Dabar populiaru
Publikuota: 2013 sausio 3d. 22:00

Vokietijos lietuvio žvilgsnis į pabėgėlių iš Lietuvos gyvenimą Vokietijoje – naujoje knygoje

Kempteno stovykla Vokietijoje, 1946 m.
Kempteno stovykla Vokietijoje, 1946 m.

„Versus aureus“ leidykla išleido Vokietijos lietuvio Vincos Bartusevičiaus knygą „Lietuviai DP stovyklose Vokietijoje 1945-1951“ (Vilnius, 2012, 608 p.) Knygos autorius dėmesį sutelkia į daugiau nei 80 000 Lietuvos piliečių, kurie, karui pasibaigus, atsidūrė Vakarų sąjungininkų kontroliuojamose Vokietijos ir Austrijos zonose ir buvo kompaktiškai apgyvendinti stovyklose. 15min.lt skaitytojams siūlome ištrauką iš šios knygos

Lietuviai DP stovyklose Vokietijoje 1945–1951 m.

Visą Europą ir ne tik ją nuniokojusio Antrojo pasaulinio karo įvykiai vieną ir tą pačią lietuvių visuomenę jėga išskyrė į

V.Bartusevičiaus knyga apie pabėgėlius Vokietijoje
V.Bartusevičiaus knyga apie pabėgėlius Vokietijoje

bent tris pradžioje tik geografiškai atskiras dalis. Vieną didesnę, likusią gyventi Lietuvoje, ir kitas dvi, mažesnes, kurių nariai netrukus buvo išbarstyti bene po visą platų pasaulį: vienos jų po nesvetingus Rytų kraštus, kitos – po vadinamojo laisvojo pasaulio šalis.

Šios trys vienos tautos dalys buvo ne tik nevienodo dydžio ir gal svarbos, bet turėjo ir skirtingą savitą gyvenimą su skirtingomis problemomis, skirtingais iššūkiais ir uždaviniais. Tačiau visų jų pasireiškimas sudaro vieną lietuvių kultūrą. Todėl svarbu, kad ir Lietuvą turėjusių nesavanoriškai apleisti tautos dalių likimas ir palikimas nenugrimztų užmirštin, o išliktų tautos atmintyje.

Atsisakę grįžti į okupuotą tėvynę, jie, kaip ir daugelis kitų tautų pabėgėlių arba į Vokietiją prievarta darbams atgabentų žmonių, buvo kompaktiškai apgyvendinti stovyklose, kur parodė aukštą susipratimą, pasireiškiantį gyva ir daugialype kultūrine veikla. Neturėdami nei savos teritorijos, nei savos valdžios, jie atkūrė tarsi kultūrinę autonomiją: savo švietimą, spaudą, visuomenines, profesines ir religines organizacijas, politines partijas ir jų junginius.

Šitas kompaktiškas gyvenimas netruko ilgai, vos keletą metų. Laikui bėgant nors Vakarų Europos kraštai pamažu kilo iš griuvėsių, tačiau tarptautinė politinė įtampa tarp Vakarų ir Sovietų Sąjungos itin didėjo, viltis grįžti į laisvą ir nepriklausomą Lietuvą ūmai menkėjo, o galimybių ūkiškai įsikurti Vokietijoje tuo metu nesimatė.

Darbo jėgos ieškančios Europos ir ypač užjūrio šalys išsiviliojo ir didžiąją dalį Vokietijoje susispietusių tautiečių. Per trumpą laiką lietuviai tremtiniai-pabėgėliai pasklido po visus penkis pasaulio žemynus, palikę viską, ką buvo sukūrę ar pradėję kurti. Bet išeiviškas gyvenimas taip nesibaigė, priešingai, jis tik prasidėjo. Tik Lietuvos nepriklausomybės atkūrimu neatšaukiamai ir neginčytinai baigėsi 1944 m. prasidėjusi odisėja.

Tačiau gyvenimas Vokietijos ir Austrijos DP stovyklose padėjo tvirtą pagrindą visam vėlesniam išeivių gyvenimui jau visai kitokiomis sąlygomis. Ten susikūręs naujas išeivio identitetas tampriai surišo pabėgėlius solidarumo juosta ir tapo visos tolesnės bendros veiklos pagrindu. Todėl ir svarbu į šį išeivijos gyvenimo tarpsnį pažvelgti kiek platesniu žvilgsniu iš arčiau.

Patys pabėgėliai Vokietijoje praleistais metais ne itin domėjosi. Lietuvai atkūrus nepriklausomybę jos dėmesys išeivija sustiprėjo: persispausdinti bene visų žymesnių išeivių autorių darbai, atsirado studijų ir darbų atskirais pabėgėlių gyvenimo aspektais, išeiviai įtraukiami į enciklopedijas, regioninius žymesnių žmonių sąrašus ir kt.

Kita vertus, biografijose lyg sutartinai Antrojo pasaulinio karo pabėgėliai, be jokių nuorodų į aplinkybes, visuotinai aprašomi kaip pasitraukę į Vokietiją ar į Vakarus, persikėlę ar emigravę į užsienį.

Tai, žinoma, aukšto laipsnio eufemizmas, šalies apleidimo aplinkybių pagražinimas, neleidžiantis šių dienų jaunesniems skaitytojams nė iš tolo suvokti tuomet vykusios asmeninės ir visos tautos tragedijos. Todėl ir šiame darbe vartojamas tremtinių terminas šiandien ne visiems bus gal ir suprantamas. Bet taip save pabėgėliai aprašomu laikotarpiu vadino ir tokie iš tiesų jautėsi.

Gyvenimas Vokietijos ir Austrijos DP stovyklose padėjo tvirtą pagrindą visam vėlesniam išeivių gyvenimui jau visai kitokiomis sąlygomis. Ten susikūręs naujas išeivio identitetas tampriai surišo pabėgėlius solidarumo juosta ir tapo visos tolesnės bendros veiklos pagrindu. 

Keblumų kelia ir kiti terminai. Lituanistų nekvestionuojamas plačiai buvo vartojamas „Pabaltijo“ terminas visomis savo darybinėmis formomis, dažniausiai organizacijų ar įstaigų pavadinimuose. „Pabaltijo valstybės“ tapo Lietuvos, Latvijos ir Estijos sinonimu.

Šiandien ši sąvoka, kaip skolinys iš rusų kalbos, nevartotinas. Organizacijos ar įstaigos pervadinamos. Bene žinomiausia auka tapo Pabaltijo universitetas, kuris perkrikštytas į Baltijos universitetą. Arba kitas pervadinimo pavyzdys, Taikomosios dailės institutas Freiburge nuosekliai vadinamas Dailės ir amatų mokykla. Gal tai tikslesnis jo prancūziško pavadinimo vertimas, tačiau tarp lietuvių jis nebuvo vartojamas, o pervadinus nukerpama visa įstaigos idėjinė koncepcija, sąmoningas ir apgalvotas siekis tremtyje (išeivijoje) atkurti Kaune veikusį Taikomosios dailės institutą.

Nors Lietuvoje vyksta gyvos diskusijos, apsispręsta tiek pavardes, tiek vietovardžius rašyti originalia kalba pridedant lietuviškas galūnes. Tai daroma grynai praktiniais sumetimais: norima, kad be jokių sunkumų būtų galima nustatyti asmenį ir žemėlapyje ar internete susirasti vietovę. Nieko nepadės, jei skaitytojas mokės taisyklingai ištarti vietovardį (ką lietuviška rašyba, beje ne kiekvienu atveju garantuoja), bet neras jo žemėlapyje, o kiekvieno reikalauti nešioti užantyje Pasaulio vietovardžių žodyną irgi nebūtų tikslinga.

Apskritai galima pasakyti, kad bandymas gyvą kalbą dirbtinai išlaikyti archajišką, negali būti sėkmingas, nors jos formos mums atrodytų ir labai gražios ir būtų mielos. Kalbos prisitaikymas prie naujų gyvenimo reikalavimų nėra nei kalbos darkymas, nei nusikaltimas jai. Tik taikant politinį mastelį, kartais panašios nuostatos gali būti tikslingesnės už kitas. Tokių tikslų čia neturiu.

Lietuvių emigracijos bangos

Savanoriškas ar prievartinis gyventojų judėjimas yra nei vien naujųjų laikų reiškinys, nei jis būdingas kokiai nors vienai geografinei erdvei ar kultūrai. Visa žmonijos istorija gali būti parašyta kaip tremtinių, pabėgėlių, tautų kraustymosi istorija. Tai yra bendras visai žmonijai reiškinys, nors jo priežastys konkrečiu atveju gali būti įvairiausios ir eiga bei padariniai – labai skirtingi. Lietuvių tautos istorija čia nėra jokia išimtis.

Vidinė kolonizacija, t. y. judėjimas šalies viduje ir plėtra jos pakraščiuose vyko nuolatos, kaip ir visais laikais būta pavienių asmenų ar negausių grupių, dėl įvairių priežasčių sporadiškai atsiradusių toli nuo savo tėvynės.

Tačiau apie didesnę naujųjų laikų lietuvių emigraciją galima kalbėti tik nuo XIX a. antrosios pusės, kai, ypač po nepavykusių 1831 ir 1863 m. sukilimų prieš carinės Rusijos priespaudą, didesnis skaičius Lietuvos žmonių apleido savo gimtąjį kraštą

Ši masinė emigracija iš Lietuvos gali būti suprasta kaip pavėluoto Rytų Europos tautų veržimosi į naująjį pasaulį dalis. 1897–1914 metais iš Lietuvos į JAV išvyko per 300 000 asmenų, į Didžiąją Britaniją – apie 9 000, į Rusiją – 74 000. Taigi XIX ir XX amžiaus sandūroje Lietuvą apleido arti 400 000 žmonių, t. y. beveik 25 % visų jos gyventojų. Nuo 1920 iki 1940 m. Lietuvą paliko iš viso dar 102 461 asmuo.

Pagrindinės masinės emigracijos iš Lietuvos priežastys buvo tokios:

1. Sunkios gyvenimo sąlygos kaime. Darbo jėgos perteklius kaime buvo labai didelis, todėl 90 % visų emigrantų buvo žemdirbiai arba bežemiai valstiečiai.

2. Sunki ir ilga karo tarnyba carinėje kariuomenėje. Dauguma jaunų vyrų baiminosi pavojingos 5 ar net 25 metų tarnybos, kurią tekdavo atlikti toli nuo savo tėvynės. Todėl jie pasiryždavo labiau emigruoti. 68 % visų emigrantų sudarė jauni vyrai.

3. Carinės valdžios vykdoma griežta rusinimo politika. Spaudos draudimas, sukilimo vadų ir dalyvių persekiojimas paskatino ne vieną palikti savo kraštą.

Antrojo pasaulinio karo sukelto didžiojo lietuvių egzodo išvakarėse, 1940 m. gyventojų surašymo duomenimis, JAV gyveno 394 811 lietuvių.

Senieji emigrantai, įsikūrę naujuose kraštuose, greitai susiorganizavo, sukūrė parapijas, organizacijas, leido lietuviškus laikraščius ir žurnalus. Jie, kaip visuma, turėjo ir tam tikrą politinį svorį. Tačiau visą jų veiklą ir kultūrinį gyvenimą sąlygojo faktas, kad dauguma tų žmonių priklausė darbininkų socialiniam sluoksniui, turėjusiam menką bendrąjį ir profesinį išsilavinimą.

Pusė visų emigrantų buvo visiškai neraštingi. Šie emigrantai, daugiausia buvę valstiečiai, užsienyje tapo pramonės darbininkais. Viena vertus, jie naujuose kraštuose sudarė gana kompaktišką etninę visumą ir galėjo tam tikrą laiką išlaikyti savo kalbą (nors, laikui bėgant, ir sudarkytą) ir papročius. Antra vertus, jie stokojo solidesnio pagrindo išplėtoti savo grupės dydį atitinkantį aukštesnio lygmens ir intensyvumo kultūrinį gyvenimą, kuris būtų galėjęs būti paveiki atspara prieš gyvenamojo krašto tautų sulydinimo vyksmą.

Čia ir yra viena iš priežasčių, kad Antrojo pasaulinio karo pabėgėliai, kurie savo išsilavinimu ir socialine padėtimi dažniausiai priklausė visai kitam visuomenės socialiniam sluoksniui, kurie savo negrįžimą grindė politiniais motyvais ir kurie sau iškėlė griežtus tikslus nepaskęsti svetimųjų jūroje, bet išlaikyti ir kurti savąją kultūrą, nors ir gyvenant toli nuo savo tėvynės, negalėjo plačiau organiškai įsijungti į jau esamas ankstesniųjų emigrantų organizacines struktūras (o jų buvo JAV, Pietų Amerikoje, Didžiojoje Britanijoje). Todėl naujieji pabėgėliai turėjo iš naujo pradėti kurti ne tik savo asmeninį, bet ir apskritai lietuvišką kultūrinį gyvenimą.
 

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Praktiški patarimai

Skanumėlis
Skanumėlis

Video

01:32
01:08
10:20

Liaudies alus

Gera savijauta – tavo pasirinkimas

Namų šefas

Konkursas
Konkursas

Visi į lauką!

Parašykite atsiliepimą apie 15min