Lenkijos tautos atminties instituto darbuotojai iškasė duobę nuošaliame Varšuvos Powazki karo didvyrių kapinių kampe. Kasinėjimų metu archeologai rado rusvai geltonų kaulų, daug kaukolių, kurių dauguma – su kulkos pramušta skyle iš nugaros, rašo spiegel.de.
Powazki kapinėse palaidota daug žymių Lenkijos poetų, mąstytojų ir disidentų, ant jų kapų pastatyti dideli marmuro paminklai. Ši kapavietė – tai Varšuvos panteonas, slepiantis tamsią paslaptį.
Lenkijos tautos atminties instituto ekspertai mano, kad duobėje palaidoti maždaug 100 aukų kūnai. Apie 30 nužudytojų manoma, kad tai buvo vokiečiai, sušaudytii Varšuvos Mokotowo kalėjime 1948–1956 metais. Tačiau dauguma nuteistųjų mirties bausme buvo lenkai, bandę kovoti su J.Stalino įvestu komunistiniu režimu. Jų žmonos ir giminės apie mirties bausmes sužinodavo tik po kelių mėnesių, bet niekada niekas jiems nepasakydavo, kur palaidoti jų artimųjų kūnai.
Vieną vasaros dieną, pasižiūrėti archeologų darbų į kapines atėjo guvus 80 metų vyras Andrzejus Pileckis. Į kapavietę A.Pileckis atvyko padėti suteikti reikiamos medžiagos DNR tyrimui. A.Pileckis įtaria, kad jo tėvas Witoldas galėjo būti palaidotas masiniame kape: „Būčiau labai laimingas, jei galų gale galėčiau uždegti žvakutę šioje vietoje“, - kalbėjo vyras.
 |
| spiegel.de nuotr./Lenkjos karininkas Witoldas Pileckis buvo ir hitlerininkų, ir stalinistų kalinys |
Witoldas Pileckis – išskirttinė asmenybė. Kaip kavalerijos kapitonas jis išgyveno visas savo tautos negandas XX amžiuje. Vokiečių okupacijos metais jis buvo Armija Krajowa karys, savo noru sutiko būti išsiųstas į Aušvico koncentracijos stovyklą, kad galėtų surinkti žvalgybinę informaciją apie nacių nusikaltimus. Tačiau net tai nepadėjo jam po karo išvengti komunistinių budelių kulkos. Apkaltintas šnipinėjimu W.Pileckis greičiausiai buvo palaidotas toje pačioje duobėje, prie kurios krašto dabar stovi jo sūnus Andrzejus.
Witoldas Pileckis – išskirttinė asmenybė. Šis kavalerijos kapitonas vokiečių okupacijos metais savo noru sutiko būti išsiųstas į Aušvico konclagerį, kad galėtų rinkti informaciją apie nacių nusikaltimus. Tačiau net tai nepadėjo jam po karo išvengti komunistinių budelių kulkos.
Witoldas Pilekis gimė 1901 metais Oloneco mieste (Rusijai priklausanti Karelija). Dar mokydamasis Vilniaus gimnazijoje jis prisijungė prie Pirmojo pasaulinio karo pabaigoje kuriamos Lenkijos kariuomenės. 1920 metais W.Pileckis kovėsi su bolševikų komandarmo Michailo Tuchačevskio vadovaujama Raudonąja armija, kuri bandė užgrobti Varšuvą.
Paskui W.Pileckis išėjo į atsargą ir dirbo savo tėvų ūkyje į pietryčius nuo Varšuvos. Kai 1939 metais į Lenkiją įsiveržė A.Hitlerio armijos, W.Pileckio vadovaujami kariai sunaikino septynis priešo tankus ir pamušė du vokiečių lėktuvus. Kai vėliau pagal SSRS ir Vokietijos nepuolimo sutartį Lenkija buvo padalinta, W.Pileckis tapo Armija Krajowa karininku.
Vokiečiai pavergė šalį, siuntė žmones į koncentracijos stovyklas ir šaudė civilius. Nors Lenkijos pasipriešinimo grupė turėjo įtarimų, tačiau niekas tiksliai nežinojo, kas tiksliai vyksta Aušvico koncentracijos stovykloje. 1940 metų rugsėjį W.Pileckis sąmoningai leidosi suimamas per reidą viename Varšuvos rajone ir buvo nugabentas į koncentracijos stovyklą.
„Iš manęs tikisi vien sausų faktų. Tačiau mes nesame padaryti iš medžio“, - rašė vėliau W.Pileckis savo ataskaitoje apie kalėjime praleistą laiką. Lenkijos tremtinių vyriausybė šį dokumentą, pavadintą „Witoldo ataskaita“ panaudojo tam, kad įtikintų sąjungininkes, jog holokaustas buvo iš tiesų vykdomas.
W.Pileckis tapo Holokausto metraštininku, kuris siųsdavo kiekvienos Aušvico dienos aprašymus Lenkijos pogrindžiui. Vienoje ataskaitoje jis parašė, kad kaliniai buvo priversti statyti dujų kameras ir didelę krosnį. „Mes statome krematoriumą sau“, - rašė W.Pileckis. Karininką daugybę kartų mušė ir kankino, W.Pileckis du kartus persirgo plaučių uždegimu.
W.Pileckis užfiksavo, kaip vokiečiai siuntė sovietų karo belaisvius ir žydus į dujų kameras: „Žmonės būdavo taip sugrūsti, kad jie net negalėdavo nukristi, kai mirdavo.“
W.Pileckis išliko optimistiškas, kai išgirdo, kad lėktuvai numetė dvi bombas netoli Bžezinkos miesto, kuriame buvo naikinimo stovykla. Jis tikėjosi, kad sąjungininkai bombarduos Aušvicą, o pogrindžio kariuomenė pradės kalinių išlaisvinimo ataką. Karininkas planavo pradėti sukilimą ir padarė visus būtinus pasirengimo darbus, netgi gavo raktų kopijas į šautuvų kambarį. Į šią veiklą W.Pileckis įtraukė 1000 kalinių.
Tačiau puolimas taip ir neprasidėjo. Po pustrečių metų, praleistų koncentracijos stovykloje W.Pileckis pasinaudojo suklastotais dokumentais, kad gautų darbą kepykloje už elektrinės tvoros. 1944 metų šv. Velykų naktį jis kartu su grupe kitų kalinių sugebėjo pabėgti iš konclagerio.
Pabėgęs W.Pileckis apsigyveno sostinėje, kurioje prisijungė prie Varšuvos pasipriešinimo judėjimo, bet netrukus vėl buvo sugautas vokiečių. Tada jis pateko į koncentracijos stovyklą Pietų Bavarijoje, kur sulaukė karo pabaigos.
Namo grįžo 1945 metų rudenį. Tūkstančiai buvusio antinacistinio judėjimo narių pasitraukė į miškus, jie organizavo partizaninį karą prieš J.Stalino kolaborantus lenkų komunistus. W.Pileckis pradėjo rinkti informaciją apie režimą ir jo nusikaltimus, informaciją apie opozicijos narių teismo procesus, mirties bausmes ir trėmimus.
1947 metų gegužės 8-ąją komunistų slaptoji policija sulaikė W.Pileckį ir nuteisė sušaudyti. Buvę koncentracijos stovyklų kaliniai maldavo komunistų premjerą Józefą Cyrankiewiczių, kuris ir pats išgyveno Aušvico kalėjime, pasigailėti W.Pileckio, bet tai nepadėjo.
1948 metų gegužės 25 dieną W.Pileckiui buvo įvykdyta mirties bausmė vadinamuoju „Katynės metodu“, kai egzekutorius stovėdamas prie pat kalinio nugaros pistoletu šauna į galvą. Sovietų NKVD lygiai taip pat 1940 metais Katynėje ir kitose SSRS vietose nužudė per 22 tūkst. į nelaisvę paimtų lenkų karininkų, kurių dauguma buvo civiliai, tik karui prasidėjus pašaukti į tarnybą.
