šios sienos auką bus įdomi ir platesniam skaitytojų ratui.

***

Valteriui Heikei (Walter Heike) buvo vos dvidešimt devyneri, kai ankstyvą 1964 metų birželio 22-osios rytą, pusę šešių, per netoli Berlyno Scharnhorststrasse gatvės vykusias statybas jis nusprendė pasitraukti į Vakarus,

Deja, jį iš karto pastebėjo „Stasi“ pulko, saugojusio įėjimą į vyriausybės ligoninę, sargybinis ir paleido du įspėjamuosius šūvius. Valteris nereaguodamas bėgo toliau. Perlipo Invalidų kapinių tvorą ir nuskuodė kanalo krantu. Sargybos bokštas, du sargybiniai. Dar du važiuoti... Ir pareigingas seržantas L., paleidęs iš 25–30 metrų į priartėjusį prie paskutiniosios sienos apsaugos dalies vaikiną mirtinas AK-47 kulkas. Valteris Heikė mirė iš karto. Pasienio kariuomenės, o ypatingai partijos, vadai šį atvejį įvertino kaip nemažą sėkmę. Vakarų Berlyno policijos pareigūnai kitapus sienos girdėjo šūvius, matė neštuvais nešamą iš pažiūros negyvą žmogų...

Tinklalapio chronik-der-mauer.de nuotr./Valteris Heikė
Tinklalapio chronik-der-mauer.de nuotr./Valteris Heikė

Žinoma, galėtumei sakyti, kad tai, deja, eilinė anų, tragiškųjų, laikų istorija, kad tokių pavyzdžių buvo apsčiai. Jeigu ne viena reikšminga detalė.

Valteris Heikė gimė 1934 metų rugsėjo dvidešimtąją Tauragėje. Jis buvo pirmasis iš dviejų vaikų dailidės Rudolfo Heikės bei jo žmonos Marie šeimoje, atstovavusioje daugelį metų šiame krašte gyvenusiai vokiečių tautinei mažumai. Valterio vaikystę ryškiai paveikė prasidėjusio Antrojo pasaulinio karo įvykiai – jo šeima buvo priversta dėl mums nežinomų aplinkybių pasitraukti į vokiečių okupuotą Lenkiją, po to vėl grįžti į Tauragę. Artėjant Raudonajai Armijai, Heikės pasitraukė į Ščeciną. Pagaliau, 1945–ųjų liepą Valteris su motina bei seserimi pasiekė Brandenburgą ir apsistojo Berlyno pietryčiuose esančiame Wriezen mieste. Tėvas iš karo negrįžo ir vėliau buvo paskelbtas dingusiu be žinios. Valteris kurį laiką dirbo Strausbergo kompanijoje, gaminusioje dekoracijas teatrams, reklamą ir sėmėsi dailininko patirties. Baigęs dailės mokslus, dirbo tapytoju įvairiose kultūros įstaigose.

Nuo 1955 metų penkerius metus tarnavo Rytų Vokietijos karo policijoje, o vėliau, paveiktas propagandinės kampanijos remti kariuomenę, pradėjo tarnybą Rytų Vokietijos liaudies armijoje. Nors visuomenės nuotaikos jau tada skyrėsi nuo partijos nuomonės, dauguma jaunų žmonių, tikėdamiesi, jog tarnybos metai bus įskaityti kaip padidintas stažas, bus lengviau rasti darbą, rinkosi kariškių kelią. Ir tikrai, vos tik Valteris Heikė baigė tarnybą, gavo pasiūlymą įsidarbinti Rytų Berlyno muitinės administracijoje. Gyveno su motina Rytų Berlyne, Bad Freienwalde, vėl grįžo prie tapytojo profesijos.

Tačiau Friedrichstrassėje tarnybos metu susipažino su mergina iš Vakarų Berlyno. Deja, tolesniems santykiams su ja viengungiui vaikinui nebuvo jokios perspektyvos, juo labiau, kad dėl draugystės jis vasario penktąją buvo atleistas iš tarnybos. Šis įvykis dar labiau sustiprino vaikino jau anksčiau svarstytą sprendimą pabėgti į Vakarų Berlyną.

Turimi faktai neleidžia tiksliai nustatyti, kada, atrodytų, pažangus „rytietis“ Valteris Heikė pradėjo galvoti apie nelegalų pasitraukimą. Rytų Vokietijos valdžios institucijos teigia, jog tai buvęs impulsyvus meilės jausmų paveiktas poelgis. Tačiau, 1964 metų pradžioje paskutinįjį kartą pasimatęs su seserimi, jis prasitarė, kad policija netrukus kalbės apie jį. Į sesers klausimą, ar jis padaręs kokį nusikaltimą, nieko neatsakė. Valteris bėgdamas nešėsi asmens dokumentus ir pinigų, kas rodo, tai buvus ne spontanišką aktą.

Savo dienoraštyje jis taip pat paliko įrašą: „Mano visuomeninė veikla apima dainavimą chore, sienų dekoravimą, stendų rengimą... Aš noriu ir toliau mokytis. Turiu daug kūrybinių planų...“

Pabėgimui Valteris Heikė, kaip minėta, pasirinko sklype Berlin-Mitte rajone, greta Scharnhorststrasse gatvės, kuri tęsėsi lygiagrečiai su Spandauer Schifffahrts kanalu, netoli Sandkrug tilto vykusias statybas.

Pavyko rasti 1964 metų birželio trisdešimtosios data pažymėtą oficialią „Stasi“ ataskaitą dėl Valterio Heikės pasikėsinimo pažeisti sienos režimą ir jo mirties.

Joje pažymima, jog, praėjus dviems dienoms po incidento, pas Valterio motiną ir seserį apsilankė „Stasi“ agentas ir jas apklausė. Kai sesuo pareikalavo pasakyti apklausos priežastį, jai buvo paaiškinta, kad brolis “buvo mirtinai sužeistas Berlyne dėl savo neapgalvoto poelgio”. Giminėms nepasakota, jog jis mirė prie sienos, kadangi „Stasi“ nuogastavo, jog jie gali turėti kontaktų su giminėmis Vakaruose. „Miss (...) buvo pasakyta: "Jūsų brolis Berlyne nužudytas dėl skolos." Miss (...) jokių papildomų klausimų neturėjo. Jai buvo parodyta brolio asmens tapatybės kortelė ir ji paaiškino, kad tai tikrai brolio kortelė“.

Tinklalapio chronik-der-mauer.de nuotr./Valterio Heikės artimųjų apklausos protokolas
Tinklalapio chronik-der-mauer.de nuotr./Valterio Heikės artimųjų apklausos protokolas

Vis dėlto, Valterio Heikės sesuo nepasitenkino šita skurdžia informacija, bet jos pastangos rasti Rytų Berlyne advokatą, galintį padėti išaiškinti kur ir kaip įvyko nelaimė, buvo bevaisės. Rytų Vokietijos valdžios institucijoms, matyt, taip pat nebuvo malonu, kai Valterio Heikės paskutinysis darbdavys paprašė duoti mirties liudijimo kopiją. Bylą „tyręs“ prokuroras informavo, kad šeima, esą, neturėjusi pretenzijų, be to toks prašymas neatitinkąs VDR valdžios nustatytos tvarkos reikalavimų. Laidojimo išlaidas, atseit, apmokėjusi valstybė. Tačiau, iš tikrųjų gi, Valterio Heikės laidotuvės buvo apmokėtos tais grynaisiais pinigais, kuriuos jis turėjo su savimi...

Medicinos tyrimas parodė, kad mirties priežastis buvo vidinis kraujavimas po klubo arterijos perkirtimo. Ataskaitos rašymo metu dar negauta informacijos apie alkoholio kiekį kraujuje – tuomet, ko gera, būtų buvę lengviausia viską nurašyti elementariam girtumui. Tačiau Valteris buvo visiškai blaivus. Rajono partiniam aktyvui įsakyta nedelsiant užkirsti kelią sklandantiems apie incidentą gandams.

Kad būtų išlaikyti visi formalumai, mirusiojo motinai įteiktas kvitas su grąžinamų daiktų aprašymu.

Ir, pagaliau, oficialaus dokumento pabaigoje bevardis ober leitenantas parašė: „Informuoju, kad Heike motinai apie įvykdytą operaciją papasakota tik tiek, jog jos sūnus buvo nužudytas tamsioje Berlyno gatvėje.”

٭٭٭

East Side Gallery – didžiausias ir žinomiausias iš likusių Berlyno sienos ruožų Fridrichschain rajone. Dabar tai meno galerija su pastovia ekspozicija po atviru dangumi. Šimtą šešis rytų pusėje nupieštus paveikslus kūrė šimtas aštuoniolika dailininkų iš dvidešimt vienos šalies. Vieno garsiausiųjų grafičių „Broliškas bučinys“, kur pavaizduoti besibučiuojantys Leonidas Brežnevas ir Erichas Honekeris, autorius rusas Dmitrijus Vrubelis dabar gyvena ir dirba Berlyne.

Siekiant pagerbti šio kraupaus laikotarpio aukas ir priminti ateities kartoms absurdišką žmonių poelgį, Vokietijos valdžia įkūrė keturių hektarų Berlyno sienos memorialą, kuris galutinai užbaigtas 2012 metais. Jis įsteigtas vos už dviejų kilometrų nuo Brandenburgo vartų – Bernauer gatvėje. Būtent ten liko geriausiai išsilaikiusi pasienio įrangos dalis – pati Berlyno siena, apsauginė tvora, dar viena papildoma siena bei stebėjimo bokštas. Bernauer gatvė yra pačiame miesto centre ji skiria du Berlyno rajonus Mitte ir Wedding. Visai netoli nuo čia žuvo mūsų kraštietis Valteris Heikė. O tais 1964 metais iš viso, mėgindami pereiti sieną, buvo nušauti devyni asmenys.

„Tauragės kurjeris“
Komentarai

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Kviečiame anties

Video

04:17
01:26
02:04

Esports namai

Parašykite atsiliepimą apie 15min