„Tramplinas“: Lenkijos lietuviai sovietmečiu buvo Lietuvos ryšininkai

Lenkijos lietuvių draugijos vicepirmininkas, Seinuose leidžiamo žurnalo „Aušra“ bendradarbis Petras Maksimavičius 15min.lt pasakoja apie tai, kaip gyvavo Lenkijos lietuvių bendruomenė sovietmečiu ir teigia, kad nors laikai pasikeitė ir Lenkija dabar – demokratinė valstybė, politika lietuvių mažumos klausimu vykdoma panašia kryptimi.
„Lietuvių namai“ Seinuose
„Lietuvių namai“ Seinuose / Kęstučio Vanago/BFL nuotr.

– Kokia buvo Lenkijos lietuvių padėtis sovietmečiu?

– Mūsų gyvenimas buvo šiek tiek paprastesnis, nei Sovietų Sąjungos okupuotoje Lietuvoje – vis dėlto Lenkija turėjo šiokią tokią nepriklausomybę, nors ir su išlygomis. Kitas klausimas, kaip pati Lenkija žiūrėjo į tautines mažumas. Iš tiesų tas lietuviškas veikimas Lenkijoje prasidėjo tik XX a. 6 dešimtmetyje. Tuo metu vyko politinis atšilimas Sovietų Sąjungoje ir galėjo steigtis lietuviškos organizacijos. Pirmiausia po karo, 1957-aisiais, buvo įsteigta Lietuvių visuomeninė kultūros draugija. Aišku, ji buvo kontroliuojama, stebima, cenzūruojama, apie politinius šūkius kalbų net nebuvo. Bet kultūrinėje plotmėje galėjo veikti ir, aišku, daug ką padarė.

– Ar buvo represijų prieš lietuvius?

– Mūsų kraštas daug prarado dar 1941 metais, tada buvo pasirašyta sutartis tarp Sovietų Sąjungos ir Vokietijos dėl gyventojų perkėlimo. Apie 10 tūkst. lietuvių buvo priversti išsikelti į okupuotą Lietuvą, dauguma jų atsidūrė vokiečių apleistuose ūkiuose, vokiečiai iš Lietuvos buvo iškelti į Vokietiją. Tai buvo didelis smūgis mūsų kraštui, kadangi trečdalis gyventojų buvo priversti palikti savo ūkius, išvykti. Nemažai tų žmonių šiuo metu vis dar gyvena Marijampolės, Klaipėdos rajonuose. Dalis jų nebegalėjo sugrįžti, nes po karo jų ūkiuose jau buvo įsikūrę lenkai.

Jau sovietmečiu dalis lietuvių buvo išvežta į vakarines Lenkijos žemes – tie, kurie buvo aktyviausi lietuvybės skleidėjai, pavyzdžiui, mokytojai. Inteligentija buvo persekiojama.

Sovietmečiu jokios rimtesnės tautinės veiklos negalėjo būti, viską sekė saugumas, kuris labai glaudžiai bendradarbiavo su sovietų KGB. Yra išlikę dokumentų – buvo užvesta speciali byla pavadinimu „Tramplinas“. Vienu metu buvo pastebėta, kad būtent iš tos teritorijos vykdomas informacijos perkėlimas iš Lietuvos ir į Lietuvą. Lenkijos lietuviai tapo tarpininkais, nes į mūsų kraštą buvo lengviau atvykti išeiviams iš Vakarų Europos. Aišku, jie buvo sekami, tačiau rasdavo būdų aplankyti tą lietuviškąjį Seinų kraštą, o kartu atsiveždavo įvairios medžiagos arba pasiimdavo tą, kuri įvairiais būdais pereidavo Lenkijos ir Lietuvos (Sovietų Sąjungos) sieną. Svarbus vaidmuo tuomet atiteko Lenkijos lietuviams, nes jie gyveno prie pat Lietuvos ir lietuviškas arealas buvo gana vienalytis, be to, jie turėjo nemažai pažįstamų ar giminių Vakarų Europoje, kuriems lenkų valdžia leisdavo lankyti gimines. Byloje aprašoma, kaip sovietų ir lenkų saugumo institucijos sekė tuos žmones, kurie užsiiminėjo tarpininkavimu. Dalis jų, be abejo, nukentėjo, bet jiems daug pavyko nuveikti.

– Kokia buvo švietimo padėtis tuo metu?

– Švietimo sistema pradėjo kurtis tik 6 dešimtmetyje, prieš tai viskas buvo likviduota. Politinio atšilimo metu daugiau teisių buvo suteikta tautinėms mažumoms. Tačiau problema buvo ta, kad švietimui buvo leista kurtis Punsko savivaldybėje, bet visiškai drausta Seinų mieste ir apskrityje. Tai buvo susiję su ankstesniais laikais, XX a. pradžia, kai Seinai buvo didelis lietuvių kultūros centras. Čia veikė kunigų seminarija, viena iš trijų didžiausių lietuviškų spaustuvių, čia buvo susikoncentravusi lietuvių inteligentija. Tad sovietmečiu buvo vykdoma sąmoninga Lenkijos politika neleisti atsikurti tam, kas buvo amžiaus pradžioje ir centrą kurti mažoje Punsko gyvenvietėje, kurioje gyvena apie 1000 lietuvių. Pirmosios mokyklos pradėjo kurtis taip pat ten. Punske įsikūrė Kovo 11-osios licėjus – antroji vidurinė mokykla už Lietuvos ribų visame pasaulyje. Seinuose paskutinė lietuviška mokykla veikė 1919 metais ir atsikūrė tik 2005-aisiais.

Lenkijos politikai ir dabar eina ta linkme: jie visas teises suteikė Punske gyvenantiems lietuviams ir šia savotiška vizitine kortele naudojasi politiniuose žaidimuose su Lietuva. Toje mažoje gyvenvietėje galima naudoti dvigubus užrašus, gatvių pavadinimus, savivaldybėje antroji pagalbinė kalba yra lietuvių – bet tik toje teritorijoje. O sakoma, kad ne Punsko lietuviai turi daug teisių, sakoma „Lenkijos lietuviai“.

Žinoma, Punske didžioji dalis gyventojų – lietuviai, bet jie yra mažuma palyginti su lietuviais, gyvenančiais Suvalkų ir Seinų apylinkėse.

– O Jūs pats mokėtės lenkiškoje ar lietuviškoje mokykloje?

– Aš baigiau lenkišką aštuonmetę, o po to – lietuvišką Punske. Vilniuje baigiau istoriją.

– Ar galima palyginti Lenkijos lietuvių padėtį sovietmečiu ir dabar?

– Negalima lyginti su tuo, kas buvo – vis dėlto Lenkija yra demokratinė valstybė, priimtas tautinių mažumų įstatymas, veikia ES mechanizmai: Lenkija ratifikavo tautinių mažumų konvenciją. Taigi, yra galimybė ja remtis diskutuojant Lenkijos vyriausybėje ir Seime. Tik mus labai varžo tas mechaninis suskirstymas – Punskas ir likęs kraštas, kuriame gyvenantys lietuviai pasmerkti asimiliacijai.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Įsirenkite šildymą oras–vanduo ir gaukite kompensaciją net iki 70 proc.
Reklama
Kas svarbu įrengiant biurą: keturios interjero dizaino tendencijos
Reklama
Pavasario savaitgaliams ar atostogoms – laikas pajūryje: ne tik pailsėsite, bet ir sustiprinsite sveikatą
Reklama
Norintiems investuoti į NT projektų plėtrą – kaip išsirinkti projektą pagal paskirtį?
Užsisakykite 15min naujienlaiškius